skaitantiems ir rašantiems

  • Kavos puodelių šildymo metas

    Ruduo, kai atsikeli ryte ir išsiverdi kavos, ir pilant ją, pakeliui į puodelį, atvėsta. Todėl reikia užsikaisti vandens ir pripilti puodelį, laukiantį kavos. Kad sušiltų. Ruduo — puodelių šildymo metas.

    Ruduo, kai darai jogų saulės pasveikinimą apie dešimtą ryto tam, kad sušiltų pėdos.

    Ruduo, kai nueini į dėvėtų rūbų parduotuvę ir vyrų skyriuje susirandi vilnos megztinį, nusiperki už du su puse euro, ir džiaugiesi, nes tai wabi-sabi megztinis: su skyle pažąstyje, nuspuręs šiek tiek, ant vienos rankovės — rožinės dažų dėmės. Galbūt jį vilkėjo dailininkas. Megztinis turi praeitį, kaip ir aš. Ruduo, naujų istorijų ir dėvėtų megztinių metas.

    Ruduo, senovinių klaviatūrų metas. Klaksėjimo, kartais garsesnio už mano mintis. Bet dažniausiai — nutylančio. Mintys visgi garsesnės. Štai kaip ir šiandien. Mintys garsesnės už klaviatūrą, garsesnės už muziką, kuri šiuo metu ūkia minoriniu akordu, be melodijos. Nes ruduo, ir norisi melancholiško garso takelio.

    Ruduo ir tylėjimas. Nes rašyti galima tylint. Rašyti galima nieko neveikiant kojomis, rankomis, galva. Nieko pragmatiško, nieko norminio, nieko nešančio pinigus ar kitokią naudą. Beprasmiško rašymo žavesys.

    Rašyti reikia nežadant ir negrasinant. Rašyti net negyvenant, sustabdant visa, ką paprastai vadina gyvenimu ar gebėjimu išgyventi, suktis, verstis, išsilaikyti paviršiuje. Rašyti galima tik visam tam užsimerkus. Atsiveria kitos akys, prabunda širdis, įsijungia kitas kvėpavimas. Rašymas ir yra kvėpavimas. Rašyti galima tik natūraliai, tarsi kvėpuotum.

    Rašymui net nereikia oro, nes tai ir yra oras. Rašymui nereikia laisvės, nes tai ir yra laisvė. Rašymui nereikia laiko, nes tai ir yra laikas. Metas. Rašyti. Dabar.

    Ruduo, kai myli. Meilė, kaip kvepalai ore.

    (nuotraukos autorė Aušra Barysienė)

  • Ką rašau, kai nerašau

     

    Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

    Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

    Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

    Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

    Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

    Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

    O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

    Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

    Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

    Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

    Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

    Nenustokit skaityti, rašyti ir —

    — iki greito!

    Sandra

  • Ką daryti, jei nesirašo?

     

    Rašyk, ką galvoji.

    Rašyk taip, kaip kalbi.

    Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

    Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

    Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

    Rašyk tingėdama(s).

    Rašyk labai blogai, labai negražiai.

    Rašyk trumpai, bet kasdien.

    Sustok.

    Įsiklausyk į save.

    Įkvėpimas ateina per pauzę.

     

     

  • Siaubas ar tragedija?

    Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

    Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

    Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

    Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

    Katarsis

    Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

    Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

    Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

    Dėmesio vektoriai

    Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

    Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

    Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

    Priežastingumas ir prasmė

    Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

    Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

    Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

    Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

    Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

    Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

    Nuo dienoraščio iki romano

    Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

    Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

    Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

    Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

    Pabaigai

    Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

    „Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

  • Rašymas bendruomenei

    Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

    Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

    Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

    Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

    Lietuvos naratyvas

    Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

    Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

    Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

    Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

    Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

    Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

    Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

    Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

    Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

    Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

    Nuo informacijos prie patirties

    Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

    Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

    Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

    Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

    Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

  • Rašome sau

    Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

    Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

    Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

    Kalbame apie traumas ir tabu

    Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

    Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

    Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

    Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

    Randame žodžius tam, kas nenusakoma

    Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

    Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

    Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

    Terapinis ir kūrybinis rašymas

    Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

    Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

    Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

  • Gydantis rašymas

     

    Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.

    Kodėl gydantis rašymas?

    Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?

    Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.

    Rašydama gydau save

    Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.

    Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.

    Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.

    Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.

    Rašymas apie praeitį ir nesėkmes

    Rašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.

    Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.

    Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.

    Strigusiems schemoje

    Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomas psichologas… Visgi, išėmus gydomąją, lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

    Kada mums reikia psichologinės pagalbos? Ką reiškia „strigti schemoje“? Mano manymu, taip atsitinka po patirties, kuri yra tokia skaudi arba gėdinga, arba bauginanti, kad mes net nerandame žodžių jai išreikšti. Negalime apie ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Nors, paradoksaliai, tokia „beprotiška“ būsena dažnai pasižymi būtent nesuvaldomai greitai lekiančiomis, ratais besisukančiomis mintimis. Tai įkyrios būsenos, kurių patirti niekam nelinkiu.

    Tokioje liguistoje būsenoje nieko neišgalvosi — nesuprasi, nesudėliosi įvykių sekos į lentynas, nerasi argumentų ir paaiškinimų tam, kas atsitiko ir koks tavo vaidmuo tame. Pagaliau, ką daryti, kaip gyventi toliau? Tam reikia momentinių atsakymų.

  • Menininkas, Palėpė ir Turgus

    amanda-palmer-art

    Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

    * * *

    Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

    Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

    Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

    Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

    Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

    Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

    Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

    Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

    Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

    Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

    Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

    Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

    Iš esmės tai yra minios investavimas.

    Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

    Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

    Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

    Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

    Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

    (Vertė Sandra Bernotaitė)

    amandapalmer.net

  • Bottono kultūrinė vaistinė

     

    Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

    Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

    1.

    Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

    Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

    2.

    Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

    Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

    Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

    Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

    3.

    Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

    Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

    Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

    4.

    Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

    Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

    Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

    Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

    Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

    5.

    Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

    Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

    Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

    Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

    Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

  • Elenos Ferrantes drugeliai

     

    „Paris Review“, Art of Fiction No. 228. Rašytoją Eleną Ferrante klausinėjo jos leidėjai Sandro ir Sandra Ferri bei jų dukra Eva. Interviu vyko Neapolyje. Ištrauką iš anglų k. vertė S. Bernotaitė.

    Kaip pradedate naują kūrinį?

    Tiksliai pasakyti negaliu. Nemanau, ar kas nors iš tikrųjų žino, kaip istorija įgauna formą. Kai ji sukurta, bandai paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau kiekviena pastanga, bent jau mano atveju, yra neadekvati. Yra savotiškas prieš, sudarytas iš atminties fragmentų, ir po, kai istorija prasideda. Bet prieš ir po, turiu pripažinti, naudingi tik dabar, bandant suprantamai atsakyti į jūsų klausimą.

    Ką turite omenyje, sakydama „atminties fragmentai“?

    Žinot, kaip būna, kai galvoje sukasi melodija iš kelių natų, bet nežinai, kokia tai daina? Beniūniuojant galiausiai išsivysto kita daina, visai ne ta, kuri buvo apsėdusi. Arba būna – prisimeni gatvės kampą, bet negali atgaminti, kuri jis yra? Kažkas panašaus. Mano mama mėgo žodį frantumaglia – tai tokie galvoje besiblaškantys neaiškios kilmės fragmentai, kurie ne visada yra malonūs.

    Ir bet kuris jų gali tapti istorijos pradžia?

    Ir taip, ir ne. Jie gali būti pabiri ir atpažįstami – vaikystės vietos, šeimos nariai, klasės draugai, įžeidžiantys ar švelnūs balsai, didelės įtampos momentai. Ir kai tik atrandi tam tikrą tvarką, pradedi apie juos pasakoti. Tačiau beveik visuomet kas nors nesusijungia. Tarsi iš tų galimo pasakojimo atplaišų išsiveržtų tolygiai stiprios, bet priešingos jėgos, kurioms reikia aiškiai išnirti ir, tuo pat metu, nugrimzti gilyn. Štai, kad ir „Neraminanti meilė“ („Troubling Love“) – ilgus metus galvoje nešiojausi daug istorijų apie Neapolio priemiesčius, kur gimiau ir užaugau. Mintyse nešiojausi riksmus, grubų šeimyninį smurtą, kurį mačiau vaikystėje, namų apyvokos daiktus. Tais atiminimais maitinau Deliją, protagonistę. Mamos personažas, Amalija, kita vertus, vos tik atsirado, tučtuojau atsitraukė – jos beveik neliko. Jei įsivaizduodavau Delijos kūną bent šiek tiek prisiliečiantį mamos kūno, susigėsdavau ir nusukdavau pasakojimą kitur. Naudodama tokią padriką medžiagą, per keletą metų parašiau daug istorijų – trumpų, ilgų, labai ilgų, ir vis, mano akimis, nepatenkinančių, ir nė vienoje nebuvo mamos personažo. Paskui staiga daugelis fragmentų dingo, tuo tarpu kiti susijungė, ir visi išsirikiavo tamsiame motinos-dukros santykių fone. Taip per pora mėnesių gimė „Neraminanti meilė“.

    O „Paliktosios dienos“ („The Days of Abandonment“)?

    Šito romano gimimo diena dar labiau miglota. Ilgus metus galvojau apie moterį, kuri vieną naktį uždaro savo namų duris, o kai ryte eina atidaryti jų, suvokia, jog nebesugeba to padaryti. Kartais į tai įsipindavo ligoti vaikai, kartais – nunuodytas šuo. Paskui, visai natūraliai, viskas apsistojo ties mano patyrimu, kuris atrodė nenusakomas – tai buvo pažeminimas, kurį patiria vyro palikta moteris. Bet kaip nukrypau nuo tiek laiko nešiotos galvoje frantumaglia į staigią fragmentų atranką, kaip sulydžiau juos istorijoje, kuri atrodo įtikima – šito nesuprantu, negaliu tikrai atsakyti. Bijau, tai tas pats dalykas, kaip su sapnais. Net išpasakodamas juos žinai, kad išduodi.

    Ar užsirašote savo sapnus?

    Taip, tais retais atvejais, kai berods prisimenu juos. Darau tai nuo pat vaikystės. Tai pratimas, kurį patarčiau kiekvienam. Sapno patirtį perduoti budrumo būsenos logikai yra kraštutinis rašymo išbandymas. Niekada negali sapno atkurti tiksliai. Tai pralaimėtas mūšis. Bet įvilkti į žodžius gesto, jausmo, įvykių srauto tiesą, neprijaukinant jos, – tai ne tokia lengva operacija, kaip galima manyti.

    Ką turite omenyje, sakydama „prijaukinti tiesą“?

    Pasukti išmintais išraiškos takais.

    Kuria prasme?

    Išduodant istoriją dėl tingumo, dėl pasyvumo, patogumo, iš baimės. Visada lengva sumenkinti kūrinį iki klišių, skirtų masiniam vartojimui.

    Jamesas Woodas ir kiti kritikai gyrė jūsų kūrinius už nuoširdumą. Kaip apibrėžiate nuoširdumą literatūroje? Ar tai dalykas, kurį ypatingai vertinate?

    Kiek žinau, tai yra kankynė ir, tuo pat metu, kiekvieno literatūros projekto variklis. Rašytojui gali atrodyti, kad svarbiausi klausimai: kuri patirtis yra mano medžiaga, kuriuos išgyvenimus jaučiu galintis pasakoti? Bet tai netiesa. Daug svarbesnis klausimas: koks žodis, koks sakinio ritmas, koks tonas geriausiai tinka išreikšti mano patirčiai? Be teisingų žodžių, be didelės teksto dėliojimo patirties nepavyks parašyti nieko gyvo ir tikro. Negana pasakyti, kaip aš vis dažniau darau, – šitie dalykai tikrai įvyko, tai mano tikras gyvenimas, vardai yra tikri, aprašau tikras įvykių vietas. Jei rašymo stilius neadekvatus, jis gali paversti melu nuoširdžiausias biografines tiesas. Literatūrinė tiesa nėra biografo ar žurnalisto tiesa, tai ne policijos ataskaita ar teismo išvada. Tai netgi ne gerai sukonstruoto naratyvo įtikinamumas. Literatūros tiesa yra vien tik žodžių valdymo reikalas ir yra tiesiogiai proporcinga energijai, kurią gebi įdėti į sakinį. Ir kai įvyksta jungtis, nėra tokios populiariosios literatūros stereotipo ar klišės, kuri atsilaikytų. Visa prisikelia, atgyja, stoja į savo vietas.

    Kaip išgaunama tiesa?

    Be abejo, ji įgyjama per tam tikrą gebėjimą, kuris visuomet gali būti tobulinamas. Bet didžiąja dalimi toji energija paprasčiausiai atsiranda, tiesiog atsitinka. Toks jausmas, tarsi smegenų dalys ir visas kūnas, prieš tai miegoję dalykai tavo sąmonėje išsiplečia, padidindami jautrumą. Negali pasakyti, ar ilgai tai išsilaikys, drebi nuo minties, kad tai gali staiga išnykti ir palikti tave vidury srovės. Atvirai kalbant, niekada nežinai, ar išvystei teisingą rašymo stilių, ar iki galo jį išnaudojai. Pastatęs rašymą į savo gyvenimo vidurį, kiekvienas galiausiai atsiduria Henry Jameso novelės „Vidurio amžius“ („The Middle Years“) veikėjo Dinkombės situacijoje – prieš mirtį, būdamas sėkmės viršūnėje, jis tikisi gauti dar vieną progą išbandyti save ir sužinoti, ar gali rašyti geriau, negu prieš tai. Tuo pat metu jis gyvena neviltyje, kurią šūksniu išreiškė Prousto personažas Bergotė, pamatęs Vermeerio geltonosios sienos plotelį: „Štai, kaip tai turi būti parašyta“.

    Kada pirmą kartą supratote, kad parašėte tiesą? Pagal jūsų apibrėžimą.

    Vėlai, romane „Neraminanti meilė“. Jei įspūdis nebūtų išsilaikęs, nebūčiau romano publikavusi.

    Minėjote, jog ilgą laiką nesėkmingai dirbote su pasakojimo medžiaga.

    Taip, bet tai nereiškia, kad „Neraminanti meilė“ buvo ilgalaikės pastangos rezultatas. Greičiau priešingai. Visa pastanga buvo išnaudota rašant nesėkmingas noveles, kurios pasirodė keletą metų prieš tai. Jų puslapius rašiau apsėstai persistengdama, iš tikrųjų jie teisingi, ar greičiau – juose būta tiesos, bet ji įvyniota į daugmaž konvencionalią formą: noveles apie Neapolį, skurdą, pavydžius vyrus ir taip toliau. Paskui staiga rašymas įgijo teisingą toną, ar bent jau man taip atrodė. Nuo pat pirmosios pastraipos suvokiau ir tai, ir kad pats rašymas perteikia istoriją, kurios iki tol niekada neliečiau, niekada net nepradėjau – istoriją apie meilę mamai, intymią, kūnišką meilę, sumišusią su lygiai tokiu pat kūnišku pasišlykštėjimu. Patys žodžiai, rodos, išjudino mano slapčiausius jausmus. „Neraminančią meilę“ nutariau publikuoti ne tiek dėl istorijos, kuri ir toliau manyje žadino gėdą ir baimę, kiek dėl to, kad pirmąkart galėjau sau pasakyti: štai, kaip turiu rašyti.

    Norite pasakyti, kad turite tik vieną rašymo būdą? Kyla toks klausimas, nes gana nemažai italų apžvalgininkų priskyrė jūsų knygas skirtingiems autoriams.

    Panašu, kad pasaulyje, kur beveik išnyko filologinis išsilavinimas, kur kritikai nebeatidūs stiliui, autoriaus sprendimas būti anonimišku sukelia priešiškumą ir tokio pobūdžio fantazijas. Ekspertai spokso į tuščią rėmelį, kuriame turėtų būti autoriaus portretas, ir neturi techninių įrankių ar, dar paprasčiau, kaip skaitytojai, jie neturi tikros aistros ir jautrumo, kad užpildytų tą erdvę kūriniais. Todėl jie pamiršta, kad kiekvienas individualus kūrinys turi savo istoriją. Tik vardo etikėtė arba atkaklus filologinis tyrimas leidžia mums būti tikriems, kad „Dubliniečių“ autorius yra tas pats asmuo, kuris parašė „Ulisą“ ir „Finegano budynes“. Vidurinės mokyklos mokinys su kultūriniu išsilavinimu turėtų įgyti supratimą, kad rašytojas prisitaiko, priklausomai nuo to, ką jam ar jai tenka išreikšti. Vietoj to, dauguma mano, kad bet koks raštingas žmogus gali parašyti istoriją. Jie nesupranta, kaip sunkiai dirba rašytojas, kad būtų lankstus, ištvertų daug įvairių išbandymų – nežinodamas, koks bus rezultatas.

    „Neraminančios meilės“ gimimas man buvo mažas stebuklas, kuris įvyko tik po ilgamečio triūso. Man atrodė, kad įvaldžiau stilių – solidų, skaidrų, labai sukontroliuotą, bet visgi atvirą staigiems lūžiams. Kaip bebūtų, pasitenkinimas ilgai netruko – pradžioje sumažėjo, paskui visai dingo. Prireikė dešimties metų, kad rašydama atsiribočiau nuo šitos konkrečios knygos, paversčiau savo prozą įrankiu, kurį galiu naudoti kitur kaip gerą tvirtą grandinę, su kuria iš paties šulinio dugno ištraukiamas pilnas kibiras vandens. Daug dirbau, bet tik kurdama „Paliktosios dienas“ vėl pajutau, kad turiu publikuotiną tekstą.

    Kada jums knyga atrodo publikuotina?

    Kai tai yra istorija, kurią ilgą laiką nevalingai nustuminėjau, manydama, jog nesugebu parašyti, nes kalbėjimas apie ją mane verčia nepatogiai jaustis. Vėlgi, „Paliktosios dienų“ atveju rašymas išlaisvino istoriją per trumpą laiką – per vieną vasarą. Išties tai tinka kalbant tik apie pirmas dvi dalis. Paskui staiga ėmiau daryti klaidas, pamečiau toną. Visą rudenį rašiau ir perrašinėjau paskutinę dalį. Buvo apėmęs didelis nerimas. Tapo lengva įtikinti save, jog pamiršau, kaip pasakoti istoriją. Nežinojau, kaip tikroviškai ištraukti Olgą iš krizės – taip tikroviškai, kaip aprašiau krizės pradžią. Ranka ta pati, rašymas tas pats, panašus žodynas, sintaksė, skyryba, ir visgi tonas tapo netikras. Keletą mėnesių jaučiausi taip, tarsi pirmieji romano puslapiai buvo virš mano galimybių, o dabar jau nebeprilygstu savo pačios kūriniui. Pajutau kartėlį. Greičiau prarandi save, negu randi save, pamaniau. Tada viskas vėl prasidėjo. Bet netgi šiandien nedrįstu tos knygos skaityti. Bijau, kad paskutinė dalis tik apsimeta gerai parašyta.

    Ar manote, kad tas nerimas turi ką nors bendro su tuo, kad esate moteris? Ar privalote dirbti sunkiau, negu vyras rašytojas, vien tam, kad sukurtumėte darbą, kuris nebus atmestas, kaip „parašyta moterims“? Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų rašymo?

    Atsakysiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Būdama dvylikos-trylikos metų, įsitikinau, kad geroje knygoje privalo būti didvyris, ir tai man kėlė liūdesį. Toji fazė baigėsi po poros metų. Sulaukusi penkiolikos, ėmiau rašyti istorijas apie drąsias mergaites, kurios pakliūdavo į rimtas bėdas. Bet supratimas išliko – išties, tik sustiprėjo – didžiausi pasakotojai yra vyrai, ir turi išmokti pasakoti, kaip jie. Tame amžiuje ryte rijau knygas, bet neturėjau pasirinkimo, visi pavyzdžiai buvo vyriškos lyties. Taigi, net rašydama mergaičių istorijas, norėjau suteikti veikėjoms patirčių kraitį, laisvę, ryžtą – ir šitai bandžiau nusimėgdžioti iš stiprių romanų, kuriuos parašė vyrai. Nenorėjau rašyti, kaip Madame de La Fayette ar Jane Austen, ar seserys Brontës – tuo metu mažai težinojau apie šiuolaikinę literatūrą – bet norėjau taip, kaip Defoe ar Fieldingas, ar Flaubertas, ar Dostojevskis, ar netgi Hugo. Tuo tarpu pavyzdžiai, kuriuos siūlė moterys romanistės, buvo tik keli, ir man atrodė daugumoje atvejų silpni. Tie vyrai novelistai buvo skaitlingi ir kaip taisyklė ryškūs. Toji fazė truko ilgai, iki tol, kol sulaukiau dvidešimties su virš, ir man paliko gilų pėdsaką.

    Ar manote, kad moterų proza yra iš prigimties silpna?

    Visai ne. Kalbu apie savo paauglystės nerimavimus. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių moterų rašymo tradicija stokoja tirštumo ir įvairovės, bet joje yra ypatingai aukštų viršukalnių ir taip pat nepaprasta fundamentalioji vertė – tik prisiminkim Jane Austen. Be to, dvidešimtas amžius moterims buvo radikalių permainų amžius. Feministinė mintis ir veikla sujudino pačias giliausias, radikaliausias paskutinio šimtmečio transformacijas. Be moterų kovos, moterų negrožinės ir grožinės literatūros nepažinočiau savęs – jų padedama suaugau. Mano, kaip romanistės, – tiek publikuotos, tiek nepublikuotos – patirtis pasiekė viršūnę po dvidešimties metų, bandant kūryboje kaip galima geriau perteikti savo lyties patirtį ir išskirtinumą. Bet jei turime vystyti savo, kaip moterų, naratyvo tradiciją, tai nereiškia, kad turime atsižadėti visos krūvos įrankių, kurie buvo išrasti prieš mus. Turime parodyti, kad gebame konstruoti pasaulius, kurie ne tik, kaip ir vyrų sukurtieji, yra platūs, galingi ir turtingi, bet dar daugiau. Turime būti puikiai pasirengusios, turime giliau ieškoti savo išskirtinumo, pasitelkti geriausias priemones. O labiausiai turime reikalauti sau visiškos laisvės. Rašytojos turi rūpintis tik tuo, kaip išpasakoti, ką žino ir jaučia, – grožį, bjaurastį ar prieštaringus dalykus – be ideologinių suvaržymų ar aklo kanonų garbinimo. Rašymas reikalauja didžiausios ambicijos, baisiausio įžūlumo ir metodiško nepaklusimo.

    Kur tuos dalykus pastebite savo kūriniuose?

    Knygoje, kuri mane privertė pasijausti kalčiausia, „Prarastoji duktė“ („The Lost Daughter“), stumtelėjau protagonistę daug toliau, negu pati maniausi galinti pakelti. Leda sako: „Sunkiausiai išsakomi yra tie dalykai, kurių patys negalime suprasti.“ Tai visų mano knygų šaknyje esantis motto, jei galima taip sakyti. Mano istorijų pasakotojas „aš“ yra balsas, kuris niekada nesako monologo. Visuomet rašo moteris, ir toji rašytoja visuomet stengiasi per tekstą organizuoti tai, ką žino, bet kas jos pačios dar nėra įsisąmoninta. Daugumos mano pasakotojų – Delijos, Olgos ar Elenos – kelionė yra sunki, o istorijos pabaigą jos pasiekia gavusios mėlynių, bet saugios. Kita vertus, Leda nuvedama prie tiesų, kurios jai, kaip dukrai, kaip motinai ir kaip kitos moters draugei, yra nepakeliamos. Negana to, ji turi atsakyti už savo nerūpestingą poelgį (tai išeities taškas), kurio reikšmės nesupranta ir išties negali iššifruoti. Čia pareikalavau iš savęs daugiau, negu lengvai galiu duoti: pagavios istorijos, kurios reikšmės veikėja nesugeba suprasti ir kuri, supratus ją, nužudytų. Iš visos mano prozos „Prarastoji dukra“ yra romanas, prie kurio esu skaudžiausiai prisirišusi.

    Tvirtinate, kad proza yra centruota, vadindama tai grandine, kuri traukia vandenį iš šulinio dugno. Kaip pagaminama ši grandinė?

    Tikrai žinau tik vieną dalyką: man atrodo, kad dirbu teisingai, kai pradedu nuo lygaus, sauso tono, kai pasakoja stipri, šviesi, išsilavinusi moteris – tokia, kaip ir daugelis nūdienos vidurinės klasės moterų. Pradžioje man reikia glaustumo, lakoniškumo, švarios, neįmantrios kalbos be pagražinimų. Tik kai šito tono dėka istorija pradeda rastis saugiai, imu laukti momento, kai galėsiu tas gerai suteptas, tylias sąsajas pakeisti kuo nors labiau surūdijusiu, gergždžiančiu, pasakojimas įgaus kapotą ir sutrikusį pagreitį, rizikuojant tuo, kad viskas subyrės į gabalus. Tas momentas, kai pakeičiu registrą pirmą kartą, yra tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir kupinas įniršio. Mėgstu prasilaužti pro veikėjos gero išsilavinimo ir mandagumo šarvus. Mėgstu sugriauti jos pačios įvaizdį, palaužti jos valią ir ištraukti kitą, grubesnę sielą, tokią triukšmingą, galbūt netgi laukinę. Labai stengiuosi, kad tas registro pokytis būtų netikėtas ir visgi atrodytų natūralu po jo sugrįžti prie ramesnio pasakojimo. Pirmasis registro pokytis pavyksta lengvai. Laukiu to momento ir džiaugiuosi, galėdama nerti į jį, tačiau bijau tos vietos, kai pasakojimas privalo atsistatyti. Visada jaudinuosi, kad pasakotoja „aš“ negalės vėl nusiraminti arba, jeigu ir nusiramins, skaitytojas nebepatikės ta netvaria ramybe.

    (…)

    Dėmesys formai, rodos, jums vertingas nevienareikšmiškai – kiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

    Taip, formos grožis, bent jau iš mano patirties, gali tapti apsėdimu, po kuriuo slepiasi sudėtingesnės problemos – istorija negyva, negaliu rasti teisingo rakto, praradau pasitikėjimą savo gebėjimu pasakoti. Paskui ateina laikas, kai niekas, išskyrus rašymą, nebesvarbu. Tai pats džiugiausias metas, nes žinau, kad istorija jau pakeliui, o aš galiu tik padėti jai geriau išsilieti.

    Kaip tai padarote?

    Skaitau tai, ką parašiau. Atsikratau nereikalingo pertekliaus, papildau tai, kas atrodo dar tik eskiziška, ir tyrinėju kelius, kuriais pats tekstas man siūlo pasukti. Paskui, kai užbaigiu istoriją, sėdu ir atidžiai viską perkratau. Likus kelioms valandoms iki knygos atidavimo spaustuvei, vis dar turiu įvairių eskizų ir taisymų, perdarymų, naujų intarpų. Tame etape tampu jautri kiekvienai gyvenimo smulkmenai. Matau šviesos kritimo kampą ir užsirašau apie tai. Matau pievoje augalą ir stengiuosi jo nepamiršti. Pildau žodžių sąrašus, užsirašinėju gatvėje nugirstus sakinius. Dirbu daug – su korektūromis taip pat – ir nėra nieko, kas negalėtų paskutinę minutę atsidurti kūrinyje, tapti peizažo elementu, kitu palyginimo, metaforos variantu, nauju dialogu, netikėtu, bet visgi ne per keistu būdvardžiu, kurio ieškojau.

    Bet kol vis dar rašote knygą, istorija gali pakeisti kryptį?

    Taip. Palengvėja, kai jau turi keletą puslapių, nors prieš tai neturėjai nieko. Vietovės yra vietovės, žmonės yra žmonės, ką jie daro ar ko nedaro jau yra, tai vyksta. Bet visa tai, kai peržiūri, reikalauja tobulinimo, kad būtų vis gyviau ir tikriau. Taigi skaitau tai, ką parašiau, perrašydama. Turiu pasakyti, man visuomet atrodė, kad tuo metu suveikia meistriškumas. Tai kaip antroji banga, bet ne tokia varginanti, mažiau neraminanti, ir visgi – jeigu puslapiai manęs nenuvilia – netgi labiau įtraukianti.