Esu jau ne kartą save pavadinusi monstre, nes filosofas Slavojus Žižekas taip yra save pavadinęs. Mano monstriškumas slypi mažuose dalykuose, o labiausiai — pasiryžime ir toliau daryti tai, ką jaučiu privalanti daryti, nes tai gilus mano vidinis poreikis.

Neseniai The Paris Review publikuotas straipsnis skiriamas labiau monstrams vyrams, o ne moterims. Ir tų vyrų monstriškumas, mano akimis, yra daug baisesnis, o mes juo kažkodėl žavimės. Bet štai dalis apie moterų nuodėmes. Manyje jis surezonavo, nors ir neturiu šeimos, vaikų. Net šeimos neturėjimas ar dingimas iš buitinio gyvenimo intensyvaus rašymo laikotarpiais gali būti priskirtas monstro savybėms. Ir visgi mes, tos, kurios irgi moka baigti tai, ką pradeda, neturime pasirinkimo.

Claire Dederer rašo (vertimas mano):

„Rašytoja moteris galbūt nenusižudo ar nepalieka savo vaikų. Bet visgi palieka kažką, savo tam tikrą maitinantį elementą. Užbaigus rašyti knygą, grindys lieka prišiukšlintos sulaužytų dalykėlių: nepavykusių pasimatymų, sulaužytų pažadų, nutrauktų susižadėjimų. Kiti, daug svarbesni pamiršimai ir nesėkmės: nepatikrinti vaikų namų darbai, nepaskambinta tėvams, apleistas vedybinis seksas. Tam, kad būtų parašyta knyga, šiuos dalykus teko sugadinti.

Aišku, man būdingas paprastasis žmogiškas monstriškumas, tos nepažinios gelmės, užslopintas Haidas. Bet turiu ir akivaizdesnį, dažniau sutinkamą monstriškumą — esu ta, kuri visad užbaigia darbą iki galo. Tie, kurie užbaigia, visada yra monstrai. Woody Allenas ne tik bando per metus sukurti filmą. Jis bando per metus išleisti filmą.

Tas savotiškas darbų užbaigėjų monstriškumas man atrodo artimas vienatvei: palikti šeimą, rašyti tekstus svetimoje kabinoje ar pigiai išnuomotame motelio kambaryje. Jei negaliu visiškai atsijungti, slepiuosi savo šaltame biure, susisuku į šalikus, apsimaunu pirštines be pirštų, kailinė kepurė kėpso ant galvos, dirbu iki apsivėmimo, kad tik pavyktų užbaigti.

Nes tikras menininkas yra tas, kuris užbaigia. Turi būti monstras, kad ne tik pradėtum, bet ir užbaigtum tai, ką pradėjai. O tarp pradžios ir pabaigos tenka išdarinėti smulkius vandalizmo aktus.

Mudvi su drauge nepadarėme nieko monstriško, tik tikėjomės, kad kas nors prižiūrės mūsų vaikus, kol baigsime darbus. Tai nėra taip blogai, kaip prievartauti ar netgi, tarkim, versti kitą žmogų žiūrėti, kaip smaukai į gėlės vazoną. Gali atrodyti, kad trikdančiai suplaku į viena du skirtingus dalykus — vyrus plėšrūnus ir moteris baigiančias darbus iki galo. Taip ir yra. Nes mes, moterys, darančios tai, ką privalome, kad rašytume ar kurtume meną, dėl to kartais jaučiamės monstriškai. O kiti skuba mus taip ir nupiešti.“

What Do We Do with the Art of Monstrous Men? — Claire Dederer

Reklama: