Bendras, paprastas pasaulis yra būdraujantiems, bet sapnuojantieji atsigręžia kiekvienas į savąjį pasaulį. – Heraklitas.

Nežinau, kaip elgsiuosi ateinančiais mėnesiais, perspėjau artimuosius. Manęs laukia misija: patekti į naują romaną.

Juntu artėjančią ribą. Tai nėra malonu. Apima keistos baimės: ar pavyks, ar įsileis? Pagaliau, o kur gi pateksiu? Turiu įrankių, sėdu knaisiotis po dienoraščius, ir prasideda…

Tai, ką randu dienoraščiuose, moteris, kurios jau nėra. Dešimtmetis… fikcijos.

Išnyra žmonės, ryšiai su kuriais nutrūkę. Praeities vaiduokliai, suvirpinantys emocijas. Nuostaba apima – kaip galėjau taip ilgai nepagalvoti apie juos, neprisiminti jokio epizodo iš draugystės su jais? Kita vertus, gerai, kad būtent šitaip. Mano kūne neliko ląstelės, kuri būtų egzistavusi anuomet.

Tarsi gyvatė išsineriu iš senosios odos. Taip aš keliauju. Tik šitaip sugebu išgyventi.

Pandemija atėmė iš manęs poreikį net svarstyti galimybę grįžti ten, kur praleidau dešimtmetį. Kartais manęs paklausia (žmonės, sapnai): ar nepasiilgai? Ką jauti tam žemynui?

Atsakau, kad pasiėmiau jį su savimi. Tai tarsi filtras, per kurį matau dabarties peizažus. Turbūt niekada man saulės šviesa neatrodys tiesiog saulės šviesa, nes lyginsiu su australiškąja. Turbūt niekada kvapai ore, horizonto linija, spalvos ir atspalviai, augalų gyvenimas, žmonių apsigyvenimas gamtoje, kolonistai ir migrantai neatrodys man kaip savaime suprantami dalykai ir reiškiniai.

Kelionės po Australiją, nors ir ne mano inicijuotos, visgi mane nukėlė ir suvedė su žeme, kurioje dar labai garsiai kalba protėvių dvasios. Tai dainuojanti žemė. Tai sapnuojančios dvasios.

Patekau į romaną per vieną vakarojimą kiemelyje. Atėjau kaip personažas iš kitos dimensijos. Sutikau vaiduoklių kompaniją, skendinčią sapno aplinkybėse. Visgi situacija įgavo žodinį kūną ir tapo vis konkretesnė, sužadinanti visus kūno pojūčius.

Dabar jaučiu – ar jaučiate? – kaip bandau rašyti neišduodama, apie ką rašau! Prietarai man neleidžia.

Visgi kai ką parodysiu, dykuma nesupyks.

Juk nėriau į naują romaną, norėdama vėl to savo dykumos žvilgsnio, kurį pamačiau po savaitės keliavimo dykumoje.

Išnersiu tik po kelių metų.

* * *

Kadaise žemėje nebuvo nieko. Tuščia dykynė. Plyna lyguma. Akis nebūtų turėjusi ko užsikabinti, bet nebuvo nė tos akies. Nieko. Nei danguje, nei žemėje. Nei kairėje, nei dešinėje. Nieko viršuje, nieko apačioje, nieko aplink, nieko viduje. Buvo laikas sapnuoti. Buvo laukimas. Atėjimo tų, kurie susapnuos pasaulį. Protėvių – nei gyvių, nei žmonių, nei dvasių, nei padarų, dar prieš viską, sapno esybių, kurios geba sapnuoti ir susapnuos tikrovę. Prabudimas bus mūsų gimimas. Mirtis bus mūsų pabaiga. Niekas netars mūsų vardo, niekas mūsų neprisimins.

Prieš viską pirmieji protėviai žingsniuos per tuštumą ir kalbėsis, mylėsis, kovos tarpusavyje, ir statys, ir įgriaus skyles, ir išmuš iš žemės gelmių kalnus, ir gimdys pabaisas bei grožybes, ir priverks sapnų ežerus ir paleis iš savo venų upes, ir prišiks riedulių laukus.

Milžiniškoje plynėje dar neropojo nei vabalai, nei reptilijos, nešokinėjo kengūros, kai susidūrė du protėviai, ir nepasidalino erdvėlaikiu, ir kovėsi sapniškais kūnais ir be sparnų pakilo į dangų, ir paleido vienas kitam metafizinį kraują, ir nukrito vienas didelis lašas, ir įsmigo į lygumą taip giliai, giliai, tačiau liko paviršiuje kruvinoji akmens masės dalis.

Rytais kraujas arterinis, vakarais – veninis. Dieną rūdžių spalvos paviršiai gaudo debesų šešėlius. Lyjant lietui visas gūbrys pasidengia krioklių kaskadomis, baltais vandenų purslais. Visa tampa vaisinga, tačiau negimdo. Visa tarytum nekinta, bet niekada neprieisi prie tos pačios uolos. Gali įeiti vidun, bet išeisi beviltiškai senas, praradęs nuovoką, nelaimingas. Gali kopti ant gūbrio, bet daug kas negrįžo. Jei pasiimsi uolos gabalėlį ir išsiveši, vargas tau, neišmanėli. Tau leista apeiti. Apeiti, renkantis kairę ar dešinę kryptį, tik tiek, apeiti.

Tai pasaulio taškas, į kurį susibėga visi šios žemės keliai. Punktyrais ir taškučiais nutapyti, žvaigždžių sūkuriais išpuošti, tų kelių stabtelėjimų ir nakvynių vietos atpažįstamos klajoklių padų. Šita žemė korėta tarsi koralas. Gyva ir raudona tarsi koralas. Atsakanti, jeigu jos klausi, tarsi protėvių dvasios vis dar girdėtų tave per miegus. Dreaming. Sapnavimai.

Tie žmonės, kuriems priklauso žemynas, yra šio kraujo lašo teisėti saugotojai. Mėlstantis vakarop masyvas tampa tuo, kas šitos bendruomenės gyvajam kūnui yra: kepenimis.

Nei vardų, nei veidų, nei altorių. Visa prasidėjo nuo sapno ir baigsis sapnu. Apie tai visos dainos. Tai nusakoma jų dainų žemėlapiais. Songlines.


Ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui už (pasi)tikėjimą ir stipendiją. Visos lėšos panaudotos pagal paskirtį.