Jei rašyti gali kiekvienas, tai kas tuomet mes, „tikrieji rašytojai“? Dar baisiau, kad dabar kiekvienas gali mokyti rašymo, nors pats nieko (gero) nėra parašęs.

Tokios ir panašios baimės vis aplanko kurį ne kurį niekaip nepradedantį, pradedantį ar įsibėgėjusį literatą.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado nemažai kūrybiškojo rašymo seminarų, kursų ir stovyklų, tačiau Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ (2010, Baltos lankos) savo pavadinimu vis dar gali papiktinti.

Sykį viename furšete sutikau VLKK „pareigūną“, kuris, sužinojęs apie mano užklasinę veiklą (kūrybinio rašymo mentorystę), tučtuojau išrėžė, dievaž, kaip mokinukas: „Aš kartais vis prisėdu ir parašau, bet vien tam, kad įsitikinčiau, jog negaliu rašyti!“ Jam atsakiau, kad, tokiu atveju, išties reikalinga psichologo pagalba, nes taip kalba ne sveikas protas, o mokyklos ir universiteto padovanotos traumos.

Dėl to „nieko gero nėra parašęs, o jau moko kitus“ man kyla toks klausimas: kas vertina tai, kaip gerai ar prastai rašo mokytojas? Pavyzdžiui, apie save esu radusi feisbuke: „Ji pati rašo nestebuklingai.“ Man tai aiškumo nesuteikia. Tai ar turiu aš teisę rašyti toliau? Ar turiu teisę mokyti?

Jei kitą mokyti rašymo gali tik tas, kuris pats „rašo stebuklingai“, tai didžiuosius mokytojus tektų prikelti iš kapo prieš tai nudobus. Mat „gerą“ rašymą nuo „stebuklingo“ paprastai skiria… mirtis. Tie, kurie vaikšto tarp mūsų, tikrai netaps pranašais.

Kitas patarimas, kaip geriausia mokytis rašymo: skaityti klasikus ir gerti degtinę. Taip yra pataręs vienas lietuvių rašytojas. Romantiška, patikima. O jeigu man kyla klausimų? Klasikai tyli. O jeigu man reikia patarimo, pagalbos, kompanijos? Klasikai rūsčiai nusigręžia, atsukdami apipelijusias nugarėles…

Spjovę ant romantikų anachronizmo, leiskime sau pripažinti, kad rašymas yra ne tik menas, bet ir amatas, o šito gali išmokti kiekvienas tikrai atkaklus žmogus. Ar tapsi skaitomu, ar būsi pavadintas talentu, genijumi – jau ne mokytojų nuopelnas ir problema.

Bent kiek studijavusieji meno istoriją žino: kūrėjai rasdavo gyvųjų meistrų, kuriems tapdavo pameistriais. Ne visi talentingi mokytojai patys kūrėjai. Jie tiesiog puikūs mokytojai.

Geras mokytojas yra tas, kuris išmoko rašyti, o ne tik pats puikiai rašo. Mokinys turi būti egoistiškas ir žiūrėti naudos sau. Geriausia išbandyti ne vieną mokytoją, susirasti tą, su kuriuo susiklosto draugiški santykiai ir… per ilgai neužsibūti mokiniu.

Pagal ką atsirinkti gerą kūrybiškojo rašymo mokytoją? Štai mano mintys:

Blogas ženklas, jei:

  • Išgirdote iš mokytojo, kad jūs rašyti negalite, nes neturite talento.
  • Jums sako, kad kiti rašymo mokytojai jus sugadins, todėl neturėtumėt eiti kitur.
  • Jūsų rašymo stilius ima priminti jūsų mokytojo stilių.
  • Jau penkerius metus lankotės pas tą patį mokytoją, bet dar nieko nepublikavote.
  • Bijote užduoti klausimus, kad nepasirodytumėt kvailas.
  • Jaučiate, kad mokytojas jums pavydi sėkmės, jūs konkuruojate.
  • Mokytojas laiko save jūsų guru.

Geras ženklas, jei:

  • Po paskaitų ar užsiėmimų jus ne tik apima noras rašyti, bet ir rašote.
  • Gaunate ne tik pagyrų, bet ir konstruktyvios kritikos.
  • Kritika jus įkvepia dirbti toliau, skaityti daugiau.
  • Į visus klausimus gaunate tiesius atsakymus, nebijote klausti.
  • Sužinote apie rašymo amatą ir leidybos industriją.
  • Su savo mokytoju nekonkuruojate – jūs bendradarbiai, bičiuliai literatūroje.
  • Rašymo kursuose neužsibūnate – einate kurti pagal save.