Ne tik rašytojai nervingi. Nemanau, kad jautrumas, odos plonumas ir polinkis į depresiją yra mano privilegija. Nenorėčiau, kad žmonės pateisintų mano elgesį tuo, kad esu rašytoja, juolab nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi nervingumo iš manęs todėl, kad rašau apie jautrius dalykus.

Nesu iš tų, kurios bijo gultis ant kušetės psichologo kabinete. Gali būti, kad patekčiau į tą septyniasdešimt procentų „melagių ant kušetės“, nes manyje tiesa ir fikcija glaudžiai susijusios, ir kartais užsimiršusi galiu pavadinti buvusį draugą personažo vardu arba papasakoti ne savo nutikimą kaip savo…

Juokauju. Manau, kad meluoja visi. Bet aš, kaip rašytoja, stengiuosi suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, bandau atsiminti, išgyvenu atvejus keliskart, raštiška forma, kitaip tariant, aš reflektuoju ir kuriu naratyvą.

Kai psichologei prisipažinau, jog rašau dienoraštį, o šiuo metu iš jo ištraukų dėlioju „romaną“, bandydama suprasti, kas gi atsitiko su mano buvusia santuoka, vien jau pasakiusi tai garsiai ir matydama psichologės veidą supratau, kad paprastai šitaip ir kapstomasi iš krizės.

Bandant suprasti. Bandant išsirašyti, o paskui perskaityti tai ne kaip autorei, o kaip skaitytojai ar netgi kritikei. Paversti chaosą minties tvarka.

Prieš kelias savaites mane ištiko stiprus nervinis priepuolis. Susidėjo dalykai. Paskutinį lašą tėkštelėjo darbovietės aplinka. Supratau, kad strigau ir nebegaliu pajudėti – ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gulėdama susirietusi lovoje, laikydama delnais savo vidurius, kurie, regis, norėjo kažką pasakyti (panikos ataka, kai jauti, jog miršti nuo ūminio vėžio, o gal infarkto), supratau, kad turėčiau dabar pat išsikviesti greitąją arba bandyti nušliaužti iki poliklinikos, kur tikrai priverkčiau registratūrą. Arba daryti kitaip.

Spriegiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę, susiradau alkoholio. Buvo nedaug po vidudienio, bet įkaliau šotą. Tada prisiminiau vieno žmogaus vardą ir parašiau jam žinutę: pakviečiau vakare susitikti, sakau, papasakosiu apie savo situaciją. Pajuokavau, kad psichologei išsilieti irgi galėčiau, bet per ilgai tektų aiškinti kontekstą. Žinojau, kad tas žmogus buvo patekęs į panašią pelkę savo buvusiame darbe. Jis pranešė, kad susitiks. Tada laukiau tas valandas. Tada lėtai lėtai ėjau per visą miestą į tą barą, kur sutarėme susitikti. Nuėjau tokia dūžtanti, pasijuokėme iš visko dvi valandas, sugrįžau energingu žingsniu.

Įdomu, kas vyko paskui. Pasižadėjau neleisti aplinkai sudeginti daugiau nei vienos mano nervų ląstelės. Atsijungiau nuo interneto, supratusi, kad socialinių tinklų aplinka išties gali būti žudanti, ne tik kelianti (melagingą) saugumo jausmą. Ar susimąstėte, kaip įsitraukę esate į tą nuolatinį žinių srautą? Kaip lengvai jus gali pasiekti – ir tas srautas, ir bet kurie žmonės, kai galbūt jūs per silpnas priimti bet kokį kontaktą ir jis ne tik ima skaudinti, bet gali ir nužudyti? Pasakiau: saugok save – tai prioritetas. Pasakiau ir kitiems: sergu ir gydausi, viso gero, trumpam miriau.

Nepakeičiamų žmonių nėra. Nepakeičiamų darbų – irgi.

Visą darbo savaitę ničnieko nedirbau. Kėliausi anksti, skaitinėjau knygas ir straipsnius, kuriuos seniai buvau atsidėjusi ir vis neturėjau laiko. Dariau jogą – pirmąjį kartą sunkiai stojausi net į žemyn žiūrinčio šuns pozą, drebėjo rankos (tai labai iškalbinga, žinant, kokia esu fiziškai stipri). Po jogos ramiai pietavau, miegojau siestą, vėl skaičiau ir žiūrėjau filmus.

Buvo sunkoka nieko neveikti. Jaučiau atoveiksmius po žemės drebėjimo. Tai afteršokai: vos tik pagalvoju apie elektroninį paštą, pilvą ir vėl sutraukia panikos ataka. Tada einu pasivaikščioti, sėdžiu ant akmenėlio prie upės, kvėpuoju.

Antradienį man atrodė, kad atostogauju jau visą savaitę. Penktadienį popiet jau galėjau užmesti akį į paštą. Kitą pirmadienį supratau: turiu keisti gyvenimo būdą, daugiau taip negalima. Atgal į seną dienotvarkę nebegrįšiu, ačiū.

Rytai iki vidudienio turi grįžti pas mane. Turiu leisti sau nieko neveikti, nieko nedirbti, tik tada galėsiu skaityti ir pagaliau vėl rašyti. Rezervai dabar tušti, turiu juos pripildyti. Mano prioritetas yra ne uždarbis, ne kokia nors pinigus nešanti karjera, o literatūra. Tam reikia erdvės galvoje, o erdvė galvoje atsiranda išvalius savo asmeninio, vienatvei skirto laiko erdvę.

O, kaip aš dėkinga savo nervinėms krizėms!