open_heart_surgery

Dar viena paskaita iš Niujorko Gotham rašytojų mokyklos. Dėstytojas – Piteris Selginas (Peter Selgin):

Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

Toliau Selgino straipsnio „Revision: Real Writers Revise“ konspektas:

  • Pirmasis eskizas

Hemingvėjus: „Svarbiausia yra tik užbaigti jį.“ (Ir išvis jis vadindavo pirmuosius eskizus ekskrementais…) Kaip ten bebūtų, mintis aiški: rašyk, raitykis, liekis, sprok, prisiek sau, kad pirmojo eskizo niekam nerodysi, tačiau parašyti, užbaigti jį turi. Antraip nebus ką taisyti.

  • Pasiruošimas taisymui

Turi būti pasirengęs tokiai operacijai ne prasčiau nei chirurgas: blaivus protas, teigiamos emocijos, jokių kavos (ar alkoholio) pergėrimų, pervargimų, jokių asmeninių dramų, aistrų – tik šaltas, skvarbus protas.

  • Kaip tai daryti?

Kai kurie rašytojai rašo ryte, o taiso vakare.

Kai kurie parašę padeda į šalį ir užsiima kitu kūriniu, pamiršta, ir tik vėliau, atsiradus emociniam atstumui, skaito.

Kai kurie rašydami ir taisydami užsideda skirtingas kepures, taip susidvejindami: aistringas kūrėjas ir negailestingas redaktorius.

Galima skaityti savo kūrinį garsiai – tuomet išaiškėja daug spragų, nedermių.

Galima supažindinti su kūriniu bičiulį – perskaityti garsiai pačiam arba išklausyti, kaip skaito kitas. Nelaukti kritikos, tik perskaityti.

Efektyvus būdas nebepažinti savo kūrinio – atspausdinti jį neįprastu šriftu. (Man jis labai tinka!)

Kraštutinis būdas – įduoti savo kūrinį palankiai nusiteikusiam redaktoriui. Tačiau reikia turėti omenyje, kad redaktorius linkęs ištaisyti daug ką, netgi tavo kalbos savitumą…

  • Kiek yra gana?

Vieni pataria taisyti tol, kol pirštai ims kraujuoti, kiti siūlo nepersistengti. Iš esmės perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastume kažką naudingo galutiniam variantui. Pergalvojame iš naujo, išgyvename iš naujo. Niekur nepanaudotos pastraipos irgi naudingos – jos yra kūrybos proceso dalis.

Pasiūlymas: parašę pirmąjį eskizą, atsiverskite tuščią lapą ir pradėkite iš pradžių. Įterpkite tik aktualias, vykusias pirmojo eskizo vietas, bet šiaip – rašykite iš naujo. (Taip įmanoma parašyti kelis skirtingus romanus ta pačia tema.)

Nėra vienos taisyklės, kiek eskizų yra gana. Gali užtekti dviejų, gali neužtekti ir penkių…

  • Bendras paveikslas

Nepatariama taisant galvoti iškart apie visus dalykus. Viename eskize galima susitelkti ties dialogais, kitame – ties siužetu. Kas turėtų rūpėti taisant:

Personažai – juk galiausiai žmonės skaito knygas todėl, kad jose aprašomi žmonės.

Siužetas – pradžia, vidurys, pabaiga…

Požiūris (POV) – kieno akimis pasakojama, kuriuo asmeniu.

Aprašymai – nuo abstrakčių („nepaprastas vaikas) prie konkrečių („vaikas skirtingos spalvos akimis“).

Dialogai – lakoniškumas, potekstės, nelogiškumai (ypač nelogiškai kalba supykę žmonės), nuomonių konfliktai.

Aplinkybės – kontekstas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas – dažnai kitoje aplinkoje tas pats veiksmas net neįvyktų („aplinka kalta“).

Atsiminimai (flešbekai) – per juos reiktų nepamesti pagrindinio veiksmo linijos.

Balsas – autoriaus Aš (stilius), kalbos grožis (ar tik žurnalistinis reportažas?).

Tema – dažniausiai ryškėja (arba randama, sugalvojama) po pirmųjų eskizų.

  • Smulkmės, operuojamos užaštrintu pieštuku

Gramatika ir skyryba – be komentarų.

Metaforos ir palyginimai – tai svogūnai: jei jų per daug, patiekalas nebe kvepės, o dvoks.

Būdvardžiai ir prieveiksmiai – prieskoniai, kuriuos reiktų naudoti saikingai.

Klišės arba štampai – jeigu nuostabi frazė jau gerokai nuvalkiota, geriau sugalvoti naują.

Paaiškinimai dialoguose – galbūt tarė, pasakė tinka labiau (nes išsišoka mažiau), nei burbtelėjo, cyptelėjo, subosijo?

Tarptautiniai žodžiai – jeigu nenorite pretenzingumo, tai nerašykite įmantriai.

  • Trumpinti trečdaliu

Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį. Norėdamas išvengti šitokios skaitytojo reakcijos, rašytojas turi būti dar žiauresnis ir trumpinti savo kūrinį negailestingai. Sutraukti, išbraukti, sukeisti žodžius, sakinius, pastraipas vietomis, palikti tik reikalingus žodžius…

Pasiūlymas: pabandykite vieną iš savo kūrinių sutrumpinti trečdaliu. Atidėkite jį kelioms dienoms, vėliau perskaitykite ir pasvarstykite, ar ne pagerėjo?

  • Tai kada bus gana?

Kai kurie rašytojai teigia niekada nebaigiantys taisyti savo kūrinių. Kai kurie nurimsta, tik pamatę savo kūrinius knygos formoje, ir tai subruzda taisyti prieš naują leidimą. Bet yra tokių, kurie sakosi jaučią, kada kūrinys baigtas. Tiesiog jų pramanytoje Visatoje kiekviena žvaigždė savo vietoje – kiekvienas žodis atsidūrė ten, kur reikia, dirba tai, ką reikia, ir jau nepajudinamas.

Beje, save priskiriu prie tų paskutiniųjų.

(rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)

Reklama: