skaitantiems ir rašantiems

All posts in teorija

  • Pasaulis kažkieno akimis

    kazkieno-akimis

    Vienas mano apsakymas, kurio nevadinu šedevru, tačiau laikau užbaigtu, susilaukė trumpo atsiliepimo iš vienos mano draugės. Ji parašė man: „Vis galvoju, ar jis ją nužudė?“

    Kvaila situacija: aš irgi galvoju, ar jis ją nužudė. Gerai, kad draugė nebandė išklausti, kaip yra iš tiesų, nes autorius turėtų žinoti apie personažo poelgius… Bent jau autorius?

    Vienas momentas su tuo apsakymu (beje, jis vadinasi „Bailys“ ir jį šiandien įdėjau į savo kūrybos puslapį) – ten pasakotojas yra pagrindinis personažas, „žudikas“. Ar jis sako mums tiesą? Ar sako sau tiesą? Juk tai yra jo požiūris į viską, kas įvyko!

    Jei skaitote anglišką kūrybiško rašymo teoriją, turbūt susidūrėte su santrauka POV: Point Of View – išvertus būtų „požiūris“. 

    Pradedantieji rašytojai dažnai daro klaidą, pasakodami ne vieno, o kelių veikėjų akimis. Šito visi prisimokė iš kino, televizijos ar XIX a. romanų. Pavyzdžiui, kine dažnai sekama ne vieno, o kelių personažų linija, tačiau retai pasakoma, ką jie galvoja (balsas už kadro, kalbėjimas į kadrą). Rašytojai kartais su džiaugsmu naudojasi prozos privalumu ne tik sekti personažą, bet ir skaityti jo mintis, užrašyti jo vidinį monologą, nerti į visus jo pojūčius, negalvodami apie tokio elgesio pasekmes. Jie tikisi, kad tai, kas veikia kine, suveiks ir prozoje. Anaiptol!

    Niekas neuždraus laužyti taisykles. Tačiau pradedančiajam patartina išmokti susidoroti su vieno veikėjo požiūriu, jo išgyvenimais ir monologais, o tik paskui bandyti manipuliuoti dešimtimi.

    Jei jau nusprendėte šokinėti iš vieno personažo į kitą, raskite rimtą priežastį taip daryti. Baisiausia, kai nesuvokiama, kad vyksta toks mėtymasis, kai staiga priešpaskutiniame puslapyje savo požiūrį išsako visai nebe nusivylusi namų šeimininkė, o jos trečias nuo galo meilužis… (Juokinga? O esu taip ne sykį parašiusi.)

    Visažinystė (autoriaus, o ir skaitytojo) atima progą kurti pasakojimo įtampą. Kaip galima sukurti įtampą, jei skaitytojai žino, ką galvoja visi pagrindiniai personažai?

    Dabar, kai žinote, kokį uždavinį buvau išsikėlusi, rašydama „Bailį“, pabandykite visgi skaitydami patirti malonumą, pažiūrėti į pasaulį to personažo akimis.

    (naudotasi Brian Kiteley „The 3 A.M. Epiphany“)

  • Kaip galvoti apie skaitytoją

    simon-obarzanek-faces

    Kažkada praėjau pragarą, stropiai stengdamasi scenoje galvoti apie žiūrovą. Galiu pasakyti, kad tai yra fiziškai neįmanoma. Tačiau toks dalykas, kaip ryšys su auditorija, kuris tinka ir rašymui, yra tikrai svarbus elementas.

    Rašytojams irgi patariama: „Rašydami visada galvokite apie skaitytoją“. Gerai, bet išgirdus tokį patarimą iškyla tiek klausimų! Kaip galima galvoti apie skaitytoją (ir kas tas SKAITYTOJAS?), kai galvoji apie personažą, siužetą, aplinkybes arba kai išvis negalvoji, kai tave tiesiog „neša“?

    Išmintingesnis ir gailestingesnis patarimas būtų kelių pakopų:

            Galvodami apie tai, ką norėtumėte parašyti, arba prieš pradėdami rašyti pabandykite galvoti apie skaitytoją. Jei tai sukels žodžių, minčių, idėjų bangą, t. y. jei įsivaizduojamas skaitytojas įkvėps jus, galvokite apie jį toliau, galvokite apie tai, ką norėtumėte jam pasakyti.

            Bet jei mintys apie skaitytoją kausto jūsų fantaziją, baugina arba erzina, meskite iš galvos. Sakykite sau, kad nerašysite jokiam skaitytojui, pamirškite!

            Tokiu atveju, rašykite sau. Arba raskite tokį malonų skaitytoją, kuriam norėtųsi pasakoti. Tarsi rašytumėte jam laišką. Nesijaudinkite dėl to, kad parašysite tokia forma, kurios negalima rodyti tikram skaitytojui. Tokio „egoistiško“ proceso tikslas yra rašant jausti malonumą, pasitenkinimą, rašyti patogiai. Rašykite tol, kol rasite daug naujų minčių, idėjų, epizodų. Nevarkite, nesistenkite rašyti tvarkingai, „gerai“.

            Tuomet pagalvokite apie skaitytoją. Tekstą pertvarkykite, redaguokite, karpykite, lipdykite, turėdami omenyje skaitytoją. Tvarkydami nesukritikuokite įdomių ir naudingų atradimų, kurie atsirado laisvojo rašymo metu. Galbūt reikės perrašyti viską kitokiu tonu, tačiau svarbiausia nepradėti pasakoti pompastiškai ar sausai, svarbiausia – išvalyti, išgryninti mintis. Galbūt nustebsite atradę, kiek nedaug tereikia taisyti, koks trumpas kelias nuo netvarkingų rašliavų iki sklandžių tekstų.

    Po žingsnelį, po mažytį ir – pirmyn. Visai, kaip teatre. O remdamiesi tradiciniu patarimu turbūt net nebūtume išjudėję iš mirties taško.

    (Patarimai rašytojams pagal Peter Elbow.)

  • Laiškas mielam darbdaviui

    Apie tai, kaip rašyti motyvacinį laišką ir CV, daug skelbta internete. Gražiai ir išsamiai paaiškina CV online.

    Tačiau niekas nepasako subtilių dalykų, kuriuos pastebėjau pati būdama darbdavio pusėje, kai dirbau reklamos agentūros kūrybos skyriuje ir ieškojau rašančių talentų. Beje, ir darbo skelbimą teko rašyti…

    Kodėl reklamos agentūrų skelbimai atrodo taip keistai? Todėl, kad jie tikisi susirasti darbuotoją, kuris teisingai suprato jų skelbimą ir tinkamai į jį atsiliepė.

    Talento po puodu nepavoši. Net gramatinių klaidų jūroje galima įžvelgti galingą kūrybinę potenciją ir duoti žmogui progą pasireikšti – pateikti užduotį, pakviesti pokalbiui. Tačiau ar visi supranta, kur bando patekti? Ir ko nori reklamos agentūros? Kiek talentingų nepatyrusių žmonių rašo laišką prastai?

    Šie patarimai galbūt padės išvengti kvailų klaidų:

    • Kūrybingas reklamos agentūros darbo skelbimas kviečia rašyti kūrybingą motyvacinį laišką. Reiškia, iš jūsų laiško bus sprendžiama, kaip suvokiate kūrybingumą.
    • Bet kokio kūrybingumo motyvacinis laiškas privalo turėti pagrindinius atributus: kreipinį, parašą. Ir pagrindinę mintį: ką norite pasakyti, kodėl reikia susidomėti būtent jumis.
    • Jei dar nežinote, tai skaityti laišką, kuris surašytas į vieną teksto bloką, beveik neįmanoma. Jau trečioji eilutė susilieja su penktąja, o dešimtojoje eilutėje esanti mintis liks neperskaityta. Kiekviename paragrafe užtenka trijų sakinių. Ir kuo jie trumpesni – tuo geriau!
    • Atkreipkite dėmesį ir skirkite laiko grafiniam teksto vaizdui. Tai yra didelė dalis teksto informacijos. Informacijos apie jus.
    • Jei parašęs laišką jo kelis kartus neperskaitysite ir neištaisysite, paliksite daug korektūros, sintaksės ir gramatinių klaidų. Tikrai.
    • Skaitydami laišką trečią kartą, trumpinkite, kiek tik galite.
    • Metaforos, palyginimai, epitetai ir kiti kalbos papuošimai turėtų neužgožti minties. Kai jie tėra stiliaus šablonai, kai jų pilni sakiniai, tai skaitydamas pradedi garsiai juoktis. Pvz. viename laiške buvo teigiama, kad pretendentas jau yra „gerai susipažinęs su reklamos agentūros virtuve“. Puiku, tai kurioje pusėje yra kriauklė ir kurioje – šaldytuvas?
    • Gausūs tarptautiniai žodžiai nerodo išprusimo. Greičiau – polinkį į manieringumą. Kur galite, pakeiskite juos lietuviškais atitikmenimis.
    • Skaitydama sakinį, kuriame teigiama, jog autorius moka puikiai rašyti, klausiu: kieno rašliavą dabar skaitau ir kodėl laiške to puikaus rašymo nesimato? Rašykite taip gerai, kad nereiktų to atskirai pabrėžti.
    • Rašykite taip, kaip kalbėtumėte, bet ne šnekamąja kalba. Šnekamojoje kalboje daug šiukšlelių, intarpėlių, kaip „berods“, „aišku“, „žinot“, „sakau“, „galbūt“, „turbūt“, „na“ ar netgi „nu“… Be jų geriau todėl, kad skaitymo ir klausymo procesas vyksta skirtingai. Kalbėdami tokiais žodeliais užpildome pauzes, tad net negirdime. Skaitydami pauzių nematome, ir žodeliai virsta kliūtimis.
    • Nepersistenkite su įvardžiais. Ypač su „aš“.
    • Neaiškius žodžius patikrinkite Lietuvių kalbos žodyne. Įtartinus – taip pat.
    • Per visą savo darbo laiką gavau 95 % laiškų, kurių autoriai bando rašyti kūrybiškai, tačiau retas kuris parašo sklandžiai. Tiesiog – sklandžiai, tvarkingai, be klaidų. O bandoma įsidarbinti reklamos srityje rašytojais!
    • Manau, apie kūrybiškumą geriausiai byloja atlikti darbai, pomėgiai, hobis. Juk nesunku prikabinti savo darbo pavyzdį (jau publikuotą kūrinį ar nuorodą).
    • Išsiųskite laišką kitą dieną. Prieš tai dar kartą perskaitę.

    Paskutinis patarimas: nesivadovaukite kitų patarimais – mąstykite savo galva!

  • Konfliktas makaronų lėkštėje

    agurkelis-vs-alyvuoge

    Konfliktas. Paprasta, tačiau pasiekiama anaiptol ne lengvai (bent man). Esu pastebėjusi, kad netgi aktoriai savo improvizacijose vengia konflikto (kuris yra esminis dramos elementas), kadangi yra pratę jo vengti gyvenime – ir tai yra normalu. Meno pasaulyje tenka veikti nenatūraliai, prieš prigimtį. Veržtis į karą, kai norisi taikos. Nes – be konflikto nieko nebus. Kodėl?

    • Geras rašytojas naudojasi energija, kuri atsiranda susidūrus priešingoms jėgoms.

    • Įdomiausi personažai yra tie, kurie priešinasi, kovoja, įsipainioja į konfliktą.

    • Konfliktas gali būti vidinis ir išorinis.

    • Išorinis konfliktas: sporto rungtynės, nesutarimai su tėvais, draugais, valdžia, dalyvavimas kare, kova su (kokia nors) sistema, bandymas nugalėti nusikaltėlių pasaulį.

    • Vidinis konfliktas: geismas kovoja su protu, drąsa – su bailumu, seksualinis potraukis – su baime, godumas – su kaltės jausmu ir t. t.

    • Vidinį konfliktą geriau atskleidžia ne personažo vidinis monologas (labai jau tiesmukiška), bet veiksmai, kurie įkūnija jo mintis.

    • Konfliktas gali būti iššauktas statusų skirtumo.

    • Gyvenime mus dažniausiai erzina išsišokėliai, tačiau kūriniuose – neveiklieji susitaikėliai.

    • Veikėjas kūrinio eigoje turi keistis, ir konfliktas yra jo vidinių pokyčių priežastis.

    • Šalutiniai personažai taip pat turi savo vidinius konfliktus.

    • Veikėjų konfliktai galiausiai išsprendžiami arba paaštrinami, arba pasikeičia jų pobūdis.

    • Jei veikėjas lygiai toks pat ir kūrinio pradžioje, ir pabaigoje – gal reikia rašyti iš naujo?

    • Galima parašyti nuostabų romaną vien tik apie vidinį konfliktą, tačiau jei liktų tik išorinis konfliktas, būtų nuobuodu.

    • Veikėjai privalo būti įsitraukę į savo vidines kovas ir taip pat gali būti įsipainioję į išorines.

    Jei kūrinyje per maža įtampos, suteikite pagrindiniam veikėjui daugiau nepatogumų. Patikrinkite, ar daug jis pasiryžęs atiduoti už tai, kad pasiektų savo tikslą. Dėliokite jo kelyje sunkesnes kliūtis. Padidinkite jo tikslo kainą. Tegul bus aišku, kad nepasiekęs jo praras labai daug.

    Prie ko čia makaronai?

  • Naratyvas aperityvui

    Naratyvas – pasakojimas. Kaip kuriamas naratyvas arba kaip yra pasakojama? Tai analizuoti galima atsižvelgiant į du dalykus. Pirmasis dalykas yra struktūra (kokia tvarka dėliojami įvykiai, kaip skirstomos dalys, žodžiu, kaip viskas montuojama), o antrasis – kas, kaip, kieno balsu mums pasakoja? Šįkart trumpai apie pastarąjį:

    Pasakojimas pirmuoju asmeniu –

    Tai pirmasis, seniausias britų romanistų pasakojimo būdas, kai pasakotojas stengėsi įtikinti skaitytoją istorijos tikrumu, kartais netgi perleisdamas veikėjui visas autorines teises, kaip tai padarė Danielis Defo (Daniel Defoe) savo kūrinyje Robinzonas Kruzas“. Pasakotojas gali likti nematomas arba kartais pasakyti kažką nuo savęs, kreiptis į skaitytoją, perkelti skaitytoją iš praeities“ į dabartį“. Pasakodamas nuo savęs pirmuoju asmeniu (esamajame laike), autorius išduoda, kad pasakojantis asmuo yra išgyvenęs pasakojamuosius įvykius (būtajame laike). Visai kaip filme: jeigu mus lydi balsas už kadro, tai esame įsitikinę, kad bent to balso savininkas iki galo liks gyvas, nes kitaip – kas gi papasakotų istoriją?

    Atsiminimas –

    Jeigu pasakotojas pirmuoju asmeniu neria į savo atsiminimus, tai dažnai jis neria taip giliai ir prisimena tiek daug tikslių detalių, kaip nė vienas iš mūsų. Kai kuriuose romanuose puslapių puslapiai smulkių kambario, asmens, santykių aprašymų, dialogų su tiksliomis veikėjų reakcijomis. Ar gali taip būti, kad veikėjas (pasakotojas) turi tokią atmintį ir viską prisimena? Kadangi kiekvienas autorius kaunasi už tai, kad jo kūrinys (išties tai pramanas, bet vis tiek) būtų visiškai įtikėtinas ir laikytinas tikru įvykiu, tai verta susimąstyti ir dalykų, išnirusių iš užmaršties rūko, aprašymui skirti daugiau pastangų.

    Neadekvatus pasakotojas –

    Tai pasakotojas, kuris yra visiškai nuoširdus, pasakoja tiesą, kurią jis žino, tačiau iš jo pasakojimo skaitytojas supranta, kad tai neadekvačiai situaciją, aplinką, save suvokiantis asmuo. Pavyzdžiui: jei pasakotojas yra autistas.

    Pasakotojo lytis –

    Turbūt daugiau žinome atvejų, kai vyras rašo kaip moteris, o ne atvirkščiai. Tačiau šis pasakojimo būdas atrastas jau seniai, nieko juo nenustebinsi. Kitos lyties balsu kalba ir vyrai, ir moterys. Toks apvertimas daromas su priežastimi: kai taip yra naudingiau naratyvui ir pagrindinės idėjos išpildymui.

    Multi-naratyvas –

    Ne vienas, o du ar daugiau pasakotojų. Turbūt daug kas skaitė Viljamo Folknerio (William Faulkner) Kai aš gulėjau mirties patale“. Jeigu tinka, tai kodėl gi ne?

    Skazas –

    Nežinau tikslaus lietuviško šio termino atitikmens (šnekamoji kalba?). Tai yra rusiškas žodis – skaz“, nuo skazat“ – pasakyti“. Tai pasakojimas pirmuoju asmeniu ne literatūrine kalba, o tokia, kokią girdime gatvėje. Irgi – kodėl gi ne, jei yra priežastis?

    Sąmoningas romanas –

    Kai kurių romanų pagrindinis veikėjas yra pats romano autorius, bet tai ne autobiografija (Dikenso Deividas Koperfildas“).

    Kreipinys į skaitytoją –

    Kai veikėjas (pasakotojas) ištisai bendrauja su skaitytoju: klausia, tariasi, provokuoja, spėlioja, kokia galėtų būti skaitytojo nuomonė, ir panašiai.

    Visažinis pasakotojas –

    Visi autoriai, bet ne visi pasakotojai yra visažiniai. Romanas su visažiniu pasakotoju (jis žino tiek pat, kiek ir autorius, o paprastai profesionalus autorius žino, ką nori pasakyti, todėl žino apie istoriją viską), turės problemą: kodėl visažinis pasakotojas atskleidžia vieną, bet neatskleidžia kitos paslapties? Kaip jis žaidžia su skaitytojais? Kodėl?

    Kieno akimis? –

    Labai neįprasta būtų pradėti pasakojimą vieno veikėjo akimis, o toliau įlįsti į kitą veikėją arba pasakotoją ir pasakoti kito akimis. Nors Tolstojus romane Ana Karenina“ nepaiso jokių ribų: vienoje vietoje mes netgi girdime trumpą kalės Laskos vidinį monologą. Genijui daug kas leidžiama, tačiau ne visi paprasti mirtingieji drįsta tai daryti. Šokinėti iš vieno personažo galvos į kitą, aišku, niekas neuždraus, bet taip besimaivydami galime lengvai prarasti skaitytojo tikėjimą, kad pasakojime yra tiesos. Dažniausiai autorius pasirenka vieną personažą, kurio galvoje bus leista lankytis viso pasakojimo metu. Mažiau siužeto komplikacijų.

    Pasakojamasis laikas –

    Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis.

    Pasakojamojo laiko pakeitimas –

    Daugumoje romanų pasakojama būtuoju laiku, tačiau yra ir tokių, kuriuose laikas pakeičiamas vidury pasakojimo. Tai kažką keičia. Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

    Laisvasis netiesioginis stilius –

    Arba laisvasis netiesioginis diskursas. Kai pasakotojas persiima personažo jausmais. Ši technika tokia dažna, kad mes net nebepastebime jos. Bet kažkada kažkas pirmasis ją panaudojo. Tai – Džeinė Ostin (Jane Austin).

    Tokiu stiliumi nesąmoningai rašiau ir aš. Nuo šiol daug ką naratyve darysiu arba nedarysiu sąmoningai.

    Šis konspektas rašytas pagal
    John Mullan “How Novels Work”.