Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.