Ar aš galiu rašyti?
Taip. Tau nereikia kitų leidimo.
Paklausk savęs ir atsakyk sau.
Leisk sau ir rašyk sau.

Klausimas pasikartojantis. Mane jis stebina, bet negalima jo ignoruoti. Leidimas rašyti vis nori tapti kliūtimi, kai bloga nuotaika, kai nesiseka, kai neviltis. Dabar jau savęs ir kitų to neklausinėju. Liepiu: leisk sau ir rašyk sau.

Alfonsas Nyka-Niliūnas rašė: „Silpnas žmogus ieško meilės, atlyginimo už nuopelnus, pagarbos etc. Stiprus žmogus pasitenkina savo paties abejingumu ir kitų neapykanta. Silpnas žmogus siekia populiarumo, tuo tarpu kai stiprusis atlieka savo uždavinį ir abejingai laukia sekančio.“ (dienoraštis, 1975 m. rugsėjo 21 d.)

Apie kokį abejingumą čia kalbama? Apie abejingumą kitų vertinimams, pagyroms, apdovanojimams, pripažinimui. Abejingumą savo ego troškimams. Kitų neapykanta – būtent neapykanta, ne abejingumas ar patyčia – tikrai gali tenkinti. Jeigu pakanka savęs.

Kitus dažnai patikinu, kad kitame etape, po to, kai jau leisi sau rašyti, iškils daug įdomesnių, sudėtingesnių problemų, susijusių jau su literatūra ir amatu. Nerkime ten, būkime rašymo namuose, o ne rašymo prieškambaryje.

Bet pirmiausia reikia susitarti su savimi, su savo vidiniu kritiku, neleidžiančiu užsiimti tuo, kas artima širdžiai. Kartais vidinis bjaurybė klausia kitaip, suktai: argi tu gali būti rašytoja? Ir pradeda dėstyti: tik pažiūrėk, kokie tie rašytojai kūrybingi, intelektualūs, originalūs ir netgi taurūs žmonės… o tu?

Į tai atsakau: esu kas esu, o būti rašytoja neprivalau, man to nereikia. Man pakanka tik būti. Su leidimu rašyti gauni kitą labai naudingą leidimą – nerašyti. Abu reikalingi.

Nori būti įsitikinusi, kad rašymas yra skirtas tau?

Jis niekam neskirtas. Dvejonė yra kūrėjos nuolatinė palydovė. Bet palauk, gal net nepradėjai rašyti, o jau abejoji, ar tau tai skirta?

Įsiklausyk į save: ar jauti aistrą literatūrai? Jeigu taip, konkrečiau: ar esi aistringa skaitytoja? Ar aistringai rašai dienoraštį, mintis užrašuose, laiškus, siužetus ir vaizdinius? Jei mažai skaitai ir mažai kontaktuoji su literatūra, dar per anksti svarstyti, ar tau tai skirta.

Puiku, jeigu jauti savyje gimstant knygą. Bet ar jauti, kad galėsi skirti laiko knygai? Ar atsisakysi kai kurių užsiėmimų dėl rašymo? Ką esi pasirengusi tam paaukoti? Ar atsitrauksi nuo socialinio šurmulio, užsidarysi nuo pasaulio, mąstysi ir įsivaizduosi gana ilgą laiką – ne valandą, ne savaitę, ne mėnesį…

Rašymas tai žaidimas su savimi pasauliniame literatūros lauke. Dažnai tai kova su savimi. Jauti, kaip tampi monstru. Tai nėra vien malonus užsiėmimas. Rašymas nėra ir neturi būti patogus.

Jei tiki, kad tavo knygos reikia, būtinai sėsk prie darbo. Leisk gi sau pagaliau rašyti. Tikėk savo vidine kūrėja. Dirbk daug, nes atkaklumas yra jėga. Nelauk, kad pasaulis atsidėkos.

Leisk sau rašyti sau.