skaitantiems ir rašantiems

All posts in autobiografija

  • Memuarizmas

    Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad „tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes „viską žinai“.

    Iš Carmelos Bird knygos „Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

    (1)

    GIMIMO METAI

    Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

    (2)

    RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

    Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

    (3)

    NEPAMIRŠTI SAPNAI

    Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

    (4)

    ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

    Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą („Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; „Mano mamos drabužiai“; „Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą („Ką esi praradęs?“; „Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią („Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

    (5)

    NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

    Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

    * * *

    Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva „išeikvos įkvėpimą“ arba parašys „neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš „paprastų“ žmonių esė tema „Aš tikiu tuo“ („This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – „Brangusai Aš“ („Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

    Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į „memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

  • Viliokė publicistika

    Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

    (Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

    Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

    1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
    2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
    3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
    4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
    5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
    6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
    7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
    8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
    9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
    10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
    11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
    12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
    13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
    14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
    15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
    16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
    17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
    18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
    19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
    20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

    Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…

  • Autobiografija: nerašyk, jei tingi

     

    Taigi, rašant autobiografiją naudinga atsižvelgti į šiuos dalykus:

     

    • Rašymo kokybė svarbesnė už patirties kiekybę.
    • Jūsų gyvas ir gilus domėjimasis aprašomuoju dalyku sudomins ir skaitytojus.
    • Atgaivinkite pasakojimą kruopščiai parinktomis detalėmis, stambiais planais.
    • Svarbiausi (tiek jums, tiek skaitytojams) momentai, vaizdai ir idėjos laiko kūrinio ašį.
    • Papildoma informacija gali padėti, bet gali ir perkrauti kūrinį. Kiek jos pateikti – jūsų pasirinkimas.
    • Rašydami autobiografiją, treniruojame savo dėmesingumą atminčiai. Mokomės pažvelgti giliau.

     

    TRYS RAŠYMO PAKOPOS

    Pirmoji pakopa

    Apsispręskite, kokia bus jūsų autobiografijos forma: portretas, pasakojimas, požiūrio permaina, poetinė fantazija? Gali būti naudojamos kelios formos, svarbiausia jas skirti. Apgalvokite, aptarkite jas su kitais (artimaisiais?). Jeigu vis dar sunku pasirinkti, užrašykite visas keturias formas, kaip pavadinimus, ir kurį laiką po kiekvienu rašykite atsiminimus, idėjas, vaizdus, pojūčius, mintis, kur statytumėt kamerą, jeigu tai būtų filmas, ar tai būtų stambus ar bendras planas, kas būtų kadre: jūs pats, jūs ir dar kažkas, o gal žmonių grupė? Peržiūrėkite, ką užsirašėte. Galbūt vienas ar du pavadinimai jus domina labiau nei likusieji? Tyrinėkite toliau ta linkme.  Pasibraukite frazes ir žodžius, kurie žadina jūsų vaizduotę, mintis. Tai vis dar pasiruošimo rašymui etapas, todėl galite negalvoti apie skaitytoją ir neužsibrėžti parašyti iki galo. Plėskite savo užrašus, rašydami apie pasibrauktas frazes ir žodžius.

    Antroji pakopa

    Pirmosios pakopos užduotis buvo sukelti minčių srautą, tačiau pasistenkite nestrigti čia, prie užrašų. Kelias minutes rašę, darykite pertrauką ir užsiimkite kuo nors kitu – leiskite sau laisvai apmąstyti. Kai vėl sėsite rašyti, būsite nebe atlikėjas, vykdytojas, o atradimų ieškotojas. Tiesiogiai nesinaudodami užrašais, pradėkite rašyti iš naujo. Rašykite pastraipomis, po 40-50 min. be pertraukos.

    Tema

    Peržiūrėkite, ką parašėte. Pagalvokite, ar jau ryškėja pagrindinė tema. Kiti žodžiai, nusakantys, kas yra tema: požiūris, tikslas, varomoji jėga, prasmė. Gal pagavote, kaip pasikeitė personažo požiūris į jūsų tyrinėjamą dalyką, gal papasakojote įdomią istoriją, gal prisirinkote idėjų portretui, aprašėte aplinkos poetines detales: garsus, spalvas, apšvietimą ir pan. Jei atrodo, kad temos nerandate, pagalvokite kodėl ir visgi pabandykite ją rasti.

    Apie trečiąją pakopą (ne, tai ne darbas su leidykla) – kitą savaitę.

    Pagal P. Mills „Writing in Action“

     

    (Nuotr. Rene Magritte „Asmeninės vertybės“)

  • Kodėl autobiografija?

    Todėl, kad pradedančiam rašytojui tai itin naudingas žanras. Juk norime būti originalūs, ieškome „savito balso“. Rašydami autobiografiją, laviname savo dėmesingumą įvykiams ir detalėms, mokomės galvoti apie skaitytoją – kaip jį sudominti, įtraukti – ir darome sprendimus, kuriais rimčiau teks užsiimti, rašant išgalvotas istorijas. Galėtų padėti tokie dalykai:

     

    • Autobiografija nėra CV (nors ir tokia forma būtų visai įdomi): tai gali būti įvykio ar kelių svarbių įvykių aprašymas, vieno asmens ar kelių žmonių portretai, jūsų mąstymo, pasaulėžiūros evoliucija, o gal poetinis prisiminimas… 
    • Raskite tašką, į kurį sutelksite daugiausia dėmesio. Net jeigu esate pasiryžęs vardinti viso gyvenimo įvykius, turi būti vienas, pagrindinis momentas.
    • Komponuokite bendrą planą su stambiu planu. Bendras planas: „Gimiau 1975-aisiais neturtingoje darbininkų šeimoje, Šiauliuose, Tarybų Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje.“ Stambus planas: „Gydytoja perkirpo virkštelę, ir surikau iš visų jėgų“.
    • Ar rašyti tiesą, tiesą ir tik tiesą? Vieni sako, kad užrašyti dalykai automatiškai virsta pramanu. Kiti pataria negalvoti apie tai ir stengtis, kad visi pasakojimo elementai kuo gražiau sietųsi ir per juos kažką pasakytumėte.
    • Rinkite įdomias ir kūriniui naudingas detales. Tačiau rašykite ne apie pačias detales, o apie esminį jus dominantį įvykį – su detalių pagalba.
    • Kodėl skaitytojai norės sužinoti apie nepažįstamojo gyvenimą? Junkite asmeninę patirtį su bendrais, visiems suprantamais dalykais. Išsakykite kokią nors idėją.
    • Galite prisiminti ir kažką neįprasto, groteskiško, šokiruojančio. Viena rašytoja autobiografijoje aprašė savo pirmąjį prisiminimą: sapną, kuriame jos pačios mama norėjo ją iškepti!
    • Galite tiesiog papasakoti istoriją (pvz. kaip susipažinote su savo būsimu vyru): nuosekliai sudėliokite įvykių seką.
    • Nujausdami, kad skaitytojai gali daugelio autobiografijos aplinkybių nesuprasti, neįsivaizduoti – pateikite paaiškinančios informacijos.
    • Poetinė autobiografija. Jeigu pasirinksite šią formą, drąsiai nerkite į prisiminimus: vaizdas, kvapas, skonis, garsas, jausmas…

    Gera autobiografija – ne ta, kurioje supažindinama su daugybe svarbių faktų, bet ta, kuri yra meistriškai parašyta!

     

    (tęsinys – kitą savaitę)

    Pagal P. Mills „Writing in Action“