skaitantiems ir rašantiems

  • Menininkas, Palėpė ir Turgus

    amanda-palmer-art

    Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

    * * *

    Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

    Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

    Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

    Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

    Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

    Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

    Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

    Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

    Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

    Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

    Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

    Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

    Iš esmės tai yra minios investavimas.

    Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

    Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

    Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

    Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

    Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

    (Vertė Sandra Bernotaitė)

    amandapalmer.net

  • Bottono kultūrinė vaistinė

     

    Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

    Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

    1.

    Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

    Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

    2.

    Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

    Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

    Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

    Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

    3.

    Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

    Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

    Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

    4.

    Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

    Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

    Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

    Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

    Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

    5.

    Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

    Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

    Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

    Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

    Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

  • Elenos Ferrantes drugeliai

     

    „Paris Review“, Art of Fiction No. 228. Rašytoją Eleną Ferrante klausinėjo jos leidėjai Sandro ir Sandra Ferri bei jų dukra Eva. Interviu vyko Neapolyje. Ištrauką iš anglų k. vertė S. Bernotaitė.

    Kaip pradedate naują kūrinį?

    Tiksliai pasakyti negaliu. Nemanau, ar kas nors iš tikrųjų žino, kaip istorija įgauna formą. Kai ji sukurta, bandai paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau kiekviena pastanga, bent jau mano atveju, yra neadekvati. Yra savotiškas prieš, sudarytas iš atminties fragmentų, ir po, kai istorija prasideda. Bet prieš ir po, turiu pripažinti, naudingi tik dabar, bandant suprantamai atsakyti į jūsų klausimą.

    Ką turite omenyje, sakydama „atminties fragmentai“?

    Žinot, kaip būna, kai galvoje sukasi melodija iš kelių natų, bet nežinai, kokia tai daina? Beniūniuojant galiausiai išsivysto kita daina, visai ne ta, kuri buvo apsėdusi. Arba būna – prisimeni gatvės kampą, bet negali atgaminti, kuri jis yra? Kažkas panašaus. Mano mama mėgo žodį frantumaglia – tai tokie galvoje besiblaškantys neaiškios kilmės fragmentai, kurie ne visada yra malonūs.

    Ir bet kuris jų gali tapti istorijos pradžia?

    Ir taip, ir ne. Jie gali būti pabiri ir atpažįstami – vaikystės vietos, šeimos nariai, klasės draugai, įžeidžiantys ar švelnūs balsai, didelės įtampos momentai. Ir kai tik atrandi tam tikrą tvarką, pradedi apie juos pasakoti. Tačiau beveik visuomet kas nors nesusijungia. Tarsi iš tų galimo pasakojimo atplaišų išsiveržtų tolygiai stiprios, bet priešingos jėgos, kurioms reikia aiškiai išnirti ir, tuo pat metu, nugrimzti gilyn. Štai, kad ir „Neraminanti meilė“ („Troubling Love“) – ilgus metus galvoje nešiojausi daug istorijų apie Neapolio priemiesčius, kur gimiau ir užaugau. Mintyse nešiojausi riksmus, grubų šeimyninį smurtą, kurį mačiau vaikystėje, namų apyvokos daiktus. Tais atiminimais maitinau Deliją, protagonistę. Mamos personažas, Amalija, kita vertus, vos tik atsirado, tučtuojau atsitraukė – jos beveik neliko. Jei įsivaizduodavau Delijos kūną bent šiek tiek prisiliečiantį mamos kūno, susigėsdavau ir nusukdavau pasakojimą kitur. Naudodama tokią padriką medžiagą, per keletą metų parašiau daug istorijų – trumpų, ilgų, labai ilgų, ir vis, mano akimis, nepatenkinančių, ir nė vienoje nebuvo mamos personažo. Paskui staiga daugelis fragmentų dingo, tuo tarpu kiti susijungė, ir visi išsirikiavo tamsiame motinos-dukros santykių fone. Taip per pora mėnesių gimė „Neraminanti meilė“.

    O „Paliktosios dienos“ („The Days of Abandonment“)?

    Šito romano gimimo diena dar labiau miglota. Ilgus metus galvojau apie moterį, kuri vieną naktį uždaro savo namų duris, o kai ryte eina atidaryti jų, suvokia, jog nebesugeba to padaryti. Kartais į tai įsipindavo ligoti vaikai, kartais – nunuodytas šuo. Paskui, visai natūraliai, viskas apsistojo ties mano patyrimu, kuris atrodė nenusakomas – tai buvo pažeminimas, kurį patiria vyro palikta moteris. Bet kaip nukrypau nuo tiek laiko nešiotos galvoje frantumaglia į staigią fragmentų atranką, kaip sulydžiau juos istorijoje, kuri atrodo įtikima – šito nesuprantu, negaliu tikrai atsakyti. Bijau, tai tas pats dalykas, kaip su sapnais. Net išpasakodamas juos žinai, kad išduodi.

    Ar užsirašote savo sapnus?

    Taip, tais retais atvejais, kai berods prisimenu juos. Darau tai nuo pat vaikystės. Tai pratimas, kurį patarčiau kiekvienam. Sapno patirtį perduoti budrumo būsenos logikai yra kraštutinis rašymo išbandymas. Niekada negali sapno atkurti tiksliai. Tai pralaimėtas mūšis. Bet įvilkti į žodžius gesto, jausmo, įvykių srauto tiesą, neprijaukinant jos, – tai ne tokia lengva operacija, kaip galima manyti.

    Ką turite omenyje, sakydama „prijaukinti tiesą“?

    Pasukti išmintais išraiškos takais.

    Kuria prasme?

    Išduodant istoriją dėl tingumo, dėl pasyvumo, patogumo, iš baimės. Visada lengva sumenkinti kūrinį iki klišių, skirtų masiniam vartojimui.

    Jamesas Woodas ir kiti kritikai gyrė jūsų kūrinius už nuoširdumą. Kaip apibrėžiate nuoširdumą literatūroje? Ar tai dalykas, kurį ypatingai vertinate?

    Kiek žinau, tai yra kankynė ir, tuo pat metu, kiekvieno literatūros projekto variklis. Rašytojui gali atrodyti, kad svarbiausi klausimai: kuri patirtis yra mano medžiaga, kuriuos išgyvenimus jaučiu galintis pasakoti? Bet tai netiesa. Daug svarbesnis klausimas: koks žodis, koks sakinio ritmas, koks tonas geriausiai tinka išreikšti mano patirčiai? Be teisingų žodžių, be didelės teksto dėliojimo patirties nepavyks parašyti nieko gyvo ir tikro. Negana pasakyti, kaip aš vis dažniau darau, – šitie dalykai tikrai įvyko, tai mano tikras gyvenimas, vardai yra tikri, aprašau tikras įvykių vietas. Jei rašymo stilius neadekvatus, jis gali paversti melu nuoširdžiausias biografines tiesas. Literatūrinė tiesa nėra biografo ar žurnalisto tiesa, tai ne policijos ataskaita ar teismo išvada. Tai netgi ne gerai sukonstruoto naratyvo įtikinamumas. Literatūros tiesa yra vien tik žodžių valdymo reikalas ir yra tiesiogiai proporcinga energijai, kurią gebi įdėti į sakinį. Ir kai įvyksta jungtis, nėra tokios populiariosios literatūros stereotipo ar klišės, kuri atsilaikytų. Visa prisikelia, atgyja, stoja į savo vietas.

    Kaip išgaunama tiesa?

    Be abejo, ji įgyjama per tam tikrą gebėjimą, kuris visuomet gali būti tobulinamas. Bet didžiąja dalimi toji energija paprasčiausiai atsiranda, tiesiog atsitinka. Toks jausmas, tarsi smegenų dalys ir visas kūnas, prieš tai miegoję dalykai tavo sąmonėje išsiplečia, padidindami jautrumą. Negali pasakyti, ar ilgai tai išsilaikys, drebi nuo minties, kad tai gali staiga išnykti ir palikti tave vidury srovės. Atvirai kalbant, niekada nežinai, ar išvystei teisingą rašymo stilių, ar iki galo jį išnaudojai. Pastatęs rašymą į savo gyvenimo vidurį, kiekvienas galiausiai atsiduria Henry Jameso novelės „Vidurio amžius“ („The Middle Years“) veikėjo Dinkombės situacijoje – prieš mirtį, būdamas sėkmės viršūnėje, jis tikisi gauti dar vieną progą išbandyti save ir sužinoti, ar gali rašyti geriau, negu prieš tai. Tuo pat metu jis gyvena neviltyje, kurią šūksniu išreiškė Prousto personažas Bergotė, pamatęs Vermeerio geltonosios sienos plotelį: „Štai, kaip tai turi būti parašyta“.

    Kada pirmą kartą supratote, kad parašėte tiesą? Pagal jūsų apibrėžimą.

    Vėlai, romane „Neraminanti meilė“. Jei įspūdis nebūtų išsilaikęs, nebūčiau romano publikavusi.

    Minėjote, jog ilgą laiką nesėkmingai dirbote su pasakojimo medžiaga.

    Taip, bet tai nereiškia, kad „Neraminanti meilė“ buvo ilgalaikės pastangos rezultatas. Greičiau priešingai. Visa pastanga buvo išnaudota rašant nesėkmingas noveles, kurios pasirodė keletą metų prieš tai. Jų puslapius rašiau apsėstai persistengdama, iš tikrųjų jie teisingi, ar greičiau – juose būta tiesos, bet ji įvyniota į daugmaž konvencionalią formą: noveles apie Neapolį, skurdą, pavydžius vyrus ir taip toliau. Paskui staiga rašymas įgijo teisingą toną, ar bent jau man taip atrodė. Nuo pat pirmosios pastraipos suvokiau ir tai, ir kad pats rašymas perteikia istoriją, kurios iki tol niekada neliečiau, niekada net nepradėjau – istoriją apie meilę mamai, intymią, kūnišką meilę, sumišusią su lygiai tokiu pat kūnišku pasišlykštėjimu. Patys žodžiai, rodos, išjudino mano slapčiausius jausmus. „Neraminančią meilę“ nutariau publikuoti ne tiek dėl istorijos, kuri ir toliau manyje žadino gėdą ir baimę, kiek dėl to, kad pirmąkart galėjau sau pasakyti: štai, kaip turiu rašyti.

    Norite pasakyti, kad turite tik vieną rašymo būdą? Kyla toks klausimas, nes gana nemažai italų apžvalgininkų priskyrė jūsų knygas skirtingiems autoriams.

    Panašu, kad pasaulyje, kur beveik išnyko filologinis išsilavinimas, kur kritikai nebeatidūs stiliui, autoriaus sprendimas būti anonimišku sukelia priešiškumą ir tokio pobūdžio fantazijas. Ekspertai spokso į tuščią rėmelį, kuriame turėtų būti autoriaus portretas, ir neturi techninių įrankių ar, dar paprasčiau, kaip skaitytojai, jie neturi tikros aistros ir jautrumo, kad užpildytų tą erdvę kūriniais. Todėl jie pamiršta, kad kiekvienas individualus kūrinys turi savo istoriją. Tik vardo etikėtė arba atkaklus filologinis tyrimas leidžia mums būti tikriems, kad „Dubliniečių“ autorius yra tas pats asmuo, kuris parašė „Ulisą“ ir „Finegano budynes“. Vidurinės mokyklos mokinys su kultūriniu išsilavinimu turėtų įgyti supratimą, kad rašytojas prisitaiko, priklausomai nuo to, ką jam ar jai tenka išreikšti. Vietoj to, dauguma mano, kad bet koks raštingas žmogus gali parašyti istoriją. Jie nesupranta, kaip sunkiai dirba rašytojas, kad būtų lankstus, ištvertų daug įvairių išbandymų – nežinodamas, koks bus rezultatas.

    „Neraminančios meilės“ gimimas man buvo mažas stebuklas, kuris įvyko tik po ilgamečio triūso. Man atrodė, kad įvaldžiau stilių – solidų, skaidrų, labai sukontroliuotą, bet visgi atvirą staigiems lūžiams. Kaip bebūtų, pasitenkinimas ilgai netruko – pradžioje sumažėjo, paskui visai dingo. Prireikė dešimties metų, kad rašydama atsiribočiau nuo šitos konkrečios knygos, paversčiau savo prozą įrankiu, kurį galiu naudoti kitur kaip gerą tvirtą grandinę, su kuria iš paties šulinio dugno ištraukiamas pilnas kibiras vandens. Daug dirbau, bet tik kurdama „Paliktosios dienas“ vėl pajutau, kad turiu publikuotiną tekstą.

    Kada jums knyga atrodo publikuotina?

    Kai tai yra istorija, kurią ilgą laiką nevalingai nustuminėjau, manydama, jog nesugebu parašyti, nes kalbėjimas apie ją mane verčia nepatogiai jaustis. Vėlgi, „Paliktosios dienų“ atveju rašymas išlaisvino istoriją per trumpą laiką – per vieną vasarą. Išties tai tinka kalbant tik apie pirmas dvi dalis. Paskui staiga ėmiau daryti klaidas, pamečiau toną. Visą rudenį rašiau ir perrašinėjau paskutinę dalį. Buvo apėmęs didelis nerimas. Tapo lengva įtikinti save, jog pamiršau, kaip pasakoti istoriją. Nežinojau, kaip tikroviškai ištraukti Olgą iš krizės – taip tikroviškai, kaip aprašiau krizės pradžią. Ranka ta pati, rašymas tas pats, panašus žodynas, sintaksė, skyryba, ir visgi tonas tapo netikras. Keletą mėnesių jaučiausi taip, tarsi pirmieji romano puslapiai buvo virš mano galimybių, o dabar jau nebeprilygstu savo pačios kūriniui. Pajutau kartėlį. Greičiau prarandi save, negu randi save, pamaniau. Tada viskas vėl prasidėjo. Bet netgi šiandien nedrįstu tos knygos skaityti. Bijau, kad paskutinė dalis tik apsimeta gerai parašyta.

    Ar manote, kad tas nerimas turi ką nors bendro su tuo, kad esate moteris? Ar privalote dirbti sunkiau, negu vyras rašytojas, vien tam, kad sukurtumėte darbą, kuris nebus atmestas, kaip „parašyta moterims“? Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų rašymo?

    Atsakysiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Būdama dvylikos-trylikos metų, įsitikinau, kad geroje knygoje privalo būti didvyris, ir tai man kėlė liūdesį. Toji fazė baigėsi po poros metų. Sulaukusi penkiolikos, ėmiau rašyti istorijas apie drąsias mergaites, kurios pakliūdavo į rimtas bėdas. Bet supratimas išliko – išties, tik sustiprėjo – didžiausi pasakotojai yra vyrai, ir turi išmokti pasakoti, kaip jie. Tame amžiuje ryte rijau knygas, bet neturėjau pasirinkimo, visi pavyzdžiai buvo vyriškos lyties. Taigi, net rašydama mergaičių istorijas, norėjau suteikti veikėjoms patirčių kraitį, laisvę, ryžtą – ir šitai bandžiau nusimėgdžioti iš stiprių romanų, kuriuos parašė vyrai. Nenorėjau rašyti, kaip Madame de La Fayette ar Jane Austen, ar seserys Brontës – tuo metu mažai težinojau apie šiuolaikinę literatūrą – bet norėjau taip, kaip Defoe ar Fieldingas, ar Flaubertas, ar Dostojevskis, ar netgi Hugo. Tuo tarpu pavyzdžiai, kuriuos siūlė moterys romanistės, buvo tik keli, ir man atrodė daugumoje atvejų silpni. Tie vyrai novelistai buvo skaitlingi ir kaip taisyklė ryškūs. Toji fazė truko ilgai, iki tol, kol sulaukiau dvidešimties su virš, ir man paliko gilų pėdsaką.

    Ar manote, kad moterų proza yra iš prigimties silpna?

    Visai ne. Kalbu apie savo paauglystės nerimavimus. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių moterų rašymo tradicija stokoja tirštumo ir įvairovės, bet joje yra ypatingai aukštų viršukalnių ir taip pat nepaprasta fundamentalioji vertė – tik prisiminkim Jane Austen. Be to, dvidešimtas amžius moterims buvo radikalių permainų amžius. Feministinė mintis ir veikla sujudino pačias giliausias, radikaliausias paskutinio šimtmečio transformacijas. Be moterų kovos, moterų negrožinės ir grožinės literatūros nepažinočiau savęs – jų padedama suaugau. Mano, kaip romanistės, – tiek publikuotos, tiek nepublikuotos – patirtis pasiekė viršūnę po dvidešimties metų, bandant kūryboje kaip galima geriau perteikti savo lyties patirtį ir išskirtinumą. Bet jei turime vystyti savo, kaip moterų, naratyvo tradiciją, tai nereiškia, kad turime atsižadėti visos krūvos įrankių, kurie buvo išrasti prieš mus. Turime parodyti, kad gebame konstruoti pasaulius, kurie ne tik, kaip ir vyrų sukurtieji, yra platūs, galingi ir turtingi, bet dar daugiau. Turime būti puikiai pasirengusios, turime giliau ieškoti savo išskirtinumo, pasitelkti geriausias priemones. O labiausiai turime reikalauti sau visiškos laisvės. Rašytojos turi rūpintis tik tuo, kaip išpasakoti, ką žino ir jaučia, – grožį, bjaurastį ar prieštaringus dalykus – be ideologinių suvaržymų ar aklo kanonų garbinimo. Rašymas reikalauja didžiausios ambicijos, baisiausio įžūlumo ir metodiško nepaklusimo.

    Kur tuos dalykus pastebite savo kūriniuose?

    Knygoje, kuri mane privertė pasijausti kalčiausia, „Prarastoji duktė“ („The Lost Daughter“), stumtelėjau protagonistę daug toliau, negu pati maniausi galinti pakelti. Leda sako: „Sunkiausiai išsakomi yra tie dalykai, kurių patys negalime suprasti.“ Tai visų mano knygų šaknyje esantis motto, jei galima taip sakyti. Mano istorijų pasakotojas „aš“ yra balsas, kuris niekada nesako monologo. Visuomet rašo moteris, ir toji rašytoja visuomet stengiasi per tekstą organizuoti tai, ką žino, bet kas jos pačios dar nėra įsisąmoninta. Daugumos mano pasakotojų – Delijos, Olgos ar Elenos – kelionė yra sunki, o istorijos pabaigą jos pasiekia gavusios mėlynių, bet saugios. Kita vertus, Leda nuvedama prie tiesų, kurios jai, kaip dukrai, kaip motinai ir kaip kitos moters draugei, yra nepakeliamos. Negana to, ji turi atsakyti už savo nerūpestingą poelgį (tai išeities taškas), kurio reikšmės nesupranta ir išties negali iššifruoti. Čia pareikalavau iš savęs daugiau, negu lengvai galiu duoti: pagavios istorijos, kurios reikšmės veikėja nesugeba suprasti ir kuri, supratus ją, nužudytų. Iš visos mano prozos „Prarastoji dukra“ yra romanas, prie kurio esu skaudžiausiai prisirišusi.

    Tvirtinate, kad proza yra centruota, vadindama tai grandine, kuri traukia vandenį iš šulinio dugno. Kaip pagaminama ši grandinė?

    Tikrai žinau tik vieną dalyką: man atrodo, kad dirbu teisingai, kai pradedu nuo lygaus, sauso tono, kai pasakoja stipri, šviesi, išsilavinusi moteris – tokia, kaip ir daugelis nūdienos vidurinės klasės moterų. Pradžioje man reikia glaustumo, lakoniškumo, švarios, neįmantrios kalbos be pagražinimų. Tik kai šito tono dėka istorija pradeda rastis saugiai, imu laukti momento, kai galėsiu tas gerai suteptas, tylias sąsajas pakeisti kuo nors labiau surūdijusiu, gergždžiančiu, pasakojimas įgaus kapotą ir sutrikusį pagreitį, rizikuojant tuo, kad viskas subyrės į gabalus. Tas momentas, kai pakeičiu registrą pirmą kartą, yra tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir kupinas įniršio. Mėgstu prasilaužti pro veikėjos gero išsilavinimo ir mandagumo šarvus. Mėgstu sugriauti jos pačios įvaizdį, palaužti jos valią ir ištraukti kitą, grubesnę sielą, tokią triukšmingą, galbūt netgi laukinę. Labai stengiuosi, kad tas registro pokytis būtų netikėtas ir visgi atrodytų natūralu po jo sugrįžti prie ramesnio pasakojimo. Pirmasis registro pokytis pavyksta lengvai. Laukiu to momento ir džiaugiuosi, galėdama nerti į jį, tačiau bijau tos vietos, kai pasakojimas privalo atsistatyti. Visada jaudinuosi, kad pasakotoja „aš“ negalės vėl nusiraminti arba, jeigu ir nusiramins, skaitytojas nebepatikės ta netvaria ramybe.

    (…)

    Dėmesys formai, rodos, jums vertingas nevienareikšmiškai – kiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

    Taip, formos grožis, bent jau iš mano patirties, gali tapti apsėdimu, po kuriuo slepiasi sudėtingesnės problemos – istorija negyva, negaliu rasti teisingo rakto, praradau pasitikėjimą savo gebėjimu pasakoti. Paskui ateina laikas, kai niekas, išskyrus rašymą, nebesvarbu. Tai pats džiugiausias metas, nes žinau, kad istorija jau pakeliui, o aš galiu tik padėti jai geriau išsilieti.

    Kaip tai padarote?

    Skaitau tai, ką parašiau. Atsikratau nereikalingo pertekliaus, papildau tai, kas atrodo dar tik eskiziška, ir tyrinėju kelius, kuriais pats tekstas man siūlo pasukti. Paskui, kai užbaigiu istoriją, sėdu ir atidžiai viską perkratau. Likus kelioms valandoms iki knygos atidavimo spaustuvei, vis dar turiu įvairių eskizų ir taisymų, perdarymų, naujų intarpų. Tame etape tampu jautri kiekvienai gyvenimo smulkmenai. Matau šviesos kritimo kampą ir užsirašau apie tai. Matau pievoje augalą ir stengiuosi jo nepamiršti. Pildau žodžių sąrašus, užsirašinėju gatvėje nugirstus sakinius. Dirbu daug – su korektūromis taip pat – ir nėra nieko, kas negalėtų paskutinę minutę atsidurti kūrinyje, tapti peizažo elementu, kitu palyginimo, metaforos variantu, nauju dialogu, netikėtu, bet visgi ne per keistu būdvardžiu, kurio ieškojau.

    Bet kol vis dar rašote knygą, istorija gali pakeisti kryptį?

    Taip. Palengvėja, kai jau turi keletą puslapių, nors prieš tai neturėjai nieko. Vietovės yra vietovės, žmonės yra žmonės, ką jie daro ar ko nedaro jau yra, tai vyksta. Bet visa tai, kai peržiūri, reikalauja tobulinimo, kad būtų vis gyviau ir tikriau. Taigi skaitau tai, ką parašiau, perrašydama. Turiu pasakyti, man visuomet atrodė, kad tuo metu suveikia meistriškumas. Tai kaip antroji banga, bet ne tokia varginanti, mažiau neraminanti, ir visgi – jeigu puslapiai manęs nenuvilia – netgi labiau įtraukianti.

     

  • Eco-logiškas įkvėpimas

    eco-logiskas

    Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Jaunojo romanisto išpažintys“ (versta iš „Confessions of a Young Novelist“, 2011, Harvard University Press). Skyrelis „Kaip rašyti“:

    Kai interviu manęs klausia: „Kaip rašėte tuos romanus?“ — paprastai tučtuojau nutraukiu klausinėjimą ir atsakau: „Iš kairės į dešinę.“ Suprantu, kad tai nėra patenkinantis atsakymas, ir kad Arabų šalyse ar Izraelyje šitai gali sukelti nesusipratimų. Dabar turiu laiko smulkesniam atsakymui.

    Rašydamas savo pirmąjį romaną sužinojau keletą dalykų. Pirma, kad „įkvėpimas“ yra negeras žodis, kurį nepatikimi autoriai vartoja tam, kad pasirodytų autoritetingi. Kaip toje senoje patarlėje, genijus yra dešimt procentų įkvėpimo ir devyniasdešimt procentų prakaito. Sakoma, kad prancūzų poetas Lamartine’as mėgdavo pasakoti, kokiose aplinkybėse parašė vieną geriausių savo eilėraščių: jis teigė, jog vieną naktį beklajojant po miškus jį aplankė ūmus nušvitimas ir tas eilėraštis gimė iškart susiformavęs. Po mirties jo studijoje buvo aptikta įpūdingą šūsnis to eilėraščio variantų — metų metus jį rašė ir perrašinėjo.

    Pirmieji kritikai „Rožės vardo“ apžvalgose rašė, kad romanas buvo sukurtas įkvėptoje nušvitimo būsenoje, bet dėl jo konceptualių ir lingvistinių sunkumų yra skirtas tik keliems laimingiesiems. Kai knyga tapo stulbinančiai sėkminga — buvo parduota milijonų tiražu — tie patys kritikai parašė, kad tokio populiaraus ir pramoginio bestselerio sukūrimui autorius, be abejonės, turėjo mechaniškai naudotis slaptu receptu. Vėliau jie teigė, kad knygos sėkmės priežastis buvo kompiuterinė programa — pamiršdami, jog pirmasis personalinis kompiuteris su taikomąja rašymo programa pasirodė tik 1980-ųjų pradžioje, kai mano romanas jau buvo išleistas. Bet kas pasidomėjęs gali sužinoti, kad 1978-1979 m. net Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo tik pigūs maži kompiuteriai, kuriuos gamino „Tandy“, tinkami nebent laiškų rašymui.

    Kiek vėliau, truputį įpykęs dėl tų kaltinimų, suformulavau tikrą receptą, kaip kompiuteriu pagaminti bestselerį:

    Visų pirma, akivaizdu, reikia kompiuterio, kuris yra protinga mašina, galvojanti už jus. Daugeliui žmonių tai būtų nepamainoma pagalba. Jums reikia tik kelių eilučių programos; net vaikas tai sugebėtų. Tada reikia įvesti į kompiuterį maždaug šimtą romanų, mokslinių darbų, Bibliją, Koraną ir pluoštą telefono knygų (labai praverčia veikėjų vardams). Tarkim, maždaug apie 120 000 puslapių. Po to, naudodami kitą programą, įvedate atsitiktinę atranką; kitaip tariant, sumaišote tuos tekstus tarpusavyje, įvesdami pataisas — pavyzdžiui, išimdami raidę e — tam, kad gautųsi ne tik romanas, bet ir Pereco stiliaus lipograma. Tuomet spaudžiate „Spausdinti“ ir, kadangi išėmėte visas raides e, bus likę kažkur mažiau negu 120 000 puslapių. Po to, kai perskaitysite juos įdėmiai keletą kartų, pasibraukdami svarbiausias pastraipas, meskite į ugnį ir sudeginkite. Tada paprasčiausiai atsisėskite po medžiu su anglies gabalėliu ir geros kokybės popieriumi po ranka ir, leisdami savo mintims klajoti, parašykite dvi eilutes — pavyzdžiui: „Mėnulis aukštai danguje / Miškas šlama.“ Galbūt tai, kas pradžioje išnirs, bus veikiau ne romanas, o japoniškas haiku. Kaip ten bebūtų, svarbiausias dalykas yra pradėti.

    Kalbant apie lėtai ateinantį įkvėpimą, „Rožės vardą“ parašiau tik per dvejus metus dėl paprastos priežasties — nereikėjo rinkti medžiagos apie Viduramžius. Kaip minėjau, mano daktaro disertacija buvo apie viduramžių estetiką, ir vėliau atsidėjau tolimesnėms Viduramžių studijoms. Daug metų lankiau romėniškuosius vienuolynus, gotikines katedras ir t. t. Nusprendęs rašyti romaną tarsi atidariau didelę spintą, į kurią dešimtmečiais kroviau dokumentus apie Viduramžius. Visa medžiaga buvo man po nosimi, tereikėjo atrinkti tai, kas naudinga. Vėlesnių mano romanų situacija buvo kitokia (nors pasirinkau temas todėl, kad su jomis jau buvau šiek tiek susipažinęs). Todėl kitų romanų rašymas užtruko ilgiau — aštuoneri metai „Fuko švytuoklei“, po šešerius „Vakarykštės dienos salai“ ir „Baudolinui“. Tik ketverius metus dirbau ties romanu „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes jame rašiau apie savo vaikystės skaitinius 1930 ir 1940 m., tad galėjau panaudoti daug senos medžiagos, sukauptos namuose, — komiksus, muzikos įrašus, žurnalus ir laikraščius — trumpai tariant, visą savo atminimų, nostalgijos ir niekučių kolekciją.

    (vert. S. B.)

  • Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

    keltis-anksti

    Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

    Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

    Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

    Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

    Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

    Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

    Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

    Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

    Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

    Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

    Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

    Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

    Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

    Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

    Taigi patarimai būtų tokie:

    • išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
    • keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
    • pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
    • rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
    • pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
    • kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.
  • Grafomanų bėda: per mažai rašo

    sandra-1998

    Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.

    Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.

    Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!

    Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.

    Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.

    Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.

    Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.

    Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.

    Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…

  • Kritikai žino

    dionisas

    Kas yra literatūros kritika? Klausimas vertas atskiros konferencijos. Vienas iš pranešimų tokioje konferencijoje galėtų būti: Kuo skiriasi kritika nuo reklamos? Kitas: Kaip nešališkai rašyti apžvalgas, jei pažįstu visus knygų autorius? Būtų nuostabu, jei galėtume į šią konferenciją pakviesti užsienio viešnią, kuri papasakotų kaip NY Review of Books atrenka recenzentus:

    Book Review redaktoriai atrenka, kurias knygas mes norėtume apžvelgti ir tada randame apžvalgininkus, kurie galėtų apie jas parašyti. Apžvelgiame visus žanrus, nors visgi mūsų leidinys atspindi redaktorių ir The New York Times skaitytojų skonį. (…) Kiekvienas mūsų redaktorius kas savaitę gauna dirbti su keliomis knygomis. Jie sudaro galimų apžvalgininkų sąrašą ir atneša jį mano pavaduotojui arba man. Tuomet aptariame ir kartais sąrašą papildome. Tuomet nustatome, kokia eilės tvarka susisieksime su apžvalgininkais dėl užsakymo. Kartais pirmasis sąrašo žmogus yra pernelyg užsiėmęs arba turi interesų konfliktą (pažįsta knygos autorių, dirba su tuo pačiu agentu, rašė pagyrimo žodį autoriaus ankstesnei knygai ir t. t.), tad yra atmetamas kaip netinkamas, o mes kreipiamės į sekantį sąraše. Ieškodami apžvalgininkų visuomet dairomės naujų protingų balsų. Kartais juos randame tarp naujų autorių, kartais tai rašytojai iš kitų leidinių, kartais patys žmonės susisiekia su mumis atsiųsdami ištraukas ir aprašymais tų knygų, kurias pageidauja apžvelgti arba kurios yra iš jų ekspertizės srities.“ – 10 THINGS YOU DIDN’T KNOW ABOUT HOW THE NY TIMES BOOK REVIEW WORKS

    Būna ir taip. Galima gi pasvajoti. O kol kas – realybė. Susidėjo, štai, krūvon jau trys panašūs atvejai, keturios didelio kritikų dėmesio sulaukusios knygos, kurias vertintojai garbina už tai, kad… jos yra nesuprantamos ne tik skaitytojams, kritikams, bet ir patiems autoriams. Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Man tai ne. Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinot, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

    1 atvejis: LALAGĖ

    „Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A. J. džiugiai atsakęs: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas „Suokalbis“ pažįsta A. J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.  2012/01/16

    Išganymas po Lalagės

    2 atvejis: DU KOANAI

    „Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

    Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

    Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

    Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs. 2014/01/24

    Intelektualus malonumas

    3 atvejis: NAVAKAS

    Apie Navaką leiskite pasakyti Milano Kunderos žodžiais (iš knygos „Les testaments trahis“ – „Išduotas paveldas“): …sécheresse du coeur dissimulée derriere le style débordant de sentiments… — Po perkrautu sentimentais stiliumi slepiasi širdies sausra.

    „Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams,“ — teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

    Visgi ši apžvalga – atviras šio šedevro šlovinimas. Net jei autorės galvoje ir buvo kilęs klausimas „o kas iš to?“ — jis lengvai nustumtas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Baaaikit, nemanaaau. „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“ — Lengva dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti… 2016/12/16

    Kritikai žino

     

  • Dylanas ir Nobelis

    dylanas-raso

    Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

    dylanas-franzen

    Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

    dylanas-knausgaard

    Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

    Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

    Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.

  • Jeanette Winterson žiema

    zibintas

    Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

    Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

    Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

    Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

    Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

    Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

    Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

    Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

    Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

    Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

    (Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

    Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

    Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

    Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

    Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

    Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

    (2016 m. gegužė)

    * Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

  • Papievis prancūzų literatūros lauke

    prancuzijos-pieva

    Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makine) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

    Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

    Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

    Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

    Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

    Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

    Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

    Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

    Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

    Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

    Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

    Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

    Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

    [nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]