skaitantiems ir rašantiems

All posts in teorija

  • Stilius yra… aš

    KleinBottle

    Trumanas Kapotė (Truman Capote):

    Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pasFaulknerMcCullers – jie iškart parodo save.

    (Visas interviu: Trumano Kapotės balsas)

    Viljamo Stranko jaunesniojo (William Strunk Jr.) ir E. B. Vaito (E. B. White) knygoje „Elements of Style“ yra skyrius apie stilių. Papunkčiui ištraukiu jo esmę:

    1. Place yourself in the background. (Pats būkite šešėlyje.)

    Rašykite per daug negalvodami apie save, neiškelkite savęs į pirmą planą. Jeigu jūsų darbas stiprus, sklandus, nuotaikingas, asmenybė sužibės jame savaime.

    2. Write in a way that comes naturally. (Rašykite taip, kaip natūraliai išeina.)

    Rinkitės tuos žodžius, kurie jums parankūs. Nemėgdžiokite kitų rašytojų (bent jau sąmoningai). Nesąmoningas mėgdžiojimas nėra toks jau blogas dalykas – jis kyla iš žavėjimosi kitų kūriniais.

    3. Work from a suitable design. (Laikykitės tinkamos schemos.)

    Prieš pradėdami kurti, sugalvokite schemą, pasirinkite formą. Nešami emocijų, visgi pasirinkite kryptį.

    4. Write with nouns and verbs. (Rašykite daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.)

    Daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, o ne būdvardžiais ir prieveiksmiais. Patariama kabintis už daiktų ir veiksmo: tai suteiks darbui jėgos ir spalvų. Būdo ir veiksmo nusakymas taip neveiks.

    5. Revise and rewrite. (Perskaitykite ir perrašykite.)

    Skaitymas to, ką parašei, yra rašymo dalis. Skaitant randama kompozicijos nesklandumų, minties įtrūkimų. Retas kuris parašo iškart galutinį variantą.

    6. Do not overwrite. (Neperkraukite kalbos.)

    Įmantrus, pernelyg puošnus, perkrautas tekstas kartais vimdo. Ir trukdo sekti pagrindinę mintį. Ypač reikia saugotis renkant kompiuteriu – rašymo greitis leidžia pilstyti iš tuščio į kiaurą, mėgautis žodžių srautu. (Mėgautis niekas neuždraus, tik paskui nepamirškite sutrumpinti.)

    7. Do not overstate. (Neperdėkite.)

    Jeigu išpūsite, perdėsite, pagražinsite vieną kartą, skaitytojas nebetikės jumis.

    8. Avoid the use of qualifiers. (Venkite įterpinių.)

    Galima sakyti, laimei, žinoma, aišku, beje, deja, kiek atsimenu, šimtas tokių žodelyčių suveiks kaip siurbėlės jūsų tekste.

    9. Do not affect a breezy manner. (Nesižavėkite spontaniškumu.)

    Rašyti viską, kas užplaukia, nėra taip jau stipru. Spontaniškas pilstymas pralaimi prieš suvaldytas emocijas.

    10. Use ortodox spelling. (Neišradinėkite naujos rašybos.)

    Skaitytojui yra lengviau skaityti žinomus, matytus žodžius. Keisdami jų formą, atitrauksite dėmesį nuo veiksmo (lengviau – lengweu?).

    11. Do not explain too much. (Neaiškinkite per daug.)

    Ypač tiesioginėje kalboje. Dažnai užtenka: „jis tarė“. Retai padeda: „jis tarė pritardamas“.

    12. Do not construct awkward adverbs. (Nekurkite nenormalių prieveiksmių.)

    Kaip čia būtų lietuviškai… „Ji rašo laikraštiškai.“ Tinka? (Overly, muchly, tiredly...)

    13. Make sure the reader knows who is speaking. (Pasistenkite, kad skaitytojas žinotų, kas kalba.)

    Jeigu dialoge taps nebeaišku, kas kalba, žmogus bus priverstas skaityti iš naujo. Taip pat nenaudinga kirsti tiesioginę kalbą ne vietoje. Pvz. „Mano berniuk, ar jau, – tarė pulkininkas, – esi pasiruošęs karui?“ Tiktų: „Mano berniuk, – tarė pulkininkas, – ar jau esi pasiruošęs karui?“

    14. Avoid fancy words. (Venkite prašmatnių žodžių.)

    Venkite komplikuotų, pretenzingų, įmantrių, gudrių, tarptautinių, kai yra paprastų ir visiems suprantamų žodžių. Čia daug kas priklauso nuo rašytojo klausos. Kaip ją lavinti? Skaityti.

    15. Do not use dialect unless your ear is good. (Nenaudokite tarmių, nebent turite gerą klausą.*)

    Jei jau rašote su tarmiškais (ar kalbos su akcentu, ar slengo) intarpais, visame kūrinyje laikykitės tos pačios žodžio formos. Pvz. durnela vėliau nekeiskite į durniala, durnele ar pan.

    16. Be clear. (Rašykite aiškiai.)

    Aiškumas yra geros prozos ženklas. Jei sakinys painus, miglotas – geriau tokį išbraukti ir perrašyti.

    17. Do not inject opinion. (Neįterpkite nuomonės.)

    Mes visi turime nuomonę apie viską, tačiau įterpti ją bet kur – egoizmo ženklas. Sakyti savo nuomonę naudingiau tik tuomet, kai jos klausia. Rašyti – tik tuomet, kai jos tikrai reikia.

    18. Use figures of speech sparingly. (Kalbos figūras naudokite taupiai.)

    Kalbos figūros (retorinis kreipinys, retorinis klausimas, retorinis sušukimas, kartojimas, laipsniavimas, polisindetonas, asindetonas, paralelizmas, antitezė, elipsė, nutylėjimas, inversija, periodas ir t.t.), šaudomos viena po kitos, neleidžia skaitytojui atsikvėpti, vargina. Naudodami metaforas, nepainiokite jų: palyginę ką nors su kardžuve, nepridurkite, kad tai buvo ir kaip smėlio laikrodis.

    19. Do not take shortcuts at the cost of clarity. (Nenaudokite trumpinimų aiškumo sąskaita.)

    Trumpinimą reikia pirmiausia išskleisti (Pamišusių Meškų Sąjunga), o tik vėliau naudoti (PMS).

    20. Avoid foreign languages. (Venkite užsienio kalbų.)

    Kai kurie rašytojai jaučia poreikį įterpti žodžius ar sakinius kita kalba. Skaitytojui tai sukelia nepatogumus, o rašytojui – leidžia pasipuikuoti erudicija…

    21. Prefer the standard to the offbeat. (Rinkitės normą, o ne nukrypimus.)

    Naujų kalbos vėjų tegul vaikosi reklamos kūrėjai – jiems yra svarbu susikalbėti potencialių pirkėjų kalba. Jauni rašytojai kartais stačia galva neria į naujoves, užuot ramiai ir atsargiai bridę į šiaip ar taip nuolat kintančios kalbos srovę…

    PASTABA: Palikau angliškus sakinius, nes mano vertimai yra netikslūs. Paaiškinimai po kiekvienu punktu yra mano, nors stengiausi laikytis originalo minties. Matote, iškyla problema – ar tai, kas tinka anglų kalbai, tinka ir lietuvių? Beje, Stranko ir Vaito „biblija rašytojams“ neatrodo absoliučiai teisinga netgi anglakalbiams. (Kritikos galite rasti čia.) O ir pati kalba tikrai yra kintantis dalykas. Kaip ir kalbos patarimai.

    *pastabėta vėliau: rašytojo klausą gal geriau vadinti kalbos pojūčiu

  • Grožinė, negrožinė ir kt.

    Lietuvių kalboje fiction ir non-fiction atitinkamai: grožinė literatūra ir negrožinė literatūra (dėl pastarosios netgi atsiklausiau profesionalų iš VLKK). Ką reiškia žodis grožinė geriau jūs man pasakykite, nes aš tik jaučiu jo ryšį su grožiu, o grožis yra baisiai miglotas reikalas, nes – skonio reikalas. Tuo tarpu žodis fiction, kuris siejasi su fikcija, o dar ir išmone, pramanu, melu, man atrodo aiškus. Non-fiction – nepramanytas, dokumentinis, bandymas užrašyti tiesą.

    Kadangi šis straipsnis yra angliškojo santrauka, naudosiu ir nelietuviškus terminus, kad būtų mažiau (daugiau?) sumaišties. Šiaip ar taip, lietuvių filologai turbūt turi savo teoriją ir paaiškintų geriau. Tik man iš jų paaiškinimų kol kas neaišku.

    Apie grožinės literatūros (fiction) istorijas dažniausiai sakoma, kad jos yra melas, kuris yra tiesa. Jos yra išgalvotos, tačiau atspindi tiesą. Užrašytos taip tikroviškai, kad skaitytojas jomis patiki.

    Pagrindinės grožinės literatūros (fiction) formos yra: romanas (novel), apysaka (novella) ir novelė arba apsakymas (short story). Toliau termino apsakymas nenaudosiu, nes lietuviai jį apibrėžia maždaug taip:

    Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo. (…) Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės. (Vikipedija)

    Mano manymu, skirti dvi trumposios literatūros formas pagal turinį yra labai painu. Turbūt taip galvoja ir daugiau žmonių, nes pamažu ima dominuoti tiesiog novelė.

    Romanas (novel) ir apysaka (novella) –

    Romane paprastai veikia daug personažų, yra daug įvykių, aplinkybių, nuotaikų ir t.t. Parodomas visas pasaulis. Jo publikacijos apimtis – apie 150–300 psl., nors kartais siekia ir 1000 psl. Kompiuterinis skaičiavimas būtų toks: apie 80 000 žodžių (320 psl., double spacing, 12 point font).

    Apysaka yra trumpesnioji romano forma. (Amerikiečių leidyklos nelabai žino, kaip tokios apimties knygas parduoti, todėl geriau apsispręsti – rašyti plačiau (romaną) arba daug siauriau (novelę).)

    Novelė (short story) –

    Novelės esmė – susitelkimas į vieną dalyką:

    –       vieną įvykį

    –       vieną laikotarpį

    –       vieną vietovę (aplinkybes)

    –       vieną nuotaiką

    Novelės publikacijos (knygoje ar žurnale) apimtis – 10–25 psl. Bet gali būti tik 1–2 psl. (flash fiction) arba net iki 50 psl. Kompiuteryje: ne daugiau 15 000 žodžių (60 psl., double spacing, 12 point font).

    Kadaise novelės buvo labai populiarios, nes jų laukdavo beveik visi žurnalai (čia, aišku, ne Lietuvoje, o Amerikoje). Dabar jas dažniausiai skaito rinkiniuose, literatūros žurnaluose.

    Pradedančiam rašytojui patariama išbandyti novelę – ne todėl, kad ji lengvesnė (trumpą kūrinį daug sunkiau sudėlioti paveikiai), bet dėl to, kad jos eskizą lengviau perrašyti, redaguoti, galima greičiau pajusti rašymo proceso visumą. Be to, labai norint, novelę galima išplėsti iki apysakos ar romano.

    Aukštoji literatūra (literary fiction) ir žanrinė literatūra (genre fiction) –

    Žanrinė literatūra apima: mistiką (mystery), detektyvą (?) (suspence), mokslinę fantastiką (science fiction), fantastiką (fantasy), siaubą (horror), vesterną (western), meilės romaną (romance)*. Yra toks išankstinis nusistatymas, kad žanrinė literatūra yra prasto lygio, tačiau kai kurie rašytojai yra tikri savo srities meistrai: Reimondas Čandleris (Raymond Chandler), Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien), Stivenas Kingas (Steven King), Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

    Aukštąją literatūrą apibrėžti sunkiau, bet trumpai tariant – tai vadinama menu, o jos kūrėjai – didžiaisiais, nes parašė tikrus literatūrinius šedevrus. Tarpe jų: Antonas Čechovas (Anton Chekhov), F. Skotas Fitdžeraldas (F. Scott Fitzgerald), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), Levas Tolstojus (Lev Tolstoy), Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), (ir vėl) Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

    Komercinė literatūra (commercial fiction) – tai kažkas tarp: kai žanro rėmuose kuriami aukštajai literatūrai būdingi stiprūs charakteriai, situacijos. Į tokią kategoriją patenka žymusis Elenos Fylding (Helena Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tarpžanrinės komercinės literatūros chick-lit (mergaičių lyga?) pavyzdys).

    Metus visus išankstinius nusistatymus, galima teigti, kad gerai arba prastai rašyti galima bet kurį tipą ar žanrą, bet visada naudinga lygiuotis į meistrišką Literatūrą (iš didžiosios raidės).

    Šioje santraukoje neišvardinti negrožinei literatūrai (non-fiction) priklausantys žanrai: memuarai, autobiografija, biografija, esė, istorinis romanas. Taip pat nekalbėta apie literatūrą vaikams, paaugliams, jaunimui. To nebuvo paskaitoje, kurią čia sukonspektavau, bet jie egzistuoja 🙂

    (konspektavau iš „Gotham Writers‘ Workshop“)

    P. S.: Kai kurių angliškų terminų vertimai gali būti neteisingi – jei galite, pataisykite mane.

    ———————

    *Šiuos vertimus dabar (2012-06) norėčiau patikslinti: mystery – detektyvas, suspense – trileris, fantasy – fentezi arba maginė fantastika.

  • Girta realybė

    Magiškasis realizmas. Uždedi etiketę ir nereikia pasiaiškinimo, jei nusprendi seneliukui priauginti dideliausius sparnus, prikelti visą kaimą iš numirusiųjų, leisti kunigui levituoti nuo šokolado, vaikams mokytis skaityti iš tirščių, senmergėms deklamuoti nuojautas… Gali meluoti akivaizdžiai ir be jokio pasiaiškinimo, o skaitytojai trokš to melo dar ir dar, kol galiausiai, visiškai apspangę, nebeskirs magiškojo melo nuo blaivios realybės.

    Bet man pabėgimas, pasiteisinus magiškuoju realizmu, nepatinka.

    Borcheso (Jorge Luis Borges) neskaitau todėl, kad esu pasakiusi: geriausia, ką galiu padaryti savo pačios labui, tai neskaityti knygų, kurių nesuprantu. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) dozę esu gavusi nemažą, bet didžiausią įspūdį jis man paliko tuomet, kai perskaičiau „Šimtą metų vienatvės“ (magiškojo realizmo etiketės etiketė), kuri mane aplankė antrame kurse, per žiemos atostogas. Kai publikavo ir kitas Markeso knygas, visas gaudžiau ir skaičiau. Kadangi aplink taip pat buvo daug magijos ir mistikos (pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai), tai knygų turinys sutapo su mano poreikiais. Reikėjo patvirtinimo, kad pasaulis yra išprotėjęs ir jame viskas įmanoma, ir jį gavau. Stebiuosi, kaip stogas nenuvažiavo…

    Paskui gyvenimas pakoregavo knygų pasirinkimą. Sužinojau, kad kūrinių žanras viso labo tik žanras, o realybė yra realybė, vadink ją kaip nori: siurrealistine, fantastiškąja, magiškąją, socialine, poetine… Visos knygos yra parašytos žmonių ir viskas, kas yra užrašyta, tučtuojau virsta melu, na, vadinkime gražiau – pramanu. Arba fikcija.

    Šiandien visą rytą prasiknaisiojusi internete po mokslinius straipsnius, kuriuose ginčijamasi, kas gi tas magiškasis realizmas ir kam ant kaktos derėtų užklijuoti tą madingąją etiketę, surikiuosiu kai kurias man įdomias mintis:

    • apie jį dažnai sakoma „barokiškas“ (prašmatnumas, įmantrumas, pagražinimai, vingrybės);
    • magiškajame realizme faktai pateikiami pasakos (fantastikos) forma;
    • kodėl buvo duotas toks sudurtinis pavadinimas? – magija buvo turinyje, o realizmas – stiliuje;
    • kas gali nuspręsti, kada fantazija yra fantazija, o realizmas – tik stilius?
    • magiškojo realizmo rašytojai yra blaivūs, tuo tarpu jų aprašoma realybė – girta;
    • tai realizmo ir fantastikos miksas, kuriame realizmas visgi dominuoja;
    • magiškasis realizmas – nuo postkolonializmo neatsiejamas reiškinys;
    • juo, kaip priemone parodyti pasauliui savo vietinio folkloro turtus, naudojasi ne viena „trečiojo pasaulio“ šalis;
    • magiškojo realizmo rašytojai (ir skaitytojai) bėga nuo realybės į fantazijų pasaulį;
    • įvyksta susidūrimas, pereinant iš „nueinančios praeities“ (nostalgiškasis primityvizmas) į „neišvengiamą ateitį“;
    • magiškojo realizmo realybė – prisodrinta magijos elementų?
    • o gal išplėstos realybės suvokimo ribos? t. y. realybėje matome daugiau nei tikėjomės? – nuostabioji realybė;
    • magiškasis realizmas – tai politinis įrankis, mirštančių kultūrų balsas (tinka lietuviams?).

    Kai kurie prie magiškojo realizmo prikišę nagus rašytojai (be dviejų jau minėtųjų):

    • Salman Rushdie
    • Isabel Allende
    • Haruki Murakami
    • Franz Kafka
    • Ben Okri
    • Toni Morrison
    • Alejo Carpentier
    • Günter Grass
    • Carlos Fuentes
    • Patrick Süskind
    • Julio Cortazar

    Kaip veikia magiškasis realizmas? Mechanizmas yra toks:

    • magiškus reiškinius ir nutikimus veikėjai priima nesistebėdami, jiems tai natūralu;
    • magija pasireiškia bendruomenėje (kaime, šeimoje) arba asmenyje; magiją sukelia konkreti vieta arba asmuo, jo poelgiai ar jausmai;
    • istorija, siužetas paliekami atviri, nepaaiškinti, neišteisinti; niekas nekelia klausimų;
    • realybė ir magija sugyvena viename (kūrinyje, pasakojime, pastraipoje, įvykyje); kelia nuostabą skaitytojui, bet ne veikėjams;
    • veikėjai arba pasakotojas siužeto varomąja jėga dažnai pasirenka liaudies pasakas, šeimos istorijas, kuriose dažnai yra stebuklo elementų;
    • pagrindiniai istorijos veikėjai yra tie, kurie paprastai būna šalutiniai (maži žmonės); kartais jie bejėgiai, bet kartais organizuotai pasipriešina išorinėms jėgoms: valdžiai, laikui, mirčiai, ligai ar pan.

    Ar gali būti taip, kad esi gimęs kurti magiškąjį realizmą? Gal. Bet svarbiausia, ko reiktų nepamiršti: tai neturėtų būti pabėgimas nuo realybės. Magiškasis realizmas kalba apie realybę savomis priemonėmis. Toks kalbėjimas turi būti išteisintas. Antraip tai bus ne literatūra, o magiškasis alkoholizmas.

  • Pipirai ir detalės

    eggleston-los_alamos

    Detalės, detalės, detalės. Tai ne šiaip sau kruopos ar trupiniai pagražinimui, tai yra tie pipirai, kurie skiria šiaip sau rašytojus nuo labai gerų rašytojų (man patiko vieno graiko atsakymas į klausimą, kas skiria peles nuo žmonių? – pelės nevalgo pipirų).

    Šiaip sau rašytojai naudoja mažai detalių arba naudoja… ne pagal paskirtį. O rašinėtojai galbūt išvis nežino, kas ta detalė ir su kuo ji valgoma.

    PERSONAŽO DETALĖS

    Jų reikia tuomet, kai skaitytojams pristatomas naujas veikėjas. Pvz. jeigu rašote apie pagrindinį veikėją, kuris yra „aukštas tamsiaplaukis vyriškis mėlynomis akimis“, tai esate pernelyg šykštus informacijos: juk tokį aprašymą atitinka trečdalis vyrijos. Norėdami, kad herojus skaitytojų būtų sutiktas ypatingai, suteikite jam ypatingų savybių:

    • gal jis nešioja akinius storais stiklais? auksiniais rėmais?
    • turi neįprastą tatuiruotę? randą? apgamą?
    • gal jis (ji?) barzdotas ar ūsuotas?
    • jei tai moteris, koks jos makiažas (jei išvis yra)?
    • kokie dantys?
    • kokius papuošalus nešioja?
    • laikrodis? du laikrodžiai ant vienos rankos?
    • gal rankinėje visuomet nešiojasi atsargines pėdkelnes?
    • gal turi kažkokių įpročių? (pvz. visada pauostyti prieš ką suvalgant)
    • gal turi kažkokių baimių? (pvz. labai bijo tamsos, šunų, dantistų)
    • gal jį persekioja kokia nors mintis? (pvz. kad rudaakiai meluoja)
    • gal turi kokių nervinių tikų? (pvz. trūkčioja dešinė akis, mikčioja, nerviškai kosti)
    • gal jis (ji) niekada nekalba, kai vairuoja?
    • gerdama(s) arbatą siurbčioja?
    • eidamas stipriai kerta kulnais?
    • susinervinęs(-usi) visuomet niūniuoja vieną ir tą pačią melodiją?

    Ir taip toliau. Fizinės savybės, įpročiai, elgsena. Detalių gali užtekti ir vienos-dviejų-trijų, jei tik jos tikslios ir atgaivina iki tol buvusį plokščią piešinuką, tesakantį: „vyras“ arba „moteris“. (Tokius geriau kabinti ant tualeto durų.)

    Čia reikia pridurti, kad veikėjų charakteriai labiausiai atsiskleis per jų veiksmus, mintis, požiūrius, veiksmus, jausmus ir panašiai. Bet keletas detalių apie jų išorę niekada nepamaišys.

    APLINKOS DETALĖS

    Iš mokyklos laikų prisimenu kankinančius bandymus perskaityti Balzako (Honoré de Balzac) romaną: puslapių puslapiai su kambarių ir drabužių aprašymais… Man tai kraštutinumas.

    Nenorėdami kristi į kitą kraštutinumą ir pakabinti savo veikėjų skausmus bei džiaugsmus beorėje erdvėje, taupiai, bet tiksliai aprašome aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

    • gal tai yra namas, paprasčiausias namas su sienomis, lubomis, stogu, durimis ir langais, bet – gal kažko jame trūksta? gal jis senas? naujas ir dar kvepia dažais? turi įtrūkimą sienoje? 
    • kas suteikia atmosferai išskirtinumo? šviesa? garsai? kvapai? spalvos?
    • gal kokie augalai? gyvūnai?
    • kas čia svarbiausia?
    • jeigu tai būtų nuotrauka – kaip viskas joje atrodytų, kokia būtų kompozicija?

    Manau, dar yra neprošal žinoti, kodėl personažus pastatėte būtent į tokias aplinkybes, ką jos duoda veiksmui, charakteriams, o gal net pagrindinei kūrinio minčiai?

    DETALĖS, KURIANČIOS ĮTAMPĄ

    Tiesą pasakius, detalės ir kuria įtampą. Kas gi daugiau, jei ne detalės?

    Tik čia jau kalbame apie detales veikėjų žodžiuose, veiksmuose, daiktuose, kuriuos jie liečia, ima, duoda, laužo ar yra tiesiog jų apsuptas, kai tuo tarpu vyksta koks nors veiksmas. Čia tiktų koks nors pavyzdys:

    Jie pasirodė naktį iš liepos dvidešimtosios į dvidešimt pirmąją, pusė valandos po vidurnakčio. Jų negalėjo būti labai daug – gal kokie penki, daugiausia šeši. Aš tik girdėjau balsus ir triukšmą. Greičiausiai jie net nepastebėjo, kad namelyje dega šviesa. Miegamasis įrengtas namelio gale, o ir užuolaidos buvo užtrauktos. Buvo pirma tvanki naktis po ilgos pertraukos, paskutinės mūsų atostogų savaitės pradžia. Aš dar nemiegojau, skaičiau Štifterį, „Mano prosenelio knygų krepšį“.

    Ingo Šulce (Ingo Schulze) galėjo pradėti savo apsakymą „Mobilusis telefonas“ kaip nors paprasčiau ir trumpiau: „Praeitą naktį mūsų sodo namelį užpuolė chuliganai.“ Betgi tuomet neliktų „jų“ ir įtampos…

    Detalės nėra lengvas prieskonis, bet juo būtinai reikia išmokti naudotis, ir aš mokiausi, mokausi ir mokysiuos, nes Nabokovas sako: „Dievink dievišką detalę“. Nagi, dievinu, kai atrandu tokią skaitomoje knygoje, dievinu, kai atrandu tokią savo kūrinyje. Deja, kol kas retai, bet…

    (man vėl padėjo: John Marsden „Everything I Know About Writing“)

  • Stiprūs žodžiai

    parker-lion

    Žodžiai turi nevienodą emocinį krūvį, svorį, jėgą. Sugrūsti į sakinį jie dūsta, pykstasi, ir rašinys virsta kratiniu, kurio nesinori nei skaityti, nei girdėti skaitant.

    Labai daug rašančiųjų persistengia. Bandymas rašyti „kuo vaizdingiau“ palieka įspūdį, kad buvo rašyta „kuo įmantriau“. Vaizdingai bus tada, kai bus tiek, kiek reikia, saikingai.

    Kas stipriau, ar:

    Mano širdis sudrebėjo ir iš akių pasipylė karčios ašaros.

    Ar:

    Pravirkau.

    Verksmas jau pats savaime yra stiprus veiksmas. Pabandykite apsiverkti nei iš šio, nei iš to (net prisiversti iš tikrųjų juoktis nėra lengva!). Ir mus retai graudina verkiantys žmonės. Skaitydami verkiame ne tada, kai verkia veikėjas, o kai susijaudiname patys.

    Antonas Čechovas rašė: „Jei nori pasiekti skaitytojo širdį, stenkis būti kuo abejingesnis“. 

    Stiprūs žodžiai gerai suskamba, kai jiems duodama erdvės. Viena žinomiausių Džorždo Orvelo (George Orwell) frazių: „Jei tik gali išbraukti žodį – išbrauk.“

    Aišku, rašyme negalioja viena taisyklė. Jeigu įmantri, perkrauta kalba yra stilinga arba reikalinga – kodėl gi ne? Manau, kad svarbiausia yra pajusti žodį kaip medžiagą. Kaip molį, kurį minkydamas gali išgauti įvairiausias formas, išreikšti idėją, jausmą, mintį.

    Ta proga padarysiu eksperimentą – viešai paredaguosiu savo rašytą pastraipą:

    Pagaliau sukrebžda durų užraktas, įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – jis sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs žmogus. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (69 ž.)

    Tvarkau įvardžius:

    Pagaliau sukrebžda durų užraktas, jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (68 ž.)

    Tvarkau logiką:

    Pagaliau krebžda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, persisotinęs mano svetingumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (63 ž.)

    Aiškinuosi, ką reiškia žodis „persisotinęs“ (persotinti: padaryti be saiko ko turintį, iki atsibodimo galintį tenkinti poreikius). Tikrinu „krebžda“ sinonimus, nes krebžda dažniausiai pelės.

    Pagaliau brazda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, be saiko persirijęs mano gerumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (65 ž.)

    Trumpinu, kur tik įmanoma, ir dar tvarkau logiką:

    Skimbteli durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas!“, bet nebėgu sveikintis kaip katė – tai mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į lentyną arba į kampą – skalbimui. Jis stovi tarpduryje. Žvilgteliu – sulysęs. O buvome išsiskyrę tik dešimčiai dienų. Seniau tuko, be saiko misdamas mano gerumu, bet daugiau to nebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kraujo. (56 ž.)

    Čia ir paliksiu (bet tai nereiškia, kad rytoj nerasiu klaidų).

    (teoriją apie stiprius žodžius rašiau pagal John Marsden „Everything I Know About Writing“)

  • Pasaulis kažkieno akimis

    kazkieno-akimis

    Vienas mano apsakymas, kurio nevadinu šedevru, tačiau laikau užbaigtu, susilaukė trumpo atsiliepimo iš vienos mano draugės. Ji parašė man: „Vis galvoju, ar jis ją nužudė?“

    Kvaila situacija: aš irgi galvoju, ar jis ją nužudė. Gerai, kad draugė nebandė išklausti, kaip yra iš tiesų, nes autorius turėtų žinoti apie personažo poelgius… Bent jau autorius?

    Vienas momentas su tuo apsakymu (beje, jis vadinasi „Bailys“ ir jį šiandien įdėjau į savo kūrybos puslapį) – ten pasakotojas yra pagrindinis personažas, „žudikas“. Ar jis sako mums tiesą? Ar sako sau tiesą? Juk tai yra jo požiūris į viską, kas įvyko!

    Jei skaitote anglišką kūrybiško rašymo teoriją, turbūt susidūrėte su santrauka POV: Point Of View – išvertus būtų „požiūris“. 

    Pradedantieji rašytojai dažnai daro klaidą, pasakodami ne vieno, o kelių veikėjų akimis. Šito visi prisimokė iš kino, televizijos ar XIX a. romanų. Pavyzdžiui, kine dažnai sekama ne vieno, o kelių personažų linija, tačiau retai pasakoma, ką jie galvoja (balsas už kadro, kalbėjimas į kadrą). Rašytojai kartais su džiaugsmu naudojasi prozos privalumu ne tik sekti personažą, bet ir skaityti jo mintis, užrašyti jo vidinį monologą, nerti į visus jo pojūčius, negalvodami apie tokio elgesio pasekmes. Jie tikisi, kad tai, kas veikia kine, suveiks ir prozoje. Anaiptol!

    Niekas neuždraus laužyti taisykles. Tačiau pradedančiajam patartina išmokti susidoroti su vieno veikėjo požiūriu, jo išgyvenimais ir monologais, o tik paskui bandyti manipuliuoti dešimtimi.

    Jei jau nusprendėte šokinėti iš vieno personažo į kitą, raskite rimtą priežastį taip daryti. Baisiausia, kai nesuvokiama, kad vyksta toks mėtymasis, kai staiga priešpaskutiniame puslapyje savo požiūrį išsako visai nebe nusivylusi namų šeimininkė, o jos trečias nuo galo meilužis… (Juokinga? O esu taip ne sykį parašiusi.)

    Visažinystė (autoriaus, o ir skaitytojo) atima progą kurti pasakojimo įtampą. Kaip galima sukurti įtampą, jei skaitytojai žino, ką galvoja visi pagrindiniai personažai?

    Dabar, kai žinote, kokį uždavinį buvau išsikėlusi, rašydama „Bailį“, pabandykite visgi skaitydami patirti malonumą, pažiūrėti į pasaulį to personažo akimis.

    (naudotasi Brian Kiteley „The 3 A.M. Epiphany“)

  • Kaip galvoti apie skaitytoją

    simon-obarzanek-faces

    Kažkada praėjau pragarą, stropiai stengdamasi scenoje galvoti apie žiūrovą. Galiu pasakyti, kad tai yra fiziškai neįmanoma. Tačiau toks dalykas, kaip ryšys su auditorija, kuris tinka ir rašymui, yra tikrai svarbus elementas.

    Rašytojams irgi patariama: „Rašydami visada galvokite apie skaitytoją“. Gerai, bet išgirdus tokį patarimą iškyla tiek klausimų! Kaip galima galvoti apie skaitytoją (ir kas tas SKAITYTOJAS?), kai galvoji apie personažą, siužetą, aplinkybes arba kai išvis negalvoji, kai tave tiesiog „neša“?

    Išmintingesnis ir gailestingesnis patarimas būtų kelių pakopų:

            Galvodami apie tai, ką norėtumėte parašyti, arba prieš pradėdami rašyti pabandykite galvoti apie skaitytoją. Jei tai sukels žodžių, minčių, idėjų bangą, t. y. jei įsivaizduojamas skaitytojas įkvėps jus, galvokite apie jį toliau, galvokite apie tai, ką norėtumėte jam pasakyti.

            Bet jei mintys apie skaitytoją kausto jūsų fantaziją, baugina arba erzina, meskite iš galvos. Sakykite sau, kad nerašysite jokiam skaitytojui, pamirškite!

            Tokiu atveju, rašykite sau. Arba raskite tokį malonų skaitytoją, kuriam norėtųsi pasakoti. Tarsi rašytumėte jam laišką. Nesijaudinkite dėl to, kad parašysite tokia forma, kurios negalima rodyti tikram skaitytojui. Tokio „egoistiško“ proceso tikslas yra rašant jausti malonumą, pasitenkinimą, rašyti patogiai. Rašykite tol, kol rasite daug naujų minčių, idėjų, epizodų. Nevarkite, nesistenkite rašyti tvarkingai, „gerai“.

            Tuomet pagalvokite apie skaitytoją. Tekstą pertvarkykite, redaguokite, karpykite, lipdykite, turėdami omenyje skaitytoją. Tvarkydami nesukritikuokite įdomių ir naudingų atradimų, kurie atsirado laisvojo rašymo metu. Galbūt reikės perrašyti viską kitokiu tonu, tačiau svarbiausia nepradėti pasakoti pompastiškai ar sausai, svarbiausia – išvalyti, išgryninti mintis. Galbūt nustebsite atradę, kiek nedaug tereikia taisyti, koks trumpas kelias nuo netvarkingų rašliavų iki sklandžių tekstų.

    Po žingsnelį, po mažytį ir – pirmyn. Visai, kaip teatre. O remdamiesi tradiciniu patarimu turbūt net nebūtume išjudėję iš mirties taško.

    (Patarimai rašytojams pagal Peter Elbow.)

  • Laiškas mielam darbdaviui

    Apie tai, kaip rašyti motyvacinį laišką ir CV, daug skelbta internete. Gražiai ir išsamiai paaiškina CV online.

    Tačiau niekas nepasako subtilių dalykų, kuriuos pastebėjau pati būdama darbdavio pusėje, kai dirbau reklamos agentūros kūrybos skyriuje ir ieškojau rašančių talentų. Beje, ir darbo skelbimą teko rašyti…

    Kodėl reklamos agentūrų skelbimai atrodo taip keistai? Todėl, kad jie tikisi susirasti darbuotoją, kuris teisingai suprato jų skelbimą ir tinkamai į jį atsiliepė.

    Talento po puodu nepavoši. Net gramatinių klaidų jūroje galima įžvelgti galingą kūrybinę potenciją ir duoti žmogui progą pasireikšti – pateikti užduotį, pakviesti pokalbiui. Tačiau ar visi supranta, kur bando patekti? Ir ko nori reklamos agentūros? Kiek talentingų nepatyrusių žmonių rašo laišką prastai?

    Šie patarimai galbūt padės išvengti kvailų klaidų:

    • Kūrybingas reklamos agentūros darbo skelbimas kviečia rašyti kūrybingą motyvacinį laišką. Reiškia, iš jūsų laiško bus sprendžiama, kaip suvokiate kūrybingumą.
    • Bet kokio kūrybingumo motyvacinis laiškas privalo turėti pagrindinius atributus: kreipinį, parašą. Ir pagrindinę mintį: ką norite pasakyti, kodėl reikia susidomėti būtent jumis.
    • Jei dar nežinote, tai skaityti laišką, kuris surašytas į vieną teksto bloką, beveik neįmanoma. Jau trečioji eilutė susilieja su penktąja, o dešimtojoje eilutėje esanti mintis liks neperskaityta. Kiekviename paragrafe užtenka trijų sakinių. Ir kuo jie trumpesni – tuo geriau!
    • Atkreipkite dėmesį ir skirkite laiko grafiniam teksto vaizdui. Tai yra didelė dalis teksto informacijos. Informacijos apie jus.
    • Jei parašęs laišką jo kelis kartus neperskaitysite ir neištaisysite, paliksite daug korektūros, sintaksės ir gramatinių klaidų. Tikrai.
    • Skaitydami laišką trečią kartą, trumpinkite, kiek tik galite.
    • Metaforos, palyginimai, epitetai ir kiti kalbos papuošimai turėtų neužgožti minties. Kai jie tėra stiliaus šablonai, kai jų pilni sakiniai, tai skaitydamas pradedi garsiai juoktis. Pvz. viename laiške buvo teigiama, kad pretendentas jau yra „gerai susipažinęs su reklamos agentūros virtuve“. Puiku, tai kurioje pusėje yra kriauklė ir kurioje – šaldytuvas?
    • Gausūs tarptautiniai žodžiai nerodo išprusimo. Greičiau – polinkį į manieringumą. Kur galite, pakeiskite juos lietuviškais atitikmenimis.
    • Skaitydama sakinį, kuriame teigiama, jog autorius moka puikiai rašyti, klausiu: kieno rašliavą dabar skaitau ir kodėl laiške to puikaus rašymo nesimato? Rašykite taip gerai, kad nereiktų to atskirai pabrėžti.
    • Rašykite taip, kaip kalbėtumėte, bet ne šnekamąja kalba. Šnekamojoje kalboje daug šiukšlelių, intarpėlių, kaip „berods“, „aišku“, „žinot“, „sakau“, „galbūt“, „turbūt“, „na“ ar netgi „nu“… Be jų geriau todėl, kad skaitymo ir klausymo procesas vyksta skirtingai. Kalbėdami tokiais žodeliais užpildome pauzes, tad net negirdime. Skaitydami pauzių nematome, ir žodeliai virsta kliūtimis.
    • Nepersistenkite su įvardžiais. Ypač su „aš“.
    • Neaiškius žodžius patikrinkite Lietuvių kalbos žodyne. Įtartinus – taip pat.
    • Per visą savo darbo laiką gavau 95 % laiškų, kurių autoriai bando rašyti kūrybiškai, tačiau retas kuris parašo sklandžiai. Tiesiog – sklandžiai, tvarkingai, be klaidų. O bandoma įsidarbinti reklamos srityje rašytojais!
    • Manau, apie kūrybiškumą geriausiai byloja atlikti darbai, pomėgiai, hobis. Juk nesunku prikabinti savo darbo pavyzdį (jau publikuotą kūrinį ar nuorodą).
    • Išsiųskite laišką kitą dieną. Prieš tai dar kartą perskaitę.

    Paskutinis patarimas: nesivadovaukite kitų patarimais – mąstykite savo galva!

  • Konfliktas makaronų lėkštėje

    agurkelis-vs-alyvuoge

    Konfliktas. Paprasta, tačiau pasiekiama anaiptol ne lengvai (bent man). Esu pastebėjusi, kad netgi aktoriai savo improvizacijose vengia konflikto (kuris yra esminis dramos elementas), kadangi yra pratę jo vengti gyvenime – ir tai yra normalu. Meno pasaulyje tenka veikti nenatūraliai, prieš prigimtį. Veržtis į karą, kai norisi taikos. Nes – be konflikto nieko nebus. Kodėl?

    • Geras rašytojas naudojasi energija, kuri atsiranda susidūrus priešingoms jėgoms.

    • Įdomiausi personažai yra tie, kurie priešinasi, kovoja, įsipainioja į konfliktą.

    • Konfliktas gali būti vidinis ir išorinis.

    • Išorinis konfliktas: sporto rungtynės, nesutarimai su tėvais, draugais, valdžia, dalyvavimas kare, kova su (kokia nors) sistema, bandymas nugalėti nusikaltėlių pasaulį.

    • Vidinis konfliktas: geismas kovoja su protu, drąsa – su bailumu, seksualinis potraukis – su baime, godumas – su kaltės jausmu ir t. t.

    • Vidinį konfliktą geriau atskleidžia ne personažo vidinis monologas (labai jau tiesmukiška), bet veiksmai, kurie įkūnija jo mintis.

    • Konfliktas gali būti iššauktas statusų skirtumo.

    • Gyvenime mus dažniausiai erzina išsišokėliai, tačiau kūriniuose – neveiklieji susitaikėliai.

    • Veikėjas kūrinio eigoje turi keistis, ir konfliktas yra jo vidinių pokyčių priežastis.

    • Šalutiniai personažai taip pat turi savo vidinius konfliktus.

    • Veikėjų konfliktai galiausiai išsprendžiami arba paaštrinami, arba pasikeičia jų pobūdis.

    • Jei veikėjas lygiai toks pat ir kūrinio pradžioje, ir pabaigoje – gal reikia rašyti iš naujo?

    • Galima parašyti nuostabų romaną vien tik apie vidinį konfliktą, tačiau jei liktų tik išorinis konfliktas, būtų nuobuodu.

    • Veikėjai privalo būti įsitraukę į savo vidines kovas ir taip pat gali būti įsipainioję į išorines.

    Jei kūrinyje per maža įtampos, suteikite pagrindiniam veikėjui daugiau nepatogumų. Patikrinkite, ar daug jis pasiryžęs atiduoti už tai, kad pasiektų savo tikslą. Dėliokite jo kelyje sunkesnes kliūtis. Padidinkite jo tikslo kainą. Tegul bus aišku, kad nepasiekęs jo praras labai daug.

    Prie ko čia makaronai?

  • Naratyvas aperityvui

    Naratyvas – pasakojimas. Kaip kuriamas naratyvas arba kaip yra pasakojama? Tai analizuoti galima atsižvelgiant į du dalykus. Pirmasis dalykas yra struktūra (kokia tvarka dėliojami įvykiai, kaip skirstomos dalys, žodžiu, kaip viskas montuojama), o antrasis – kas, kaip, kieno balsu mums pasakoja? Šįkart trumpai apie pastarąjį:

    Pasakojimas pirmuoju asmeniu –

    Tai pirmasis, seniausias britų romanistų pasakojimo būdas, kai pasakotojas stengėsi įtikinti skaitytoją istorijos tikrumu, kartais netgi perleisdamas veikėjui visas autorines teises, kaip tai padarė Danielis Defo (Daniel Defoe) savo kūrinyje Robinzonas Kruzas“. Pasakotojas gali likti nematomas arba kartais pasakyti kažką nuo savęs, kreiptis į skaitytoją, perkelti skaitytoją iš praeities“ į dabartį“. Pasakodamas nuo savęs pirmuoju asmeniu (esamajame laike), autorius išduoda, kad pasakojantis asmuo yra išgyvenęs pasakojamuosius įvykius (būtajame laike). Visai kaip filme: jeigu mus lydi balsas už kadro, tai esame įsitikinę, kad bent to balso savininkas iki galo liks gyvas, nes kitaip – kas gi papasakotų istoriją?

    Atsiminimas –

    Jeigu pasakotojas pirmuoju asmeniu neria į savo atsiminimus, tai dažnai jis neria taip giliai ir prisimena tiek daug tikslių detalių, kaip nė vienas iš mūsų. Kai kuriuose romanuose puslapių puslapiai smulkių kambario, asmens, santykių aprašymų, dialogų su tiksliomis veikėjų reakcijomis. Ar gali taip būti, kad veikėjas (pasakotojas) turi tokią atmintį ir viską prisimena? Kadangi kiekvienas autorius kaunasi už tai, kad jo kūrinys (išties tai pramanas, bet vis tiek) būtų visiškai įtikėtinas ir laikytinas tikru įvykiu, tai verta susimąstyti ir dalykų, išnirusių iš užmaršties rūko, aprašymui skirti daugiau pastangų.

    Neadekvatus pasakotojas –

    Tai pasakotojas, kuris yra visiškai nuoširdus, pasakoja tiesą, kurią jis žino, tačiau iš jo pasakojimo skaitytojas supranta, kad tai neadekvačiai situaciją, aplinką, save suvokiantis asmuo. Pavyzdžiui: jei pasakotojas yra autistas.

    Pasakotojo lytis –

    Turbūt daugiau žinome atvejų, kai vyras rašo kaip moteris, o ne atvirkščiai. Tačiau šis pasakojimo būdas atrastas jau seniai, nieko juo nenustebinsi. Kitos lyties balsu kalba ir vyrai, ir moterys. Toks apvertimas daromas su priežastimi: kai taip yra naudingiau naratyvui ir pagrindinės idėjos išpildymui.

    Multi-naratyvas –

    Ne vienas, o du ar daugiau pasakotojų. Turbūt daug kas skaitė Viljamo Folknerio (William Faulkner) Kai aš gulėjau mirties patale“. Jeigu tinka, tai kodėl gi ne?

    Skazas –

    Nežinau tikslaus lietuviško šio termino atitikmens (šnekamoji kalba?). Tai yra rusiškas žodis – skaz“, nuo skazat“ – pasakyti“. Tai pasakojimas pirmuoju asmeniu ne literatūrine kalba, o tokia, kokią girdime gatvėje. Irgi – kodėl gi ne, jei yra priežastis?

    Sąmoningas romanas –

    Kai kurių romanų pagrindinis veikėjas yra pats romano autorius, bet tai ne autobiografija (Dikenso Deividas Koperfildas“).

    Kreipinys į skaitytoją –

    Kai veikėjas (pasakotojas) ištisai bendrauja su skaitytoju: klausia, tariasi, provokuoja, spėlioja, kokia galėtų būti skaitytojo nuomonė, ir panašiai.

    Visažinis pasakotojas –

    Visi autoriai, bet ne visi pasakotojai yra visažiniai. Romanas su visažiniu pasakotoju (jis žino tiek pat, kiek ir autorius, o paprastai profesionalus autorius žino, ką nori pasakyti, todėl žino apie istoriją viską), turės problemą: kodėl visažinis pasakotojas atskleidžia vieną, bet neatskleidžia kitos paslapties? Kaip jis žaidžia su skaitytojais? Kodėl?

    Kieno akimis? –

    Labai neįprasta būtų pradėti pasakojimą vieno veikėjo akimis, o toliau įlįsti į kitą veikėją arba pasakotoją ir pasakoti kito akimis. Nors Tolstojus romane Ana Karenina“ nepaiso jokių ribų: vienoje vietoje mes netgi girdime trumpą kalės Laskos vidinį monologą. Genijui daug kas leidžiama, tačiau ne visi paprasti mirtingieji drįsta tai daryti. Šokinėti iš vieno personažo galvos į kitą, aišku, niekas neuždraus, bet taip besimaivydami galime lengvai prarasti skaitytojo tikėjimą, kad pasakojime yra tiesos. Dažniausiai autorius pasirenka vieną personažą, kurio galvoje bus leista lankytis viso pasakojimo metu. Mažiau siužeto komplikacijų.

    Pasakojamasis laikas –

    Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis.

    Pasakojamojo laiko pakeitimas –

    Daugumoje romanų pasakojama būtuoju laiku, tačiau yra ir tokių, kuriuose laikas pakeičiamas vidury pasakojimo. Tai kažką keičia. Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

    Laisvasis netiesioginis stilius –

    Arba laisvasis netiesioginis diskursas. Kai pasakotojas persiima personažo jausmais. Ši technika tokia dažna, kad mes net nebepastebime jos. Bet kažkada kažkas pirmasis ją panaudojo. Tai – Džeinė Ostin (Jane Austin).

    Tokiu stiliumi nesąmoningai rašiau ir aš. Nuo šiol daug ką naratyve darysiu arba nedarysiu sąmoningai.

    Šis konspektas rašytas pagal
    John Mullan “How Novels Work”.