skaitantiems ir rašantiems

  • Laiškų dekameronas

    Šį žaidimą išbandėme su Grafolabo grupės rašytojais, buvo tikrai smagu.

    Dešimt dienų susirašinėjimo su vienu žmogumi. Proga įsiskaityti į kitą, išsirašyti kitam.

    Jei vis planavote užsikabinti už rašymo, dešimt dienų gali būti puiki pradžia. Padėkime vieni kitiems, nes taip pradėti geriausia. Be to, taip įdomiau.

    Taisyklės:

    1. Siųskite man pageidavimą dalyvauti adresu: sandra.grafomanija@gmail.com (parašykite savo vardą ir amžių).
    2. Po kelių dienų atsiųsiu jums porininko adresą ir po klausimą, į kurį atsakydami, pradėsite susirašinėjimą.
    3. Su porininku susirašinėsite lygiai 10 dienų, kiekvieną dieną pradėsite emailu, kuriame užduosite žmogui klausimą ir atsakysite į klausimą, kurį jums užduos. Klausimai gali būti gilūs, intymūs, provokuojantys, banalūs… Suteikite inspiracijos rašyti ilgus, išsamius, asociatyvius atsakymus.
    4. Visus klausimus ir atsakymus siūlau rašyti Word dokumentuose. Jie bus du: tas, kuriame jums porininkas uždavė savo pirmąjį klausimą, ir tas, kuriame jūs porininkui uždavėt savo pirmąjį klausimą. (Galima atskirti autorius spalva.)
    5. Po 10 dienų korespondencijos turėsite 2 dokumentus, kuriuose bus po 10 klausimų ir 10 atsakymų.
    6. Finalas: abu porininkai turi parašyti po novelę pagal kito žmogaus atsakymus.
    7. Noveles vienas kitam porininkai turi atsiųsti praėjus ne vėliau 10 dienų po paskutinio susirašinėjimo.

    Novelės formatą aprašysiu atskirame straipsnyje, bet šiaip – jis yra labai laisvas. Jūsų novelių labai lauksiu ir mielai skaitysiu. Aišku, jūsų valia siųsti jas man ar ne.

    Perspėjimas: novelė gali netyčia peraugti į epistolinį romaną…

    Laukiu dalyvių!

    Sandra

  • Atitrūkę skaitytojai, grįžkite

    Turbūt pastebėjote: knygą lengviau nusipirkti, negu perskaityti. Gražus viršelio dizainas, puikus garsenybės atsiliepimas, draugė rekomendavo, nes jai toji knyga pakeitė pasaulį, naujiena, apie kurią visi kalba, ir jūs turėjote ją įsigyti – visa tai augina krūvelę prie lovos, kuri, užuot džiuginusi akį, graužia sąžinę.

    Kaip skaityti? Ką daryti, jei neberandi laiko skaitymui? Knygų slogutis prie lovos auga, bet puslapiai nevartomi. Kažkas atsitiko. Bet – kas?

    Galbūt padeda knygų iššūkiai. Gal. Nežinau. Man – nepadeda. Bet negaliu skųstis neskaitymu, nors mano knygos irgi susidėlioja į architektūrinius ansamblius, kurie išsibarstę po visus namus. Skaitau nemažai. Leidžiu sau neskaityti. Tada susikaupia aistra skaitymui ir neriu, pasiuntusi visus velniop.

    Matau įvairias akcijas, skaitymo kampelius su klaikiomis iš sudraskytų knygų sukurtomis instaliacijomis, kurios turėtų… paskatinti, įkvėpti, padėti? Nežinau. Man nepadėtų. Mane tai liūdina.

    Tie, kurie rašo, per metus perskaito tikrai daugiau negu dvyliką knygų. Skaitymo aistra yra vienas iš ženklų, kad „tu gali rašyti“. Save pasitikrinti labai paprasta.

    Bet dabar pakalbėkime apie eilinį skaitytoją. Apie žmogų, kuriam skiriu savo kūrinius. Juk literatūros nebūtų be publikos, kuri laukia, skaito, komentuoja, vertina – nebūtinai prizais ir apdovanojimais, šiaip.

    Įsisukus į darbus ir kasdienybės reikalus, pro socialinio tinklo akutes išbyra minutės, valandos, dienos. Nepajunti, kad tavyje nebeliko vietos tekstui, kuris neturi iliustracijos, kuris reikalauja proto įtampos, kuris pajudins tavo emocijas. Ar dar turėsi jėgų? Dažnai poilsiui pasirenkama ne tyla, o dar daugiau triukšmo.

    Skaityti reikia tam, kad palaikytum dvasinę higieną. Skaitymas tai lavinimas – ne tik proto, bet ir emocijų raumens. Tai empatijos treniruoklis. Tai meditacija. Tai pareiga sau. Tai mokykla – aptarimai to, ką išgyveni. Žodžio suteikimas toms gyvenimo sritims, kurios paprastai tyli ir prakalbsta itin garsiai, deja, mūsų psichozių, krizių metu.

    Štai keli patarimai iš mano asmeninės patirties.

    Išmokite skaityti rytais. Neturėkite iliuzijų, kad rasite laiko skaitymui vakarais, po darbo, po vakarienės, po vakarėlio. Net jeigu jaučiatės pelėda, galite pabandyti skaityti prie rytinės kavos, kad ir 15 min. Tai kaip rytinė joga. Pradžioje pareikalaus valios pastangų. Neieškokite prasmės, nesiderėkite su savo vidiniu tinginiu: kasdien tai darydami įprasite neklausinėti savęs, kodėl skaitote, užuot tas penkiolika minučių pramiegoję ar praskrolinę.

    Vakarais skaityti seniai atpratau dėl kelių priežasčių: prastas apšvietimas; smegenys nori poilsio, emocijos – taip pat; per vakarienę išgerta vyno – nepadeda mąstymui; gera literatūra nėra lopšinė, kuri turėtų migdyti; prasta literatūra prieš miegą nėra į sveikatą; prieš miegą sveikiau galvoti apie savo, o ne svetimas patirtis.

    Pamenu vienos žurnalistės pasisakymą apie tai, kad ji tiesiog negalėjo susiimti ir perskaityti visai neblogo romano, nes jame labai sudėtingos situacijos ir emociškai ji prieš miegą jau negali sugerti dar daugiau negatyvių dalykų apie žmoniją. Tai visai normalu – reikia save saugoti. Literatūros skaitymas priskirtinas ir prie darbų, ne tik pramogų. Šitam reikalui reikia atsiduoti visu kūnu ir dvasia. Taip, kaip rašydami darė knygų autoriai.

    Skaitome tam, kad suprastume, o ne užsimirštume. Tam, kad prabustų, o ne užmigtų mūsų sąmonė ir mūsų dvasia.

    Kitas patarimas dėl skaitymo: nesitikėkite perskaityti bet kurią knygą nuo pradžios iki galo. Literatūra yra labai skirtinga – tiek meniniu, tiek amato požiūriu, jau nekalbant apie tematinį. Jums reikia autoriaus, kuris šiandien būtų aktualus būtent jums. Knygos gali atstoti horoskopą: norite sužinoti, koks klausimas jums svarbus dabar? Ką išgyvenate? Kokią problemą sprendžia jūsų pasąmonė, kol sąmonė triūsia pragyvenimui? Glostykite knygų viršelius, klausykitės savo nuojautos: kuris pavadinimas atrodo kviečiantis? Anotacijos yra svarbios, įžangos, recenzijos irgi suteikia naudingos informacijos apie tai, ar ši knyga verta būtent jūsų dėmesio būtent dabar.

    Jei dabar knyga neužkabino, nepulkite rašyti kritinio atsiliepimo, dėl Dievo meilės, susilaikykite. Gal šiandien jums reikia nerti į kitą temą. Šita palauks savo laiko.

    Todėl į kelionę visada pasiimu kelias knygas ir visas būtinai būnu paskaitinėjusi. Patarimas toks: pavartykite, paskaitinėkite, pradėkite skaityti ir pasiekite dvidešimtą puslapį – maždaug toje vietoje turėtumėt suprasti, su kokia knyga turite reikalą ir pajusti, ar dabar jai tinkamas laikas būti su jumis.

    Dar vienas dalykas: skaityti kelias knygas vienu metu yra normali praktika. Visiškai normali. Esu sutikusi žmonių, kurie, apie tai sužinoję, kiloja antakius. Na, aš kiloju antakius, kai man pasakoja, kad skaito vieną knygą vienu metu ir būtinai perskaito ją iki galo. Man tai yra simptomas, kad žmogus nėra „skaitantis“. Skaitantys žmonės neturi laiko skaityti knygų, kurios šiandien tik gaišina laiką arba yra prastai parašytos. Tokių, patikėkite, gal daugiau nei pusė šiandien išleidžiamų į rinką. Taip taip, deja.

    Nusipirkti knygą lengviau negu ją perskaityti. Turėti namų biblioteką vis tiek verta. Knygos prikimba ir knygos sulaukia savo laiko. Knygos – geriausia dovana, o būti turtinga knygomis – tai mano laimė.

  • Leidimas rašyti

    Ar aš galiu rašyti?
    Taip. Tau nereikia kitų leidimo.
    Paklausk savęs ir atsakyk sau.
    Leisk sau ir rašyk sau.

    Klausimas pasikartojantis. Mane jis stebina, bet negalima jo ignoruoti. Leidimas rašyti vis nori tapti kliūtimi, kai bloga nuotaika, kai nesiseka, kai neviltis. Dabar jau savęs ir kitų to neklausinėju. Liepiu: leisk sau ir rašyk sau.

    Alfonsas Nyka-Niliūnas rašė: „Silpnas žmogus ieško meilės, atlyginimo už nuopelnus, pagarbos etc. Stiprus žmogus pasitenkina savo paties abejingumu ir kitų neapykanta. Silpnas žmogus siekia populiarumo, tuo tarpu kai stiprusis atlieka savo uždavinį ir abejingai laukia sekančio.“ (dienoraštis, 1975 m. rugsėjo 21 d.)

    Apie kokį abejingumą čia kalbama? Apie abejingumą kitų vertinimams, pagyroms, apdovanojimams, pripažinimui. Abejingumą savo ego troškimams. Kitų neapykanta – būtent neapykanta, ne abejingumas ar patyčia – tikrai gali tenkinti. Jeigu pakanka savęs.

    Kitus dažnai patikinu, kad kitame etape, po to, kai jau leisi sau rašyti, iškils daug įdomesnių, sudėtingesnių problemų, susijusių jau su literatūra ir amatu. Nerkime ten, būkime rašymo namuose, o ne rašymo prieškambaryje.

    Bet pirmiausia reikia susitarti su savimi, su savo vidiniu kritiku, neleidžiančiu užsiimti tuo, kas artima širdžiai. Kartais vidinis bjaurybė klausia kitaip, suktai: argi tu gali būti rašytoja? Ir pradeda dėstyti: tik pažiūrėk, kokie tie rašytojai kūrybingi, intelektualūs, originalūs ir netgi taurūs žmonės… o tu?

    Į tai atsakau: esu kas esu, o būti rašytoja neprivalau, man to nereikia. Man pakanka tik būti. Su leidimu rašyti gauni kitą labai naudingą leidimą – nerašyti. Abu reikalingi.

    Nori būti įsitikinusi, kad rašymas yra skirtas tau?

    Jis niekam neskirtas. Dvejonė yra kūrėjos nuolatinė palydovė. Bet palauk, gal net nepradėjai rašyti, o jau abejoji, ar tau tai skirta?

    Įsiklausyk į save: ar jauti aistrą literatūrai? Jeigu taip, konkrečiau: ar esi aistringa skaitytoja? Ar aistringai rašai dienoraštį, mintis užrašuose, laiškus, siužetus ir vaizdinius? Jei mažai skaitai ir mažai kontaktuoji su literatūra, dar per anksti svarstyti, ar tau tai skirta.

    Puiku, jeigu jauti savyje gimstant knygą. Bet ar jauti, kad galėsi skirti laiko knygai? Ar atsisakysi kai kurių užsiėmimų dėl rašymo? Ką esi pasirengusi tam paaukoti? Ar atsitrauksi nuo socialinio šurmulio, užsidarysi nuo pasaulio, mąstysi ir įsivaizduosi gana ilgą laiką – ne valandą, ne savaitę, ne mėnesį…

    Rašymas tai žaidimas su savimi pasauliniame literatūros lauke. Dažnai tai kova su savimi. Jauti, kaip tampi monstru. Tai nėra vien malonus užsiėmimas. Rašymas nėra ir neturi būti patogus.

    Jei tiki, kad tavo knygos reikia, būtinai sėsk prie darbo. Leisk gi sau pagaliau rašyti. Tikėk savo vidine kūrėja. Dirbk daug, nes atkaklumas yra jėga. Nelauk, kad pasaulis atsidėkos.

    Leisk sau rašyti sau.

  • Rašymas iš egzistencinės krizės

    Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

    Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

    Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

    Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

    Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

    Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

    Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

    Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

    Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

    Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

    Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

    (Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)

  • Apžvalga, recenzija, anotacija? Reklama!

    Prieš keletą savaičių nusiunčiau vienos knygos recenziją portalui 15min. Tą knygą man atsiuntė leidykla, bet jokios prievolės reklamuoti knygą nejutau, taip nesitarėme. Tikiuosi, leidyklos vyr. redaktorė supranta, kad diskusija užsimezga tada, kai į kūrinį žvelgiama kritiškai, o ne liaupsinama, ieškant vien gerų pusių.

    Portalo 15.min Kultūros redaktorius dar tą pačią dieną (o buvo penktadienis) atsakė dviem žodžiais: „Laba diena, dėkui“. Sekmadienį feisbuke mane pakvietė draugauti recenzuotos knygos autorė, ir iškart patikrinau, ar jau nėra publikuotas mano straipsnis. Taip, sekmadienį jis jau portale.

    Pirmadienį 15min redaktoriui uždaviau klausimą: o kaip pas jus su honorarais? Greitai gavau atsakymą: „Paprastai mokame honorarus kai iš anksto tariamės, ko reikia mums. Bet šį kartą sumokėsime“.

    Užpildžiau atsiųstą formą, gavau pasirašyti sutartį, sumokėjo. Bet, kaip tame liūdname anekdote, mano pavogtus sidabrinius šaukštus grąžino, o nemalonus jausmas liko. Neturėtų būti taip, kad autoriui nepranešama apie neketinimą mokėti honoraro, bet publikuojama. Apie sąlygas būtina sutarti prieš tai. Čia tiesiog sveikas protas, normali etika.

    Tada pavarčiau, kas rašoma prie kitų 15min Kultūros rubrikos straipsnių, kurių pavadinimai prasideda „Knygos recenzija“. Ir nušvitau, supratusi.

    Juk jie publikuoja ne recenzijas, o reklamą. Štai, ką reiškia „kai iš anksto tariamės, ko reikia mums“. Portalas gauna knygas iš leidyklų, kurios galbūt net finansuoja tuos reklaminius straipsnius, vadinamus recenzijomis. Bet tai ne recenzijos, komradai, tai yra anotacijos arba apžvalgos, geriausiu atveju. Tai pagiriamieji žodžiai prekėms, kurias pardavinėja knygų verslas.

    Prisiminiau vieno rašytojo klausimą: o kuo gi skiriasi apžvalga, anotacija, recenzija? Atsakiau, kaip mokėjau.

    Anotacija – dažniausiai leidyklų atsiųstas tekstas be autoriaus, trumpas reklaminis pranešimas spaudai, kurį rašo viešujų ryšių specialistas. Apžvalga – toks pats reklaminis tekstas, bet jau autorinis, jį rašo literatūros ekspertas arba mėgėjas, apsimetantis ekspertu, užsakyta irgi leidyklos.

    O štai recenzija turėtų būti ne reklaminis, o kritinis straipsnis. Autorinis ir nešališkas. Recenzija gali būti labiau mokslinė (kaip dažnai nutinka filologams ir literatūrologams) arba labiau emocinė (kaip dažnai nutinka blogeriams ir grožinės literatūros autoriams).

    Nešališkumas čia toks, kad recenzijos autorius gali būti subjektyvus, bet nenupirktas už pinigus, net jeigu leidykla atsiuntė jam leidinį, net jeigu kas nors jam už straipsnį žadėjo gerai sumokėti. Recenzentui gerai mokama už teisybę, už ekspertinę nuomonę, o ne už pataikavimą. Tik taip pirkėjas skaitytojas atsirinks, kas jam įdomu, koks kokybės lygis jam tinka, kokia tema ar autoriaus asmenybė šiuo metu traukia.

    Deja, šiuo metu nedaug kritikų, kurie nebūtų parsidavę reklamai. Šitai norėčiau pabrėžti, kad tiek skaitytojai, tiek rašytojai, kurie nori ugdyti savo literatūrinį skonį ir tiki ekspertais, nepasiduotų tam plačiai mūsų viešojoje erdvėje pasklidusiam falšui, kuris dažniausiai yra niekuo dėta reklama.

    Man reklama patinka, ir reklamuoti prekę nėra blogis. Reklama visame kame įžvelgia pozityvą, talentą, vertę – nes leidykla, apsisprendusi publikuoti knygą, be abejo, stengiasi neprapisti pelno, parduoti visą leidimą, o jei pasiseks ir ne vieną.

    Toji mistinė „literatūrinė vertė“ visada buvo kuriama dirbtinai, nedidelio žmonių būrelio. Jei gyvenate Vilniuje ir lankote literatūrinius renginius, juos visus matėte. Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete jie irgi aktyviai reiškiasi. Jie iš to dalinai pragyvena (tai irgi nėra priekaištas). Jų nedaug, bet jų rankose – tam tikra galia. Tie patys žmonės yra ir vertintojai apdovanojimų komisijose, ir rekomendacijų rašytojai, ir kultūros politikos formuotojai, kultūros leidinių redaktoriai. Dauguma jų priklauso sovietinio tipo bendruomeniškumo tradiciją tęsiančiai Lietuvos rašytojų sąjungai.

    Čia nėra jokio nusikaltimo – visais laikais literatai būrėsi ir laikėsi, įsikibę į vieni kitų pagyras. Taip yra, toks gyvenimas. Bet stipri kritika, laikydamasi atokiau, nedraugaudama tarpusavyje, leisdama sau susipykti, nesutikti, išlikti nešališka, nors ir subjektyvi, – užveda polemiką, verčia abejoti verte ir neleidžia užmigti ant laurų.

    Kritika yra kaip koks miško sanitaras vilkas, be kurio briedžių gaujos nučiulptų medžius iki šakelių. Todėl mums reikia daugiau tikrų recenzijų, ne vien tik reklamos.

    O su 15min, mieli kolegos, atsargiai. Neužsileiskime! Siųsdami tekstą iškart klauskime apie honorarą. Mes turime pasirinkimą, visos kultūrinės platformos stokoja kokybiško turinio, patikėkit.