Kaip pravirkdyti skaitytoją? Parašyti labai labai blogai. Atsivertę prastai parašytą knygą, verks ir skaitytojai, ir kritikai. O jei dar pirko knygą už savo pinigus…

Apie rašymą esame prisigalvoję visokių mitų. Pavyzdžiui, tikime, kad mūsų emocinė būsena, kurios apimti rašėme, turėtų persiduoti ir skaitytojui. Anaiptol. Jei rašydamas verki, tai dar nereiškia, kad skaitydamas tavo tekstą žmogus apsiverks. Verkti visgi turėtų ne autorius, o auditorija. Ir ne todėl, kad blogai parašyta, o todėl, kad gerai.

Taip, savo kūriniais mes bandome paveikti skaitytojo jausmus, bet to neįmanoma padaryti tiesiogiai, akivaizdžiai. Pajutęs bandymą pravirkdyti, bet kuris iš mūsų atsiriboja ir užsidaro. Savisauga. Panašiai būtų, jeigu kavinėje sutiktas žmogus iškart imtų pasakoti savo gyvenimo tragediją. Mes atsitrauktume, nes to žmogaus nepažįstame, jis dar nenusipelnė pasitikėjimo, dar nepapasakojo kas jis toks, dar neužsidirbo teisės į intymumą.

Atvirumas už atvirumą. Jausmingumas už jausmingumą. Skaitytoją, kaip ir bet kurį klausytoją, reikia apšildyti, o tik paskui paimti už rankos ir nusivesti į gilią vietą, kur gali būti baisu ar skaudu.

Padeda humoras. Saviironija. Juokas iš dalykų, kuriuos visi atpažįsta. Nereikia tyčia juokinti, pakanka tik būti atviram ir nemeluoti. Skamba kaip paprastas dalykas, tarytum atvirauti ir būti tikram — lengva. Bet pabandykite iš tiesų atsiverti — pradžioje prieš save, dienoraštyje — vėliau skaitykite ir svarstykite: ar pavyko? Kai supranti, kaip tai nelengva, imi labiau vertinti autorius, kuriems tai pavyksta.

Skaitome tam, kad liktume su autorium dviese. Kad jis nusivestų mus ten, kur gyvenime nedažnai patenkame. Gilesniam atvirumui, bendrumui, tiesai. Kuo daugiau romanų perskaitome, tuo labiau išlavintas mūsų emocinis intelektas. Juk skaitydami tarsi išgyvename svetimas situacijas, paversdami jas savo patirtimi.

Verkiau perskaičiusi paskutinį Michailo Šiškino romano „Laiškų knyga“ puslapį. Vėliau išanalizavau romaną straipsnyje, tačiau net nebandžiau rasti susigraudinimo priežasties. Ji buvo tarp eilučių. Manau, mane buvo ištikęs katarsis.

Katarsis — skausminga pakylėjimo būsena, emocinio apsivalymo, suvokimo, sąmonės skaidrumo būsena. Teatre tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti spektaklį, turi progą pajusti katarsį – apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia.

Įdomu patyrinėti skirtumą tarp tragedijos ir „siaubiako“. Siaubo žanriniuose kūriniuose skaitytojas irgi gąsdinamas baisiais dalykais, bet finale neverkia. Auditorija džiaugiasi, kad pagaliau košmaras baigėsi. Su palengvėjimu paslepia savo baimes į stalčių, kurį saugiai atidarys, skaitydami ar žiūrėdami kitą siaubo kūrinį.

Dar vienas svarbus dalykas: auditorija negali įsitraukti į kūrinį, kurio nesupranta. Jei siužetas painus, nenuoseklus, jeigu nepaisoma priežastingumo, nieko nebus. Skaitytojas ne jaus, o galvos: kas per velnias? Kas darosi su tuo personažu? Gyvenime daug chaoso, tačiau realistinis kūrinys turi būti struktūriškai tikslus, o istorija aiški. (Todėl mes ir kuriame naratyvus, todėl mums jų ir reikia — kad iš chaoso ištrauktume prasmę.)

Taigi mano skaitytojo virkdymo formulė tokia: atvirumas + humoras + priežastingumas + empatija + katarsis.

Bet tai visai nereiškia, kad skaitytojas apsiverks, skaitydamas kūrinį. Būtina sąlyga: sinchronizacija. Knyga turi pasiekti skaitytoją būtent tokiu jo gyvenimo momentu, kai tema aktuali, su veikėju linkstama tapatintis, atitinka tipai, gyvenimo aplinkybės.

Genialiais vadiname tuos autorius, kurie pasako tai, kas jau buvo skaitytojų galvose, tik ne taip elegantiškai išdėstyta. Kognityvinis teksto rišlumas sukuria tiesos įspūdį. Tiesą mes dažniausiai ne atrandame, o atpažįstame. Jei toji tiesa paliečia mūsų gyvenimo tragizmą, gal tai ir yra priežastis, dėl kurios apsiverkiame.

Mane asmeniškai virkdo bendra žmonių veikla: dainavimas chore, škotų dūdmaišių pasirodymas, himno giedojimas, mišios bažnyčioje. Graudina žmogiškumo ženklai: mūsų gebėjimas peržengti egoizmą, priešiškumą, nepasitikėjimą vieni kitais. Nepažįstamo žmogaus šypsena ar pasisveikinimas gatvėje, parke, pajūryje. Pagalba tiems, kurie yra bejėgiai (vaikams, gyvūnams, seneliams). Pagalba iš žmogaus, kuris tau niekuo neskolingas.

Jei apie tai dėstoma nuosekliai, pasitelkiant humorą, atvirai, labai tikėtina, kad suveiks empatija ir sulaistysiu puslapius ašaromis.