Jis gali būti skausmingas, gali būti lengvas. Personažas gali gimti sveikas ir drūtas, o gali ir negimti visai – tada iš skaitytojų ir kritikų susilauksite priekaištų, kad jūsų kūriniuose neišplėtoti personažų portretai arba kad veikėjų charakteriai lėkšti, buki, kvaili, plakatiški ar dar kokie. Bus vieni nemalonumai.

Skausmingo gimdymo mėgėjams patariu toliau neskaityti, o tik stipriai įtempti pilvo raumenis ir stumti. Būsimiems daugkartinio gimdymo čempionams – profesionalams – siūlau rinkinį patarimų, taisyklių, formulių. Nėra vienos taisyklės – yra jums tinkančios taisyklės ir metodai. Bet tam, kad sužinotumėte, kurios jums tinka labiausiai, turėsite išbandyti ne vieną…

Fizinis kūnas –

Žinau aktorių, kurie personažą kuria nuo fizinės charakteristikos: eisenos, gestų, veido išraiškos, kokio nors nervinio tiko, tik jam būdingos aprangos, netgi liežuvio padėties burnoje kalbant (čia tinka įsivaizduoti Čarlį Čapliną). Yra ir tokių rašytojų. Bandydami pradėti nuo fizinių dalykų galite: pasirinkti nuotraukų su tipažais, prisiminti savo gerus pažįstamus, eiti į gatvę ieškoti naujų pažįstamų (bent jau stebėti). Stebėti stebėti stebėti žmones.

Ar personažai tikri? –

Jeigu jūsų personažo prototipas yra gyvas, sveikas ir netgi skaitantis, gali kilti etikos klausimas: ar galima aprašyti tikrą žmogų? Ar jis neįsižeis? Aišku, gali įsižeisti, jeigu aprašysite jį dar ir vadindami tikru vardu ir pavarde! Kadangi labai daug kūrinių yra tiesiogiai susiję su tikrai įvykiais ir veikėjais, dažnai knygoje randame prierašus, perspėjančius, kad bet kurie sutapimai tėra sutapimai. Vadinasi, visada rizikuojame. Tad būkime etiški ir aprašykime žmogų nesmerkdami, bandydami suprasti jį, pabūti jo kailyje.

Vidinės savybės –

Ne vienas rašytojas yra pasisakęs, kad neišvengiamai rašo vis apie save patį – kaip sakoma, jog dailininkai visuose paveiksluose tapo save. Išties tai natūralu, žinant, kad pasaulį pažįstame per save, pirmiausia domimės savo asmeniu, savo personažu (gal todėl jaunystėje geriau sekasi rašyti poeziją), o tik paskui – kitais. Vis dėlto be domėjimosi aplinkiniais reiktų nemažai pasidomėti ir psichologija, ir personažais kitų kūriniuose. Nors sakoma, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, bet yra ir kita tiesa: mes visi priklausome kokiam nors socialiniam, psichologiniam (kiti pasakytų: ir astrologiniam) tipažui. Taigi, neišradinėkime dviračio.

Priešistorė –

Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kuri susideda iš tokių elementų, kaip: vaikystė, šeima, ligos, siekiai, svajonės, meilės ir t. t. Kuo daugiau žinote apie savo personažą, tuo daugiau detalių atsiras kūrinyje. Ypač įdomu gatvėje stebint žmones žaisti tokį vaizduotės lavinimo pratimą: pavyzdžiui, eina bomžas – o kaip jis atsidūrė gatvėje su dviem maišeliais, būdamas keturiasdešimt penkerių ir turėdamas tokias protingas akis? Gal jį iš namų išvarė žmona, kurią jis nepaprastai mylėjo, gal jam uždraudė matytis su dukra, nes jis alkoholikas, bet po viso to jis tapo tikru alkoholiku, todėl neteko darbo ir išėjo į gatvę… O gal jis iškrypėlis? Gal žmogėdra? O gal jis tikras filosofas?

Mažos paslaptys –

Sugalvokite kokį nors dalyką, kurio personažas niekam nesako: mažytę paslaptį. Visai nebūtina ją atskleisti. Bet žinodami tokius intymius dalykus, pasijusite pašvęsti į veikėjų paslaptis, atsidursite jų galvoje, pabūsite jų kailyje. Įsimylėsite.

Personažo eskizas –

Parašykite savo personažo eskizą, kurio vėliau nepanaudosite kūrinyje (žinojimas, kad nenaudosite, atpalaiduos fantaziją!). Tai gali būti žmogaus rytas (kaip jis miega, kaip keliasi, kaip užsiima rytiniais ritualais, pusryčiauja, rengiasi). Tai gali būti jo apsilankymas parduotuvėje. Valanda darbovietėje. Pasivaikščiojimas. Maudymasis vonioje. Pajūryje. Personažas turi turėti vardą, jis turi prabilti. Kuo daugiau fizinio tikrumo – jeigu galų gale suprasite, kad net ir norėdami negalėtumėte duoti jam kitą vardą, kad personažas pats siūlo veiksmą, maištauja prieš savo gyvenimo aplinkybes… Na, žinote, ką daryti.

Kiekviena detalė svarbi, nes ji keičia bendrą paveikslą. Kartais užtenka keletos tikslių detalių, o visa kita susikurs skaitytojas (visai naudinga jo vaizduotei taip pat palikti vietos, nes kitaip jis neturės, ką veikti) – taip vadinamasis gestalt. Galite pažaisti čia >>>.

Personažo savitas balsas –

Dialogai skirti ne vien tik nusakyti situacijai, veiksmui, iš jų labai daug sužinome apie personažus. Vienaip kalbėdamas mintis dėlioja senukas, kitaip vaikutis, trečiaip pasakoja jauna mergiotė. O kur dar lyties, rasės, statuso ar nuotaikos įtaka. Žmonės kalba net ir fiziškai skirtingai. Koks jūsų personažo balsas?

Statusas –

Paprasčiausia statusus suvokti, prisimenant kortų kaladę: tūzas valdo, visi kiti tvarkosi vieni su kitais pagal savo apdarus ar skaičių. Gyvenime mokame kaitalioti statusus (nors būna vargšų, kurie nemoka) ir iš to kyla labai daug gražių kuriozų. Štai neseniai du australų rašytojai sukūrė knygą vaikams apie mokinį, kuris padeda savo mokytojai išmokti gyventi, tapti drąsesnei. Turbūt visi prisimenate, kas mokykloje būna tiems pedagogams, kurių statusas žemesnis nei mokinių? O kodėl kiti pedagogai tikri sadistai mokykloje – gal todėl, kad namie „po padu“?

Aplinka –

Kur jūsų personažas jaučiasi, kaip žuvis vandenyje? Kur jūsų personažas užtrokštų, kaip žuvis sausumoje? Su tuo susiję labai daug tiek fizinių, tiek psichologinių charakteristikos elementų.

Požiūris į pasaulį –

Žmonės yra skirtingi. Labai dažnai kartoju sau, kaip vieną iš Dievo įsakymų: žmonės – yra – skirtingi! Aišku, taip norisi visus kalti, užtempus ant vieno kurpalio! Betgi (skirtinga mūsų priešistorė) visi turi savo požiūrį į: tikėjimą, pinigus, vaikus, seksą, mirtį, mėsą, aplinkos užterštumą, demokratiją, kapitalizmą, vaiduoklius, sliekus, šunis, peles…

Personažas ant psichologo kušetės –

Ant kušetės jį galima paguldyti keliais būdais: rašyti eskizą, kuriame jis apsilanko pas psichologą ir atsakinėja į jo klausimus, arba pabūti pačiam psichologu ir užvesti jo anketą, kurioje būtų punktai:

pagrindiniai duomenys (vardas, pavardė, amžius, gimimo vieta, tėvų socialinė padėtis, jo paties socialinė padėtis, dabartinis adresas, profesija, užsiėmimas, uždarbis, kelintas vaikas jis yra šeimoje, broliai, seserys, svarbūs giminės ir t. t.),

fizinė charakteristika (ūgis, svoris, plaukų spalva, išskirtiniai bruožai, žalingi įpročiai ir t. t.),

psichinės savybės (išsilavinimas, intelekto lygis, sugebėjimas mokytis, gyvenimo tikslai, koks pasitikėjimo savimi lygis ir t. t.),

emocinė charakteristika (stiprybės, silpnybės, intravertas/ekstravertas, gebėjimai valdyti pyktį, motyvai, baimės, svajonės ir t. t.),

dvasinė charakteristika (koks tikėjimas, kokią vietą jo gyvenime jis užima)

personažo vieta kūrinyje (santykis su kitais personažais ir kaip jis kūrinio eigoje keičiasi).

Viskas smulkiau išvardinta angliškai čia >>>.

Personažo dienoraštis –

Rašykite išgalvoto žmogaus dienoraštį. (Taip galima ir knygą netyčia parašyti.)

Personažų bankas –

Kaupkite personažų banką: susidūrę su kokiu nors įdomiu (ar atvirkščiai – fantastiškai neįdomiu) asmeniu, aprašykite jį vienu sakiniu. Taip pat galite kaupti nuotraukas.

Vaizduotė –

Pagaliau svarbiausia taip keičiant gimdymo pozas nepamiršti vieno dalyko – atsipalaiduoti. Jeigu rašysite su tokiu kalnu minčių, gali baigtis blogai: nuo svorio pirštai į klaviatūrą sulįs! Nestrikite šiame etape, nes tai tik (svarbus) pasiruošimo kūrybai etapas. Yra vienas labai didelis rašytojo pagalbininkas – pasąmonė. Viską, ką sužinosite apie savo personažą ar personažus (įsivaizduojate romano veikėjų gaują?), tegul glūdi jūsų galvoje ir netrukdo atsisėsti ir pajusti švelnų vaizduotės vėjelį, pamatyti veiksmą, dairytis aplinkoje, rasti įvairiausių ir įdomiausių detalių, iš kurių tversite naują, iki šiol neegzistavusią (grožinę) visatą. Žinios apie personažą išnirs iš pasąmonės ir padės tinkamą žodelį kaip tik ten, kur reikia, pasitikėkite. Niekas nedings be naudos.

O gal jums ir nereikia nė vienos tos pasiruošimo priemonės? Gal turite tokią lakią vaizduotę ir taip mokate susikaupti, valdyti savo dėmesį, kad rašydami tarsi stovite priešais savo sukurtus žmones ir laisvai apžiūrinėjate juos nuo galvos iki kojų, klausotės jų čiauškėjimo, užuodžiate jų kvepalus, jaučiate jų nuotaikas… Tuomet tik sėskite ir užrašykite viską. Ir atsiųskite man paskaityti!

Reklama: