Nežinau, kas labiau pastebi ir susimąsto apie šriftą – rašytojai ar skaitytojai? O gal tai tiesiog tam tikra grupė žmonių, kurie apie spausdintą tekstą kartais prabyla taip, tarsi tai būtų pyragaitis: o, kaip jis atrodo, o, kaip kvepia, o, kaip norisi jį liesti! (Pyragaičio atveju būtų – laižyti…)

Aš pati jaučiu tokią silpnybę dar nuo tų laikų, kai prisiprašiusi kaimynės, kad leistų atsispausdinti savo eiles jos darbovietėje (ji dirbo muzikos mokykloje sekretore), daužiau spausdinimo mašinėlės klavišus keletą popiečių, o paskui ilgai glosčiau surištą rinkinėlį. Parašyti kūrinį ranka – tai viena. Pamatyti jį atspausdintą – tai jau visai kas kita…

Be terapinės ar estetinės pusės, šriftas turi ir grynai praktinę. Tekstų surinkėjai (tipografai) žino, kad į puslapį bus ne tik žiūrima ir gėrimasi (nors kartais reikia ir taip) – jis dar turi būti ir perskaitomas, todėl – įskaitomas. Trumpas tekstas kartais tyčia gali pareikalauti akies pastangų – jei prie jo bus sugaišta daugiau laiko, pati idėja bus geriau įsiminta ir suprasta.

Mūsų akys žodžių eilutėje lengviau atpažįsta viršutinę raidžių dalį. Jeigu baltu popieriaus lapu uždengsime apatinę pusę eilutės, vis tiek lengvai skaitysime. Jei uždengsime apatinę – irgi skaitysime, bet raidžių apačios per daug panašios, tad bus sunkiau.

Serif’ą turinčio šrifto raidžių viršutinės dalys skirtingesnės negu sans-serif – o skaitant mūsų žvilgsnis sklendžia būtent viršutine eilutės dalimi. Be to, atsikišimai vizualiai suartina raides žodžiuose ir prisimerkus jie susilieja į eilutę. Sans-serif žodžiai šiek tiek paskiresni. (Milimetrai čia turi didelę reikšmę.) Skaityti lengviau, kai žvilgsnis sklendžia nenutrūkstama, kuo tolygiau išdėstyta eilute.

Pageidautina, kad didelės apimties, sunkiasvoriai tekstai būtų perskaitomi kuo lengviau ir greičiau. Romanui beveik visada pasirenkamas šriftas, turintis serif’us – raidžių kampukų atsikišimus (Grafomanijos šriftas, beje, yra sans-serif*).

Dažniausi angliškų prozos knygų šriftai yra: Garamond, Bembo, Baskerville, Palatino, Jenson, Sabon. Visi jie su serif’ais. (Kokie populiariausi lietuviškų knygų šriftai? Niekada nemačiau pastabų apie juos.)

Sans-serif šriftai atrodo lyg ir moderniau, dažniau naudojami interneto tekstams, man jie asocijuojasi su kompiuteriais ir jaunąja karta. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sans-serif’ai tinka reklamai, internetui, antraštėms ir panašiems tekstams, o skaitant ilgą tekstą gali tiesiog fiziškai trukdyti, dirginti. (Čia galima prisiminti, kaip susierzina rašyk.lt puslapio skaitytojai, kai kuris nors rašytojas įkrauna ilgą, nesuskirstytą pastraipomis sans-serif teksto plytą…)

Kartais autorius tyčia prašo tam tikro šrifto, norėdamas pabrėžti tam tikrą idėją. Pvz. Marko Haddono knygos „The Curious Incident of the Dog in the Night-Time“ originalas anglų kalba suformatuotas sans-serif šriftu. Kadangi serif’ai padeda smegenų vaizdo priėmimo centrams suvokti informaciją, šiuo atveju tos pagalbos atsisakoma. Diskomfortą keliantis šrifto supaprastinimas padeda įsigilinti pasakotojo, autisto Christopherio, jauseną. Grafikos pagalba skaitytojas jau nuo pirmos romano eilutės įtraukiamas į supaprastintą, išlaisvintą nuo emocijų ir metaforų pasaulį. Kai kuriose vietose šriftas pasikeičia, atsiranda serif’ai – tik tose vietose, kur formulių aprašymai, mat Christopheriui labai patinka matematika, šioje srityje jis jaučiasi saugus ir pasitikintis savimi. Skaitytojas, perskaitęs tokį sakinį, taip pat pajunta palengvėjimą… Arba ne.

Šią knygą skaičiau angliškai, bet šrifto pasikeitimo nepastebėjau ir bent jau sąmonės lygmenyje nieko nepajutau. (Ar lietuviškame vertime išvis yra skirtumas?) Šriftus knygose ėmiau matyti kai kurių knygų gale radusi pastabas apie tai. Pvz. Nam Lee novelių rinkinio „The Boat“ (išleistas 2008 m. Niujorke) gale yra priedas (išverčiau į lietuvių):

Šios knygos šriftas yra Old Style No. 7. Šio šrifto kilmė yra 1870-ųjų pradžioje pagamintas Bruce’as Foundry originalas (…) Old Style No. 7 šriftas puslapiui suteikia prislopintą spalvą ir nevienodą tekstūrą, kuri yra lengvai ir patogiai skaitoma.

Man patiko, kad šriftui skiriamas toks dėmesys. Iš tiesų juk lygiai taip pat svarbi yra teksto forma, tinkamai atliepianti turinį, sustiprinanti autoriaus intencijas.

Dar vienos knygos šrifto tiesiog negalėjau nepastebėti – jis neįprastai tankus, t.y. raidės atrodo siauros ir aukštos – šrifto x-aukštis (raidžių aukštis iki taškučių ir varnelių – kaip u) yra didesnis nei įprasta akiai. Tai Graywolf Press leidyklos išleista Pero Pettersono knyga „I Curse the River of Time“ (2008 m. Minneapolis). Skaityti man šis šriftas netrukdė, gėrėtis – irgi. Šitą knygą, kuri man nepasirodė tokia jau itin įdomi (kaip pvz., to paties autoriaus „Vogti arklius“), skaičiau, akimis jausdama skandinavišką atšiaurumą, prietemą, melancholiją – visa tai šrifte StonePrint.

Šrifto pasirinkimas gali tapti problema tuomet, kai nesuvokiama, kaip smarkiai tokie menkučiai atsikišimai raidėse gali paveikti teksto skaitomumą. Aleksandros Fominos neseniai išleistą 399 psl. knygą „Mes vakar buvom saloje“ (2011 m. Vilnius, Kitos knygos) atsiverčiau, jau žinodama Marko Haddono knygos triuką. Ir ką gi – Fominos knyga yra suformatuota sans-serif. Originalu? Taip, žinoma. Ir galbūt tikslinga? Bet man tiršto, painaus, šnekamosios kalbos šiukšliukų kupino teksto pasmerkimas sunkiam skaitomumui pasirodė labai rizikingas. (Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nepirkau ir neskaičiau knygos. Ištraukų galima rasti internete, atsiliepimų apie „smulkų“ šriftą – irgi. )

Dar vaikystėje įgyti mechaniniai skaitymo įgūdžiai ir ten pat suvokti didžiausi skaitymo trukdžiai mums padeda atpažinti tekstą, kuris yra „valgomas“, nestringa, nemažina turinio vertės ir neerzina. Bet kokia šrifto naujovė atitraukia dėmesį nuo skaitymo – ypač jeigu tos naujovės skaitydamas nesugebi pamiršti, ji trukdo pasinerti į turinį. Visgi sans-serif’ai (be atsikišimų) irgi turi savo paskirtį – suteikia tekstui solidumo, patikimumo, autoriteto įspūdį.

Kaip ten bebūtų, sakoma, kad labiausiai skaitomas šriftas yra tas, kuris skaitomas lengviausiai, ir jeigu abejoji dėl pasirinkto savotiško šrifto – grįžk prie senoviško, patikrinto. Svarbiausia teksto surinkimo taisyklė: formatas skaitytojui turi būti nuspėjamas, tekstas – vientisas. Nebent tipografas turi kitokį – atvirkštinį – tikslą.

*Grafomanijos šriftas po 2011 m. lapkričio 14 dienos pakeistas į serif.

_________________________

Rašant pasinaudota:

David Jury What Is Typography?

John Mullan How Novels Work

What Are the Best Looking Tapefaces For Books?

Reklama: