skaitantiems ir rašantiems

All posts in auditorija

  • Rizika ir viltys

    Tęsiu temą, pradėtą čia ir čia. Prieš aptardami trečiąjį pagrindinį dramos kūrimo įrankį – įvykį – šiek tiek išplėskime konflikto temą, nes iš jos kyla įdomi problema: per daug arba per mažai konflikto.

    Didelė rizika

    Tipiškas amerikoniško kino scenarijaus pavyzdys: anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad pagrindiniam veikėjui teks išgelbėti pasaulį.

    Tipiškas pradedančiųjų scenarijaus pavyzdys: parke ant suoliuko susitinka du nepažįstami žmonės. Jie pradeda kalbėtis, susipažįsta, išsikalba, galbūt jiems besėdint netgi kažkas atsitinka, ir galų gale jie išsiskiria, pasidalinę vienas su kitu patirtimi, patyrę kažką kartu, galbūt tapę išmintingesni ar laimingesni, ar sužinoję kažką naujo. Nesvarbu, komiškas toks epizodas ar rimtas (gal net tragiškas), tačiau kaipo toks jis retai sujaudina žiūrovą/skaitytoją.

    Pirmiausia kyla klausimas: kuo rizikavo tie veikėjai? Kokią kainą jie sumokėjo už tą patirtį? (What were at stakes?)

    Didelė rizika – tai nereiškia karštos emocijos. Jeigu veikėjo gyvenimas labai apgailėtinas, tai dar nereiškia, kad jis kažkuo rizikuoja. Arba jeigu veikėjas labai ramiai kalba ir tyliai sėdi, tai dar nereiškia, kad jis nerizikuoja niekuo.

    Rizika yra skirtumas tarp to, ką veikėjas gali įgyti ir ką prarasti.

    Kai ant kortos pastatyta daug, veikėjas galvoja: „Jei neįveiksiu šitos kliūties – mirsiu. Jei įveiksiu – gyvensiu, vesiu mylimą moterį ir dar įgysiu didelį turtą.“

    Kai ant kortos nepastatyta nieko, veikėjas galvoja: „Jei neįveiksiu šitos kliūties, gyvenimas tęsis toliau, tik būsiu praradęs penkiasdešimt centų. Jeigu netyčia pasisektų, tai gaučiau bučkį į žandą nuo moters, kurios šiaip jau niekada labai ir nemėgau.“

    Aukšta konflikto kaina (didelė rizika) – veikėjas gali daug prarasti, bet ir daug laimėti. Žema konflikto kaina (maža rizika) – veikėjas gali mažai prarasti, bet mažai ir laimėti.

    Tačiau įgyti daug ar mažai – skamba subjektyviai. Tai, kas vienam mažai, kitam juk gali būti daug? Vieno praradimas kitam juk gali atrodyti kaip laimėjimas? Čia nėra teisingo arba neteisingo pasirinkimo. Yra geresnis arba prastesnis pasirinkimas.

    Hamletas gali laimėti daug: savo tėvo sielos ramybę. Šis žinojimas kitam gali nieko nereikšti, tačiau Hamletui tai reiškia labai daug. Shakespeare’as akivaizdžiai tuo tikėjo. Jis tikėjo, kad Halmetas tuo tiki. Tuomet ir auditorija priversta tuo patikėti. Štai kaip tai veikia: ne todėl, kad tai būtų teisinga ar neteisinga, o todėl, kad autorius turi tikėti tuo, kuo tiki jo veikėjas, ir tik tuomet jiedu įtikins auditoriją.

    Kaip padidinti riziką?

    Diskutuodamas apie baimę ir gailestį, Aristotelis svarstė, kaip geriausia iššaukti šias emocijas. Jis priminė, kad poetas turėtų ieškoti situacijų, kai tragiškas įvykis atsitinka esantiems arti ir artimiems. Tegul pavyzdžiui brolis nužudo (arba ketina nužudyti) brolį, sūnus – tėvą, motina – savo sūnų, sūnus – savo motiną ir t.t. Kodėl? Todėl, kad tuomet, kai veikėjai giliai susijaudinę, įsitraukę į įvykį, nes jis vyksta su jų artimaisiais, tai ir auditorija persiima tuo rūpesčiu. Emociniai saitai tarp veikėjų sukuria didesnę praradimų riziką.

    Nebūtinai veikėjai turi būti giminės. Tai emociniai saitai, taigi jie atsiranda ir tarp meilužių, senų, galbūt seniai prarastų draugų, netgi priešų, kurie kadaise buvo draugais ar meilužiais. Tai gali būti svetimi vienas kitam žmonės, puoselėjantys vienas kitam stiprius jausmus. Svarbiausia, kad būtų stiprus jausmas. Nebūtinai teigiamas. Kad tik ne abejingumas. Veikėjai turi būti vienas kitam svarbūs.

    Taigi pradedančiųjų scenarijaus pavyzdys (dviese parke ant suoliuko) gali būti pakoreguotas taip, kad veikėjai imtų bijoti kažko netekti. Tai gali įvykti dėl to, kad tie žmonės bekalbėdami susipažįsta, tampa artimi, emociškai įsitraukia, kaip kad atsitinka Edwardo Albee pjesėje „The Zoo Story“. Arba galima nutarti, kad tie veikėjai kažkada buvo labai artimi, o dabar netyčia vėl susitiko ir vienas iš jų nebenori skirtis – jam tapo svarbus kitas žmogus, o mums ėmė rūpėti, kiek jis neteks, ir kiek laimės.

    Didelės viltys

    Ar gali konfliktas būti per didelis? Taip. Konfliktas neleidžia veikėjui gauti tai, ko jis nori. Jeigu ta kliūtis bus akivaizdžiai per didelė, nepajudinama, neįmanoma įveikti, tuomet auditorija pajus, kad realu, jog veikėjas niekuomet nepasieks tikslo – ir tai jau techninė problema.

    Turi būti įtikima, kad veikėjas gali nugalėti kliūtis ir pasiekti tikslą. Turi šviesti vilties spindulėlis ir tą spindulėlį turi matyti pats veikėjas, antraip nieko nebus, niekas nejudės.

    Tiesa, kad kai kurios pjesės baigiasi tragiškai – veikėjai nepasiekia savo tikslo, netenka vilties arba netgi gyvybės. Edipas, sužinojęs, kad jis ir yra tas nusikaltėlis, kurio pats ieško, išsiduria akis, Hamletas žūsta, Vladimiras su Estragonu taip ir nesulaukia Godo. Jų tragedija – neišvengiama. Tačiau apie tai mes sužinome sulaukę pjesės galo. Visa kūrinio patirtis byloja ką kita – veikėjas turėjo viltį, kad viskas baigsis kitaip. Jeigu Godo šiandien neatėjo, tai ateis rytoj, galvoja Vladimiras su Estragonu, nors finale auditorija jau ko gera netiki tuo, kuo tebetiki jie.

    Labai svarbu, kad veikėjo viltis išliktų gyva ir kad autorius suteiktų jam būdų, kaip ją išlaikyti gyvą. Gali tekti sukurti aplinkybes, dėl kurių veikėjas gyvena iliuzijose arba aiškiai nemato visos savo situacijos, tačiau koks tai bebūtų atvejis, jeigu veikėjas nepraranda vilties, yra vilties, kad auditorija jos taip pat nepraras.

    (bus daugiau)

  • Tikėk ir kalbančiu arkliu

    Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

    Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

    Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

    Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

    Matote, kaip lengva?

    Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

    „Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

    Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

    Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

    Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

    Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

    – Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

    – Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

    – Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

    – Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

    – Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

    – Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

    – Bet juk tau nepatiko, ar ne?

    – Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

    Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

    – Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

    – Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

    – Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

    Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

    – Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

    – Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

    – Žinoma. Ištisai.

    – Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

    – Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

    – Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

    Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

    (mano vertimas iš Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“)

  • Kas bijo publikos?

     

    Nuėjau į susitikimą su žymiu Amerikos dramaturgu (nors ką čia Amerikos – jis yra viso pasaulio žymus dramaturgas) Edwardu Albee (seniau sulietuvintai žinojome kaip Edvardą Olbį). Lietuvių teatro režisieriai ne kartą statė jo pjeses: „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, „Ožka arba kas ta Silvija?“, „Atsitikimas zoologijos sode“, „Smėliadėžė“, „Viskas sode“, „Tos aukštos moterys“… Neversiu dabar pavadinimų į originalo kalbą, neminėsiu ir režisierių pavardžių. Nekomentuosiu spektaklių, nes taip jau atsitiko, kad nė vieno jų nemačiau.

    Antrame kurse turėjome drąsos bandyti vaidinti „Kas bijo Virdžinijos Vulf“? Gerai, kad greit atvėsom. Nes dabar prisimenu: nieko nesupratau iš to, ką skaičiau. Iš tiesų ten ne vaikų temos… Nesvarbu.

    Vieno iš didžiausių Melburno teatrų (MTC – Melbourne Theatre Company), kurio irgi nė vieno spektaklio nemačiau – bijau, man nepatinka net jų afišos – pasikvietė pokalbiui Albee, pasisodino jaukioje itin šiuolaikiškoje scenoje, kuri dekoruota… Hm, galima ginčytis, ar ji buvo dekoruota, ar po remonto liko seno pastato koridorius: liftas, budinčiojo stalas, akvariumas (be žuvyčių, bet su vandeniu ir žolėmis), pilkos lubų plytelės, pageltusio stiklo šviestuvai – vis dar septyniasdešimtieji. Ir du juoda oda aptraukti krėslai centre. Kažkodėl tokia jau tradicija: autorius būtina sodinti į senus odinius krėslus. (Juo senesnis autorius, tuo senesnis turi būti krėslas?)

    Kalbinti pasišovė Amanda Smith – Radio National vedėja. Buvusi balerina, todėl pasitempusi, gražiai sudėjusi kojeles lakiniuose batukuose, ji pradėjo pokalbį, pranešdama autoriui ir publikai, ką žino apie autorių:

    – Jūs esate vienas žymiausių Amerikos dramaturgų, per visą savo karjerą sukūręs daugiau nei trisdešimt pjesių…

    – Lygiai trisdešimt.

    – Taip?

    – Nežinau, iš kur jūs taip suskaičiavot. Kiek žinau, esu parašęs tik trisdešimt pjesių.

    Amanda ėmė mikčioti, tačiau ir mikčiodama tęsė oficialų pristatymą, tik gal ne tokia nuotaika, kaip tikėjosi. O autorius – senas velniukas – jai niekaip neleido valdyti situacijos, vis įsiterpinėjo. Publika balsu kvatojo po kiekvienos Albee pastabos, kol pagaliau, išlaviravusi iš intro, Amanda uždavė pirmąjį klausimą – apie pirmąją jo parašytą pjesę (jos autorius, pasirodo, neįtraukęs į savo sąrašą, nes niekas tos pjesės, be jo pamotės, nėra skaitęs).

    Pokalbis toliau vyko taip: laukiame Albee monologo, kenčiame Amandos intarpus-klausimus. Jausdama, kaip praranda publikos dėmesį, moteris vis tiek desperatiškai stengėsi sužibėti. Aš į ją žiūrėti nebegalėjau – kol ji kalbėdavo, stebėjau Albee, kuris, laimei, sėdėjo pasisukęs į mane veidu (aš buvau pirmojoje eilėje). Amanda tiesiog purtėsi visa – tokia įtampa… Net gaila jos. Ir viso renginio.

    – Nežinau, kodėl kritikai pavadino mano kartos dramaturgiją absurdo. Man tai absurdiškos atrodo natūralistinės amerikiečių pjesės. O’Neilo, Wilderio, Becketo pjesės yra iš tiesų natūralistinės.

    Užėjus kalbai apie kritiką, Albee atsilošė ir tarė:

    – Ką gi, apsistokime ties šia tema…

    Ir pasakė, kad kritikai jam gyvenime atnešė mažai naudos. Būtų pageidavęs iš jų sulaukti pagalbos, sužinoti, kaip tobulinti savo kūrybą, sužinoti ką nors apie kūrybą. Tačiau sužinodavo kitus dalykus: apie publikos skonio formavimą, apie pačius kritikus, apie tuolaikinę sociokultūrinę pakraipą. Sykį suvokęs: kritikai yra darbuotojai (employees). Juos pasamdo leidiniai, ir pasamdo ne tam, kad kritikuotų – tam, kad įtiktų skaitytojams, formuotų jų skonį. Jų straipsniai mažai bendro su meno kritika. Daugiausiai naudos gyvenime yra sulaukęs iš kolegų menininkų, ypač iš kitų sričių: dailininkų, kompozitorių ir t.t.

    – Mus sieja solidarumas, mus sieja pati kūryba (creativity).

    Amanda sėdi akmeniniu veidu. (Tada pamaniau, kad ji pati, ko gero, yra meno kritikė.) Kitas klausimas: kokia jūsų dvasinė patirtis (spiritual experience), kai žiūrite kitų spektaklius? Į tai Albee atsakė miglotai, išsisuko. (Aš tuo tarpu prisiminiau frazę iš susitikimo su australų rašytoja, kur literatūros kritikas šmaikštavo: „Knygoje nerašoma apie seksą, nors ten yra minimi dildo, bet ne seksualiniai, ne – dvasiniai dildo (spiritual dildos)“. Publika droviai kikeno. Kaip visiems reikia to (keiksma)žodžio „dvasinis“!)

    Dar vienas Amandos klausimas: koks jūsų santykis su publika? Į tai Albee:

    – O kas yra publika?

    Amanda linksi, tikėdamasi, kad pats ir atsakys. Albee klausia jos:

    – Ne, tai kas yra publika? Jūs man pasakykit, nes aš nežinau, kas yra publika.

    – Na, publika… tai… žmonių grupė… kuri atėjo pažiūrėti spektaklio… ir kuri tikisi patirti…

    – Tai va, sakote, tai yra grupė. Kas tą grupę sudaro? Atskiri žmonės, individai, kurie yra labai skirtingi. Ir jų visų lūkesčiai skirtingi. Vieni į teatrą ateina pailsėti nuo gyvenimo, kiti ateina pabėgti, pamiršti gyvenimą, treti pageidauja, kad teatras jų nejaudintų, jie nori nieko nejausti teatre, o yra ir tokių, kurie ateina į teatrą tam, kad pamąstytų, sužinotų kažką naujo apie save, pažvelgtų į save iš šono. Yra netgi tokių. Jie visi skirtingi. Neįmanoma kurti teatro vienai publikai, nes jos, kaip tokios, nėra.

    Amanda jau bijo ko nors ir klausti. Ji karts nuo karto juokiasi (taip, kad atrodo veidas nuplyš), žiūri į publiką (kurios, „kaip tokios, nėra“), ieško pritarimo, ieško bendraminčių – klausykit, betgi jūs suprantate, kad šitas senelis yra pakvaišęs? Na, neįmanoma su juo pabendrauti, prie visko kabinėjasi!

    Publikos nėra, ir niekas tau, Amanda, nepadės. Mes, sėdintys ir stebintys tą spontanišką vieno veiksmo dramą, atskiri individai galvojame apie tai skirtingai.

    Esu įsitikinusi, kad dalis žmonių juokėsi, girdėdami Albee, tačiau nepatikėjo potekste, kuri gulė po kiekvienu jo sakiniu: kūryboje viskas yra paprasta – būk savimi, būk atviras sau ir kitiems, jokios vaidybos, jokio „aš esu dramaturgas“ ar „esu Amerikos teatro žvaigždė“. Pasiseka taip „per plauką“, kad negali iš sėkmės daug tikėtis. Juk išties einame į susitikimą su „sėkmės istorija“, neskaičiuojame, kiek dramaturgų visą gyvenimą rašė ir metė į stalčių, ir niekada neišsikapstė į prožektorių šviesą…

    Kas tau lengvai patikės, kad prie 3% talento reikia 97% darbo! Man patinka dar sykį išgirsti, kad kiekviena menų profesija turi meistrystės pakopą (craft). Turbūt auditorijoje buvo galvojančių: lengva tau sakyti, kai tau aštuoniasdešimt dveji ir tu žvaigždė. Lengva mokyti mus, kad „viskas daug paprasčiau“.

    Manęs nereikia įtikinėti. Tai kodėl aš einu į susitikimus su žmonėmis, kurie man sako tai, ką ir šiaip žinau?

    Einu tam, kad pažiūrėčiau į juos – man jie tiesiog gražūs. O antra – noriu dar ir dar išgirsti tą „viskas daug paprasčiau“ potekstę, ji mane gydo. Apsaugo nuo margos publikos, kuri dažniausiai, vienokiu ar kitokiu būtų, anksčiau ar vėliau, pabandys mane įtikinti, kad ne ne, ne viskas taip paprasta kūryboje, tu viską ne taip supranti. Jeigu viskas atrodo taip paprasta, tai greičiausiai tau KAŽKO trūksta. Deja, negalime pasakyti, KO BŪTENT, bet to, ko tau trūksta, tau tiesiog neduota, taigi… Ir anksčiau ar vėliau aš pradedu jaustis stokojanti, nuskriausta, beprotė.

    Ne ne. Esu sveika. Nieko nestokoju. Edwardas Albee žino. Jis žino daug gerų dalykų, ir gaila, kad išsigandusi renginio vedėja neįvedė į gilesnes temas.

    „Writing should be useful. If it can’t instruct people a little bit more about the responsibilities of consciousness there’s no point in doing it.“

    „Rašymas turi būti naudingas. Nėra prasmės rašyti, jei tekstai nesuteikia žmonėms daugiau žinių apie sąmonės atsakomybę.“

    (Edward Albee citata iš Wikipedia)

  • Kaip galvoti apie skaitytoją

    simon-obarzanek-faces

    Kažkada praėjau pragarą, stropiai stengdamasi scenoje galvoti apie žiūrovą. Galiu pasakyti, kad tai yra fiziškai neįmanoma. Tačiau toks dalykas, kaip ryšys su auditorija, kuris tinka ir rašymui, yra tikrai svarbus elementas.

    Rašytojams irgi patariama: „Rašydami visada galvokite apie skaitytoją“. Gerai, bet išgirdus tokį patarimą iškyla tiek klausimų! Kaip galima galvoti apie skaitytoją (ir kas tas SKAITYTOJAS?), kai galvoji apie personažą, siužetą, aplinkybes arba kai išvis negalvoji, kai tave tiesiog „neša“?

    Išmintingesnis ir gailestingesnis patarimas būtų kelių pakopų:

            Galvodami apie tai, ką norėtumėte parašyti, arba prieš pradėdami rašyti pabandykite galvoti apie skaitytoją. Jei tai sukels žodžių, minčių, idėjų bangą, t. y. jei įsivaizduojamas skaitytojas įkvėps jus, galvokite apie jį toliau, galvokite apie tai, ką norėtumėte jam pasakyti.

            Bet jei mintys apie skaitytoją kausto jūsų fantaziją, baugina arba erzina, meskite iš galvos. Sakykite sau, kad nerašysite jokiam skaitytojui, pamirškite!

            Tokiu atveju, rašykite sau. Arba raskite tokį malonų skaitytoją, kuriam norėtųsi pasakoti. Tarsi rašytumėte jam laišką. Nesijaudinkite dėl to, kad parašysite tokia forma, kurios negalima rodyti tikram skaitytojui. Tokio „egoistiško“ proceso tikslas yra rašant jausti malonumą, pasitenkinimą, rašyti patogiai. Rašykite tol, kol rasite daug naujų minčių, idėjų, epizodų. Nevarkite, nesistenkite rašyti tvarkingai, „gerai“.

            Tuomet pagalvokite apie skaitytoją. Tekstą pertvarkykite, redaguokite, karpykite, lipdykite, turėdami omenyje skaitytoją. Tvarkydami nesukritikuokite įdomių ir naudingų atradimų, kurie atsirado laisvojo rašymo metu. Galbūt reikės perrašyti viską kitokiu tonu, tačiau svarbiausia nepradėti pasakoti pompastiškai ar sausai, svarbiausia – išvalyti, išgryninti mintis. Galbūt nustebsite atradę, kiek nedaug tereikia taisyti, koks trumpas kelias nuo netvarkingų rašliavų iki sklandžių tekstų.

    Po žingsnelį, po mažytį ir – pirmyn. Visai, kaip teatre. O remdamiesi tradiciniu patarimu turbūt net nebūtume išjudėję iš mirties taško.

    (Patarimai rašytojams pagal Peter Elbow.)

  • Tikslinė auditorija

    Visą savaitę turėjusi neplanuotas proto išeigines“, link savaitgalio susiimu ir skaitau apie tikslinę auditoriją (TA). Šitas žodžių derinys man primena kitą, gerai pažįstamą iš reklamos laikų ir reiškiantį tą patį: tikslinė grupė (TG).

    TA – yra žmonių grupė, kuriai visų pirmiausia yra skirta reklaminė ar kokia kita (pvz. politinė) kampanija, renginys, reiškinys, objektas, kūrinys, leidinys ir t. t. TA gali būti apibūdinama pagal jai priklausančių žmonių amžių, lytį, rasę, socialinį ar šeimos statusą (pvz: pagyvenę vyrai viengungiai, miestiečiai paaugliai, turtingi intelektualai, kaimiečiai bedarbiai, lietuviai emigrantai Airijoje). Svarstant, kaip efektyviau pasiekti auditoriją, kaip paveikti, sudominti (ar/ir pirkti), svarbu žinoti, kas yra konkreti TA, kas jai gali būti įdomu, o ne badyti pirštu į dangų… Orientuotis į pačią plačiausią auditoriją, tikintis, kad visi susidomės, yra tas pats, kas nesiorientuoti į jokią.

    Čia galite daugiau pasiskaityti apie TA reklamoje:

    Vytauto Zuzevičiaus straipsnis Verslo bangoje“.

    Lygiai tas pats ir su knyga. Pasakymas, kad knyga yra skirta visiems, rodo, kad kalbantysis nesusimąstė apie tai, kas šiandien skaito (perka) knygas ir kokie skirtingi yra skaitytojai. Net rašančiųjų tikslai yra skirtingi. Ar kada nors galvojote, kodėl norite, kad jūsų knygą išspausdintų? Pabandykite atsakyti – noriu, kad mano knygą išspausdintų:

     nes turiu pasakyti žmonėms kažką, kas jiems bus naudinga

     nes noriu papildomai užsidirbti

     nes noriu iš rašymo pragyventi

     nes man tai labai patinka

     nes šitą istoriją noriu (man reikia) papasakoti

     nes knyga padės mano verslui

     nes knyga padės mano religijos žmonėms

     nes turiu kitą priežastį

    Jeigu sunerimote, tai gerai. Sąrašo esmė buvo sukelti jausmų sumaištį. Bet galbūt jūsų rašymo motyvai ne tokie didingi, bet visgi labai gražūs: norite parašyti šeimos istoriją, kurią išdalinsite visiems artimiesiems, arba knygą draugams – išleisti kelias dešimtis egzempliorių ir juos padovanoti. O turbūt paprasčiausias yra tikslas tapti „įžymiu“: jei knygoje (ar prie knygos) dar keletas skandalų…

    Šiaip ar taip, rašysite taikliau ir lengviau, aiškiai įsivaizduodami, į ką savo darbu kreipiatės, kieno susidomėjimo tikitės ir ar daug yra tokių, kuriems skirta jūsų knyga. Jeigu galvojate apie savo būsimą šedevrą (ir jo platinimą) labai rimtai, susimąstykite ir apie tokius punktus:

    • Kokius naujus dalykus, kokią patirtį perduosite savo skaitytojams? Ką jie sužinos, užvertę paskutinį puslapį?
    • Ar jūsų knyga moko skaitytoją, kaip kažką sukurti?
    • Ar nurodote skaitytojui žingsnius, kurie padės pasiekti tikslą?
    • Ar pateikiate savo įžvalgas apie kažkuriuos gyvenimo tarpsnius, reiškinius, problemas?
    • Ar jūsų knyga patenka į kokio nors populiaraus žanro kategoriją?
    • Ar naudodamiesi jūsų pateikiama informacija, skaitytojai sutaupys laiko ir pinigų?
    • Ar knyga skirta žmonėms, nieko nežinantiems apie šią sritį – naujokams, o gal kreipiatės į pažengusiuosius, ekspertus?
    • Ar jūsų knyga skirta atsipalaidavimui, leis skaitytojui pailsėti, sekant smagią intrigą?
    • Kuo jūsų knyga nepaprasta? Kuo ji skiriasi nuo kitų panašaus žanro knygų? Ar skaitytojas joje ras tai, ko nėra kitose?
    • Ar knygoje kreipiamasi į tam tikrą visuomenės grupę, tam tikro regiono žmones? Ar tai bus suprantama (kai bus išversta) kitos šalies skaitytojui?
    • Jeigu ši jūsų knyga nebe pirmoji, ar galite (ir kaip galite?) pasinaudoti pirmųjų sėkme? Ar anksčiau teisingai nujautėte TA?

    Labai išmintingi žodžiai (ne mano): jeigu nežinai, koks tavo tikslas, labai tikėtina, kad jo nepasieksi…

    (rašyta, skaitant AutorHouse)
    nuotr. Bill Hay paveikslas „Thinking Of Damocles“