skaitantiems ir rašantiems

All posts in dienoraštis

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra