Aptarinėdama (kritiškai) kai kurių lietuvių kūrinius kartais tiesiog linguoju galvą sakydama „čia nėra istorijos“ arba „autorius nepagauna, kas yra istorija“.

Bet juk yra novelė arba romanas. Juk yra siužetas arba pasakojimo seka, yra fabula arba įvykių seka laiko linijoje, yra kažkokie įvykiai, daugiau ar mažiau susiję ar visai nesusiję. Jei bardakas, jei sakiniai padriki, o įvykiai beveik nesusiję, lietuvių autoriai (ir jų gerbėjai kritikai) mėgsta pabrėžti, kad naratyvas yra postmodernus (leiskit man nusijuokt).

Pasakojimas, naratyvas, siužetas, fabula, istorija… Gali būti kas tik nori, šūsnis puslapių teksto su naratyvais, siužetais, fabulom, bet – be istorijos! Aiškumo dėlei pavadinsiu tai pasakojimo istorija, kad nepainiotume su istorikų istorija.

Stephenas Kingas gražiai prilygino pasakojimo istorijos atradimą archeologo kasinėjimams: kai pradedi rašyti, atkasinėji griaučius smėlyje ir ilgai ilgai gali nesuprasti, kieno tai griaučiai. O kai viską atkasi, pamatai griaučius, supranti.

Kaip suprasti, ar tavo parašytas dalykas turi istoriją, ar dar reikia kastis giliau? Viena mano pažįstama išleido savo pirmąją novelių knygą ir aptarinėjant ją paklausė manęs: „O būtinai autorius turi žinoti, apie ką jo novelė?“ Taip, atsakiau. Tu turi žinoti, apie ką čia kalbi. Net jeigu skaitytojas supras savaip, ištrauks iš tavo kūrinio visai kitą mintį, idėją, moralą, net jeigu jam svarbiausia bus visai kita kūrinio dalis, surezonuos visai kitas vaizdinys. Autoriau, tu privalai žinoti, apie ką tavo kūrinys.

Antraip kalbi vėjus, kaip sakoma. Ar gyvenime būna minučių, kai kalbi ir nesupranti, apie ką kalbi? Taip. Tai labai nemalonus pojūtis. Tučtuojau pagauni save, stabteli, atsiprašai pašnekovo. Jei ne, tai pašnekovas atsiprašo ir sustabdo tave, ir paklausia: pala, apie ką tu čia?

Žmogus nepakelia beprasmybės gyvenime. Žmogus nepakelia beprasmybės kalbėjime. Tas pats galioja ir literatūros kūriniams.

Jei tai postmodernus kūrinys ir autorius nusprendė pažaisti su tuo nemaloniu beprasmybės jausmu – tvarkoj, gali būti visai įdomus žaidimas su mūsų sąmone. Bet tai – tas beprasmybės žaidimas – jau irgi prasmė, skaitytojas turi tai pajusti iki, nežinau, kokio penkto puslapio.

Berods, Kurtas Vonnegutas yra davęs gerą patarimą: nežaisk su skaitytoju, nemaustyk jo, nes jam neįdomu nežinoti – kuo greičiau, jau nuo pirmųjų puslapių, supažindink su pasakojimo aplinkybėmis ir veiksmu. Jei skaitytojas supranta, kas čia vyksta, apie ką mes čia, tai gali važiuoti toliau – ir nuvažiuosi toli. (Čia jau aš smarkiai perfrazavau Vonnegutą, dovanokit.)

Man dabar į galvą šovė toks palyginimas: pasakojimo istorija yra triušis stereo paveikslėlyje. Kūrinyje gali būti visai neužsiminta, tiesiogiai neišsakyta tai, apie ką pasakojimas. Vidinis ištisinis veiksmas gali būti pasislėpęs detalėse, tarp eilučių, nutylėjimuose, o podraug ir labai akivaizdus. Taip būna, kai išmoksti žiūrėti stereo paveikslėlius.

Kadaise pirmąkart spoksojau į stereo paveikslėlį ir ilgai ilgai man nesisekė pamatyti nieko, išskyrus tapetą primargintą smulkių triušiukų ir dobiliukų. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį taip, kad iš tapeto išniro 3D triušis. Vau!

Dabar tą patį darau su tekstais – tiek savo, tiek gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų – skaitau jų žodžius, bet matau ne tik smulkių detalių tapetą, fokusuoju žvilgsnį virš jo, stebiu kontekstą, būnu čia ir dabar – lyginu tai, kas pasakojama su tuo, kas vyksta tikrovėje. Jei skaitai kad ir vien istorinę reikšmę turintį kūrinį, verta jį kaskart kalibruoti su tikrove – ar tai, ką autorius pasakojo, vis dar turi universalumo? Ar priemonės, kurias jis naudojo, vis dar veikia mus, gyvenančius šiame laike? Kai kuriais atvejais – tekstas tampa neadekvatus, passé, kaip pasakytų prancūzai. Tuomet lieka tik istorinis kūrinio žavesys. Arba skurdas.

Ar gali vienas skaitytojas tame pačiame tapete pamatyti triušį, o kitas – tigrą? Manau, kad gali. Todėl ir laukiame kritinių apžvalgų, recenzijų iš profesionalių skaitytojų, stereo medžiotojų.

O jeigu literatūros kūrinio tapete nėra nei triušio, nei tigro, nei dar kokios figūros, mes, apžvalgininkai, turime nemeluoti ir nepasakoti publikai, kad „jūs nieko nematot, ir tai jūsų pačių problema“. Deja, kai kurie mūsų kritikai meluoja. Apie tai jau esu rašiusi (nuoroda).