Per pastaruosius ketverius metus, rinkdama medžiagą romanui, vis atsilankau vietose, kur vyksta aprašomoji istorija. Romano siužetas sutampa su tarpukariu įvykusios lietuvių-lenkų literatų ekskursijos Kaunas-Gelgaudiškis trajektorija. Iki šių metų nebuvau pasiekusi paskutiniojo taško – Gelgaudiškio dvaro. Bet pagaliau liepą dviese nuvažiavome ten.

Gelgaudiškio dvarelis savo masteliu nenustebino, tik sidabrinių klevų alėja dabar perkirsta asfaltuotu keliuku, daug trumpesnė, o gaila. Medžiai dar iš ano laiko, bet persenę ir gumbuoti kaip artrito išsukioti sąnariai. Klevų lajos išties šviesesnės, nei įprasta kituose parkuose. Kai buvo tankiau suaugę, galėjai dar aiškiau pastebėti alėjos šviesumą.

Dvare turėjo vykti muzikos mokyklos absolventų koncertas, atvykome kai dar buvo pasiruošimas jam. Niekas neklausė mūsų, kas mes, niekas nestabdė, todėl aplandžiojome beveik visus kambarius. Dvaras tik vieno aukšto (suprantama, kodėl ponas savo žmonai lengva ranka tokią menkutę „vilą“ užrašė). Apėjome pastatą iš virtuvės pusės (atskiras namukas su aukštu kaminu), pro katilinę – į kiemo pusę, kur buvo ir tebėra elegantiška terasa su kolonomis.

Apžiūrėjau ir įsitikinau, kad aikštelėje prie įėjimo išties galėjo tilpti vienas ilgas stalas visai turistų kompanijai. Nuo terasos laiptai veda žemyn, o ten ir vėl aikštelė, kuri tarpukariu gal net nebuvo grįsta, turbūt buvo smėlis.

Nuo kalvelės atsiveria labai gražus vaizdas proskynoje, upės link. Man kažko pakvipo mėšlu, tai nuėjom į tą pusę pasmalsauti, bet arklių nei karvių neradom.

Nužygiavome iki pat upės, iki tos vietos, kur tarpukariu buvo prieplauka. Ten dabar bandoma atkurti ją, nes raketa varinės nuo Kauno iki Klaipėdos. Pritūpėm cigaretei naujoje turistinėje pavėsinėje su vieta šašlykų kepimui, mediniu stalu, suolais, šiukšliadėže, bet visur buvo prišnerkšta. Atvažiavo dviračiu susivėlusi moteriškė ir ėmė įnirtingai rinkti šiukšles į juodą plastiko maišą.

Kai paklausėm jos, ar čia nebūta kokio pastato senais laikais, gal karčiamos ar šiaip trobos, sakė neatsimenanti, nebuvo, ne, arba reikia klausti vyresnių. Na, būtų likę bent pamatai, o jų nėra. Ėmė skųstis gyvenimu, o ypač kitomis kaimo moterimis, kurios tingi dirbti ir tik girtauja. Pati irgi atrodė girtaujanti, burnoje trūko dantų. Buvo toks jausmas, kad prašo arbatpinigių, tarsi būtų viešbučio kambarinė. Priekabi tapo, vos atsisveikinom.

Atgaminau, kad Jonas su Fabijonu, suradę žmogų su arkliu, vežimu leidosi nuo kalniuko, kol virvė ant rato nutrūko. Tai dabar akivaizdu, kad prieplaukoje tam būtų per mažas kalniukas. Nuo prieplaukos matosi, kad toli iki dvaro – jo nesimato nė žymės, tik bažnytėlė. Eidamos atgal smėlėtu takeliu, užsistatėme laikrodį, per kiek pareisim. Gyvenvietėje turbūt buvo ta „arbatine“ pavadintoji karčiama. O ten jau tikrai normalus kalnelis. Vadinasi, ant jo reikėjo užkopti, tik tada vyrai rado „arbatinę“ ir žmogų su arkliu. Paskui visi leidosi žemyn iki laivo. Paskui su storąja pani kucharka ropštėsi viršun.

Kopėme gan sunkiai, nors mudvi ir jaunos, ir blaivos, ne taip, kaip ne kurie ekskursijos dalyviai. Grįžome į dvarą per 15 min. sparčiu žingsniu. Vadinasi, romano veikėjams galėjo būti pusvalandis viršun. Atgal į prieplauką gal per 20 min. galėjo pareiti. O kucharkai buvo aiškiai lengviau pėdinti nuokalnėn, vežimo jau nereikėjo. Labai nemažas nuolydis ten, tikrai.

Ėjome per kaitrą, akis saulė žlibino. Jiems ten vakare buvo kitaip, apsinaukė, artėjo audra. Kitoje upės pusėje matėsi du Pilies bokštai raudonais stogais. Dvare dar užkopėme įvijais laiptais į bokštelį ant stogo – apie jį nebuvo kalbama, bet galėjo ir tarpukario smalsuoliams leisti užlipti. Pagal struktūrą panašu, kad bokštelis senovinis, nuprendėme. Per daug jame nepraktiškų, bet gražių detalių.