Premijuotas romanas – taip užrašyta tituliniame puslapyje po pavadinimu „Devintas lapas“. Skaitydama šią Birutės Pūkelevičiūtės knygą vis galvojau, ar tikrai ji plagijavo Antaną Škėmą? Ir kaip galima plagijuoti romaną – pavogti struktūrą? Nes turinio gi nepavogsi, jis autobiografinis. O sakyti, kad pasinaudota ta pačia romano struktūra, būtų idiotiška – nes struktūros nebūna originalios – jų yra keletas variantų ir smulkesnių variacijų, visi naudojasi tomis pačiomis ir neima į galvą. Svarbu, kad struktūra būtų, o ne kad būtų „autentiška“.

Panašu, kad Antaną tiesiog apėmė pavydas ir isterija. Jis gi turėjo romaną su Pūkelevičiūte. Ko tik nebūna po skyrybų…

Koks įspūdis, perskaičius „Devintą lapą“? Noriu rasti ir „Aštuonis lapus“ (tas pats kūrinys, pirmasis tomas), nes patiko pasakojimo audinys. Struktūra – palaida, medžiaga nesuvaldyta. Suprantu, kodėl Pūkelevičiūtės kūryba apdovanota, bet apgailestauju, kad ji nėra tokia jau puiki, kaip nėra tokia jau puiki ir Škėmos kūryba.

Labai jaučiasi, kad tie mūsų „romanistai“ nebuvo įsijautę į prozos kūrimą. Rašė priešokiais, išgimdė po vieną stipresnę knygą. (Vieno romano rašytojai…) Gaila, kad jie neatsidėjo literatūrai. Gali būti, kad priežastis banali: skurdas, sunkus pragyvenimas vertė dirbti. „Devinto lapo“ paskutinėje pastraipoje Pūkelevičiūtė prisipažįsta, kad parašė knygą autobuse, pakeliui į darbą ir namo: „Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.“ O gal rašymas nebuvo proritetas? Arba trūko kultūrinės terpės, išsilavinimo? Atsakyti sunku.

Kita vertus, mūsų visuomenė neturėjo (ir vis dar neturi) suvokimo, kad kūryba be pinigų – mecenavimo – negali gimti. Turtingi (ir biedni) Čikagos lietuviai statė bažnyčias, o ne rėmė savo intelektualus, kad jiems nereikėtų dirbti liftininkais ar geležinkeliečiais. Tokias tat vertybes renkasi maža tauta, kurios ateities neužtikrins priklausymas didžiajai pasaulio religijai, kuriai jos unikalumo nereikia. Ateitis bus, jei išgyvens unikali kultūra – o literatūra yra jos dalis.

Knygos leidimas, patekęs į mano rankas (pirkau „Juodojo šuns“ knygyne Vilniuje), publikuotas Čikagoje 1982 m., todėl autorės kalba, laimei, nesterilizuota. Štai ištrauka, kuri man puikiai iliustruoja tai, jog rašyti reiškia matyti:

* * *

Genė žarstė koja akmenėlius. Paskui pasilenkė kėdutėj ir išsitraukė vieną:

– Matai? Iš kur atsirado šitoks?

Akmenėlis buvo ryškiai mėlynas, kaip povo plunksnos akis. Tarp juodų, rudų ir pilkų akmenukų – staiga vienas keistuolis! Gamta kartais paišdykauja: deimantas tarp anglių – taipogi keistuolis.

Ėmiau Genei pasakoti, kad ir aš ieškau panašių akmenėlių. Renku šio krašto keistenybes ir užsirašau. Gal kada nors sulipdysiu „neamerikonišką“ mozaiką, ir niekas negalės tikėti: nejaugi tie visi maži atsitikimai tikrai matyti Amerikoj?

– Pavyzdžiui? – susidomėjo Genė.

Gerai. Klausykis: tai įvyko miesto centre. Ne vertelgos skylėj, bet didžiausioj Chicagos krautuvėj:

„Marchall Fields“. Laikrodžių ir brangenybių skyrius. Vieta ori, aplinkui baltų gvazdikų puokštės; kilimai, šviesos, balsai – viskas oriai pritildyta. Prekyba vyksta garbingiausioj šeštadienio kilnybėj. Aš laukiu, kol man laikrodžiui pakeis dirželį ir žvalgausi aplink.

Netoliese, kitame stikliniame garde, triūsia du pardavėjai: žilas, labai korektiškas senukas ir juoda panelė su šešiasdešimt šešiom nukarusiom kasytėm. „Dotty“, sako jai senukas, „dabar aš einu priešpiečių“. Ir išnyra iš gardelio – švarkas rūpestingai išglaistytas, baltų marškinių apikaklė pakrakmolyta, santūriai dryžas kaklaryšis kilstelėtas perliniu smeigtuku. Iki liemens viskas rimta ir saikinga, kaip dera žinomos krautuvės įgudusiam pardavėjui. Bet nuo kelių – senukas minkštas, lyg pliušinis meškutis: jis be batų, jis tik su kojinėm! Todėl ir atrodo numažėjęs, tarsi supliuškęs, kas visados atsitinka žmonėms, kai jie nusispiria batus (sunku įsivaizduoti narsuolį ar rimtuolį be batų!).

Žmogelis nutreplena kilmu, ir svarbiausia: vienoj kojinėj, ant užpenčio, baltuoja neapsakomai jauki ir meili skylutė! Tokią skylutę galėtum tiesiog pabučiuoti. Tai vakarai su pasakom: virbalų skambtelėjimai ties mezginiu, vartomo laikraščio čežėjimas, nublukę šilkiniai abažūrai, pro kuriuos sklinda slyvų spalvos šviesa; ant stalo guli pravira akinių makštis, išklota senoviniu aksomu; dubenėly – keptas ir dar šiltas obuolys, užpiltas pienu. Vienodai siūbuoja sieninio laikrodžio švytuoklė, pintinėj miega maži šuniukai, kurių nuleipusias ausis taip linksma patampyti. Tokia – buvo toji skylutė kojinėj. O senukas – lyg išplėštas iš Čechovo apsakymų – ėjo ir nuėjo kojinėtas: iškilmingas krautuvės kilimas, pro apgalvotai išdėstytas gvazdikų puokštes, pro lentynove surikiuotus sidabrinius padėklus, nužvilgintus iki spiegiančio blizgėjimo.

– Aš nematau čia nieko nepaprasto, – pasakė Genė. – Žmogui prasitrynė kojinė, ir tiek.

– Taip, bet vienai akimirkai ta maža skylutė sugriovė visą „Marshall Fields“ orumą. Ir sušildė mano širdį. Nutrepleno žmogytis su skylute kojinėj, toks intymiai mielas! Nutrepleno sau tolyn – per vaizbos šlovę ir galybę. Juk tai „mėlynas akmenėlis“, ar ne?

Birutė Pūkelevičiūtė „Devintas lapas“ pp. 56-58.