Pasivaikščiojimas tarpukariu truko pusantro mėnesio. Planavau rašyti mėnesį, bet nestabdžiau pajutusi, kad reikia daugiau laiko. Svarbu, kad nesustočiau, kol nebaigsiu. Planavau, kad pakaks ir trisdešimties tūkstančių žodžių, bet turiu apie penkiasdešimt. Kiekybė nereiškia kokybės, bet apimtis atitinka trukmę.

Tikėjausi, kad pakeliui sužinosiu įdomių dalykų. Rezultatas pranoko lūkesčius! Pasinaudojau vieno istoriko metodu: rašyti tuo pat metu darant tyrimą, o ne tirti prieš rašymą (kažkiek tyrinėjau, bet tik labai apgraibomis). Taip kuriant tekste juntama nuostaba, atradimo džiaugsmas, tyrėjo entuziazmas. Būtent pastarojo dalyko – entuziazmo – rašant labai prireikia, ypač po pirmų dviejų savaičių.

Ar mane buvo ištikusi romano vidurio krizė? Nesmarkiai, nes turėjau aiškų planą, laiko liniją, o taipogi ir geografinę trajektoriją: tie, kas garlaiviu išvyko iš Kauno, turi sugrįžti į Kauną. Deja, likus savaitei iki rašymo pabaigos, sutiktiesiems ir klausiantiems, kaip man sekasi rašyti, turėjau atsakyti, kad garlaivis dar nepasuko atgal, strigo Gelgaudiškyje. To pradinio įkarščio tikrai nebuvo likę. Bet esu patyrusi jau du baigtus romanus, moku išlaukti antrojo kvėpavimo ir nepasiduoti pusiaukelėje ar juolab likus keliems kilometrams iki finišo.

Prokrastinacija veikė pilnu tempu kiekvieną mielą dieną iki paskutiniosios. Galima tik juoktis, kai reikia parašyti paskutinius tris puslapius, o galvoje skamba: gal atidėk kitai savaitei? Neatidėjau, ir šiandien dėl to galėjau atspausdinti paskutinę dalį, dvidešimt paskutinių puslapių, ir sudėti į visą šimtuko krūvelę. Skaitysiu tai liepos 25 dieną.

Labai džiaugiuosi, kad rašau būtent šituo laiku, kai egzistuoja internetas, o bibliotekos skaitmenina savo archyvus, ir tarpukario spaudą galiu skaityti, neišeidama iš namų. Lenkų tarpukario spaudą – taip pat. Pasisekė, kad gimiau sovietuose ir laisvai skaitau rusiškai, o lenkų irgi skaitydama daugmaž suprantu, nors nesimokiau. Gal čia suveikia lašas lenkiško kraujo genuose iš mamos pusės.

Beje, labai geras metas rašyti yra kovas ir balandis. Gyvendama Melburne, rašydavau birželį-rugpjūtį, nes ten žiema. Orai už lango tikrai veikia. Pavyzdžiui, vasarą būtų sunku rašyti. Reikia ramybės ir darbingos atmosferos. Kai visiems atostogos, gali būti sunkoka susikaupti.

Kitą eskizą rašyti planuoju nuo rugpjūčio ir tas jau užtruks turbūt dvigubai ilgiau, nes teksto dabar daug ir kiekvieną dalį reikės ištyrinėti, išplėtoti, o paskui, greičiausiai, sutrumpinti. Bet čia tik preliminarus įsivaizdavimas. Perskaičius po kurio laiko eskizą, nuomonė apie darbo pobūdį gali smarkiai keistis.

Sėkmė, kai bent 30% to, ką sukūrei, yra gerai. Nujaučiu, kad tiek ir turiu. Kiti 70% yra šlamštinis užpildas, be kurio nebūtų atsiradę tie geri dalykai.

Viena pažįstama drąsino, sakydama, kad gal šitą romaną nebus taip sunku rašyti, kaip kitus, nes jau esu patyrusi? Tam tikra prasme, lengviau. Bet tikrai kaskart nustembu, kad pasivaikščiojimas po „aną pasaulį“ išeikvoja tiek daug psichinės energijos. Būdavo penktadienių, kai skaudėjo galvą. Būdavo, kad po pietų pertraukos jau norėdavau eiti miegoti ne pogulio, o iki kito ryto. Ir nėra kam pasiskųsti – tik tris puslapius parašei, ar čia bulves kasti?

Parašiusi paskutinę eskizo dalį, labai džiaugiausi galimybe pasidarbuoti sode. Knisau žemę ir galvoje šviesėjo. Radusi vieną kitą slieką, mąsčiau apie mūsų panašumus. Juk esu kaip ir sliekas – tas, kuris virškina dirvą.

Tai, kas surinkta iš įvairiausių vietų, keisčiausių sričių, apsigyvena mano galvoje, o iš jos pamažu perkeliama popieriun. Tam, kad skaitytojas, atsilošęs krėsle, galėtų mėgautis.