Kiekvienas rašytojas — nesvarbu kokio žanro, nesvarbu kokios srities — anksčiau ar vėliau susiduria su tokiu dalyku, kaip terminas, iki kurio reikalaujama pateikti tekstą. Kitaip tariant, jo darbui duodamas dedlainas. Iš anglų kalbos verčiant žodį deadline — mirties linija. Tai laiko riba, už kurios atsitiks kažkas baisaus.

Kas gi baisaus, jeigu praleisiu terminą? Juk niekas nemirs!

Mirs. Rašytojo reputacija. O reputaciją, kaip puikiai žinome, visi mes turime tik po vieną.

Tiesa, viena vadybininkė man pusiau juokais pasakojo, kad yra išeitis — sugadinus reputaciją savo šalyje, galima emigruoti kur nors į kitą pasaulio pusę. Bet kiek kartų gyvenime tai įmanoma padaryti? Be to, gyvename ir virtualybėje, kur kiekvienas geras ir blogas mūsų poelgis, sprendimas ar darbas palieka neištrinamą pėdsaką.

Dedlainus jaučiu visa savo esybe. Pojūtis maždaug toks: ant mano kaklo yra užrakinta apykaklė, ant kurios mirksi data, iki kurios pasižadėjau pateikti savo tekstą redakcijai. Kuo labiau artėja ta data, tuo tankiau mirksi skaičiukai. Galiausiai, žinau, jeigu neišsiųsiu teksto laiku, apykaklė detonuos. Bum! Ir mano galvos nebėra.

Ar tai reiškia, kad gyvenu nuolatinėje baimėje? Ne, jokiu būdu. Galima sakyti, atvirkščiai, gyvenu nuolatinėje ramybėje. Kai nusistatau dedlainą ir sutariu dėl jo su redakcija, mano psichika susidėlioja procesą iki rezultato. Nors šiek tiek nerimauju, kai nėra įkvėpimo ar ilgai nerandu idėjos, visgi esu tikra, kad viską spėsiu, nes mano protas dirba.

Mūsų protui patinka žinoti dedlainą. Jeigu dirbtume visai be terminų, greičiausiai labai mažai ką nuveiktume. Rašytojas yra pats sau darbdavys, todėl privalo derėtis pats su savimi ir laikytis nusistatytų taisyklių.

Žinoma, būna tekstų — ypač dienoraštinių, poetinių, grožinių — kurie iššoka iš galvos bet kur ir bet kada. Dėl jų nesu niekam prisižadėjusi. Jeigu ir galėčiau nusistatyti, kad po savaitės pateiksiu jums eilėraštį, tai greičiausiai imčiau knistis po savo juodraščius ir archyvus. Na, o besiknisant gal ir naujas eilėraštis ištiktų. Be jokios garantijos dėl kokybės. Ir apskritai — be jokios garantijos.

Ką daryti, jeigu atsitiko bėda ir dedlainas praleistas?

Sutartyje būna maždaug toks įrašas: force majeure atveju, niekas nekaltas. Tie du lotyniški žodžiai reiškia: nenuspėjamą, neišvengiamą, neįveikiamą atvejį, dėl kurio buvo neįmanoma atlikti pasižadėtojo darbo. Jeigu atsitiko baisus dalykas, tereikia apie jį kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau. Kad redakcija galėtų planuoti savo darbus atitinkamai.

Jeigu į jus trenkė nenuspėjamas, neišvengiamas ir neįveikiamas meilės žaibas ir jūs dingote iš realybės keliems mėnesiams arba ištiko kūrybine krize kartais vadinamas užgėrimo periodas arba sesijos egzaminai su nenuspėjamomis skolomis arba šiaip kas nors nenumatyto, tačiau ne fatališko, tai gali būti ir ne bėda — tereikia apie nukeliamą dedlainą kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau.

Praleistas dedlainas, kurį nutylėjote ir dargi neatsakėte į pora emailų iš redakcijos, reiškia viena: jūs vis dar vaikystėje ir žaidžiate slėpynių, manydamas, kad pasaulis jūsų nemato, nes užsimerkėte.

Atsiminkite: reputacija. Elkitės kaip suaugęs ir tada su jumis elgsis kaip su suaugusiu. Paprasta!

Profesionalus rašytojas — ne tik dirbantis žiniasklaidoje, bet ir reklamos, vertimų ar grožinės literatūros srityje — privalo išmokti laikytis dedlainų. Čia nėra jokių nuolaidų. Apykaklė tiesiog detonuos.

(Nuotrauka yra kadras iš filmo „Battle Royale“.)