skaitantiems ir rašantiems

All posts in dienoraštis

  • Ką rašau, kai nerašau

     

    Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

    Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

    Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

    Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

    Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

    Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

    O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

    Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

    Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

    Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

    Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

    Nenustokit skaityti, rašyti ir —

    — iki greito!

    Sandra

  • Ką daryti, jei nesirašo?

     

    Rašyk, ką galvoji.

    Rašyk taip, kaip kalbi.

    Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

    Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

    Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

    Rašyk tingėdama(s).

    Rašyk labai blogai, labai negražiai.

    Rašyk trumpai, bet kasdien.

    Sustok.

    Įsiklausyk į save.

    Įkvėpimas ateina per pauzę.

     

     

  • Siaubas ar tragedija?

    Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

    Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

    Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

    Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

    Katarsis

    Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

    Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

    Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

    Dėmesio vektoriai

    Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

    Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

    Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

    Priežastingumas ir prasmė

    Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

    Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

    Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

    Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

    Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

    Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

    Nuo dienoraščio iki romano

    Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

    Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

    Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

    Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

    Pabaigai

    Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

    „Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

  • Rašome sau

    Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

    Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

    Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

    Kalbame apie traumas ir tabu

    Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

    Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

    Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

    Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

    Randame žodžius tam, kas nenusakoma

    Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

    Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

    Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

    Terapinis ir kūrybinis rašymas

    Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

    Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

    Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

  • Kas trukdo pradėti rašyti?

    john drysdale-draugas dramblys

    Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

    O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

    Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

    Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

    * * *

    O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

    Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

    Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

    Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

    O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

    Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

    Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

    Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

    Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

    Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

    Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

    Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko 😉

    ~ Sandra
    ______________________________
    *Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.