skaitantiems ir rašantiems

All posts in Antanas Škėma

  • Mėlynas akmenėlis

    Premijuotas romanas – taip užrašyta tituliniame puslapyje po pavadinimu „Devintas lapas“. Skaitydama šią Birutės Pūkelevičiūtės knygą vis galvojau, ar tikrai ji plagijavo Antaną Škėmą? Ir kaip galima plagijuoti romaną – pavogti struktūrą? Nes turinio gi nepavogsi, jis autobiografinis. O sakyti, kad pasinaudota ta pačia romano struktūra, būtų idiotiška – nes struktūros nebūna originalios – jų yra keletas variantų ir smulkesnių variacijų, visi naudojasi tomis pačiomis ir neima į galvą. Svarbu, kad struktūra būtų, o ne kad būtų „autentiška“.

    Panašu, kad Antaną tiesiog apėmė pavydas ir isterija. Jis gi turėjo romaną su Pūkelevičiūte. Ko tik nebūna po skyrybų…

    Koks įspūdis, perskaičius „Devintą lapą“? Noriu rasti ir „Aštuonis lapus“ (tas pats kūrinys, pirmasis tomas), nes patiko pasakojimo audinys. Struktūra – palaida, medžiaga nesuvaldyta. Suprantu, kodėl Pūkelevičiūtės kūryba apdovanota, bet apgailestauju, kad ji nėra tokia jau puiki, kaip nėra tokia jau puiki ir Škėmos kūryba.

    Labai jaučiasi, kad tie mūsų „romanistai“ nebuvo įsijautę į prozos kūrimą. Rašė priešokiais, išgimdė po vieną stipresnę knygą. (Vieno romano rašytojai…) Gaila, kad jie neatsidėjo literatūrai. Gali būti, kad priežastis banali: skurdas, sunkus pragyvenimas vertė dirbti. „Devinto lapo“ paskutinėje pastraipoje Pūkelevičiūtė prisipažįsta, kad parašė knygą autobuse, pakeliui į darbą ir namo: „Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.“ O gal rašymas nebuvo proritetas? Arba trūko kultūrinės terpės, išsilavinimo? Atsakyti sunku.

    Kita vertus, mūsų visuomenė neturėjo (ir vis dar neturi) suvokimo, kad kūryba be pinigų – mecenavimo – negali gimti. Turtingi (ir biedni) Čikagos lietuviai statė bažnyčias, o ne rėmė savo intelektualus, kad jiems nereikėtų dirbti liftininkais ar geležinkeliečiais. Tokias tat vertybes renkasi maža tauta, kurios ateities neužtikrins priklausymas didžiajai pasaulio religijai, kuriai jos unikalumo nereikia. Ateitis bus, jei išgyvens unikali kultūra – o literatūra yra jos dalis.

    Knygos leidimas, patekęs į mano rankas (pirkau „Juodojo šuns“ knygyne Vilniuje), publikuotas Čikagoje 1982 m., todėl autorės kalba, laimei, nesterilizuota. Štai ištrauka, kuri man puikiai iliustruoja tai, jog rašyti reiškia matyti:

    * * *

    Genė žarstė koja akmenėlius. Paskui pasilenkė kėdutėj ir išsitraukė vieną:

    – Matai? Iš kur atsirado šitoks?

    Akmenėlis buvo ryškiai mėlynas, kaip povo plunksnos akis. Tarp juodų, rudų ir pilkų akmenukų – staiga vienas keistuolis! Gamta kartais paišdykauja: deimantas tarp anglių – taipogi keistuolis.

    Ėmiau Genei pasakoti, kad ir aš ieškau panašių akmenėlių. Renku šio krašto keistenybes ir užsirašau. Gal kada nors sulipdysiu „neamerikonišką“ mozaiką, ir niekas negalės tikėti: nejaugi tie visi maži atsitikimai tikrai matyti Amerikoj?

    – Pavyzdžiui? – susidomėjo Genė.

    Gerai. Klausykis: tai įvyko miesto centre. Ne vertelgos skylėj, bet didžiausioj Chicagos krautuvėj:

    „Marchall Fields“. Laikrodžių ir brangenybių skyrius. Vieta ori, aplinkui baltų gvazdikų puokštės; kilimai, šviesos, balsai – viskas oriai pritildyta. Prekyba vyksta garbingiausioj šeštadienio kilnybėj. Aš laukiu, kol man laikrodžiui pakeis dirželį ir žvalgausi aplink.

    Netoliese, kitame stikliniame garde, triūsia du pardavėjai: žilas, labai korektiškas senukas ir juoda panelė su šešiasdešimt šešiom nukarusiom kasytėm. „Dotty“, sako jai senukas, „dabar aš einu priešpiečių“. Ir išnyra iš gardelio – švarkas rūpestingai išglaistytas, baltų marškinių apikaklė pakrakmolyta, santūriai dryžas kaklaryšis kilstelėtas perliniu smeigtuku. Iki liemens viskas rimta ir saikinga, kaip dera žinomos krautuvės įgudusiam pardavėjui. Bet nuo kelių – senukas minkštas, lyg pliušinis meškutis: jis be batų, jis tik su kojinėm! Todėl ir atrodo numažėjęs, tarsi supliuškęs, kas visados atsitinka žmonėms, kai jie nusispiria batus (sunku įsivaizduoti narsuolį ar rimtuolį be batų!).

    Žmogelis nutreplena kilmu, ir svarbiausia: vienoj kojinėj, ant užpenčio, baltuoja neapsakomai jauki ir meili skylutė! Tokią skylutę galėtum tiesiog pabučiuoti. Tai vakarai su pasakom: virbalų skambtelėjimai ties mezginiu, vartomo laikraščio čežėjimas, nublukę šilkiniai abažūrai, pro kuriuos sklinda slyvų spalvos šviesa; ant stalo guli pravira akinių makštis, išklota senoviniu aksomu; dubenėly – keptas ir dar šiltas obuolys, užpiltas pienu. Vienodai siūbuoja sieninio laikrodžio švytuoklė, pintinėj miega maži šuniukai, kurių nuleipusias ausis taip linksma patampyti. Tokia – buvo toji skylutė kojinėj. O senukas – lyg išplėštas iš Čechovo apsakymų – ėjo ir nuėjo kojinėtas: iškilmingas krautuvės kilimas, pro apgalvotai išdėstytas gvazdikų puokštes, pro lentynove surikiuotus sidabrinius padėklus, nužvilgintus iki spiegiančio blizgėjimo.

    – Aš nematau čia nieko nepaprasto, – pasakė Genė. – Žmogui prasitrynė kojinė, ir tiek.

    – Taip, bet vienai akimirkai ta maža skylutė sugriovė visą „Marshall Fields“ orumą. Ir sušildė mano širdį. Nutrepleno žmogytis su skylute kojinėj, toks intymiai mielas! Nutrepleno sau tolyn – per vaizbos šlovę ir galybę. Juk tai „mėlynas akmenėlis“, ar ne?

    Birutė Pūkelevičiūtė „Devintas lapas“ pp. 56-58.

  • Vieno romano rašytojų šalis

    Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.

    Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.

    Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.

    Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.

    Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.

    (Tai mano atsakymas į trečiąjį „Šimtmečio anketos“ klausimą. Visi atsakymai publikuoti almanache „Metai“, 8-9/2018.)