Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

* * *

Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

„Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

* * *

Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.