Prieš keletą savaičių nusiunčiau vienos knygos recenziją portalui 15min. Tą knygą man atsiuntė leidykla, bet jokios prievolės reklamuoti knygą nejutau, taip nesitarėme. Tikiuosi, leidyklos vyr. redaktorė supranta, kad diskusija užsimezga tada, kai į kūrinį žvelgiama kritiškai, o ne liaupsinama, ieškant vien gerų pusių.

Portalo 15.min Kultūros redaktorius dar tą pačią dieną (o buvo penktadienis) atsakė dviem žodžiais: „Laba diena, dėkui“. Sekmadienį feisbuke mane pakvietė draugauti recenzuotos knygos autorė, ir iškart patikrinau, ar jau nėra publikuotas mano straipsnis. Taip, sekmadienį jis jau portale.

Pirmadienį 15min redaktoriui uždaviau klausimą: o kaip pas jus su honorarais? Greitai gavau atsakymą: „Paprastai mokame honorarus kai iš anksto tariamės, ko reikia mums. Bet šį kartą sumokėsime“.

Užpildžiau atsiųstą formą, gavau pasirašyti sutartį, sumokėjo. Bet, kaip tame liūdname anekdote, mano pavogtus sidabrinius šaukštus grąžino, o nemalonus jausmas liko. Neturėtų būti taip, kad autoriui nepranešama apie neketinimą mokėti honoraro, bet publikuojama. Apie sąlygas būtina sutarti prieš tai. Čia tiesiog sveikas protas, normali etika.

Tada pavarčiau, kas rašoma prie kitų 15min Kultūros rubrikos straipsnių, kurių pavadinimai prasideda „Knygos recenzija“. Ir nušvitau, supratusi.

Juk jie publikuoja ne recenzijas, o reklamą. Štai, ką reiškia „kai iš anksto tariamės, ko reikia mums“. Portalas gauna knygas iš leidyklų, kurios galbūt net finansuoja tuos reklaminius straipsnius, vadinamus recenzijomis. Bet tai ne recenzijos, komradai, tai yra anotacijos arba apžvalgos, geriausiu atveju. Tai pagiriamieji žodžiai prekėms, kurias pardavinėja knygų verslas.

Prisiminiau vieno rašytojo klausimą: o kuo gi skiriasi apžvalga, anotacija, recenzija? Atsakiau, kaip mokėjau.

Anotacija – dažniausiai leidyklų atsiųstas tekstas be autoriaus, trumpas reklaminis pranešimas spaudai, kurį rašo viešujų ryšių specialistas. Apžvalga – toks pats reklaminis tekstas, bet jau autorinis, jį rašo literatūros ekspertas arba mėgėjas, apsimetantis ekspertu, užsakyta irgi leidyklos.

O štai recenzija turėtų būti ne reklaminis, o kritinis straipsnis. Autorinis ir nešališkas. Recenzija gali būti labiau mokslinė (kaip dažnai nutinka filologams ir literatūrologams) arba labiau emocinė (kaip dažnai nutinka blogeriams ir grožinės literatūros autoriams).

Nešališkumas čia toks, kad recenzijos autorius gali būti subjektyvus, bet nenupirktas už pinigus, net jeigu leidykla atsiuntė jam leidinį, net jeigu kas nors jam už straipsnį žadėjo gerai sumokėti. Recenzentui gerai mokama už teisybę, už ekspertinę nuomonę, o ne už pataikavimą. Tik taip pirkėjas skaitytojas atsirinks, kas jam įdomu, koks kokybės lygis jam tinka, kokia tema ar autoriaus asmenybė šiuo metu traukia.

Deja, šiuo metu nedaug kritikų, kurie nebūtų parsidavę reklamai. Šitai norėčiau pabrėžti, kad tiek skaitytojai, tiek rašytojai, kurie nori ugdyti savo literatūrinį skonį ir tiki ekspertais, nepasiduotų tam plačiai mūsų viešojoje erdvėje pasklidusiam falšui, kuris dažniausiai yra niekuo dėta reklama.

Man reklama patinka, ir reklamuoti prekę nėra blogis. Reklama visame kame įžvelgia pozityvą, talentą, vertę – nes leidykla, apsisprendusi publikuoti knygą, be abejo, stengiasi neprapisti pelno, parduoti visą leidimą, o jei pasiseks ir ne vieną.

Toji mistinė „literatūrinė vertė“ visada buvo kuriama dirbtinai, nedidelio žmonių būrelio. Jei gyvenate Vilniuje ir lankote literatūrinius renginius, juos visus matėte. Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete jie irgi aktyviai reiškiasi. Jie iš to dalinai pragyvena (tai irgi nėra priekaištas). Jų nedaug, bet jų rankose – tam tikra galia. Tie patys žmonės yra ir vertintojai apdovanojimų komisijose, ir rekomendacijų rašytojai, ir kultūros politikos formuotojai, kultūros leidinių redaktoriai. Dauguma jų priklauso sovietinio tipo bendruomeniškumo tradiciją tęsiančiai Lietuvos rašytojų sąjungai.

Čia nėra jokio nusikaltimo – visais laikais literatai būrėsi ir laikėsi, įsikibę į vieni kitų pagyras. Taip yra, toks gyvenimas. Bet stipri kritika, laikydamasi atokiau, nedraugaudama tarpusavyje, leisdama sau susipykti, nesutikti, išlikti nešališka, nors ir subjektyvi, – užveda polemiką, verčia abejoti verte ir neleidžia užmigti ant laurų.

Kritika yra kaip koks miško sanitaras vilkas, be kurio briedžių gaujos nučiulptų medžius iki šakelių. Todėl mums reikia daugiau tikrų recenzijų, ne vien tik reklamos.

O su 15min, mieli kolegos, atsargiai. Neužsileiskime! Siųsdami tekstą iškart klauskime apie honorarą. Mes turime pasirinkimą, visos kultūrinės platformos stokoja kokybiško turinio, patikėkit.