skaitantiems ir rašantiems

All posts in debiutas

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Kaip debiutuoti: čiabukas

    Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

    O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

    Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

    Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

    Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

    Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

    Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

    Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

    Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

    Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

    Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

    Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.