skaitantiems ir rašantiems

  • Dedlaino apykaklė

    Kiekvienas rašytojas — nesvarbu kokio žanro, nesvarbu kokios srities — anksčiau ar vėliau susiduria su tokiu dalyku, kaip terminas, iki kurio reikalaujama pateikti tekstą. Kitaip tariant, jo darbui duodamas dedlainas. Iš anglų kalbos verčiant žodį deadline — mirties linija. Tai laiko riba, už kurios atsitiks kažkas baisaus.

    Kas gi baisaus, jeigu praleisiu terminą? Juk niekas nemirs!

    Mirs. Rašytojo reputacija. O reputaciją, kaip puikiai žinome, visi mes turime tik po vieną.

    Tiesa, viena vadybininkė man pusiau juokais pasakojo, kad yra išeitis — sugadinus reputaciją savo šalyje, galima emigruoti kur nors į kitą pasaulio pusę. Bet kiek kartų gyvenime tai įmanoma padaryti? Be to, gyvename ir virtualybėje, kur kiekvienas geras ir blogas mūsų poelgis, sprendimas ar darbas palieka neištrinamą pėdsaką.

    Dedlainus jaučiu visa savo esybe. Pojūtis maždaug toks: ant mano kaklo yra užrakinta apykaklė, ant kurios mirksi data, iki kurios pasižadėjau pateikti savo tekstą redakcijai. Kuo labiau artėja ta data, tuo tankiau mirksi skaičiukai. Galiausiai, žinau, jeigu neišsiųsiu teksto laiku, apykaklė detonuos. Bum! Ir mano galvos nebėra.

    Ar tai reiškia, kad gyvenu nuolatinėje baimėje? Ne, jokiu būdu. Galima sakyti, atvirkščiai, gyvenu nuolatinėje ramybėje. Kai nusistatau dedlainą ir sutariu dėl jo su redakcija, mano psichika susidėlioja procesą iki rezultato. Nors šiek tiek nerimauju, kai nėra įkvėpimo ar ilgai nerandu idėjos, visgi esu tikra, kad viską spėsiu, nes mano protas dirba.

    Mūsų protui patinka žinoti dedlainą. Jeigu dirbtume visai be terminų, greičiausiai labai mažai ką nuveiktume. Rašytojas yra pats sau darbdavys, todėl privalo derėtis pats su savimi ir laikytis nusistatytų taisyklių.

    Žinoma, būna tekstų — ypač dienoraštinių, poetinių, grožinių — kurie iššoka iš galvos bet kur ir bet kada. Dėl jų nesu niekam prisižadėjusi. Jeigu ir galėčiau nusistatyti, kad po savaitės pateiksiu jums eilėraštį, tai greičiausiai imčiau knistis po savo juodraščius ir archyvus. Na, o besiknisant gal ir naujas eilėraštis ištiktų. Be jokios garantijos dėl kokybės. Ir apskritai — be jokios garantijos.

    Ką daryti, jeigu atsitiko bėda ir dedlainas praleistas?

    Sutartyje būna maždaug toks įrašas: force majeure atveju, niekas nekaltas. Tie du lotyniški žodžiai reiškia: nenuspėjamą, neišvengiamą, neįveikiamą atvejį, dėl kurio buvo neįmanoma atlikti pasižadėtojo darbo. Jeigu atsitiko baisus dalykas, tereikia apie jį kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau. Kad redakcija galėtų planuoti savo darbus atitinkamai.

    Jeigu į jus trenkė nenuspėjamas, neišvengiamas ir neįveikiamas meilės žaibas ir jūs dingote iš realybės keliems mėnesiams arba ištiko kūrybine krize kartais vadinamas užgėrimo periodas arba sesijos egzaminai su nenuspėjamomis skolomis arba šiaip kas nors nenumatyto, tačiau ne fatališko, tai gali būti ir ne bėda — tereikia apie nukeliamą dedlainą kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau.

    Praleistas dedlainas, kurį nutylėjote ir dargi neatsakėte į pora emailų iš redakcijos, reiškia viena: jūs vis dar vaikystėje ir žaidžiate slėpynių, manydamas, kad pasaulis jūsų nemato, nes užsimerkėte.

    Atsiminkite: reputacija. Elkitės kaip suaugęs ir tada su jumis elgsis kaip su suaugusiu. Paprasta!

    Profesionalus rašytojas — ne tik dirbantis žiniasklaidoje, bet ir reklamos, vertimų ar grožinės literatūros srityje — privalo išmokti laikytis dedlainų. Čia nėra jokių nuolaidų. Apykaklė tiesiog detonuos.

    (Nuotrauka yra kadras iš filmo „Battle Royale“.)

  • Skaitytojų virkdymo formulė

    Kaip pravirkdyti skaitytoją? Parašyti labai labai blogai. Atsivertę prastai parašytą knygą, verks ir skaitytojai, ir kritikai. O jei dar pirko knygą už savo pinigus…

    Apie rašymą esame prisigalvoję visokių mitų. Pavyzdžiui, tikime, kad mūsų emocinė būsena, kurios apimti rašėme, turėtų persiduoti ir skaitytojui. Anaiptol. Jei rašydamas verki, tai dar nereiškia, kad skaitydamas tavo tekstą žmogus apsiverks. Verkti visgi turėtų ne autorius, o auditorija. Ir ne todėl, kad blogai parašyta, o todėl, kad gerai.

    Taip, savo kūriniais mes bandome paveikti skaitytojo jausmus, bet to neįmanoma padaryti tiesiogiai, akivaizdžiai. Pajutęs bandymą pravirkdyti, bet kuris iš mūsų atsiriboja ir užsidaro. Savisauga. Panašiai būtų, jeigu kavinėje sutiktas žmogus iškart imtų pasakoti savo gyvenimo tragediją. Mes atsitrauktume, nes to žmogaus nepažįstame, jis dar nenusipelnė pasitikėjimo, dar nepapasakojo kas jis toks, dar neužsidirbo teisės į intymumą.

    Atvirumas už atvirumą. Jausmingumas už jausmingumą. Skaitytoją, kaip ir bet kurį klausytoją, reikia apšildyti, o tik paskui paimti už rankos ir nusivesti į gilią vietą, kur gali būti baisu ar skaudu.

    Padeda humoras. Saviironija. Juokas iš dalykų, kuriuos visi atpažįsta. Nereikia tyčia juokinti, pakanka tik būti atviram ir nemeluoti. Skamba kaip paprastas dalykas, tarytum atvirauti ir būti tikram — lengva. Bet pabandykite iš tiesų atsiverti — pradžioje prieš save, dienoraštyje — vėliau skaitykite ir svarstykite: ar pavyko? Kai supranti, kaip tai nelengva, imi labiau vertinti autorius, kuriems tai pavyksta.

    Skaitome tam, kad liktume su autorium dviese. Kad jis nusivestų mus ten, kur gyvenime nedažnai patenkame. Gilesniam atvirumui, bendrumui, tiesai. Kuo daugiau romanų perskaitome, tuo labiau išlavintas mūsų emocinis intelektas. Juk skaitydami tarsi išgyvename svetimas situacijas, paversdami jas savo patirtimi.

    Verkiau perskaičiusi paskutinį Michailo Šiškino romano „Laiškų knyga“ puslapį. Vėliau išanalizavau romaną straipsnyje, tačiau net nebandžiau rasti susigraudinimo priežasties. Ji buvo tarp eilučių. Manau, mane buvo ištikęs katarsis.

    Katarsis — skausminga pakylėjimo būsena, emocinio apsivalymo, suvokimo, sąmonės skaidrumo būsena. Teatre tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti spektaklį, turi progą pajusti katarsį – apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia.

    Įdomu patyrinėti skirtumą tarp tragedijos ir „siaubiako“. Siaubo žanriniuose kūriniuose skaitytojas irgi gąsdinamas baisiais dalykais, bet finale neverkia. Auditorija džiaugiasi, kad pagaliau košmaras baigėsi. Su palengvėjimu paslepia savo baimes į stalčių, kurį saugiai atidarys, skaitydami ar žiūrėdami kitą siaubo kūrinį.

    Dar vienas svarbus dalykas: auditorija negali įsitraukti į kūrinį, kurio nesupranta. Jei siužetas painus, nenuoseklus, jeigu nepaisoma priežastingumo, nieko nebus. Skaitytojas ne jaus, o galvos: kas per velnias? Kas darosi su tuo personažu? Gyvenime daug chaoso, tačiau realistinis kūrinys turi būti struktūriškai tikslus, o istorija aiški. (Todėl mes ir kuriame naratyvus, todėl mums jų ir reikia — kad iš chaoso ištrauktume prasmę.)

    Taigi mano skaitytojo virkdymo formulė tokia: atvirumas + humoras + priežastingumas + empatija + katarsis.

    Bet tai visai nereiškia, kad skaitytojas apsiverks, skaitydamas kūrinį. Būtina sąlyga: sinchronizacija. Knyga turi pasiekti skaitytoją būtent tokiu jo gyvenimo momentu, kai tema aktuali, su veikėju linkstama tapatintis, atitinka tipai, gyvenimo aplinkybės.

    Genialiais vadiname tuos autorius, kurie pasako tai, kas jau buvo skaitytojų galvose, tik ne taip elegantiškai išdėstyta. Kognityvinis teksto rišlumas sukuria tiesos įspūdį. Tiesą mes dažniausiai ne atrandame, o atpažįstame. Jei toji tiesa paliečia mūsų gyvenimo tragizmą, gal tai ir yra priežastis, dėl kurios apsiverkiame.

    Mane asmeniškai virkdo bendra žmonių veikla: dainavimas chore, škotų dūdmaišių pasirodymas, himno giedojimas, mišios bažnyčioje. Graudina žmogiškumo ženklai: mūsų gebėjimas peržengti egoizmą, priešiškumą, nepasitikėjimą vieni kitais. Nepažįstamo žmogaus šypsena ar pasisveikinimas gatvėje, parke, pajūryje. Pagalba tiems, kurie yra bejėgiai (vaikams, gyvūnams, seneliams). Pagalba iš žmogaus, kuris tau niekuo neskolingas.

    Jei apie tai dėstoma nuosekliai, pasitelkiant humorą, atvirai, labai tikėtina, kad suveiks empatija ir sulaistysiu puslapius ašaromis.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Žengiant apkabinti

    Mistikė Simone Weil savo draugui iš kito kontinento rašė: „Mylėkime atstumą, kuris nuaustas draugystės gijomis, nes tie, kurie vienas kito nemyli, nebūna išskirti.“ Weil suprato meilę kaip erdvę, kuri užpildo ir nuspalvina atstumą tarp jos ir draugo. Net kai tas draugas peržengia namų slenkstį, kai kas išlieka neįmanomai tolima: žengi apkabinti, o tavo rankos apsiveja paslaptį, apsiveja nežinomybę, apsiveja tai, ko negali turėti. Tolimybė įsiskverbia netgi į artimiausius. Galiausiai juk mes vargiai pažįstame savo pačių gelmes.

    Tai trumputė ištrauka iš Rebeccos Solnit esė knygos „A Field Guide to Getting Lost“, kurią šiuo metu lėtai su pasimėgavimu skaitau. Kai pirkau ją Paviljono knygų savaitgalio mugėje iš Eureka! stendo, šnektelėjome su pardavėju B., kuris, regis, neparduoda to, ko pats neperskaito. Abu žinojome kitas šios autorės knygas, bet prisipažinau, kad nesu nieko skaičiusi, ir jau per dažnai matau jos pavardę, pasižadėjau ką nors įsigyti. (Perku iš knygynų tam, kad jie gyvuotų. Juos reikia remti.)

    Pavadinimas man pasirodė tinkamas progai — gidas pasimetusiems — arba: patarimai, kaip pasiklysti — arba: klaidžiojimų žemėlapis. Lietuviškai ši knyga kažin ar bus išversta, kaip ir daugelis tų, kuriose apstu citatų, nuorodų, pokalbių su kitais tekstais ir kontekstais. Bet tiems, kurie jaučiasi gyveną pasauliniame kontekste, reikia tokių laimingų sutapimų, kaip šis: pamačiau knygą originalo kalba, griebiau ir sumokėjau.

    — Apie ką ji? — paklausė mano draugė, B. bendradarbė.

    — Apie nieką! — atsakėme duetu ir nusijuokėme.

    Nes esė paprastai apie nieką. Bet kai kurios eseistinės knygos dėl to ne mažiau nuostabios, nes jų struktūra aiški ir laisva, temos nuosekliai išvystytos, autorių kalbėjimas įtaigus ir nuoširdus. Tai reikia suuosti iš biografijos, iš viršelio panašiai, kaip perkant vyną, iš etiketės, pagaliau — iš pavadinimo.

    Įsiminusios esė knygos, su kuriomis vėl norėčiau pagyventi, — Williamo H. Gasso „On Being Blue“ (apie mėlynumą ir liūdesį, ir kalbą, ir nieką), Saulo Framptono „When I Am Playing with My Cat, How Do I Know She Is Not Playing with Me?“ (apie Michelį de Montaigne’į), Kenya Hara „White“ (apie japonų baltos spalvos suvokimą, apie popierių), Octavio Paz „The Double Flame: Love and Eroticism“ (seno žmogaus mintys apie poeziją ir meilę), Roberto Calasso „The Art of the Publisher“ (apie knygų leidybos reiškinius) ir dedu daugtaškį.

    Šiais metais nusipirkau daugiau knygų negu perskaičiau. Buvau išsigandusi, kad neteksiu savo dešimties metų rinktos bibliotekos, bet didžiąją dalį atgavau. Kai kurias knygas praradau, bet jas prisimenu, todėl — tai ne visam.

    Šiais metais atradau talentų kituose. Atgavau pasitikėjimą savo socialumu. Parašiau publicistinių straipsnių ir esė. Daug puslapių dienoraščio, kuris man padėjo išgyventi. Šiek tiek eilių, kuriose užspęsta nuotaika. Sutikau naujų mokytojų. Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Šokau ir gėriau vyną. Numiriau ir prisikėliau. Žengiau apkabinti pasaulį tarsi tolimą draugą. Apsivijau rankomis tuštumą, paslaptį, nežinomybę. Tai, ko negaliu turėti.

    Gerų naujų metų! Susitikime tekstuose, dirbtuvėse ir bibliotekose su katėmis, šunimis ir knygų žiurkėmis!

    Sandra

  • Kaip debiutuoti: čiabukas

    Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

    O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

    Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

    Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

    Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

    Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

    Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

    Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

    Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

    Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

    Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

    Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.