Ruduo, kai atsikeli ryte ir išsiverdi kavos, ir pilant ją, pakeliui į puodelį, atvėsta. Todėl reikia užsikaisti vandens ir pripilti puodelį, laukiantį kavos. Kad sušiltų. Ruduo — puodelių šildymo metas.

Ruduo, kai darai jogų saulės pasveikinimą apie dešimtą ryto tam, kad sušiltų pėdos.

Ruduo, kai nueini į dėvėtų rūbų parduotuvę ir vyrų skyriuje susirandi vilnos megztinį, nusiperki už du su puse euro, ir džiaugiesi, nes tai wabi-sabi megztinis: su skyle pažąstyje, nuspuręs šiek tiek, ant vienos rankovės — rožinės dažų dėmės. Galbūt jį vilkėjo dailininkas. Megztinis turi praeitį, kaip ir aš. Ruduo, naujų istorijų ir dėvėtų megztinių metas.

Ruduo, senovinių klaviatūrų metas. Klaksėjimo, kartais garsesnio už mano mintis. Bet dažniausiai — nutylančio. Mintys visgi garsesnės. Štai kaip ir šiandien. Mintys garsesnės už klaviatūrą, garsesnės už muziką, kuri šiuo metu ūkia minoriniu akordu, be melodijos. Nes ruduo, ir norisi melancholiško garso takelio.

Ruduo ir tylėjimas. Nes rašyti galima tylint. Rašyti galima nieko neveikiant kojomis, rankomis, galva. Nieko pragmatiško, nieko norminio, nieko nešančio pinigus ar kitokią naudą. Beprasmiško rašymo žavesys.

Rašyti reikia nežadant ir negrasinant. Rašyti net negyvenant, sustabdant visa, ką paprastai vadina gyvenimu ar gebėjimu išgyventi, suktis, verstis, išsilaikyti paviršiuje. Rašyti galima tik visam tam užsimerkus. Atsiveria kitos akys, prabunda širdis, įsijungia kitas kvėpavimas. Rašymas ir yra kvėpavimas. Rašyti galima tik natūraliai, tarsi kvėpuotum.

Rašymui net nereikia oro, nes tai ir yra oras. Rašymui nereikia laisvės, nes tai ir yra laisvė. Rašymui nereikia laiko, nes tai ir yra laikas. Metas. Rašyti. Dabar.

Ruduo, kai myli. Meilė, kaip kvepalai ore.

(nuotraukos autorė Aušra Barysienė)

Reklama: