„Išvažiuok kur nors, susirask rezidenciją, pakeisi aplinką ir galėsi rašyti“, – pataria man tai vienas, tai kitas gero linkintis žmogus. Kelionės ir gyvenimas užsienyje, ypač Skandinavijoje, kur buitis sutvarkyta ir aplinka daugmaž rami – tokia perspektyva visgi nuteikia mane atostogoms, ne darbui.

Be to, išvykusi kelioms savaitėms ar mėnesiams, nespėčiau apsiprasti su aplinka. Dar daugiau: užsienis mane domintų labiau negu kūryba. Rašyčiau daug dienoraštyje, o ne romano eskize. Man prireikė daugiau nei metų, kad nustočiau stebėtis tuo, kas mane supo, gyvenant svetur… Todėl mandagiai sakau: „Ačiū, man ir namie gerai.“

Pasikalbėjus su kitais rašančiais, radosi panašus pastebėjimas: negali rašyti, jei keiti darbą, keiti butą, keiti sutuoktinį… Jei kas nors namie sunkiai serga, jei patyrei emocinį sukrėtimą, jei šalyje sudėtinga politinė situacija ir reikia bėgti į gatves (ar lipti pro ministerijos langą) – ne literatūros ateitis galvoje. Tada rašyti gali nebent karštus eilėraščius – viens du, pusvalandis ir gatava.

Čia ne mano išmislas, kad eilėms reikia mažiau laiko – sykį kalbant su poetais išėjo kalba apie tai, jie sakė, kad visai norėtų kurti prozą, bet neturi tiek laiko. (Eilių rinkinį sudarant jau kitaip.) Tikrai, romanas – ilgalaikis projektas ir jam reikia ypatingų sąlygų. Viena iš jų – nuožmus, įkyrus dienotvarkės pastovumas.

Pasiskaičius romanistų biografijas, į akis krenta toks dalykas: labai griežta, nekintanti darbotvarkė, kur garbingoje vietoje, kai aktyviausios smegenys, rašoma – neilgai, po dvi tris valandas. Dažnai gyvenama be laisvadienių arba jų dienotvarkėje vis tiek yra rašymo seansas. Žinoma, tai tokie karjeros periodai, kai itin intentyviai rašoma. Tarp tų intensyviųjų būna ramieji – kai renkama medžiaga, daromas psichinis atokvėpis ir ruošiamasi kitam intensyviam periodui. Sąrėmiai kaip gimdymo metu!

Filmuose rašytojai dažnai rašo kur nors pakrantėje – kad pro didelį langą matytųsi okeano bangų mūša… Nežinau nežinau. Tas stereotipas man nesuprantamas. Aišku, gamtos garsai gerai išvalo galvą, greit atpalaiduoja sąrėmių iškamuotus proto raumenis. Bet man reiktų ilgai gyventi prie jūros ar vandenyno, kad įprasčiau spoksoti pro langą to grožio nematančiu žvilgsniu.

Kitaip tariant, problema, ar poreikis, išliktų – aplinka turi būti pastovi ir nedirginanti. Todėl man gaila gražių vaizdų. Norėčiau juose maudytis tais periodais, kai nedirbu, nešvaistyti gamtos išteklių. Nekalbant jau apie tai, kad vila ant kranto žvėriškai daug kainuotų…

Juk daugelis rašytojų yra neturtingi kaip bažnyčios pelės. Tik pradedantieji gali apgaudinėti save, kad rašysis tikrai geriau, vos tik rasiu nuostabią „įkvepiančią“ vietą, o dėl jos teks pusę gyvenimo padirbėti. Negi rašysi „negražiai“?!

Įsibėgėjusieji ir pažengusieji rašytojai žino: vos tik pradedi dirbti, aplinka išnyksta, vaizduotėje patenki į tokias vietas, tokias vietas… Man dažnai būna, kad po darbo jaučiuosi taip, tarsi būčiau gerokai pakeliavusi, nors pusdienį praleidau ant „skaitymo sofos“ ar prie kompiuterio.

Stephenas Kingas savo pirmąjį sėkmingą romaną „Kerė“ sukūrė pasidėjęs spausdinimo mašinėlę ant skalbimo mašinos, tarp skalbinių. Nes ten buvo ramiausia (jo žmona irgi rašytoja, jie jau turėjo vaikų).

Neapgaudinėkime savęs: tam, kad rašytum, nereikia ypatingų aplinkybių. Atvirkščiai – reikia kuo didesnės nuobodybės, kuo mažiau dirginančios aplinkos, kuo pastovesnio sugyventinio, kuo mažiau, bet tikrų draugų, supratingų giminių ir bent minimalaus uždarbio pragyvenimui, na, dar for coffee and cigarettes.

Tam, kad rašytum, tereikia savo kampo. Ramybės.

(Nuotr. autorė Odeta Tum. Ant grindų išsiplojusi guliu aš – vyksta kontaktinės improvizacijos užsiėmimas.)