skaitantiems ir rašantiems

  • Danielius: rašyti 365 dienas

    Šį straipsnį parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt  – autorius.

    Rašiau 365 dienas iš eilės, kasdien 1% vis daugiau.

    Ką sužinojau ir išmokau apie rašymą?

    Kai prieš penkerius metus pradėjau rašyti, mano sugebėjimai buvo tokie, kad žodį „ačiū“ rašydavau „ačių“, prie pastraipos užtrukdavau pusdienį, o sakiniai baigdavosi : )

    …Dabar dėl savo rašymo sulaukiu komplimentų. Kažkodėl. Bet nesijaučiu geras rašytojas. Ar esu? Ar galiu būti, jei nestumiu savęs iš rašymo ribų?

    Mano vidinis balsas nemiega ir sako: „Kurk toliau“. Jis vėl nubudo ir kaip šėtoniškas sliekas kramto mano pasitikėjimo savimi lukštą.

    …Niam!

    Vedamas šio kirmino, trokštu rašyti geriau, greičiau, daugiau, smagiau, įdomiau, -iau. Noriu rašyti kaip Haruki Murakamis, kurio istorijas taip mėgstu, nepaisant, kad jos kartojasi, Stephen King, kuris, sakoma, rašo greičiau, nei skaitytojai spėja skaityti ar bent Antanas Škėma, kurio kūryba literatūroje perversmo nepadarė, bet išlieka mano mėgstamiausia lietuvių autoriaus kūryba.

    Laikas naujam iššūkiui; metų trukmės! Kas, jei kasdien parašyčiau 1% daugiau nei vakar? Tai yra – pradėčiau 2016-tų metų rugsėjo pabaigoje su 100 žodžių tikslu dienai ir pabaigčiau su 3741 žodžiu 365-tąją dieną?

    • Išprotėčiau?
    • Pervargčiau?
    • Išmokčiau rašyti gražiau?
    • Greičiau išleisti kūrinius?
    • Galvoti antraštes?
    • Dėlioti žodžius?
    • Kablelius?
    • Parašyčiau antrąją knygą?
    • Tapčiau žymiu rašytoju?
    • Dar labiau nusišnekėčiau?
    • Pradėčiau pateikti pernelyg daug pavyzdžių sąrašuose? (Oi!)

    Kas čia žino! Pabandykime.

     

    Taigi… Kodėl?

    Todėl, kad galūnė -ėl!

    * Maniakiškai juokiasi *

    Aš nesu beprotis. Prižadu!  Mane šis iššūkis tik šiek tiek išvedė iš proto.

    Bet… Kodėl šis iššūkis? Manau, kad tau jau sakiau, ar ne? Ta prasme, ar klausei, ką kalbėjau pirmai? Juk sakiau – norėjau pabandyti praplėsti savo sugebėjimus ir tapti geresniu rašytoju!

     

    Kaip tai vyko?

    Štai viskas punktais:

    1. Pradėjau 2016-tų metų rugsėjo 26 dieną. Nelaukiau Naujųjų metų – tiesiog pradėjau ir tiek. Kam laukti? Juk vis vien tai buvo iššūkis tik sau pačiam. Panašiai padariau ir pradėjęs bėgioti vidury rugsėjo, o ne nuo kitos vasaros – visgi svarbiausia mylėti save, ne kitus.
    2. Pabaigiau 2017-tų metų rugsėjo 25 dieną. Ar bent išleidau paskutinį tekstą. Jau kelios dienos prieš tai nebuvo kupinos rašymo.
    3. Iššūkio pilnai nepabaigiau – buvo likę paskutinis mėnuo. Kaip taip? Metų eigoje išleidau knygą pavadinimu „Tinginio manifestas“, taigi buvo maždaug dviejų savaičių pertrauka kovą (ruošiant knygą) ir liepą (reklamuojant knygą). Iššūkis turėjo tęstis mėnesiu ilgiau – iki lapkričio. Maniau taip ir bus – rašysiu meilės laiškų novelę. Tačiau neparašiau tiek daug, kad galėčiau priskaičiuoti.
    4. Visus tekstus išleidau mažajame Uzrasai.debesyla.lt tinklaraštyje.
    5. Tekstus leidau kasdien iki kitos dienos 00:00. Kitaip tariant, atsibusdavau apie 10 val. ryto ir išleisdavau iki tos dienos pabaigos.
    6. Pirmos dienos riba: 100 žodžių. Tiek parašyti gali, nuoširdžiai, kiekvienas. Rekomenduotas savo guru Leo Babautos, kuris rašo kasdien jau beveik 10 metų, pradėjau nuo visai žemos ribos.
    7. Kasdien riba paaugo 1%. Ar tai daug? Ne. Bet per laiką susideda.
    8. Paskutinę dieną turėjo būti 3741 žodžiai.Nemažai, bet įmanoma, jei turi visą dieną. Tikrai įmanoma. Klausimas – ar pavyktų tęsti taip savaitę iš eilės?

    Ir tuomet sėdau bei rašiau! Rašiau viską, ką galėjau.

    Senas idėjas verčiau į išbaigtus straipsnius, nebaigtus straipsnius baigiau, skaičiau naujas knygas ir vogiau viską, kas buvo verta dėmesio

    …Rašiau, rašiau, rašiau.

     

    O kodėl kasdien 1% daugiau, 365 dienas iš eilės?

    Nes tai susideda. Štai žodžių ribos grafikas:

    Ar matai? Du trečdalius metų žodžių riba yra mažiau, nei 1000 per dieną. Tik vėliau – kyla greičiau. Tačiau tai susideda. Tokia progresija – geriausias būdas treniruoti save.

    Nes:

    1. Augimas nėra pernelyg milžiniškas, ypač pradžioje. Dideli žingsniai reikalauja didelių pastangų, o nejaugi tu turi tiek daug laisvų jėgų.
    2. Treniruotės vis sunkėja, taigi verčia judėti tolyn. Jei treniruotės nesunkėtų – ar tikrai tai vadintum treniruote?
    3. Tikslas kasdien labai aiškus – tiesiog tiek, kiek vakar, plius keli žingsniai papildomai. Taigi nereikia kasdien švaistyti jėgų pergalvojant, ką čia darai. Tiesiog žiūri į kalendorių su skaičiuku ir dirbi toliau!

    Tai ir treniravausi.

     

    Ar tikrai pasiteisino?

    Matei grafiką aukščiau? Štai, kas išties gavosi:

    Kas, hmm… Nesibaigė tobulai. Drįsčiau sakyti, kaip ir visi iššūkiai. Jei manei, kad viskas šiame gyvenime turi būti tobula – aš su tuo nesutinku. Bet galbūt tai pasiteisinimai?

     

    Ko išmokai?

    Nepaisant, kad iššūkio nebaigiau iki galo, to pernelyg nesigailiu. Tai buvo naudingas iššūkis. Ir pernelyg ilgas. Tai man kelis kartus sakė draugai, stebėdami mano lėtą slinkimą link beprotystės.

    Aš buvau citrina, o mano rašymo iššūkis – didelė kuvalda.

     

    Pirma: Tik daug rašydamas išmoksi daug rašyti.

    Kaip suvokiau po novelės rašymo iššūkio – rašyti noveles išmokstama tik rašant noveles. Šį kartą – būti rašytoju ir rašyti daug žodžių išmoksi tik prakeiktai sėdėdamas ir rašydamas daug žodžių.

    Tuščias popieriaus lapas pats neužsipildo. Nusistatyta žodžių riba mane išmokė dirbti kaip tikrą rašytoją, pagal profesiją.

     

    Antra: Ne žodžiuose esmė!

    …O prasmėse. Daug nereiškia gerai. Ir tai pradėjau suprasti jau po 3 mėnesių, kai pradėjo sekti mano senų (ir gerų), tačiau nebaigtų straipsnių atsargos.

     

    Teko kurti naujus tekstus ir leisti prastesnius… O tai atsiliepė sveikatai – nesijaučiau gerai. Ir nors turiu bėdą, kad daug skaitau, tačiau mažai išleidžiu, vien šis neišleistų kūrinių spaudimas nėra pateisinama priežastis leisti pusfabrikačius.

     

    Trečia: Be reklamos tavo rašymas bevertis.

    Tinklaraštininkų pasaulyje yra posakis: „Rašyk ir skaitytojų bus“… Tačiau nebuvo:

    Nors metų viduryje, pradėjus kiek daugiau dalintis savo straipsniais feisbuke, skaitytojų buvo daugiau, bet vien iš pasyvių lankytojų minia nesusidaro. SEO irgi nepadėjo.

    Labai smagi fantazija, kad be reklamos viskas įvyks, ar ne? Tačiau jokia kūryba neiškilo be reklamos. Net ir Žemaitė savo kūrybą prastūmė tik per pažintis su tokiu Povilu Višinskiu. Ir tai tik pirmai jos knygai.

    …Nereikia manyti, kad kūryba, padėta į stalčių ir rodoma tik „Draugams, kurie manęs nekritikuos“ padės surinkti sekėjų ratą.

    Galiausiai: Kur visa tai veda?

    Tai turbūt geriausias klausimas, kurį atradau per šiuos metus. Prirašiau aš daug! …Tačiau – kas iš to?

    Dabar į kiekvieną kūrinį stengiuosi žvelgti kaip į investiciją. Juos rašau ne dėl to, kad būtų daug, o tam, kad susidėtų į naujus kūrinius. Pavyzdžiui, šis iššūkio pasakojimas galbūt po kelių metų įkris į knygą apie iššūkius. Ir daug nepakitęs, nes stengiuosi rašyti!

    …Pradedu žvelgti į savo rašymą kaip kūrėjas Tim Ferriss ar marketingistas Seth Godin, kurie daug rašo, o vėliau viską sudeda į knygas ir kitus kūrinius.

    Va toks buvo mano metų trukmės rašymo iššūkis! O kas nutiktų, jei visus metus kasdien, tarytum rašymas būtų tavo darbas, rašytum tu? Ar prisijungsi?

    Prirašęs,
    Debesyla

     

    P.S. Spausk ir gausi mano NEMOKAMĄ knygelę: “4 priežastys, kodėl tavo kūrybos variklis sustoja ir ką daryti, kad jį vėl užkurtum”. Skirta rašytojams ir kitiems kūrėjams.

     

  • Du miestai ir vienas likimas

    O, kaip man patinka nukainuotų knygų stalas knygynuose! Ten atsiduria labai geri dalykai už labai gerą kainą. Kaina gėdingai maža, bet knyga juk ne prostitutė, jai nereikia savo vertės matuoti pinigine išraiška. Adamo Zagajewskio esė rinkinys „Du miestai“ — už pusantro euro — už tiek jau ne visur ir kavos puodelį gausi. O knyga nuostabi nuo viršelio iki viršelio.

    „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos (…) tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo — kaip įprasta sakyti — mažoji tėvynė“, — tokius žodžius radau ant galinio viršelio ir tapo aišku, kad šitos knygos iš rankų jau nepaleisiu, mano daiktas, mano.

    Tiesą sakant, nežinau, ar esu benamė, nors šiandien visgi priskirčiau save tiems, kurie negali įvardinti savo mažosios tėvynės, tik didžiają. Kaip tik mąstau ta tema: ar esu benamė dėl to, kad pati pasirinkau, ar tiesiog mane ištiko benamės likimas? Greičiausiai antrasis dalykas. Savo namus turėti aš noriu, o jeigu noriu — kodėl neturiu? (Todėl, kad neseniai supratau, ko noriu?)

    Panaršiusi po internetą radau, kaip A. Zagajewskio knygą pristatė Lietuvoje. Nelabai pristatė. Nelabai iš tos pusės, kuria jis stipriausias man pasirodė. Taip, jo apmąstymai yra „egzistenciniai ir metafiziniai“. Bet dar daugiau — politiniai. Pačia geriausia prasme. Skaitydama jutau — ir mane tai vertė apmąstyti — autoriaus introvertišką žvilgsnį į kūrėjo ir pasaulio santykį. Menas ir santvarka. Santvarka ir tiesa, nuoširdumas sau. Pasakojimas apie tai, kaip kūrėjas pasijunta, kai sistema, kurioje jis išmokęs gyventi ir kurti (!) griūva, man yra brangiausias šiame rinkinyje. Tokio pobūdžio pasakojimus kol kas daugiausia girdime iš kaimynų likimo brolių, bet ne iš lietuvių. O jei lietuviai ir pasakoja, tai su užtemimais ir nutylėjimais, slysdami į egzistencijas ir metafizikas, kad tik nereikėtų savęs pačių atsiprašyti už melą.

    Diskusijų apie tai ši knyga Lietuvoje nesukėlė ir turbūt negalėjo sukelti, nes autorius ne lietuvis. Tai, kas vyksta už sienos, yra ne mūsų bėdos, ne mūsų ir gėdos. Galime gūžtelti pečiais ir toliau kalbėtis (kiekvienas apie save patį) lyg niekur nieko. Lietuviška eseistika tokia egocentriška, kad, pasirodo, sunku tai net paaiškinti užsieniečiui. Šių metų vasario mėnesio „Litmenyje“ perskaičiau: „Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.“ (Vakarė Smaleckaitė) Gal man irgi padėtų tokia aiškinamoji knyga, nes turiu savotišką nuomonę, kas yra esė žanras, ir ją susidariau skaitydama ne lietuvių autorius.

    Grįžtant prie A. Zagajewskio tekstų: dar vienas trinktelėjo per galvą — apie Baczynskį. Pasirodo, mano mylima Wislawa Szymborska yra parašiusi eilėraštį „Baltą dieną“:

    „Tas eilėraštis jau buvo analizuotas ir atkreiptas dėmesys, kad autorė meistriškai vartoja tariamąją nuosaką, dėl kurios susiduriame su visiškai hipotetine situacija: Krzysztofas Kamilis Baczynskis, nepaprastai talentingas jaunas poetas (mirė vos 23 metų), žuvo pačiomis pirmomis Varšuvos sukilimo dienomis, 1944 metų rugpjūtį.

    Lenkijoje Baczynskis yra legendinė figūra. Priklauso jaunų mirusiųjų didvyrių panteonui. Jo eilėraščiai leidžiami didžiuliais tiražais; Szymborskos eilėraštyje šis jaunutis miręs poetas virsta šešiasdešimties metų literatu, truputį žilstelėjusiu, truputį pliktelėjusiu, pačiu paprasčiausiu. Vienintelis nepaprastas dalykas yra tas, kad tas literatas — gyvas. Ir būtent tai, kad gyvybė mūsų nestebina, stebina Szymborskos eilėraštyje.“

    Apie ką jūs dabar pagalvojot? Aš tai, aišku, apie Vytautą Mačernį. Staiga pamačiau jį Rašytojų sąjungos bare. Šiemet jam sukaktų 97 metai, tad kažin, ar lankytųsi literatūros fiestose, jei būtų gyvas. Bet jei būtų gyvas sovietmečiu? Hipotetiškai?

    Savo esė A. Zagajewskis pasakoja apie sovietinių lenkų rašytojų gyvenimo užkulisius, valgyklą, meniu… Apie kovą dėl statuso, pavydus, genijų našles… Baisu pagalvot, jei Mačernis būtų tapęs koloborantu. Bet ne: „Baczynskis [= Mačernis] buvo dievų išrinktasis, žuvo jaunas. Jis tęsia mitinę egzistenciją mūsų vaizduotėje. Wislawa Szymborska lėmė, kad nesantis poetas akimirkai apsirengė prastą kompromisų, kuriuos priėmė jo nelaimingesni vienmečiai, apdarą. Paprastumo pelenai apibėrė angelo sparnus.“

    Galime būti realistai ir pesimistai, bet galime leisti sau manyti kitaip: „… galbūt Baczynskis [= Mačernis], jeigu vokiečio kulka būtų nuskriejusi kita trajektorija, būtų buvęs išdidus, drąsus ir tyras vidujai; galbūt neitų į jokius kompromisus ir galbūt to nesimatytų jo tauriame, nesunaikintame, o tiktai laiko išraižytame veide.“

    Ale kai perskaitai šitą sakinį, supranti jo potekstę: tai ironija. Likimas parodo savo prielankumą nebent nužudydamas tave, neleisdamas išbandyti tavo „vidinio tyrumo“ nepakeliama užduotimi. Mitinė egzistencija mūsų vaizduotėje. Taigis.

    Pusantro euro, vaikai, pusantro.

     

     

  • Totali vienatvė tarp knygų

    Totali vienatvė yra dar vienas mitas apie rašytojus. Prisiminiau apie tai, radusi tokią pastraipą, kurią parašė puikioji filosofė Hannah Arendt (o aš išverčiau):

    „Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo plotme, tuo tarpu vienatvė paliečia žmogaus gyvenimą kaip visumą. Kaip ir visos tironijos, totalitarinė valdžia išties negalėtų egzistuoti nesunaikinusi viešosios gyvenimo plotmės, t. y. izoliuodama žmones, ji negali nesunaikinti jų politinių pajėgų. Tačiau kaip valdymo forma totalitarinis dominavimas yra naujas tuo, kad vien izoliacija nepasitenkina ir taip pat imasi naikinti privatų gyvenimą. Totalitarizmo pagrindas yra vienatvė, visiškas susvetimėjimo su pasauliu pojūtis, o tai viena radikaliausių ir labiausiai desperatiškų žmogaus patirčių.“ (Iš Hannah Arendt „Origins“.)

    Kai prieš dešimt metų atsidėjau vien rašymui, dar nežinojau, ką tai reiškia dirbti rašytoja. Dabar šiek tiek numanau. Nes parašiau ir išleidau keturias knygas ir daug straipsnių. Nes prisistatau kaip rašytoja. Nes nuorodos į mūsų profesijas palengvina navigavimą tarp vardų ir pavardžių, kurios kartais nieko nepasako apie žmogaus tipą. O mums reikia ir tipų, ir stereotipų… Bet šįkart ne apie tai.

    Apie vienatvę. Vienas iš interviu (nuoroda) su manimi vadinosi „Rašymas, vienatvė ir knygos“. Rašytojui reikalinga vienatvė tarp knygų. Viename filme, kuriame pats save vaidina prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, jis ištaria tai, kuo turbūt tiki: „Tam, kad rašytum, reikia būti vienam ir labai nuobodžiauti“. Pridurčiau: tarp knygų. Net ir filme šis žmogus, tapęs įkaitu groteskiškoje situacijoje, paprašo ne tik maisto, bet ir skaitalo. Jam duoda skaitytą knygutę, kurią filmo veiksmo metu jis perskaito dar kelis kartus.

    Esu ne sykį save pagavusi: mano geriausi intelektiniai draugai yra knygose. Bet tai turbūt tas pats, kas turėti įsivaizduojamus draugus ir su jais švęsti savo gimtadienius. Išties vaizdelis juk toks, kokį jį nupasakotų bet kuris rašytojo(s) katinas: „Jėzus, tu per dienas sėdi ir žiūri į tą stačiakampį popierinį daiktą… Na, bet jeigu jau taip ramiai sėdi, aš ant tavo kelių galiu pamiegoti.“ Katinui bent tokia nauda. (Todėl katinai mėgsta šiltas rašytojas.)

    Bet kodėl, kodėl draugai tik knygose? Nors ir dingteli taip, su tokia padėtimi nesusitaikau. Manau, tai nesąmonė. Taip, dalis rašytojų yra sąžiningi, tikri, auentiški marginalai, ir nieko čia nepakeisi. Bet didelė, jei ne didžioji, dalis yra žmonės, siekiantys paprastų laimės ingredientų: skanaus ir sotaus maisto, geros kompanijos, draugiško sutuoktinio, sveikų ir protingų vaikų, šuns ar katės namuose, kad jauku būtų prie — galbūt — židinio vakarais, šeimos švenčių, tėvų, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie daug ką, jeigu ne viską, draugų, su kuriais būtų jauku ir patylėti… Sveikatos rašytojai nori. Sėkmės. Visuomenės ar bent jau kolegų rato pripažinimo, kad yra reikalingi, kad dirba gerai, kad verta stengtis toliau. Kur šioje lygtyje vienatvė?

    Vienatvė, kai dirbi. O dirba rašytojai, jei tik jiems leidžia gyvenimo aplinkybės, kuo ilgesnę darbo dieną ir pageidautina be stebėtojų ar trukdytojų (net katinai ir šunys kartais išprašomi, jau nekalbant apie kūdikius ir senelius). Rašant išties reikia vienatvės. Bet po rašymo… Išnirti iš sunkaus, emociškai išsunkusio seanso ir suvokti, kad išgalvotas pasaulis buvo pilnesnis, įdomesnis, personažų pokalbiai intrigavo labiau negu aplinkinių? Suvokti, kad neturi kam palikti savo katino, kai išvažiuoji į susitikimą su rašytojais Klaipėdoje? Suvokti, kad neturi su kuo nei pasidžiaugti, nei kam pasiskųsti? Tai siaubinga.

    D. F. Wallace gerai pasakė, kad rašytojai yra žmonės, kuriuose kažkaip turi sugyventi du nesuderinami dalykai: mizantropija (pasibjaurėjimas žmonėmis) ir noras, kad žmonės tave mylėtų. Manyčiau, dar labiau komplikuota, kai jauti, jog žmogus tau yra pats įdomiausias rašymo objektas ir tuo pat metu jis kelia pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą. (Todėl žodis „žmogiškumas“ gali būti dviprasmiškas.) Tuomet, galima sakyti, esi kaip tarakonas: tuo pat metu nori įlįsti žmogui į ausį, ir be galo ilgai valytis kojeles ir ūsus, nes tau šlykštus tas kvapas, kuris dabar prie tavęs prilipo. (Neišgalvoju: esu girdėjusi, kad tarakonai labai šlykštisi žmonėmis, bent jau atrodo iš to noro mus nusivalyti.)

    Taigi rašymui reikia vienatvės (tarp knygų), o rašytojui ar rašytojai — ne, jos nereikia. Niekam nereikia. Žmogus yra bendruomeninis padaras (zoon politikon). Žmogus gimsta kitų apsuptyje. Žmogų augina visas kaimas. Žmogus visus svarbiausius savo gyvenimo momentus švenčia su bendruomene. Žmogus miršta ir yra išlydimas bendruomenės. Antraip jis jaučiasi (net ir miręs) ne kaip žmogus. O jei rimtai, mes, išlydintieji negerai jaustumės, palikę kitą žmogų numirti vienatvėje. Nes tai reikštų, jog ir save tokiam galui pasmerkiame.

    Taip jau atsitiko, kad dešimt metų praleidau su žmogumi, kuris kažkodėl buvo įsitikinęs ir bandė mane įtikinti, kad kaip rašytoja turiu susitaikyti su savo vienatve, ir daug darė, kad jos mano gyvenime būtų daugiau. Galiausiai paprašiau, kad liautųsi man aiškinęs, kaip turi gyventi rašytoja ir kokie mes, rašytojai, esame žmonės. (Šiuo metu mes išsiskyrę.)

    Stephenas Kingas ragina: nepastatyk rašomojo stalo kambario viduryje! Viduryje — ne rašymas, o gyvenimas. Rašymas — tai šalutinis produktas, gimęs ne iš vienatvės, o iš gyvenimo žmonėse, konflikte su žmonėmis, o kartais gal ir dėl žmonių.

  • Genijus: nešerti ir neglostyti

    Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

    Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

    Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

    Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

    Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

    „Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

    Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

    Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

    Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

    Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

    Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

    Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

    Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.

  • Šiandien, prieš 22 metus

    Apie Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ sužinojau prieš septynerius metus. Maždaug. Į lietuvių kalbą šio autoriaus romanai, kiek žinau, dar neišversti, bet šito pavadinimas galėtų skambėti kaip „Begalinis pokštas“, o dar geriau — „Begalinis bajeris“. D. F. Wallace’o nebeliko 2008-aisiais. Šiandien sukanka lygiai 22 metai, kai „Begalinis pokštas“ pasirodė, ir norisi tiek sau, tiek visiems priminti, koks ilgas kartais knygos kelias iš nebūties, nežinomybės iki, na, jei ne šlovės, tai bent auditorijos, kuri supranta tai, kas toje knygoje tarp eilučių tūno. Tam, kad knyga gyventų, o gimsta ji skaitoma, reikia laiko. Jei knyga išimama iš prekybos po metų, nesulaukus komercinės sėkmės, kaip tai daroma Lietuvoje… ai, patylėsiu.

    Jonathanas Franzenas kadaise parašė eulogiją savo bičiuliui D. F. Wallace’ui. Štai keletas ištraukų (verčiau aš):

    Kaip daugelis rašytojų, ir netgi labiau negu dauguma jų, Dave’as mėgo valdyti situaciją. Jį lengvai sujaukdavo chaotiškos socialinės aplinkybės. Be Karenos esu matęs jį vakarėlyje tik du kartus. Į vieną pobūvį, kurį surengė Adamas Begley, turėjau atitempti beveik jėga, bet vos tik įėjome pro duris ir sekundei paleidau jį iš akių, apsisuko ant kulno ir grįžo į mano butą kramtyti tabako ir skaityti knygos. Kitame vakarėlyje neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti, nes tai buvo „Infinite Jest“ pristatymo šventė. Jis išgyveno tai, kartodamas ačiū, vėl ir vėl kartodamas ačiū su skausmingai perdėtu oficialumu.

    Nepaprastu koledžo dėstytoju Dave’as galėjo būti dėl vieno dalyko – darbovietės metodiškumo. Tuose rėmuose jis galėjo saugiai naudotis savo milžiniška ir tikra gerumo, išminties, patirties sankaupa. Interviu struktūra taip pat buvo saugi. Kai interviu objektu buvo pats Dave’as, jis galėjo atsipalaiduoti ir užsiimti klausinėtoju. Kai pats būdavo žurnalisto vietoje, dirbdavo geriausiai tuomet, kai galėdavo rasti techninį aptarnautoją – Johną McCainą lydėjusį operatorių, radijo šou studijos operatorių – kuris apsidžiaugdavo sutikęs žmogų, nuoširdžiai susidomėjusį jo darbo paslaptimis. Dave’as mėgo smulkmenas vardan smulkmenų, bet smulkmenos buvo ir jo širdyje susikaupusios meilės išdava: būdas prisiliesti prie kito gyvo žmogaus gan saugioje zonoje.

    O tai buvo daugmaž toks literatūros apibrėžimas, dėl kurio sutarėme savo pašnekesių ir susirašinėjimų metu 1990–ųjų pradžioje. Pamėgau Dave’ą nuo pirmojo iš jo gauto laiško, bet per du pirmuosius bandymus susitikti gyvai, dar būnant Kembridže, jis tiesiog nepasirodė. Net jau ėmus matytis, mūsų pasimatymai dažnai buvo įtempti ir skuboti – visai ne tokie intymūs, kaip keitimasis laiškais. Pamėgęs bičiulį iš pirmojo žvilgsnio, vis stengiausi įrodyti esąs gan linksmas ir gan protingas, bet jis turėjo įprotį spoksoti į tašką esantį kažkur už kelių mylių, ir tai vertė jaustis taip, tarsi mano pastangos būtų bergždžios. Nedaug dalykų gyvenime man yra suteikę didesnį pasiekimo jausmą negu Dave’o prajuokinimas.

    Bet ta „neutrali vidurinė zona, kurioje galima giliai prisiliesti kito gyvo žmogaus“: tai, kaip nusprendėme, buvo literatūros prasmė. Sutarėme sutarti dėl apibrėžimo: „būdas ištrūkti iš vienatvės“. Ir niekur kitur, kaip tik rašytinėje kalboje, Dave’as galėjo visiškai ir puikiai valdyti situaciją. Rašytojų amžininkų tarpe jo retorinis virtuoziškumas buvo pats stipriausias ir paveikiausias, ir išradingiausias. Nuo ilgesnių nei 70 ar 100 ar 140 žodžių sakinių gelmės iki trijų puslapių ilgio pastraipos makabriško humoro ar įstabių sąžinės išnarstymų, kuriuose galėjai užuosti ozoną iš traškios sakinių struktūros precizikos, pastangos nesijautimo ir tobulai muzikalių perėjimų dešimtyje skirtingų lygmenų – aukštai, žemai, viduriukas, techninis, hipsteriškas, moksliukas, filosofiškas, tarmiškas, vodeviliškas, didaktiškas, kietas, nelaimingai įsimylėjęs, lyriškas. Tie jo sakiniai ir tie puslapiai, parašyti tuomet, kai galėdavo kurti, buvo taip pat tikri ir saugiai patikimi, kaip ir visi kiti parašytieji per tuos dvidešimt metų, kai jį pažinojau. Tad galėčiau pasakoti istorijas apie sykį nutikusį trumpą nevėkšlišką mudviejų pasivažinėjimą arba galėčiau pasakoti apie žiemiškai gaivų kramtomojo tabako kvapą, likdavusį po jo apsilankymų mano mažame bute, arba galėčiau pasakoti apie nemokšiškas mūsų šachmatų partijas ir netgi dar labiau nemokšišką tenisą, kurį kartais žaidėme, – raminanti žaidimų struktūra versus keistas gilus broliškas varžymasis, verdantis po paviršiumi, – bet pagrindinis dalykas išties buvo rašymas. Labiausiai įtemptas bendravimas per tą laiką, kai pažinojau Dave’ą, tarp mudviejų vyko, kai jis sėdėjo mano krėsle vienas ir naktis po nakties, dešimt parų skaitė „Infinite Jest“ rankraštį. Tai knyga, kurioje jis pirmąkart save ir pasaulį priešpastatė taip, kaip norėjo. Mikroskopiniu lygmeniu: Dave’as Wallace’as buvo aistringiausias ir preciziškiausias prozos ženklintojas, kokį tik žemė yra nešiojusi. Globaliu lygmeniu: jis parašė tūkstančio puslapių apimties aukščiausios rūšies pokštą, kurio humoro pobūdis ir kokybė nesusvyravo, tačiau pokštas virto vis mažiau ir mažiau juokingu, skyrius po skyriaus, kol, artėjant prie galo, jutai, jog knygos pavadinimas galėjo būti ir „Begalinis liūdesys“. Dave’as sukalė taip, kaip dar niekas nesugebėjo.

    O dabar šitas simpatiškas, protingas, linksmas, jautrus žmogus iš vidurio Vakarų, kurio žmona nuostabi ir vietinis rėmėjų tinklas puikus, ir karjera sėkminga, ir puikus darbas puikioje mokymo įstaigoje su puikiais studentais, šitas žmogus atėmė sau gyvybę, o mes, likusieji, klausiame (cituojant „Infinite Jest“): „Tai nu, seni, kokios tavo problemos?“