skaitantiems ir rašantiems

All posts in depresija

  • Odė nervinėms krizėms

    Ne tik rašytojai nervingi. Nemanau, kad jautrumas, odos plonumas ir polinkis į depresiją yra mano privilegija. Nenorėčiau, kad žmonės pateisintų mano elgesį tuo, kad esu rašytoja, juolab nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi nervingumo iš manęs todėl, kad rašau apie jautrius dalykus.

    Nesu iš tų, kurios bijo gultis ant kušetės psichologo kabinete. Gali būti, kad patekčiau į tą septyniasdešimt procentų „melagių ant kušetės“, nes manyje tiesa ir fikcija glaudžiai susijusios, ir kartais užsimiršusi galiu pavadinti buvusį draugą personažo vardu arba papasakoti ne savo nutikimą kaip savo…

    Juokauju. Manau, kad meluoja visi. Bet aš, kaip rašytoja, stengiuosi suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, bandau atsiminti, išgyvenu atvejus keliskart, raštiška forma, kitaip tariant, aš reflektuoju ir kuriu naratyvą.

    Kai psichologei prisipažinau, jog rašau dienoraštį, o šiuo metu iš jo ištraukų dėlioju „romaną“, bandydama suprasti, kas gi atsitiko su mano buvusia santuoka, vien jau pasakiusi tai garsiai ir matydama psichologės veidą supratau, kad paprastai šitaip ir kapstomasi iš krizės.

    Bandant suprasti. Bandant išsirašyti, o paskui perskaityti tai ne kaip autorei, o kaip skaitytojai ar netgi kritikei. Paversti chaosą minties tvarka.

    Prieš kelias savaites mane ištiko stiprus nervinis priepuolis. Susidėjo dalykai. Paskutinį lašą tėkštelėjo darbovietės aplinka. Supratau, kad strigau ir nebegaliu pajudėti – ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gulėdama susirietusi lovoje, laikydama delnais savo vidurius, kurie, regis, norėjo kažką pasakyti (panikos ataka, kai jauti, jog miršti nuo ūminio vėžio, o gal infarkto), supratau, kad turėčiau dabar pat išsikviesti greitąją arba bandyti nušliaužti iki poliklinikos, kur tikrai priverkčiau registratūrą. Arba daryti kitaip.

    Spriegiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę, susiradau alkoholio. Buvo nedaug po vidudienio, bet įkaliau šotą. Tada prisiminiau vieno žmogaus vardą ir parašiau jam žinutę: pakviečiau vakare susitikti, sakau, papasakosiu apie savo situaciją. Pajuokavau, kad psichologei išsilieti irgi galėčiau, bet per ilgai tektų aiškinti kontekstą. Žinojau, kad tas žmogus buvo patekęs į panašią pelkę savo buvusiame darbe. Jis pranešė, kad susitiks. Tada laukiau tas valandas. Tada lėtai lėtai ėjau per visą miestą į tą barą, kur sutarėme susitikti. Nuėjau tokia dūžtanti, pasijuokėme iš visko dvi valandas, sugrįžau energingu žingsniu.

    Įdomu, kas vyko paskui. Pasižadėjau neleisti aplinkai sudeginti daugiau nei vienos mano nervų ląstelės. Atsijungiau nuo interneto, supratusi, kad socialinių tinklų aplinka išties gali būti žudanti, ne tik kelianti (melagingą) saugumo jausmą. Ar susimąstėte, kaip įsitraukę esate į tą nuolatinį žinių srautą? Kaip lengvai jus gali pasiekti – ir tas srautas, ir bet kurie žmonės, kai galbūt jūs per silpnas priimti bet kokį kontaktą ir jis ne tik ima skaudinti, bet gali ir nužudyti? Pasakiau: saugok save – tai prioritetas. Pasakiau ir kitiems: sergu ir gydausi, viso gero, trumpam miriau.

    Nepakeičiamų žmonių nėra. Nepakeičiamų darbų – irgi.

    Visą darbo savaitę ničnieko nedirbau. Kėliausi anksti, skaitinėjau knygas ir straipsnius, kuriuos seniai buvau atsidėjusi ir vis neturėjau laiko. Dariau jogą – pirmąjį kartą sunkiai stojausi net į žemyn žiūrinčio šuns pozą, drebėjo rankos (tai labai iškalbinga, žinant, kokia esu fiziškai stipri). Po jogos ramiai pietavau, miegojau siestą, vėl skaičiau ir žiūrėjau filmus.

    Buvo sunkoka nieko neveikti. Jaučiau atoveiksmius po žemės drebėjimo. Tai afteršokai: vos tik pagalvoju apie elektroninį paštą, pilvą ir vėl sutraukia panikos ataka. Tada einu pasivaikščioti, sėdžiu ant akmenėlio prie upės, kvėpuoju.

    Antradienį man atrodė, kad atostogauju jau visą savaitę. Penktadienį popiet jau galėjau užmesti akį į paštą. Kitą pirmadienį supratau: turiu keisti gyvenimo būdą, daugiau taip negalima. Atgal į seną dienotvarkę nebegrįšiu, ačiū.

    Rytai iki vidudienio turi grįžti pas mane. Turiu leisti sau nieko neveikti, nieko nedirbti, tik tada galėsiu skaityti ir pagaliau vėl rašyti. Rezervai dabar tušti, turiu juos pripildyti. Mano prioritetas yra ne uždarbis, ne kokia nors pinigus nešanti karjera, o literatūra. Tam reikia erdvės galvoje, o erdvė galvoje atsiranda išvalius savo asmeninio, vienatvei skirto laiko erdvę.

    O, kaip aš dėkinga savo nervinėms krizėms!

  • Totali vienatvė tarp knygų

    Totali vienatvė yra dar vienas mitas apie rašytojus. Prisiminiau apie tai, radusi tokią pastraipą, kurią parašė puikioji filosofė Hannah Arendt (o aš išverčiau):

    „Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo plotme, tuo tarpu vienatvė paliečia žmogaus gyvenimą kaip visumą. Kaip ir visos tironijos, totalitarinė valdžia išties negalėtų egzistuoti nesunaikinusi viešosios gyvenimo plotmės, t. y. izoliuodama žmones, ji negali nesunaikinti jų politinių pajėgų. Tačiau kaip valdymo forma totalitarinis dominavimas yra naujas tuo, kad vien izoliacija nepasitenkina ir taip pat imasi naikinti privatų gyvenimą. Totalitarizmo pagrindas yra vienatvė, visiškas susvetimėjimo su pasauliu pojūtis, o tai viena radikaliausių ir labiausiai desperatiškų žmogaus patirčių.“ (Iš Hannah Arendt „Origins“.)

    Kai prieš dešimt metų atsidėjau vien rašymui, dar nežinojau, ką tai reiškia dirbti rašytoja. Dabar šiek tiek numanau. Nes parašiau ir išleidau keturias knygas ir daug straipsnių. Nes prisistatau kaip rašytoja. Nes nuorodos į mūsų profesijas palengvina navigavimą tarp vardų ir pavardžių, kurios kartais nieko nepasako apie žmogaus tipą. O mums reikia ir tipų, ir stereotipų… Bet šįkart ne apie tai.

    Apie vienatvę. Vienas iš interviu (nuoroda) su manimi vadinosi „Rašymas, vienatvė ir knygos“. Rašytojui reikalinga vienatvė tarp knygų. Viename filme, kuriame pats save vaidina prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, jis ištaria tai, kuo turbūt tiki: „Tam, kad rašytum, reikia būti vienam ir labai nuobodžiauti“. Pridurčiau: tarp knygų. Net ir filme šis žmogus, tapęs įkaitu groteskiškoje situacijoje, paprašo ne tik maisto, bet ir skaitalo. Jam duoda skaitytą knygutę, kurią filmo veiksmo metu jis perskaito dar kelis kartus.

    Esu ne sykį save pagavusi: mano geriausi intelektiniai draugai yra knygose. Bet tai turbūt tas pats, kas turėti įsivaizduojamus draugus ir su jais švęsti savo gimtadienius. Išties vaizdelis juk toks, kokį jį nupasakotų bet kuris rašytojo(s) katinas: „Jėzus, tu per dienas sėdi ir žiūri į tą stačiakampį popierinį daiktą… Na, bet jeigu jau taip ramiai sėdi, aš ant tavo kelių galiu pamiegoti.“ Katinui bent tokia nauda. (Todėl katinai mėgsta šiltas rašytojas.)

    Bet kodėl, kodėl draugai tik knygose? Nors ir dingteli taip, su tokia padėtimi nesusitaikau. Manau, tai nesąmonė. Taip, dalis rašytojų yra sąžiningi, tikri, auentiški marginalai, ir nieko čia nepakeisi. Bet didelė, jei ne didžioji, dalis yra žmonės, siekiantys paprastų laimės ingredientų: skanaus ir sotaus maisto, geros kompanijos, draugiško sutuoktinio, sveikų ir protingų vaikų, šuns ar katės namuose, kad jauku būtų prie — galbūt — židinio vakarais, šeimos švenčių, tėvų, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie daug ką, jeigu ne viską, draugų, su kuriais būtų jauku ir patylėti… Sveikatos rašytojai nori. Sėkmės. Visuomenės ar bent jau kolegų rato pripažinimo, kad yra reikalingi, kad dirba gerai, kad verta stengtis toliau. Kur šioje lygtyje vienatvė?

    Vienatvė, kai dirbi. O dirba rašytojai, jei tik jiems leidžia gyvenimo aplinkybės, kuo ilgesnę darbo dieną ir pageidautina be stebėtojų ar trukdytojų (net katinai ir šunys kartais išprašomi, jau nekalbant apie kūdikius ir senelius). Rašant išties reikia vienatvės. Bet po rašymo… Išnirti iš sunkaus, emociškai išsunkusio seanso ir suvokti, kad išgalvotas pasaulis buvo pilnesnis, įdomesnis, personažų pokalbiai intrigavo labiau negu aplinkinių? Suvokti, kad neturi kam palikti savo katino, kai išvažiuoji į susitikimą su rašytojais Klaipėdoje? Suvokti, kad neturi su kuo nei pasidžiaugti, nei kam pasiskųsti? Tai siaubinga.

    D. F. Wallace gerai pasakė, kad rašytojai yra žmonės, kuriuose kažkaip turi sugyventi du nesuderinami dalykai: mizantropija (pasibjaurėjimas žmonėmis) ir noras, kad žmonės tave mylėtų. Manyčiau, dar labiau komplikuota, kai jauti, jog žmogus tau yra pats įdomiausias rašymo objektas ir tuo pat metu jis kelia pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą. (Todėl žodis „žmogiškumas“ gali būti dviprasmiškas.) Tuomet, galima sakyti, esi kaip tarakonas: tuo pat metu nori įlįsti žmogui į ausį, ir be galo ilgai valytis kojeles ir ūsus, nes tau šlykštus tas kvapas, kuris dabar prie tavęs prilipo. (Neišgalvoju: esu girdėjusi, kad tarakonai labai šlykštisi žmonėmis, bent jau atrodo iš to noro mus nusivalyti.)

    Taigi rašymui reikia vienatvės (tarp knygų), o rašytojui ar rašytojai — ne, jos nereikia. Niekam nereikia. Žmogus yra bendruomeninis padaras (zoon politikon). Žmogus gimsta kitų apsuptyje. Žmogų augina visas kaimas. Žmogus visus svarbiausius savo gyvenimo momentus švenčia su bendruomene. Žmogus miršta ir yra išlydimas bendruomenės. Antraip jis jaučiasi (net ir miręs) ne kaip žmogus. O jei rimtai, mes, išlydintieji negerai jaustumės, palikę kitą žmogų numirti vienatvėje. Nes tai reikštų, jog ir save tokiam galui pasmerkiame.

    Taip jau atsitiko, kad dešimt metų praleidau su žmogumi, kuris kažkodėl buvo įsitikinęs ir bandė mane įtikinti, kad kaip rašytoja turiu susitaikyti su savo vienatve, ir daug darė, kad jos mano gyvenime būtų daugiau. Galiausiai paprašiau, kad liautųsi man aiškinęs, kaip turi gyventi rašytoja ir kokie mes, rašytojai, esame žmonės. (Šiuo metu mes išsiskyrę.)

    Stephenas Kingas ragina: nepastatyk rašomojo stalo kambario viduryje! Viduryje — ne rašymas, o gyvenimas. Rašymas — tai šalutinis produktas, gimęs ne iš vienatvės, o iš gyvenimo žmonėse, konflikte su žmonėmis, o kartais gal ir dėl žmonių.