skaitantiems ir rašantiems

  • Žmogus virš Zanussi įrangos

    Esu viena iš tų negerų skaitytojų, kuri lanksto puslapių kampukus, daro „šuns ausytes“, kaip sako anglai (dog ears). Taip, ir nesigėdiju prisipažinti. Būna žmonių, kurie nenaudoja skirtuko, todėl užlenkia ten, kur baigė skaityti. O aš lankstydama išvengiu kitos „blogybės“ – eilutės pabraukimo pieštuku ar, dar baisiau, šratinuku. Na, bet ne apie tai. Toliau be nukrypimų pasakosiu apie autobiografinę knygą, kurią ką tik su malonumu ir sudirgimu perskaičiau, papuošusi šuns ausytėmis:

    Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (Vaga, 2018)

    Žymaus lenkų kino režisieriaus Zanussio (jis turi giminystės ryšių su italų buitinės technikos magnatais) filmų nebuvau mačiusi nė vieno. Bet skaitydama jutubėj pažiūrėjau vieną jo žiemišką, kamerinį filmą „Kristalo struktūra“ (1968), kuriame juntama tai, jog autorius prieš imdamasis kurti filmus studijavo fiziką, o vėliau filosofiją. Fizikos fakultete jis praleido ketverius metus, kol suvokė, kad ne ten pateko. Žavingas momentas knygoje: „… didis fizikas (ir geras psichologas) profesorius Pniewskis (…) po egzamino paklausė, ar mane ne labiau domina virš prietaiso palinkęs žmogus negu tai, ką tas prietaisas rodo. Ta mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus sukėlė man nušvitimą: „suklydau, veltui eikvoju laiką“, ir tai atsitiko tada, kai neliko pagrindinės kliūties – siauro pasirinkimo*.“ (*siauros specializacijos)

    Žmogus virš prietaiso! Man tai irgi žiebė. Kadangi jau kuris laikas neturiu prabangos užsiimti kūryba, o juk visa kūryba yra apie žmogų, tai sukėlė man ilgesį. Nuliūdino ir pradžiugino tuo pat metu. Liūdna, kad negaliu dirbti to darbo. Džiugu, kad radau vieną sakinį, kurį galėsiu perduoti visiems tiems, kurie nepagauna, apie ką menas, bet vis tiek bando jį kurti. Menas yra apie žmogų. Taip paprasta, bet taip dažnai pamirštama, ypač tų, kurie nori kažką pasiekti, pamesdami pagrindą.

    Taip pat noriu perduoti, kad Zanussio knygoje yra nemažai jo scenarijų ištraukų. Man tai irgi žiebė. Kai kurios ištraukos yra scenos iš pilnametražių vaidybinių filmų – galima pasimokyti struktūros, paanalizuoti turinį, rasti įkvėpimo. Viena ištrauka yra visas trumpametražis filmas, tokia šiek tiek anekdotinė situacija: per trumpą laiką įvyksta trys sutapimai, dramos siužetui to jau būtų per daug, bet anekdotui tinka. Žodžiu, rekomenduoju, jei rašote kino scenarijus. Tai tikras masterclass.

    Pacituosiu kelis sakinius, kurie puikiai nusako, kaip kūrinyje veikia metafora: „Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas savo garsaus romano pagrindinį veikėją, berniuką, taip ir nesubrendusį bei visą gyvenimą likusį vaiku, mušančiu skardinį būgnelį, padarė visos vokiečių visuomenės metafora.“ Atpažįstat romaną „Skardinis būgnelis“. Nuo šiol atkreipsit dėmesį ir į kitų romanų pagrindines arba, kaip vadinu, didžiąsias metaforas (arba alegorijas).

    Tada dar šuns ausytė prie temos apie skonį (Zanussi yra iš tų, kurie sako, kad skonį arba turi, arba ne):

    „O prastas skonis? Visa tai, kas populiaru, pigu, lengva, lyg ir malonu, bet iš esmės yra kičas.

    Žinau, kad tai, apie ką užsiminiau, sprogimu gresianti tema, tad vėl grįžtu prie pavyzdžio iš žemosios kultūros srities, tos, kurioje galima lengvai kalbėti apie sėkmę. Tai uždirbtų pinigų kiekis arba parduotų egzempliorių skaičius. Tačiau nekalbame apie meninę vertę, nes ją sunku nustatyti, bet dažnai galima nurodyti. Meno vertė susijusi su tuo, kokį poveikį jis daro reikliausiems vartotojams, tiems, kurie apdovanoti skoniu arba jį išsiugdė. Jeigu bendravimas su kūriniu paliko žymę iškiliausių vartotojų sielose, tada galime kalbėti apie sėkmę giliąją to žodžio prasme. Finansinė sėkmė yra dingstis džiaugtis buhalteriams. Jeigu kūrinys bus parduotas, bet nutekės nuo publikos kaip vanduo nuo žąsies, menininkas turi teisę patirti frustraciją, nors buhalterijai jis tapo didvyriu.

    Kūrinio, kuris pateko į siaurą vartotojų ratą, autorius guodžiasi iliuzija, kad tas ratas yra aukščiausio lygio, o iš tikrųjų esama rizikos, kad tai tik snobai, kokia nors išpažinėjų, maniakų, kolekcininkų arba fanų klika. Prašau skirti fanus nuo garbintojų. Fanas kilęs iš žodžio „fanatikas“ ir jokio rimto menininko fanai negali džiuginti, nes buvimas fanu yra tik priklausymo grupei požymis; garbintojus jungia šis tas daugiau – bendras vertės išgyvenimas, ir todėl jie negali siekti išskirtinumo (bel canto garbintojas negali mėgti tik vieno dainininko ir apie nieką kitą nenorėti nė girdėti).“ (179-180 pp.)

    Esu dėkinga autoriui, kad priminė dar kelis dalykus: žema kilmė netrukdo būti dvasiniu aristokratu ir noblesse oblige (kilmė įpareigoja). Išties nėra ko didžiuotis, kad esi dvasinis mužikas ir atsilygini blogiu už blogį, niekšybe už niekšybę, vien todėl, kad „visi žmonės viduje yra niekšai“. Įmanoma pakilti virš šito, įmanoma save išsiauklėti. Jeigu tai būtų neįmanoma, tai mes vis dar sėdėtume aplink laužą ir graužtume elnio koją, bandydami atimti ją vienas iš kito.

    Dabar kas mane šioje knygoje dirgino. Pats autorius yra „dvidešimtojo amžiaus žmogus“ (tai mano terminas: žmogus įsikibęs ano amžiaus vertybių, priblokštas informacinių technologijų atsiradimo ir nebegalintis keistis). Kaip ir daugelis lenkų, Zanussis didžiuojasi „savo“ Popiežiumi (čia tai nieko, lietuviai iš proto išeitų ne ką mažiau, juk net Popiežiaus lietuviškas šaknis rado), yra atvirai tikintis ir atvirai įsitikinęs, jog kažkas su pasauliu darosi negerai, jis ritasi, o ne auga, ir tai yra būtent dėl to, kad prarandamos judėjokrikščioniškos tradicijos.

    Jei būčiau vyras, gal skaityčiau Zanussio mintis kitaip. Jei būčiau krikščionė-demokratė, irgi būtų kitaip. Bet nesu nei vyras, nei konservatorė. Nelaikau savęs ir „dvidešimtojo amžiaus žmogumi“. Todėl man rėžia akį tai, kas konservatoriams galbūt pasitarnaus kaip argumentas disputuose su šiuolaikiškais, liberaliais, atviro proto iš šviesios sąmonės žmonėmis. Ką gi, kad tik tai būtų disputai, o ne įstatymai, prieš kuriuos tenka piketuoti gatvėse, mojuojant liemenėlėmis ir garsiai rėkiant, kad mano kūnas yra mano!

    Zanussis teigia, kad gyvybė yra šventa ir kad būtent krikščionybė tai atnešė Europai… Trenkiau knygą į šalį ir atsiverčiau Wikipedia: kiek žmonių buvo nužudyta dėl raganavimo? Mokslininkai primeta, kad 40,000–50,000. Paskutinės egzekucijos įvyko vos prieš pora šimtų metų. Kas inicijavo jas? Tikrai ne liberalų partija. Tai dar man pakalbėkit apie „šventąją gyvybę“ ląstelės pavidalu.

    Dar blogiau, kai išsukiojamos mokslininkų mintys: „Bet šiandien yra ir didelį nerimą keliančių mąstytojų, visų pirma turiu omenyje iš Lenkijos žydų diasporos kilusį profesorių Peterį Singerį, kuris skelbia toliausiai pažengusią visų gyvų būtybių, neišskiriant žmogaus, teisių sulyginimo idėją, ragina mažą žmogų traktuoti taip pat, kaip suaugusį gyvūną, nes, pasak jo, jų sąmonės lygis yra maždaug vienodas. Man tai yra racionali įsitikinimo, kad žmogiškumas gali būti laipsniuojamas ir mažesniu laipsniu taikytinas ir gyvūnams, išraiška. Įsiskaičius į Singerio bioetiką, eutanazija atrodo visai priimtinas dalykas. Jis implicite už ją agituoja, kas man atrodo kaip kuriozas, ypač turint omenyje jo kilmę.“ (303-304 pp.)

    Nori gelbėti gyvūnus, prilygini jų kančią žmogaus kančiai, ir staiga prieina krikščionis, kuris apverčia viską: jam gyvūnas vis tiek išliks žemesnis už žmogų padaras, nes Dievas sutvėrė žmogų gamtos valdovą. O apie eutanaziją geriau man leiskit patylėti, nes šioje knygoje kalbama tik apie vieną galimą jos panaudojimą: žudant psichiškai ir fiziškai neįgalius. Esu mačiusi, kaip verkia žmonės, kurie prašo teisės į eutanaziją, nes jų kančios yra nepakeliamos. Ar mudu su Zanussiu žinome, kas yra nepakeliama? Nemanau. Bet aš tikiu tais nepagydomai sergančiais žmonėmis ir jų liudijimais labiau, negu skausmo mažai patyrusių žmonių samprotavimais apie tai, kad kančia yra gėris.

    Skaityti tai, su kuo nesutinki, yra geras mentalinis sportas. Bet po šios knygos pulsiu atsiversti kito lenko, mano didelio draugo, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tomą. Reikia prasivalyti galvą ir širdį.

     

     

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.

  • Danielius: rašyti 365 dienas

    Šį straipsnį parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt  – autorius.

    Rašiau 365 dienas iš eilės, kasdien 1% vis daugiau.

    Ką sužinojau ir išmokau apie rašymą?

    Kai prieš penkerius metus pradėjau rašyti, mano sugebėjimai buvo tokie, kad žodį „ačiū“ rašydavau „ačių“, prie pastraipos užtrukdavau pusdienį, o sakiniai baigdavosi : )

    …Dabar dėl savo rašymo sulaukiu komplimentų. Kažkodėl. Bet nesijaučiu geras rašytojas. Ar esu? Ar galiu būti, jei nestumiu savęs iš rašymo ribų?

    Mano vidinis balsas nemiega ir sako: „Kurk toliau“. Jis vėl nubudo ir kaip šėtoniškas sliekas kramto mano pasitikėjimo savimi lukštą.

    …Niam!

    Vedamas šio kirmino, trokštu rašyti geriau, greičiau, daugiau, smagiau, įdomiau, -iau. Noriu rašyti kaip Haruki Murakamis, kurio istorijas taip mėgstu, nepaisant, kad jos kartojasi, Stephen King, kuris, sakoma, rašo greičiau, nei skaitytojai spėja skaityti ar bent Antanas Škėma, kurio kūryba literatūroje perversmo nepadarė, bet išlieka mano mėgstamiausia lietuvių autoriaus kūryba.

    Laikas naujam iššūkiui; metų trukmės! Kas, jei kasdien parašyčiau 1% daugiau nei vakar? Tai yra – pradėčiau 2016-tų metų rugsėjo pabaigoje su 100 žodžių tikslu dienai ir pabaigčiau su 3741 žodžiu 365-tąją dieną?

    • Išprotėčiau?
    • Pervargčiau?
    • Išmokčiau rašyti gražiau?
    • Greičiau išleisti kūrinius?
    • Galvoti antraštes?
    • Dėlioti žodžius?
    • Kablelius?
    • Parašyčiau antrąją knygą?
    • Tapčiau žymiu rašytoju?
    • Dar labiau nusišnekėčiau?
    • Pradėčiau pateikti pernelyg daug pavyzdžių sąrašuose? (Oi!)

    Kas čia žino! Pabandykime.

     

    Taigi… Kodėl?

    Todėl, kad galūnė -ėl!

    * Maniakiškai juokiasi *

    Aš nesu beprotis. Prižadu!  Mane šis iššūkis tik šiek tiek išvedė iš proto.

    Bet… Kodėl šis iššūkis? Manau, kad tau jau sakiau, ar ne? Ta prasme, ar klausei, ką kalbėjau pirmai? Juk sakiau – norėjau pabandyti praplėsti savo sugebėjimus ir tapti geresniu rašytoju!

     

    Kaip tai vyko?

    Štai viskas punktais:

    1. Pradėjau 2016-tų metų rugsėjo 26 dieną. Nelaukiau Naujųjų metų – tiesiog pradėjau ir tiek. Kam laukti? Juk vis vien tai buvo iššūkis tik sau pačiam. Panašiai padariau ir pradėjęs bėgioti vidury rugsėjo, o ne nuo kitos vasaros – visgi svarbiausia mylėti save, ne kitus.
    2. Pabaigiau 2017-tų metų rugsėjo 25 dieną. Ar bent išleidau paskutinį tekstą. Jau kelios dienos prieš tai nebuvo kupinos rašymo.
    3. Iššūkio pilnai nepabaigiau – buvo likę paskutinis mėnuo. Kaip taip? Metų eigoje išleidau knygą pavadinimu „Tinginio manifestas“, taigi buvo maždaug dviejų savaičių pertrauka kovą (ruošiant knygą) ir liepą (reklamuojant knygą). Iššūkis turėjo tęstis mėnesiu ilgiau – iki lapkričio. Maniau taip ir bus – rašysiu meilės laiškų novelę. Tačiau neparašiau tiek daug, kad galėčiau priskaičiuoti.
    4. Visus tekstus išleidau mažajame Uzrasai.debesyla.lt tinklaraštyje.
    5. Tekstus leidau kasdien iki kitos dienos 00:00. Kitaip tariant, atsibusdavau apie 10 val. ryto ir išleisdavau iki tos dienos pabaigos.
    6. Pirmos dienos riba: 100 žodžių. Tiek parašyti gali, nuoširdžiai, kiekvienas. Rekomenduotas savo guru Leo Babautos, kuris rašo kasdien jau beveik 10 metų, pradėjau nuo visai žemos ribos.
    7. Kasdien riba paaugo 1%. Ar tai daug? Ne. Bet per laiką susideda.
    8. Paskutinę dieną turėjo būti 3741 žodžiai.Nemažai, bet įmanoma, jei turi visą dieną. Tikrai įmanoma. Klausimas – ar pavyktų tęsti taip savaitę iš eilės?

    Ir tuomet sėdau bei rašiau! Rašiau viską, ką galėjau.

    Senas idėjas verčiau į išbaigtus straipsnius, nebaigtus straipsnius baigiau, skaičiau naujas knygas ir vogiau viską, kas buvo verta dėmesio

    …Rašiau, rašiau, rašiau.

     

    O kodėl kasdien 1% daugiau, 365 dienas iš eilės?

    Nes tai susideda. Štai žodžių ribos grafikas:

    Ar matai? Du trečdalius metų žodžių riba yra mažiau, nei 1000 per dieną. Tik vėliau – kyla greičiau. Tačiau tai susideda. Tokia progresija – geriausias būdas treniruoti save.

    Nes:

    1. Augimas nėra pernelyg milžiniškas, ypač pradžioje. Dideli žingsniai reikalauja didelių pastangų, o nejaugi tu turi tiek daug laisvų jėgų.
    2. Treniruotės vis sunkėja, taigi verčia judėti tolyn. Jei treniruotės nesunkėtų – ar tikrai tai vadintum treniruote?
    3. Tikslas kasdien labai aiškus – tiesiog tiek, kiek vakar, plius keli žingsniai papildomai. Taigi nereikia kasdien švaistyti jėgų pergalvojant, ką čia darai. Tiesiog žiūri į kalendorių su skaičiuku ir dirbi toliau!

    Tai ir treniravausi.

     

    Ar tikrai pasiteisino?

    Matei grafiką aukščiau? Štai, kas išties gavosi:

    Kas, hmm… Nesibaigė tobulai. Drįsčiau sakyti, kaip ir visi iššūkiai. Jei manei, kad viskas šiame gyvenime turi būti tobula – aš su tuo nesutinku. Bet galbūt tai pasiteisinimai?

     

    Ko išmokai?

    Nepaisant, kad iššūkio nebaigiau iki galo, to pernelyg nesigailiu. Tai buvo naudingas iššūkis. Ir pernelyg ilgas. Tai man kelis kartus sakė draugai, stebėdami mano lėtą slinkimą link beprotystės.

    Aš buvau citrina, o mano rašymo iššūkis – didelė kuvalda.

     

    Pirma: Tik daug rašydamas išmoksi daug rašyti.

    Kaip suvokiau po novelės rašymo iššūkio – rašyti noveles išmokstama tik rašant noveles. Šį kartą – būti rašytoju ir rašyti daug žodžių išmoksi tik prakeiktai sėdėdamas ir rašydamas daug žodžių.

    Tuščias popieriaus lapas pats neužsipildo. Nusistatyta žodžių riba mane išmokė dirbti kaip tikrą rašytoją, pagal profesiją.

     

    Antra: Ne žodžiuose esmė!

    …O prasmėse. Daug nereiškia gerai. Ir tai pradėjau suprasti jau po 3 mėnesių, kai pradėjo sekti mano senų (ir gerų), tačiau nebaigtų straipsnių atsargos.

     

    Teko kurti naujus tekstus ir leisti prastesnius… O tai atsiliepė sveikatai – nesijaučiau gerai. Ir nors turiu bėdą, kad daug skaitau, tačiau mažai išleidžiu, vien šis neišleistų kūrinių spaudimas nėra pateisinama priežastis leisti pusfabrikačius.

     

    Trečia: Be reklamos tavo rašymas bevertis.

    Tinklaraštininkų pasaulyje yra posakis: „Rašyk ir skaitytojų bus“… Tačiau nebuvo:

    Nors metų viduryje, pradėjus kiek daugiau dalintis savo straipsniais feisbuke, skaitytojų buvo daugiau, bet vien iš pasyvių lankytojų minia nesusidaro. SEO irgi nepadėjo.

    Labai smagi fantazija, kad be reklamos viskas įvyks, ar ne? Tačiau jokia kūryba neiškilo be reklamos. Net ir Žemaitė savo kūrybą prastūmė tik per pažintis su tokiu Povilu Višinskiu. Ir tai tik pirmai jos knygai.

    …Nereikia manyti, kad kūryba, padėta į stalčių ir rodoma tik „Draugams, kurie manęs nekritikuos“ padės surinkti sekėjų ratą.

    Galiausiai: Kur visa tai veda?

    Tai turbūt geriausias klausimas, kurį atradau per šiuos metus. Prirašiau aš daug! …Tačiau – kas iš to?

    Dabar į kiekvieną kūrinį stengiuosi žvelgti kaip į investiciją. Juos rašau ne dėl to, kad būtų daug, o tam, kad susidėtų į naujus kūrinius. Pavyzdžiui, šis iššūkio pasakojimas galbūt po kelių metų įkris į knygą apie iššūkius. Ir daug nepakitęs, nes stengiuosi rašyti!

    …Pradedu žvelgti į savo rašymą kaip kūrėjas Tim Ferriss ar marketingistas Seth Godin, kurie daug rašo, o vėliau viską sudeda į knygas ir kitus kūrinius.

    Va toks buvo mano metų trukmės rašymo iššūkis! O kas nutiktų, jei visus metus kasdien, tarytum rašymas būtų tavo darbas, rašytum tu? Ar prisijungsi?

    Prirašęs,
    Debesyla

     

    P.S. Spausk ir gausi mano NEMOKAMĄ knygelę: “4 priežastys, kodėl tavo kūrybos variklis sustoja ir ką daryti, kad jį vėl užkurtum”. Skirta rašytojams ir kitiems kūrėjams.

     

  • Du miestai ir vienas likimas

    O, kaip man patinka nukainuotų knygų stalas knygynuose! Ten atsiduria labai geri dalykai už labai gerą kainą. Kaina gėdingai maža, bet knyga juk ne prostitutė, jai nereikia savo vertės matuoti pinigine išraiška. Adamo Zagajewskio esė rinkinys „Du miestai“ — už pusantro euro — už tiek jau ne visur ir kavos puodelį gausi. O knyga nuostabi nuo viršelio iki viršelio.

    „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos (…) tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo — kaip įprasta sakyti — mažoji tėvynė“, — tokius žodžius radau ant galinio viršelio ir tapo aišku, kad šitos knygos iš rankų jau nepaleisiu, mano daiktas, mano.

    Tiesą sakant, nežinau, ar esu benamė, nors šiandien visgi priskirčiau save tiems, kurie negali įvardinti savo mažosios tėvynės, tik didžiają. Kaip tik mąstau ta tema: ar esu benamė dėl to, kad pati pasirinkau, ar tiesiog mane ištiko benamės likimas? Greičiausiai antrasis dalykas. Savo namus turėti aš noriu, o jeigu noriu — kodėl neturiu? (Todėl, kad neseniai supratau, ko noriu?)

    Panaršiusi po internetą radau, kaip A. Zagajewskio knygą pristatė Lietuvoje. Nelabai pristatė. Nelabai iš tos pusės, kuria jis stipriausias man pasirodė. Taip, jo apmąstymai yra „egzistenciniai ir metafiziniai“. Bet dar daugiau — politiniai. Pačia geriausia prasme. Skaitydama jutau — ir mane tai vertė apmąstyti — autoriaus introvertišką žvilgsnį į kūrėjo ir pasaulio santykį. Menas ir santvarka. Santvarka ir tiesa, nuoširdumas sau. Pasakojimas apie tai, kaip kūrėjas pasijunta, kai sistema, kurioje jis išmokęs gyventi ir kurti (!) griūva, man yra brangiausias šiame rinkinyje. Tokio pobūdžio pasakojimus kol kas daugiausia girdime iš kaimynų likimo brolių, bet ne iš lietuvių. O jei lietuviai ir pasakoja, tai su užtemimais ir nutylėjimais, slysdami į egzistencijas ir metafizikas, kad tik nereikėtų savęs pačių atsiprašyti už melą.

    Diskusijų apie tai ši knyga Lietuvoje nesukėlė ir turbūt negalėjo sukelti, nes autorius ne lietuvis. Tai, kas vyksta už sienos, yra ne mūsų bėdos, ne mūsų ir gėdos. Galime gūžtelti pečiais ir toliau kalbėtis (kiekvienas apie save patį) lyg niekur nieko. Lietuviška eseistika tokia egocentriška, kad, pasirodo, sunku tai net paaiškinti užsieniečiui. Šių metų vasario mėnesio „Litmenyje“ perskaičiau: „Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.“ (Vakarė Smaleckaitė) Gal man irgi padėtų tokia aiškinamoji knyga, nes turiu savotišką nuomonę, kas yra esė žanras, ir ją susidariau skaitydama ne lietuvių autorius.

    Grįžtant prie A. Zagajewskio tekstų: dar vienas trinktelėjo per galvą — apie Baczynskį. Pasirodo, mano mylima Wislawa Szymborska yra parašiusi eilėraštį „Baltą dieną“:

    „Tas eilėraštis jau buvo analizuotas ir atkreiptas dėmesys, kad autorė meistriškai vartoja tariamąją nuosaką, dėl kurios susiduriame su visiškai hipotetine situacija: Krzysztofas Kamilis Baczynskis, nepaprastai talentingas jaunas poetas (mirė vos 23 metų), žuvo pačiomis pirmomis Varšuvos sukilimo dienomis, 1944 metų rugpjūtį.

    Lenkijoje Baczynskis yra legendinė figūra. Priklauso jaunų mirusiųjų didvyrių panteonui. Jo eilėraščiai leidžiami didžiuliais tiražais; Szymborskos eilėraštyje šis jaunutis miręs poetas virsta šešiasdešimties metų literatu, truputį žilstelėjusiu, truputį pliktelėjusiu, pačiu paprasčiausiu. Vienintelis nepaprastas dalykas yra tas, kad tas literatas — gyvas. Ir būtent tai, kad gyvybė mūsų nestebina, stebina Szymborskos eilėraštyje.“

    Apie ką jūs dabar pagalvojot? Aš tai, aišku, apie Vytautą Mačernį. Staiga pamačiau jį Rašytojų sąjungos bare. Šiemet jam sukaktų 97 metai, tad kažin, ar lankytųsi literatūros fiestose, jei būtų gyvas. Bet jei būtų gyvas sovietmečiu? Hipotetiškai?

    Savo esė A. Zagajewskis pasakoja apie sovietinių lenkų rašytojų gyvenimo užkulisius, valgyklą, meniu… Apie kovą dėl statuso, pavydus, genijų našles… Baisu pagalvot, jei Mačernis būtų tapęs koloborantu. Bet ne: „Baczynskis [= Mačernis] buvo dievų išrinktasis, žuvo jaunas. Jis tęsia mitinę egzistenciją mūsų vaizduotėje. Wislawa Szymborska lėmė, kad nesantis poetas akimirkai apsirengė prastą kompromisų, kuriuos priėmė jo nelaimingesni vienmečiai, apdarą. Paprastumo pelenai apibėrė angelo sparnus.“

    Galime būti realistai ir pesimistai, bet galime leisti sau manyti kitaip: „… galbūt Baczynskis [= Mačernis], jeigu vokiečio kulka būtų nuskriejusi kita trajektorija, būtų buvęs išdidus, drąsus ir tyras vidujai; galbūt neitų į jokius kompromisus ir galbūt to nesimatytų jo tauriame, nesunaikintame, o tiktai laiko išraižytame veide.“

    Ale kai perskaitai šitą sakinį, supranti jo potekstę: tai ironija. Likimas parodo savo prielankumą nebent nužudydamas tave, neleisdamas išbandyti tavo „vidinio tyrumo“ nepakeliama užduotimi. Mitinė egzistencija mūsų vaizduotėje. Taigis.

    Pusantro euro, vaikai, pusantro.

     

     

  • Totali vienatvė tarp knygų

    Totali vienatvė yra dar vienas mitas apie rašytojus. Prisiminiau apie tai, radusi tokią pastraipą, kurią parašė puikioji filosofė Hannah Arendt (o aš išverčiau):

    „Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo plotme, tuo tarpu vienatvė paliečia žmogaus gyvenimą kaip visumą. Kaip ir visos tironijos, totalitarinė valdžia išties negalėtų egzistuoti nesunaikinusi viešosios gyvenimo plotmės, t. y. izoliuodama žmones, ji negali nesunaikinti jų politinių pajėgų. Tačiau kaip valdymo forma totalitarinis dominavimas yra naujas tuo, kad vien izoliacija nepasitenkina ir taip pat imasi naikinti privatų gyvenimą. Totalitarizmo pagrindas yra vienatvė, visiškas susvetimėjimo su pasauliu pojūtis, o tai viena radikaliausių ir labiausiai desperatiškų žmogaus patirčių.“ (Iš Hannah Arendt „Origins“.)

    Kai prieš dešimt metų atsidėjau vien rašymui, dar nežinojau, ką tai reiškia dirbti rašytoja. Dabar šiek tiek numanau. Nes parašiau ir išleidau keturias knygas ir daug straipsnių. Nes prisistatau kaip rašytoja. Nes nuorodos į mūsų profesijas palengvina navigavimą tarp vardų ir pavardžių, kurios kartais nieko nepasako apie žmogaus tipą. O mums reikia ir tipų, ir stereotipų… Bet šįkart ne apie tai.

    Apie vienatvę. Vienas iš interviu (nuoroda) su manimi vadinosi „Rašymas, vienatvė ir knygos“. Rašytojui reikalinga vienatvė tarp knygų. Viename filme, kuriame pats save vaidina prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, jis ištaria tai, kuo turbūt tiki: „Tam, kad rašytum, reikia būti vienam ir labai nuobodžiauti“. Pridurčiau: tarp knygų. Net ir filme šis žmogus, tapęs įkaitu groteskiškoje situacijoje, paprašo ne tik maisto, bet ir skaitalo. Jam duoda skaitytą knygutę, kurią filmo veiksmo metu jis perskaito dar kelis kartus.

    Esu ne sykį save pagavusi: mano geriausi intelektiniai draugai yra knygose. Bet tai turbūt tas pats, kas turėti įsivaizduojamus draugus ir su jais švęsti savo gimtadienius. Išties vaizdelis juk toks, kokį jį nupasakotų bet kuris rašytojo(s) katinas: „Jėzus, tu per dienas sėdi ir žiūri į tą stačiakampį popierinį daiktą… Na, bet jeigu jau taip ramiai sėdi, aš ant tavo kelių galiu pamiegoti.“ Katinui bent tokia nauda. (Todėl katinai mėgsta šiltas rašytojas.)

    Bet kodėl, kodėl draugai tik knygose? Nors ir dingteli taip, su tokia padėtimi nesusitaikau. Manau, tai nesąmonė. Taip, dalis rašytojų yra sąžiningi, tikri, auentiški marginalai, ir nieko čia nepakeisi. Bet didelė, jei ne didžioji, dalis yra žmonės, siekiantys paprastų laimės ingredientų: skanaus ir sotaus maisto, geros kompanijos, draugiško sutuoktinio, sveikų ir protingų vaikų, šuns ar katės namuose, kad jauku būtų prie — galbūt — židinio vakarais, šeimos švenčių, tėvų, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie daug ką, jeigu ne viską, draugų, su kuriais būtų jauku ir patylėti… Sveikatos rašytojai nori. Sėkmės. Visuomenės ar bent jau kolegų rato pripažinimo, kad yra reikalingi, kad dirba gerai, kad verta stengtis toliau. Kur šioje lygtyje vienatvė?

    Vienatvė, kai dirbi. O dirba rašytojai, jei tik jiems leidžia gyvenimo aplinkybės, kuo ilgesnę darbo dieną ir pageidautina be stebėtojų ar trukdytojų (net katinai ir šunys kartais išprašomi, jau nekalbant apie kūdikius ir senelius). Rašant išties reikia vienatvės. Bet po rašymo… Išnirti iš sunkaus, emociškai išsunkusio seanso ir suvokti, kad išgalvotas pasaulis buvo pilnesnis, įdomesnis, personažų pokalbiai intrigavo labiau negu aplinkinių? Suvokti, kad neturi kam palikti savo katino, kai išvažiuoji į susitikimą su rašytojais Klaipėdoje? Suvokti, kad neturi su kuo nei pasidžiaugti, nei kam pasiskųsti? Tai siaubinga.

    D. F. Wallace gerai pasakė, kad rašytojai yra žmonės, kuriuose kažkaip turi sugyventi du nesuderinami dalykai: mizantropija (pasibjaurėjimas žmonėmis) ir noras, kad žmonės tave mylėtų. Manyčiau, dar labiau komplikuota, kai jauti, jog žmogus tau yra pats įdomiausias rašymo objektas ir tuo pat metu jis kelia pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą. (Todėl žodis „žmogiškumas“ gali būti dviprasmiškas.) Tuomet, galima sakyti, esi kaip tarakonas: tuo pat metu nori įlįsti žmogui į ausį, ir be galo ilgai valytis kojeles ir ūsus, nes tau šlykštus tas kvapas, kuris dabar prie tavęs prilipo. (Neišgalvoju: esu girdėjusi, kad tarakonai labai šlykštisi žmonėmis, bent jau atrodo iš to noro mus nusivalyti.)

    Taigi rašymui reikia vienatvės (tarp knygų), o rašytojui ar rašytojai — ne, jos nereikia. Niekam nereikia. Žmogus yra bendruomeninis padaras (zoon politikon). Žmogus gimsta kitų apsuptyje. Žmogų augina visas kaimas. Žmogus visus svarbiausius savo gyvenimo momentus švenčia su bendruomene. Žmogus miršta ir yra išlydimas bendruomenės. Antraip jis jaučiasi (net ir miręs) ne kaip žmogus. O jei rimtai, mes, išlydintieji negerai jaustumės, palikę kitą žmogų numirti vienatvėje. Nes tai reikštų, jog ir save tokiam galui pasmerkiame.

    Taip jau atsitiko, kad dešimt metų praleidau su žmogumi, kuris kažkodėl buvo įsitikinęs ir bandė mane įtikinti, kad kaip rašytoja turiu susitaikyti su savo vienatve, ir daug darė, kad jos mano gyvenime būtų daugiau. Galiausiai paprašiau, kad liautųsi man aiškinęs, kaip turi gyventi rašytoja ir kokie mes, rašytojai, esame žmonės. (Šiuo metu mes išsiskyrę.)

    Stephenas Kingas ragina: nepastatyk rašomojo stalo kambario viduryje! Viduryje — ne rašymas, o gyvenimas. Rašymas — tai šalutinis produktas, gimęs ne iš vienatvės, o iš gyvenimo žmonėse, konflikte su žmonėmis, o kartais gal ir dėl žmonių.