Kovo mėnesį ruošiausi sėsti ir rašyti romano eskizą nuo pradžios iki galo, be pertraukos, tik su mažytėmis savaitgalio pauzėmis, o jei pasisektų – ir be jų. Tačiau kokią savaitę prieš tai niekaip negalėjau rasti durų į tą pasaulį, kurį ketinu rašyti. Nuo ko pradėti? Koks bus pirmasis sakinys? Kokio intensyvumo bus pirmoji diena? Nuo tos dienos nuotaikos ir parašyto teksto apimties paprastai priklauso mano tolesnis darbas ir apimtys.

Dienos ėjo, o vis nepradėjau. Nežinojau dėl ko. Pamažu ėmė kilti panika. Juk seniai kūriau didelės apimties kūrinį: eilėraščiai ir dienoraštis nesiskaito, publicistika – ne tas pats. Gal niekada neberašysiu?

Reikėjo rasti tas duris nedelsiant. Rytais jau išmokau nebūti socialiniuose tinkluose, neskaityti emailų iki pietų, manęs jau niekas nekrutindavo, pripratau. Tuščias laikas, kai rašytojas nuobodžiauja, yra prasmingas laikas. Protas ima klaidžioti, ieškoti veiklos. Aišku, rytais skaitydavau. Kaip visada, penkias knygas vienu metu, t. y. jos padėtos ant mano stalo ir aš keliauju per jas – vartau pagal nuotaiką ir minčių eigą.

Kažkaip atsitiko, kad mintys nuvedė mane iki Walterio Benjamino trumpučio traktato apie istorijos sampratą. Tučtuojau susiradau jį internete angliškai. Tučtuojau perskaičiau. Tai toks tekstas, kurio gali iki galo nesuvokti, jis veikia kaip dirgiklis – panašiai kartais veikia poezija – keisti, ekstatiški, įelektrinti žodžių deriniai paleidžia tavo minčių grandinę. Jutau, kad kažkas darosi, kad jau ir mano venomis ima tekėti elektra, o tada – nušvitimas.

Pasirodo, turėjau gauti palaiminimą iš istorijos angelo:

„Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi Angelus Novus [lot. naujasis angelas]. Jame pavaizduotas angelas, tarytum tolstantis nuo kažko, į ką yra įsisteibeilijęs. Jo akys išplėstos, burna pražiota, sparnai išskleisti. Taip turėtų atrodyti istorijos angelas. Veidu jis atsigręžęs į praeitį. Kur mums regisi įvykių grandinė, ten angelas mato siautėjant vieną vienintelę katastrofą, kuri sviedžia griuvėsius jam po kojomis. Jis norėtų sustabdyti akimirką, atgaivinti mirusius ir sulipdyti duženas. Tačiau sparnus skečia nuo rojaus pučiantis uraganinis vėjas – toks stiprus, kad jis nebegali sparnų suglausti. Uraganas nesulaikomai neša į ateitį, kuriai angelas yra atsukęs nugarą, o priešais jį ligi dangaus auga griuvėsių krūva. Šis uraganas ir yra tai, ką mes vadiname progresu.“*

Dar paskaitinėjau apie šį traktatą ir radau tokias mintis, kaip „praeities tiesa matoma tik kaip miglotas, išsprūstantis vaizdinys“ arba kad Benjaminas teigia, jog „galingas istorijos įvaizdis yra griuvėsių sankaupa“ ir kad „galia šiam susikaupusiam pablogėjimui priešintis yra tuo pat metu ir draskanti, ir gydanti“.

Sėdau rašyti. Pirmą dieną parašiau penkis puslapius (A4, 12 šriftu). Antrą dieną jau sėdau tęsti, o ne spoksoti į tuščią lapą. Paprastai kas rytą perskaitau tai, ką parašiau išvakarėse, šiek tiek pakoreguoju, ir rašau toliau. Sykį patekus į tą pasaulį, durys atsidarydavo kasdien, per tekstą.

Kai baigiau (apie balandžio vidurį) – atspausdintą šimtą puslapių padėjau į stalčių ir neatsiverčiau iki užvakar.

Eskizo atidėjimas man yra labai svarbus etapas. Kurį laiką labai traukia atsidaryti tą stalčių. Bet pagunda praeina, nes užsiimu kitais darbais (šįkart pastačiau teatro spektaklį), mintys nukeliauja kitur. Paskui ima grįžti kažkokios nuotrupos, švystelėjimai, elementai… Romanas ima kviesti mane.

Vakar baigiau skaityti. Viskas gerai, parašiau pasaulį, į kurį mane įleido istorijos angelas.

 

—————————————————-

* Walter Benjamin „Apie istorijos sampratą“, iš rinkinio „Nušvitimai“ Vaga, ALK, 2005. (Vertė Laurynas Katkus, bet aš pakoregavau tekstą pagal save, remdamasi anglišku vertimu.)