Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

(Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)