skaitantiems ir rašantiems

All posts in esė

  • Kanibalistinė literatūra

    „Kai žinai per mažai – dalykas neegzistuoja. Kai žinai per daug – taip pat neegzistuoja. Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?“

    Tai ištrauka iš knygos, kurią gavau dovanų iš leidyklos „Baltos lankos“. Tokios dovanos, žinoma, turi būti uždirbtos. Visų pirma, rašymu apie knygas. Visų antra, rašymu apie dovanotas knygas. Bet aš prisiekiau sau, kad nemeluosiu ir nereklamuosiu to, kas man nepatinka. Tiksliau, leidyklos turėtų žinoti, kad bad publicity is good publicity. Bet koks kalbėjimas apie knygą yra liudijimas, kad toji knyga egzistuoja, kad galima eiti ir įsigyti.

    Dėl šitos knygos buvau rami. Apie ją rašiau jau prieš… nežinau, gal penkerius metus? Kai perskaičiau antrąją šešiatomio „My Struggle“ knygą angliškai. Paskui nusipirkau pirmąją. Paskui kasmet laukiau kitos. Dabar tebelaukiu paskutinės, šeštosios. Uždelsė (įtariu klastą), bet girdėjau gandą, kad jau šiais metais, lapkritį, bus – ir joje bus apie Hitlerio opusą tuo pačiu pavadinimu – „Mein Kampf“ („Mano kova“).

    Apie Karlo Ove’ės Knausgaardo knygos tematiką esu parašiusi esė žurnale „Nemunas“, o ištrauką publikavusi čia, „Grafomanijoje“ (nuoroda). Ką dar galėčiau pridėti?

    Pirmiausia, buvo įdomu vėl skaityti, šįkart lietuviškai, šįkart nuo pradžių. Prisiminiau, kad esu mačiusi video įrašą, kur autorius skaito pradžią angliškai Amerikos skaitytojams. Anuomet nustebino jo balsas, jo monotoniškas skaitymas, jo, galėčiau sakyti, nuobodumas. Paskui mačiau dar ne vieną jo interviu ir paskaitą – nebestebina. Skaitydama knygos pradžią, mintyse išgirdau jo balso monotoną: prie jo reikia priprasti. Tam, kad skaitytumei ir lauktumei tų knygų, turi nusiraminti. Bus ramus kalbėjimas. Išsivirk arbatos ar kavos, įsipilk vyno, sėsk ir klausykis – akimis.

    Vieną tos knygos tomą beskaitant, užsimaniau valgyti tai, ką valgo Karlas Ove: tuomet jis dirbo sanitaru psichiatrinėje ligoninėje ir gamindavo pusryčiams virtų kiaušinių, išvirdavo kavos, būtinai juodos, nebūtinai skanios (kas buvote Skandinavijote, žinote, apie ką aš čia). Mečiau knygą ir nuėjau į virtuvę. Nemaniau, kad virti kiaušiniai su juoda kava gali sukelti nostalgiją. Bet nuo tol man sukelia.

    Paskui tas tėvo ir sūnaus santykis, psichologinio smurto tema, savidestrukcija, brutalūs vyrų ir moterų santykiai. Tie ilgoki tekstiniai užliūliavimai skirti tam, kad prisiminimų dūriai būtų pakeliami. Tiek autoriui, tiek skaitytojui.

    Skirtis tarp esė ir fikcijos: ištrinta. Kai kurios puikios knygos pakeitė mano gyvenimą todėl, kad jas perskaičiusi sušukau: ak, pasirodo, galima ir taip! Tai po šitų knygų pradedi manyti, kad viskas galima. Bet. Žiūrėti į straipsnio pradžią: kaip patekti į tą vietą, kur viskas galima?

    Galbūt visas šešiatomis apie tą vietą. Rašymas apie rašymą. Vadinu tai kanibalistine literatūra. (Ne, aš ne prieš kanibalizmą, aš gi rašytoja.)

    Šiek tiek tragikomiška šito rašytojo situacija – jis nelaimingas, nes šeima, buitis, gyvenimas trukdo rašyti. Jam tenka išsikovoti teisę rašyti. Nors neauginu vaikų, bet žinau, kad man, moteriai, išsikovoti teisę rašyti yra sunkiau, negu jam. Mano kova su buitimi net kova nelaikoma. Vyrams atrodo savaime suprantama, kad tai aš išplausiu indus, grindis, klozetą, įjungsiu skalbyklę, padžiausiu skalbinius, uždirbsiu pinigus savo maistui ir būstui, grožio paslaugas apsimokėsiu ir būsiu aistringa lovoje, o puslapiuose – ką jau ir bekalbėti, išliksiu jautri, dvasinga, autentiška, tik ne bobiška. Misija neįmanoma.

    Tai va, šitas autorius – bobiškas. Ir tai jo pagrindinė kova, dėl kurios ir aš džiūgauju, nes susitapatinu. Žinote? Moterys lengvai tapatinasi su vyrais protagonistais, o vyrai su protagonistėmis – ne. Mielos rašytojos, mūsų romanų vyrai neskaito. Tad ačiū Knausgaardui už tai, kad išrašė mūsų moteriškas problemas, kurias perskaitys vyrai. (Girdėjau, kad su žmona jis visgi išsiskyrė – štai, kokia kaina!)

    Leidyklos atstovei sakiau, kad būtinai pasakysiu savo nuomonę apie lietuvišką vertimą. Tai va: keistas. Šių romanų kalba turėtų būti paprasta, bet neprasta. Ją turi būti lengva skaityti, tačiau ji turi kabinti. Susidarė toks įspūdis, kad lietuvišką vertimą sunkiau suprantu negu anglišką. Tiksliau, kažko nesuprantu. Nekalba tiesiai į tą smegenų centrą, kur gimtoji kalba. Skaitant juntama, kad tai vertimas. Vadinasi, gerai, bet ne puikiai išversta. (Problema paprasta: puikūs vertėjai turi būti daugiau negu tikslūs vertėjai – būti puikūs rašytojai savo gimtąja kalba. Tokių turime maža.)

    Šis šešiatomis yra pasaulinės literatūros įvykis, bet ne bestseleris. Tiems, kas mėgsta literatūrinius nuotykius, su juo bus smagu pagyventi – užtikrinu.

  • Prenumeratonas

    prenumeratos-dovanos

    Vis iškyla aikštėn apverktina kultūrinės spaudos (ir kultūros bei mokslo apskritai) finansavimo situacija. Prieš metus, kai vyko sniego kasimo akcija, pastebėjau ironišką (arba sarkastišką) komiksą apie tai, kad mūsų leidiniai nenori tapti komerciniais, panašiais į visokius gliancinius bobiškus žurnalus a la „Žvėrys“ (aka „Žmonės“).

    Esu dėkinga autorei, nes jos piešinėlis (nuoroda) puikiai atspindi kultūrininkų fobiją ir iliustruoja jų nuolatinę retoriką (kuri, beje, tapati mokslininkų retorikai): pirma jūsų pinigai, o paskui mūsų idėjos! O jau baimė tapti populiariais tai nežmoniška. Nepradėsim mes čia greta literatūrinių tekstų spausdinti grožio patarimų, reklamų ir horoskopų… Na, niekas neprašo tokių dalykų – šitai jau perdėta. Pagaliau galima imti pavyzdį ne iš visiško šlamšto, o iš madingų ir sėkmingų leidinių, tokių, kaip „Lamų slėnis“ ar „370“. Bet iš kur tas kompleksas dėl to, kad tik netaptų leidiniai perkamais (suprask: komerciniais) – gal tokiu atveju valstybė neberems?

    Jei viršelis taps patrauklesnis masėms, leidinio viduje beisiskleidžiantis gležnas dvasios pumpurėlis bus suėstas kapitalistinės korupcijos kirminų? Gerai išsireiškė vienas pažįstamas: tas, kuris nori atsiriboti nuo pinigų (pridurčiau: ir politikos), labiausiai tų pinigų nori (pridurčiau: ir yra politiškai angažuotas). Bet tai pripažinti – nemalonu.

    Prenumeruodama leidinius iš Lietuvos, nė sykio nesu gavusi bent reklaminio atviruko, lankstinuko, knygos žymeklio ar pasiūlymo prenumeruoti tą patį leidinį ir kitais metais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios nustojau prenumeruoti. Mat man mylėti tuos leidinius tenka labiau, negu jie myli mane, skaitytoją. Jie tiesiog nesiteikia skirti man dėmesio. (Negerbia jie manęs ir kaip autorės, apie tai rašiau čia: nuoroda.)

    Nė vienas lietuviškas leidinys neatsiunčia savo naujienlaiškio į mano pašto dėžutę, nė vienas nepasiūlo kokio nors partnerio paslaugų – irgi iš intelektualios sferos, pavyzdžiui, muziejaus, konferencijų, literatūrinių konkursų, festivalių, vakarų ar knygų išpardavimų ir pan. Čia nekalbu apie įkyrią reklamą. Nors įkyrumas yra blogis bet kurioje sferoje, bet jeigu tai daroma nuosaikiai, kultūros sferoje reklama yra vadintina skaitytojo informavimu beigi kultūringos bendruomenės kūrimu. Manau, pastarieji du dalykai yra kultūrinės spaudos tikslas, siekis ir prasmė.

    Australijoje kultūriniai leidiniai remiami per mažai ir negali išsilaikyti be skaitytojų paramos. Knygynuose jie kainuoja gan brangiai – maždaug tiek, kiek ir viena knyga. Jų popierius geras, dizainas puikus, turinys – aktualus. Kiekvienas leidinys kuria savo bendruomenę.

    Pavyzdžiui, jaunimo žurnalai – keletas jų atsirado ir, regis, įsitvirtino rinkoje per pastaruosius penkerius metus – organizuoja kiekvieno numerio pristatymo vakarėlius kokioje nors salėje ar bare. Leidiniai inicijuoja arba skleidžia informaciją apie literatūrinius konkursus, stipendijas, dalyvauja festivaliuose – ne tik kaip rėmėjai su tikslu pasireklamuoti, bet ir kaip organizatoriai, pranešėjai, seminarų vedėjai. Taip pat kartais galima tapti stažuotoju jų redakcijose: kurį laiką padirbėsi nemokamai, įgysi patirties ir gerą CV įrašą (tai vadinama gera karma).

    Su autoriais, kaip pačiai teko patirti, redakcijos bendrauja labai maloniai, pagarbiai ir informuoja apie kiekvieną žingsnį: paaiškina sutarties sudarymo smulkmenas (sutartis labai trumpa, bet aišku, kad autorines teises perleidi tik keliems metams), laiku sumoka honorarą, nors ir nedidelį, su atsiprašymu, kad negali mokėti daugiau. Publikavusi savo novelę leidinyje Going Down Swinging praturtėjau tik 70$, iš kurių turėjau išleisti daugiau nei pusę tam, kad nusipirkčiau dvi žurnalo kopijas – sau ir novelės vertėjai. Be to, iš savo kišenės sumokėjau vertėjai. Tačiau iš viso to man liko geri prisiminimai (ir novelė, kuri šiuo metu ir vėl priklauso man, galiu ją publikuoti, kur tik noriu). Svarbiausia, kad man viskas aišku ir kad turėjau teisę žinoti ir rinktis.

    Jau keletą metų seku vieną australišką leidinį – beje, atvirai kairuoliškos pakraipos – Overland. Tokio atitikmens nėra Lietuvoje, dauguma leidinių išvis vengia atvirai pripažinti, jog atstovauja kuriai nors politinei pakraipai. Kadaise bandžiau publikuoti Overlande savo novelę – nepriėmė, bet atsakymas buvo labai korektiškas: „Ačiū, buvo smagu skaityti, bet mūsų leidiniui šis kūrinys netinka.“ Išties skaitydama prenumeruotą leidinį ir pati suvokiau, kad mano novelė jiems netiko tematiškai.

    Stebiu Overlando išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau pasiūlyti savo kūrinį publikacijai, privalėjau prenumeruoti leidinį vieneriems metams. Nes publikuoti gali tik prenumeratoriai. Puiki idėja! Tampi leidinio bendruomenės dalimi, tačiau, kaip matote, leidinys neįsipareigoja dėl to spausdinti bet kokios kokybės ar bet kokios tematikos kūrinius. Leidinys atvirai nustatyto sąlygas kontributoriams. Honorarus, kaip suprantu, jie moka. Dažnai skelbia įvairius konkursus, kuriuose dalyvaudamas gali laimėti labai didelę sumą (pirmos trys prizinės vietos – skaičiai keturženkliai). Galima pasiūlyti redakcijai savo temą, kuria autoriams bus siūloma parašyti straipsnį ar esė. Tai jau tiesioginis bendravimas su skaitančia publika.

    Kartą per metus Overlando rengiamas „Subscribethon“, išvertus būtų prenumeratonas: prenumeratos maratonas. Trunka jis maždaug savaitę, kurios metu visi kasdien skatinami prenumeruoti leidinį ir dalyvauti loterijoje. Ak, kaip komerciška ir žema! Bet neįsivaizduojate, kaip smagu yra žaisti ir dar smagiau, jei gauni išlošęs, na, kad ir kokį niekutį: puodelį, pavyzdžiui.

    Overlando loterijoje kol kas nedalyvavau, bet per tą laiką, kai išvykau gyventi iš Lietuvos, esu panašiose loterijose laimėjusi jau keletą kartų. Sykį vienas ateisto (amerikiečio) blogas padovanojo man knygą apie religijų evoliuciją. Kitą sykį menų festivalis davė man DVD – dokumentinį filmą apie Patti Smith, kuri nuo to laiko tapo mano drauge. Kiek esu gavusi nuolaidų, atvirukų, informacijos apie gerus dalykėlius, jau nesuskaičiuosiu.

    Anglų kultūrinis laikraštis London Review of Books (LRB) sumanė nuostabų viliotinį: lojaliems prenumeratoriams (o aš tokia ir esu) suteikia teisę apdovanoti pusmečio nemokamais laikraščio numeriais du draugus. Su džiaugsmu išnaudoju tokią galimybę! Žinoma, LRB tikisi, kad kuris nors iš mano draugų užkibs ir toliau prenumeruos. Tiesą sakant, aš irgi tikiuosi to paties.

    Tad štai, kiek nuostabių būdų bendrauti su savo skaitytojais, o svarbiausia – leisti jiems pasijusti kultūringos bendruomenės dalimi.

    (O čia nuoroda į australišką prenumeratoną.)

  • Apie funkcinius stilius, nesikeikiant

    natos ant sienos

    Dalis pradedančiųjų rašytojų nesusimąsto apie kalbos funkcinius stilius. Nieko tokio, nebūtina apie tai mąstyti, jei jauti kalbą, turi gerą klausą, kalbos pojūtį, kitaip sakant. Tačiau į mano rankas vis patenka tekstų, kurie yra gremėzdiškas dalykinio stiliaus ir visokio kitokio „anti stiliaus“ kokteilis. Paprastai tokiems rašytojams nusiunčiu keletą nuorodų (pvz. į šį Wikipedia straipsnį).

    Kadangi niekada nesakau, kad neįmanoma išmokti rašyti, nesakysiu ir kad neįmanoma imti girdėti kalbą, skirti funkcinius stilius ir rasti savo nepakartojamą, autorinį stilių. Žinoma, tai užtruks ilgai, gal net visą gyvenimą. Žinoma, tai nelengva. Bet pradėkim nuo pradžių. Kartais pokytis įvyksta jau vien dėl to, kad atkreipiame į problemą dėmesį.

    Funkciniai stiliai – skirtingi rašytiniai minčių reiškimo būdai. Stiliai skiriasi todėl, kad tekstai rašomi skirtingų autorių, skirtingomis aplinkybėmis ir turi skirtingą paskirtį – jais bandoma paveikti skirtingą adresatą.

    Pažiūrėkim į va tokį brėžinį:

    funkci3

    Siūlyčiau perskaityti vieno mokytojo svetainėje gražiai sudėtus straipsnelius apie stilistiką: nuoroda. Kadangi tas mokytojas viską surašė dalykiniu stiliumi, o aš rašau savo unikaliuoju (kuriame yra visko o visko, bet jis, tikiuosi, lengviau suprantamas), tai čia kai ką pakomentuosiu.

    Kasdieninis stilius

    „Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta,“ – sako mokytojas.

    Kad ir kaip norisi iškart lakštingala čiulbėti, naudinga prisiminti faktą, jog kalbėti išmokome ne knygutes skaitydami (nors gal yra ir tokių išimčių), o girdėdami suaugusiųjų pokalbius ir mėgdžiodami jų tariamus garsus, žodžius, sakinius, pamažu suvokdami ir prasmę. Toji mūsų išmokta kalba tikrai ne literatūrinė, o buitinė. Vadinasi, pilna svetimybių, šiukšliukų, pasikartojimų, mikčiojimų ir nusišnekėjimų. Retas kuris iš mūsų užaugo šeimoje, kur kalbama nuoseklia, taisyklinga kalba, kur mintys eina kaip iš pypkės – nors sėsk ir užrašyk!

    Taisyklingai, „gražiai“ kalbėti mus moko pirmiausia svečių akivaizdoje, o paskui vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Tačiau intymioje aplinkoje liežuvis atsipalaiduoja – juk sunkiai pakęstume tokį pašnekovą, kuris ne tik pats nepriekaištinga bendrine kalba šneka, bet dar ir mus pataiso. Pamenu, esu girdėjusi vienos kalbininkės pranešimą su filologija nesusijusioje konferencijoje – net šitaip klausant darėsi nejauku.

    Nežinau, ar visi tie mokytojai suvokia buitinės kalbos naudą rašytojo amate. Bet tik pamąstykime: jei girdime gyvą „gatvės“ kalbą, jei gebame ja kalbėti, t.y. puikiai prisitaikome prie aplinkinių, jei vertiname kalbos melodiką, žaismingumą, jei skiriame dialektus, atpažįstame niuansus, kurie išduoda šnekančiojo kilmę, socialinį statusą, potekstę, psichinę būseną, jei gebame visa tai užrašyti, atkartoti, stilizuoti, tai turbūt mus galima pavadinti dialogų rašymo meistrais.

    Visų pirma, buitinė kalba literatūroje randama tiesioginėje kalboje – dialoguose. Jų gyvumas priklauso nuo to, kaip kalbame buityje, kaip girdime kitus kalbant buityje. Geras dialogas dažniausiai yra ne tas, kuris tiesiogiai transkribuotas iš nugirsto ar įrašyto pokalbio, o tas, kuris ir rašytinėje formoje sukuria gyvo pokalbio įspūdį. Kaip tai padaryti? Bandant – klystant ir ieškant toliau.

    Visų antra, ieškant savo nepakartojamo autorinio stiliaus nederėtų atsisakyti kalbos pradžios, šaknų, kuriose galima rasti daug savitumo. Tai daryti – treniruotis, ieškoti – patogiausia „laisvuoju stiliumi“ rašant dienoraštį. Rašyti taip, kaip kalbi, ir nekritikuoti savęs. Jei šis stilius persismelks į grožinius tekstus, galbūt literatūros kritikai ir nepuls vertinti „primityvaus“, tiesmuko, nenudailinto ir neornamentuoto kalbos stiliaus, tačiau jei tai autentiškas, organiškai iš autoriaus charakterio ir aplinkos kylantis stilius, sunku atsispirti jo žavesiui.

    Dalykinis stilius

    „Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį,“ – teigia mokytojas.

    Prisipažinsiu, teko man gyvenime padirbėti sekretore-referente, o tai reiškia, kad bent kartą per mėnesį dalyvaudavau visą darbo dieną trunkančiame posėdyje, kur tuzinas profesorių aptardavo švietimo ir mokslo politiką, o aš turėjau viską protokoluoti. Ne visuomet pasisakymuose girdėdavau švarų dalykinį stilių, tačiau protokoluose buitinės kalbos įterpiniai neatrodytų organiškai, greičiau komiškai, todėl jų nekonspektuodavau.

    Bet sykį nesusilaikiau ir leidau sau užrašyti tai, ką išgirdau. Tai buvo maždaug toks sakinys: „Už šitos formulės kyšo kažkieno ausys – ir mes puikiai žinome, kolegos, kieno tai ausys“… Mano šefas įvertino tai, juokėsi.

    Kartais labai naudinga įsivaizduoti, kaip tam tikroje aplinkoje, priešais tam tikrą auditoriją, skambėtų toks ar anoks sakinys. Už formulės kyšančios ausys – labai vaikiškas vaizdinys, o auditorijoje – garbūs mokslininkai. Tačiau lygiai taip pat komiškai ar absurdiškai skambėtų tarptautiniai žodžiai ir sumedėję gremėzdiški išsireiškimai vaikams skirtame tekste. Tai nereiškia, kad jie negali atsirasti grožiniame kūrinyje. Bet geriau, kad jie liktų neišbraukti sąmoningai, siekiant tam tikro poveikio.

    Vienas iš ryškiausių dalykinės kalbos bruožų: neveikiamoji rūšis ir beasmeniai sakiniai. Šitą dalyką randu paminėtą daugelyje angliškų knygų apie rašymą. Yra toks terminas: pasyvūs sakiniai ir aktyvūs sakiniai. Dalykinei kalbai būdingi pasyvūs sakiniai: „Atstumas buvo įveiktas per trisdešimt minučių – taip buvo pranešta iš komentatoriaus tribūnos.“ Grožiniame kūrinyje veiksmą užsuka ir vaizduotę sužadina aktyvūs sakiniai: „Jis nubėgo atstumą per trisdešimt minučių – taip iš tribūnos pranešė komentatorius.“

    Mokslinis stilius

    „Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam,“ – sako mokytojas, ir mes juo patikėkim. Dar jis sako: „Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas.“ (cituoju iš čia)

    Vadinasi, iš mokslinio stiliaus daug ko galima pasimokyti: nuoseklumo, rišlumo, glaustumo… Tik išvertę pasyviuosius sakinius į aktyviuosius, remdamiesi veiksmažodžių ir daiktavardžių kuriamu veiksmingumu ir vaizdingumu, sukursime tikrą grožį, sukelsime emociją.

    Publicistinis ir eseistinis stilius

    „Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais,“ – sako mokytojas. Čia pavadinime pridėjau ir žodį „eseistinis“, nes šis tarpinis tarp grožinės ir negrožinės literatūros žanras turi daug publicistikos bruožų, o kai kada publicistika taip ryškiai pažymėta autoriaus savitumo, ką pvz. galima rasti Leonido Donskio straipsniuose, kad jau nebeaišku, ar tai ne grožinis kūrinys. Man įstrigo ritmingas, laipsniavimų kupinas Donskio „klyksmas“, kurį kadaise radau delfi.lt:

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. (…)

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. (…)

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų.

    Lietuviška publicistika ir eseistika labai skiriasi nuo pvz. britų, amerikiečių ar australų to paties žanro tekstų. Lietuviai, kaip man atrodo, dažnai rašo painiai, neorganišku stiliumi, tarsi nejausdami, kas jie tokie, kur rašo ir kokia auditorija tai skaitys. Dažnas žurnalistas akivaizdžiai laiko save (neišsipildžiusiu) poeta, bet spaudoje tai atrodo neadekvačiai. Štai stilių mišinys viename straipsnyje (lrytas, „E.Vareikis pernakvojo terminale ir išskrido į Amžinąjį miestą“) – toks jausmas, kad žurnalistas rašo satyrą apie pagarbos nevertą žmogystą:

    Problemų dėl alkoholio turintis Seimo narys Egidijus Vareikis, reikia tikėtis, jau Romoje. Jis galbūt diskutuoja katalikų renginyje, į kurį ketvirtadienį išsirengė girtas kaip pėdas. Ketvirtadienį iki pietų kaip zombis sukęs ratus Vilniaus oro uosto laukiamajame Seimo narys vargais negalais policininkų buvo išprašytas ir įsodintas į taksi. Bet daugiau kaip po valandos velnio lašų padauginęs katalikas politikas grįžo į oro uostą, vakare perėjo apsaugos zoną ir penktadienį anksti ryte pakilo į orą.

    Meninis arba autorinis stilius

    Lietuvių literatūros terminas „grožinė literatūra“ (ko gera, išvesta iš žodžio „beletristika“, o šis kilęs iš prancūzų: „belles-lettres“ – gražios raidės) yra iškalbingas ir drauge klaidinantis – neva romano kalba būtinai turi būti graži. Bet kas tas grožis? Koks jo apibrėžimas? Kas vienam gražu, kitam gal ir ne. Man patinka kitas išsireiškimas: autorinė literatūra. Suprantama, visi rašytojai ieško savo autorinio stiliaus. Arba net neieško, o rašo taip, kaip jiems išeina – ir jiems išeina. Esmė ta, kad autorinis stilius irgi gali turėti dalykiško ar buitinio stiliaus bruožų – kad tik būtų organiškas, gyvas, vaizdingas, skambus.

    „Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis,“ – sako mokytojas. Taigi tikslas pateisina priemones – literatūroje tai jau tikrai!

    „Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.“ Grožinės literatūros paskirtis (funkcija) – būti gražiai ir ne tik – perteikti grožį, perteikti emociją, sužadinti vaizduotę, perteikti idėją, koncepciją ar sukelti klausimų, sužadinti mintį.

    „Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima,“ – sako mokytojas. Kad ir ką bereikštų tas žodis „kodifikuoti“, mintis maždaug aiški: individualaus stiliaus griežtai į formulę neįstatysi – iš jos vis tiek kyšos autoriaus ausys.

    Bet reiktų nepulti į kitą kraštutinumą – perdėm pasitikėti savo stiliaus buvimu. Naudinga būti savikritiškam, neįsivaizduoti, kad stilius jau iškart toks jau ir susiklostęs, subrendęs, unikalus, tik niekas to nemato ar tyčia apsimeta, kad nemato. Yra toks vienas pradedantiesiems būdingas stilius, kuris gali būti pavadintas vienu žodžiu: grafomanija.

    Keista, bet grafomaniją labai lengva atskirti nuo autorinio stiliaus – vien metus žvilgsnį į pirmuosius sakinius darosi aišku. Tačiau pačiam grafomanui tai sunkiai matoma, deja. Žinot, jeigu nesate įsitikinę, ar turite klausą kalbai ir atpažįstate funkcinius stilius, duokite savo tekstus paskaityti kam nors, kas skaito tik gerus vertimus ir nemėgsta arba nemoka meluoti.

     

  • Memuarizmas

    Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad „tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes „viską žinai“.

    Iš Carmelos Bird knygos „Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

    (1)

    GIMIMO METAI

    Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

    (2)

    RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

    Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

    (3)

    NEPAMIRŠTI SAPNAI

    Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

    (4)

    ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

    Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą („Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; „Mano mamos drabužiai“; „Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą („Ką esi praradęs?“; „Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią („Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

    (5)

    NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

    Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

    * * *

    Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva „išeikvos įkvėpimą“ arba parašys „neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš „paprastų“ žmonių esė tema „Aš tikiu tuo“ („This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – „Brangusai Aš“ („Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

    Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į „memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

  • Viliokė publicistika

    Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

    (Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

    Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

    1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
    2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
    3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
    4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
    5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
    6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
    7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
    8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
    9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
    10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
    11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
    12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
    13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
    14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
    15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
    16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
    17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
    18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
    19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
    20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

    Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…