Šįryt dariau tą archetipinį veiksmą: stebėjau dirbantį spausdintuvą, kai iš jo, per jį, jame vyko romano eskizo materializacija and popieriaus. Apimtis nedidelė (20 tūkst. žodžių). Šįkart planavau būtent taip: parašyti, o vėliau bandyti suprasti, ką parašiau, ir perrašyti papildant. Gale nurodyta pabaigos data – jau antrą kartą gyvenime taip elgiuosi. Pirmame puslapyje po pavadinimu užrašytas rašymo laikas: liepa – lapkritis.

Du dalykai dingtelėjo. Juos galėčiau pavadinti šio romano pamokymais ar pamokomis, kurias gavau, vien todėl, kad suvokimas atėjo šiuo metu. Beje, dabar vyksta ir kito mano romano („Akys chimeros“) procesai: paleistas jis gyvena ir gaunu skaitytojų atsiliepimų. Tas irgi moko mane, bet kiek kitokių dalykų.

Romano eskizas mane moko (pirma): romaną rašo ne atmintis, o užmarštis.

Mane pasirinkusioji (ir apsėdusioji) tema – apie praeitį Australijoje. Gyvenau ten dešimt metų, prirašiau tonas dienoraščių. Tik dabar, praėjus beveik penkeriems metams nuo grįžimo į Lietuvą, pamiršau tiek daug, kad galiu užrašyti tai, ką prisimenu. Tikėjausi, kad rašysiu, užmesdama akį į tuos savo užrašus – ten daug detalių, išgyvenimų, patirties, net ir apibendrinimų. Pasirodo, man tebuvo įdomi viena, visai lyg ir šalutinė, mano biografijos linija, kurią ir ištraukiau iš dienoraščių (apie 40 tūkst. žodžių tekstas!), bet nieko iš jos nepanaudojau, rašydama eskizą. Na, beveik nieko.

Nes visa tai, supratau, turiu užmiršti. Paleisti. Ir paleidau.

Rašiau tik tai, ką atsimenu, ir leidau atminčiai (tiksliau, užmarščiai) formuoti fikciją. Ji labai arti tiesos, bet peržengia tiesą.

Romano eskizas mane moko (antra): rašau tik apie savo tikrovę, ir tai yra vienintelė tikrovė, kuri man turi rūpėti.

Čia dar labiau filosofiška. Gali skambėti net mistiškai, bet išties, kai pajunti, tai paprasčiausias dalykas, ir jis daug ką sustato į vietas, nuima daug nerimo. Rašydama negalvoju, kaip tikrovę supranta ar prisimena kiti tos tikrovės dalyviai. O labai traukia ne tik tai įsivaizduoti, bet ir dėl to nerimauti. Tačiau rašydama, jaučiu, turiu būti labai tvirtai pasitikinti būtent savo tikrovės pojūčiu, įsivaizdavimu ir įsigyvenimu. Romanas tik tada egzistencinis, kai jis neabejoja savo egzistencijos unikalumu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei pati autorė tuo neabejoja. Jai nerūpi kitų nuomonės, vertinimai, atsiminimai ir savotiški liudijimai – visa tai ji sveikina ir palieka kitiems. Autorei rūpi tai, kas gimsta iš jos žodžių dėlionės. Gimsta tam tikras kosmosas. Tam tikras – dar niekada iki šiol neegzistavęs, todėl unikalus ir savaime vertingas – autorei.

Skaitytojas šiame etape neįsitraukęs. Niekas negali skaityti romano eskizo, nors ištrauka (saugiausia) bus pasiūlyta publikuoti vienam kultūros žurnalui. Šiame etape skaitytojui siūloma tik susipažinti su štai tokiais keistai komplikuotais, o podraug ir paprastais, vidiniais ir išoriniais rašymo procesais. Jie yra nuostabūs ir mane labai patenkina. Todėl ir rašau, todėl rašymas vis dar mano prioritetinis gyvenimo užsiėmimas.

Romanas (užbaigtas) tampa šalutiniu gyvenimo produktu. Tačiau iki tapdamas, prasidėjęs jis vis nesibaigia, veikdamas ir stimuliuodamas patį gyvenimą. Tai galėtų būti vadinama trečiąja romano pamoka.