skaitantiems ir rašantiems

  • Grafolabo pavasaris

    Maloniai kviečiu nuo kovo 17 d. iki gegužės 5 d. jungtis į grupę tuos, kurie nėra lankę mano dirbtuvių.

    Kas jūsų laukia: 8 x 2 val. grupiniai (nuotoliniai) užsiėmimai, kūrybos pagrindai ir vedamasis rašymas, 2 x 30 min. individualios konsultacijos.

    Kiek kainuoja: 120 EUR / mėn. (viso 240 EUR, galima mokėti dalimis)

    Atranka: prašau iki kovo 12 d. atsiųsti motyvacinį emailą su tekstų pavyzdžiais (jei turite) sandra.grafomanija@gmail.com

    Pranešimą dėl dalyvavimo gausite kovo 15 d.

    Pirmas susitikimas kovo 17 d., trečiadienį, 18.00 val. (Google.meet platformoje).

    Grupėje bus iki 10 dalyvių.

    Ko tikėtis iš dirbtuvių:

  • Rašytojos dieta

    Vienas iš giliai įsišaknijusių stereotipų apie menininkus (taip pat ir rašytojus) – pašėlęs, bohemiškas gyvenimo būdas, nepastovumas, dienos ir naktys be rutinos, galbūt net be laikrodžių ir kalendorių.

    Tikima, kad meno žmonėms labai tinka betvarkė (netgi buitinė ir higieninė nešvara!), kad jiems netgi būtina tokia „nepažabota“ laisvė, suprantant ją, kaip visišką priešingybę kasdienybės pastovumui ir tvarkai.

    Galbūt esama tokių menininkų, kaip ir apskritai tokių žmonių. Bet tai – išimtys iš taisyklės.

    Kūriniai, spinduliuojantys kūrybinę laisvę, daro įspūdį, kad tokie ir jų autoriai. Tačiau tai galutinis rezultatas, kuriame šis nejuntamas sunkumas reiškia didį kūrėjo meistriškumą.

    Kaip taisyklė, kūrybai reikia tvarkos, ir gana griežtos. Kūrybai reikia dienos rutinos, mėnesio planų ir pusmečio dedlainų. Tam, kad jaustumeisi laisvas, reikia ne tik laiko, bet ir formos rėmų, ir rašytojai nusistato tuos rėmus patys arba paprašo kitų pagalbos.

    Jeigu nenorite tikėti rašytojų rutina, greičiausiai nesate jos išbandę. Visai įmanoma – kalbu iš patirties ir stebėjimo – kad visomis išgalėmis maištaujate prieš tariamą tvarką savo gyvenime, nors dar net nežinote, kas tai yra.

    Begalės vaikų yra augę šeimose, kur tvarka nekvepėjo, nes gimė tėvams, kurių dienotvarkę ir apskritai gyvenimo ritmą nustato ne jie patys, o pragyvenimą užtikrinanti darbovietės aplinka ar netgi jų pačių tėvai, žodžiu, kiti, valingesni už juos, atsakingesni, vadovaujantys asmenys.

    Daugybė suaugusių žmonių nuoširdžiai pyksta ant tų, kurie neva juos verčia gyventi pagal tam tikrą tvarką, ir mėgsta įsivaizduoti, kad štai meno srityje yra visai atvirkščiai. Kai kas renkasi studijuoti menus tikėdamiesi, kad bent po studijų ir paskui jau niekada gyvenime nepatirs tvarkos ir galės ignoruoti aplinkinių spaudimą jos laikytis.

    Taip nėra. Mene labai daug struktūros dalykų, logikos, architektūros, skaičiavimo, matavimo, ritmo. Pagalvokime apie muziką – tai puikus pavyzdys, kaip mokantis muzikavimo jungiama abiejų smegenų pusrutulių veikla. Man labai gaila, kad šito pačiai neteko išmokti, labai pavyzdžiu tiems, kuriems pasisekė, ir norėčiau, kad jie labiau vertintų tai, ką įgijo muzikos mokykloje. Bent mokiausi dailės mokykloje, kur matematikos irgi buvo. Na, labiau gal geometrijos. Be to, baigiau sustiprintos matematikos klasę, nekęsdama tiksliųjų mokslų, nes nesupratau, kaip tai susiję su menais… Ir niekas man to negalėjo paaiškinti!

    Dabar dar vienas dalykas – dėl to čia ir rašau – tvarkos laikymasis gali turėti ir tikrai turi išimčių. Kai didžiąją laiko dalį gyveni tvarkingai, visai smagu kartais nesilaikyti taisyklių. Tai visai ir galima sau leisti, jei dominuoja tvarka.

    Jei nesusikuri rutinos ir esi nuolatinėje betvarkėje, tai viena tvarkinga diena taps tik išimtimi, patvirtinančia taisyklę: tamsta plūduriuoji chaose. Viena tvarkos diena neapvers situacijos.

    Tas pat tvarkingai gyvenantiems ir dirbantiems: viena chaoso diena neapvers situacijos.

    Tvirta nuostata paversti rašymą savo pagrindiniu darbu, prioritetu, turi sutapti su nuostata susikurti darbo rutiną. Rašytojo atveju, teks tapti sau agentūra – su kalendorium, bendradarbiais, veiklos planais ir rezultatų įsivertinimais. Rašytojas yra pats sau direktorius ir svarbiausias, nes vienintelis, darbuotojas. Jis yra ir vizionierius, ir atlikėjas.

    Rašau šiuos žodžius kaip žmogus, kuris iki šiol intuityviai siekė tvarkos savo gyvenime, o visai neseniai ėmė tai daryti ir sąmoningai.

    Pridursiu anekdotą apie anstvorį: kadangi jo neturiu, vis išgirstu, kad „va tu tai gali viską valgyt, tau neina į kūną“… Chebra, neina todėl, kad padarau išimtį kartais valgydama super kaloringą maistą. Tuomet trumpam nukrypstu nuo savo seniai įtvirtintos taisyklės valgyti tai, ką noriu, o tai, patikėkite, nėra šlamštas.

  • Klišės ir puikieji pavojai

    Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

    Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

    Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

    Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

    Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

    Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

    Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

    * * *

    Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

    „Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

    Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

    Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

    Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

    Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

    Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

    Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

    * * *

    Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

    Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.

  • Kritikos emociniai skiepai

    Kiekvienas gyvenime yra patyręs kritikos smygtelėjimą. Turbūt daugelis priėmė tai, visų pirma, kaip kažką neigiamo, gal puolimą ar grėsmę, gal net pralaimėjimą. Kas mėgsta kritikus? Kas nemėgsta kritikuoti? Retoriniai klausimai, beveik beprasmiai.

    Nors man šiuo metu keturiasdešimt penkeri, jausmų sferoje jaučiuosi kaip paauglė. Visai įmanoma, kad mano emocinis intelektas toks ir yra – juk viduje mes galime išlikti ne tik jauni, bet ir infantilūs. Pažinti save – tai visą gyvenimą trunkanti kelionė.

    Taigi, mokydamasi pažinti save, tyrinėju savo emocijas. Vos tik apima kokia nors nuotaika – o jos per dieną keičiasi ne sykį – klausiu savęs, kas čia darosi, ką dabar jaučiu? Sužinojau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų: patyriau, kad neigiamos emocijos trunka gana trumpai, jos tik smygteli ir praeina. Kas atsitinka, jeigu nesupranti to, kas ką tik buvo apėmę? Neigiama emocija toliau sopa, plinta po visą mane ratilais taip, tarsi į ramų ežerą kas būtų įmetęs didelį akmenį.

    Palyginkime, kaip reaguojame į neigiamą pastabą ir kaip – į komplimentus. Pagyrimą tučtuojau nuvaikome nuo savęs, kaip nereikšmingą musę, o štai kritiką prisimename ilgai, kai kuriuos žodžius – visą gyvenimą. Negana to, koks nors neigiamas pasakymas ilgainiui išsikreipia, išdidėja, tampa dar bjauresnis, aštresnis. Toksiškos dukės nusėda ir nuodija.

    Nenoriu sumenkinti skausmo, kurį patiriame, gavę kritikos smūgį. Jei perskaitau apie save komentarą, man reikia mažiausiai paros, kad atsigaučiau, kad tie raibuliai nusistovėtų į ramų paviršių. Kitiems įskaudintiems nepatariu „mokykimės neįsižeisti“ (nors mokytis to gerai!), bet guodžiu ir raminu: rytoj jau ne verksi, o keiksiesi. Poryt užporyt tai praeis, gal net sukels šypseną. Visai įmanoma, kad iš viso to liks ir vienas kitas naudingas patarimas – juk kritika ne tik vertina, bet ir atspindi. Interpretuodamas tavo kūrinį, kiekvienas kritikas atveria save, tad verta įsižiūrėti, kas kalba. Susipažinus gal paaiškės, kad ne viskas buvo taip neigiama, ne viskas ir išmintinga. Kiekvienas kalbame tiek, kiek mums leidžia savas žodynas, išsilavinimo lygis ir literatūrinis skonis, gyvenimo patirtis ir pasaulio suvokimas.

    Ko netoleroju: kai komentuoja tiesiogiai mane, kaip žmogų, mano kalbėseną, manieras, išvaizdą, užuot diskutavę apie tai, ką pasakiau ar parašiau. Mokausi neįsižeisti ir mokausi pasakyti: prašau taip nedaryti, man tai nemalonu ir nereikalinga. 

    Visi išoriniai dalykai kyla iš mano vidaus, mano gyvenimo būdo ir mąstymo, tad komentuokite tai, apie ką mums kalbėtis leidžia etiniai susitarimai. Apie tai, kas padėta ant stalo.

    Mokausi priimti pasisakymus apie savo darbus. Man regis, kritika naudinga ypač tada, kai pažįstamo žmogaus paklausi konkrečių dalykų ir jis išsamiai atsako, suvokdamas, kad vyksta refleksija – atspindėjimas. Tokiu atveju, mudu tampame vienu ežeru ir kiekvienas įmestas akmuo sudaužo mūsų abiejų paviršių, ir jaučiame sinchroniškai, todėl esame vienas kitam jautrūs.

    Mokausi sakyti ir gauti pagyrimus, ir primenu: verta juos prisiminti ilgiau negu kritiką. Bus tamsių dienų, kai reikės ieškoti, už ko kabintis. Tegul gerieji žodžiai būna už kietą kritiką gyvesni.

    Nuotraukos autorius: Jonathan Pettersson iš Pexels.

  • Kaip dirbti mažiau?

    Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

    Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

    Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

    Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

    Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

    Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

    Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.