Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.