skaitantiems ir rašantiems

All posts in teorija

  • Ritmas prozoje

    Kas yra ritmas?

    Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis. (ualgiman)

    Skaitydami (mintyse ar balsu), kreipiame dėmesį į žodžių kirčiuotus skiemenis, klausomės skirtingo jų ilgumo. Taip pat svarbios ir didesni žodžių junginiai – sakiniai, pastraipos. Ieškome ir pasikartojimų: ne tiek skiemens (nes tai jau būtų rimas – poezijos instrumentas), kiek žodžio, kelių žodžių junginio, prasmės.

    Jei mane pažadintumėt naktį ir paklaustumėt, kas yra ritmas, atsakyčiau vienu žodžiu: pasikartojimai! Ir tai galioja bet kuriai meno šakai: dailei, šokiui, teatrui, muzikai…

    Vincas Krėvė – jo žymūs banguotieji sakiniai – yra vienas ryškiausių ritmo pavyzdžių, štai ištrauka iš jo „Gilšės“:

    Gal jau nusibodo jums, berneliai, gal jau įkyrėjo jums, vyručiai, mano pasakėlė. Gal ji negražiai sudėta, neįdomiai sakyta, bet jūs pakentėkit, man senam dovanokit, kad seni mano pirštai silpnai liečia kanklių stygas, kad senatvės pakirstas mano balsas neskamba, kaip skambėti turėtų.

    Išdarkysiu originalą, atimsiu iš jo kelias bangeles:

    Jums gal jau, berneliai, nusibodo, įkyrėjo mano pasakėlė. Negražiai sudėta, neįdomi. Bet pakentėkit, dovanokit seniui, kad seni jo pirštai silpnai liečia kanklių stygas, o senatvės pakirstas balsas neskamba, kaip turėtų.

    Svarbu nepamesti loginio kirčio. Loginis kirtis, tai sakinio vinis: minties aiškumui svarbiausias žodis arba žodžių grupė. Pvz. Kirčiuotas vienas žodis: „Kur tu išsiruošei?“ (gali būti ir: „Kur tu išsiruošei?“ – ir: „Kur tu išsiruošei?“) Kirčiuota žodžių grupė: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“ (gali būti: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“) Loginį kirtį atpažįstame kontekste. Loginiu kirčiu galime ir šiek tiek keisti kontekstą, suteikti kitokį atspalvį…

    Laipsniavimas

    Žodžio arba žodžių junginio (sąvokos) kartojimas gimdo laipsniavimą. T. y. skaitydami pasikartojančias dalis, „įsikarščiuojame“. Pvz. (dar išskyriau ir formatą):

    Gaudyk, gaudyk, gaudyk – laikyk, laikyk, laikyk!

    Pastebėkime, kad tai netgi dvigubas pasikartojimas, todėl po brūkšnio aukštyn laipsniuojame nuo ten, kur baigėme paskutiniu (pajuodintu) „gaudyk“. Jei taip ir toliau, galima iki isteriško klyksmo nusilaipsniuoti…

    Sakinių ilgis

    Sakinių ilgiu kontroliuojame tempą. Ilgieji linkę banguoti, juose būtinai kuriame vietą pauzei, atsikvėpimui (mintyse skaitant, irgi galima dusti!):

    Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. (ualgiman)

    Trumpi sakiniai neleidžia įsibėgėti, sukaupia, kelia įtampą. Štai iš Škėmos „Baltos drobulės“:

    Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešiinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt, rėkčiau pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

    Trumpos pastraipos irgi stabdo tempą ir išskiria mintį, sukaupia į ją dėmesį. Man atskira pastraipa su vienu sakiniu – kaip ir poezijos eilutė – tampa ryški it reklaminis šūkis. Pvz. Gintarė Adomaitytė labai mėgsta tokius šūkius, jos toks stilius (iš „Upeivės“):

    Jau gana.
    Jau užtenka man tos ne mano upės.
    Ne mano miesto.
    Nepažįstamų žmonių.

    Įsivaizduokim kitą kraštutinumą:

    Jau gana, jau užtenka man tos ne mano upės, ne mano miesto, nepažįstamų žmonių…

    Pauzė

    Ne tik sakinio išmetimas į atskirą pastraipą stabdo: galima sustabdyti tarp pastraipų įterpus didelį tarpą – kelias eilutes tuštumos.

    Skirtingo ilgio pauzes išgauname sintaksės dėka. Pvz. aktoriai skaito skyrybos ženklus, kaip natas (panašiai skaito mintyse ir ne tokie profesionalūs skaitytojai):

    Kablelis – jis dedamas sakinio viduryje, įvairiais atvejais gali turėti skirtingas intonacijas. Kablelis – trumpas stabtelėjimas.

    Kabliataškis – tai atskyrimo ženklas, kuris užima tarpinę dalį tarp taško ir kablelio, kartais padeda nustatyti skirtumą tarp pasakojimo ir aprašymo detalių. Ilgesnis už kablelį, trumpesnis už tašką sustojimas.

    Dvitaškis – kai jis dedamas prieš vardinimą, aiškinimą, tai stabtelėjimas, toks – hop! – šuoliukas į paaiškinimą.

    Brūkšnys – juo nurodomos pauzės paprastai turi didelį psichologinį krūvį (praleistas žodis, minties šuolis), pauzė trunka tiek, kiek numanomai yra praleista.

    Taškas – juo žymima sakinio (minties) pabaiga, kuriai būdingas balso nuleidimas, po jo – ilgesnė pauzė, išnaudojama atsikvėpimui.

    Daugtaškis – perspėja apie ilgą pauzę, taip pat gali žymėti perėjimą į vidinį monologą (nebaigta mintis).

    Įterpti žodžiai

    Reiktų paminėti ir sakinio dalis, kurios ypatingai išskirtos – apgaubtos skliaustais, brūkšniais. Jos nukreipia mintį į šalį, paaiškina, pateikia skolintą mintį. Pati rašydama jaučiu, kad jų emocinis krūvis yra mažesnis, nei prieš ir po einančių sakinio dalių, todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti. Turiu išlaikyti skaitytojo dėmesį – po įterptos informacijos jis grįžta į tiesų taką, iššoka ant kranto, išlipa iš baseino, į kurį trupam buvo įkritęs… Pvz. ištrauka iš mano „Kaštonų“ – dažnai mėgstu įterpti visą sakinį:

    Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

    Aktoriai tokią ištrauką skaitytų taip, kad dalis skliaustuose būtų nuslopinta, tarsi panirusi po vandeniu – nes išnėrus iš to sakinio reikia atsidurti ant kito baseino kranto, tame pačiame aukštyje, tęsti lyg niekur nieko.

    Skaitymas garsiai

    Tam, kad pagerėtų ritmo suvokimas, klausa (sąsajos su muzikalumu – ne iš tuščio (matote, ir vėl skliaustai!)), skaitykime garsiai: poeziją, prozą, būtinai kartais ir savo tekstus. Jei sunku jausti ritmą, tarkite, su kiekvienu žodžio kirčiu trinksėdami stalą. Arba tyčia nutęskite balses, arba pabrėžkite vien tik priebalses. Pradžiai – bent jau atsiras dėmesys žodžio garsui.

    Ritmas rašant yra svarbus rūpestis, bet tikrai ne pirmajame eskize. Štai paskutinis pavyzdys, iš mano apsakymo „Žuvis“. Pirmajame eskize tik dėliojau istoriją, o antrajame jau atsirado muzikalumas (šiaip kūrinyje netgi išdrįsau vieną sakinį palikti surimuotą). Galite palyginti, kas skamba geriau:

    Eskizas nr. X:

    Autobusas numeris penki išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto iš stotelės, į kurią nuo namų reikia eiti dešimt minučių. Rytais pažadina mama. Abi išgeriam kmynų arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį su rūkytu sūriu. Mama mane visada palydi, nes dar visai tamsu ir šalta. Paskui grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui, pažadina jį ir pati išeina į darbą. Ji dirba valytoja. Autobusas kartais beveik nesustoja – vos tik atsidaro durys, reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelis keleivis. Visada labai noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Žiede palaukčiau, kol vairuotojas parūkys, ir važiuotume atgal, namo. Skaityčiau knygas. Bet stotelė jau čia, išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Iš tolo ūžia ventiliatoriai. Reikia pereiti erdvų, prisnigtą kiemą. Prieš aušrą beprotiškai šalta.

    Paskutinis variantas:

    žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

    mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

    mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

    Tiek žinau apie ritmą šiandien (nepamirškite, kad nesu filologė, lituanistė, esu aktorė, scenos kalbos dėstytoja ir grafomanė). Jei su kuo nors nesutinkate arba žinote dar daugiau – prašau pastabų, patarimų ir nuorodų.

    _______________________________

    Toliau skaityti:

    mokytojo Algimanto straipsnelis „Skambumas

    ten pat straipsnelis „Laipsniavimas ir kartojimas

    Pavartinėti gal būtų įdomu Stefanijos Nosevičiūtės knygą aktoriams „Scenos kalba“ (turbūt rasite tik bibliotekoje).

  • Viliokė publicistika

    Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

    (Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

    Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

    1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
    2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
    3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
    4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
    5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
    6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
    7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
    8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
    9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
    10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
    11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
    12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
    13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
    14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
    15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
    16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
    17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
    18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
    19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
    20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

    Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…

  • Aš, tu, jis ir visažinis

    Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

    Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

    Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

    Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

    (1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

    Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

    Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

    PRATIMAS: Kitas balsas

    Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

    (2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

    Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

    PRATIMAS: Instrukcija

    Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

    (3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

    Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

    (3a) Visažinis pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

    Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

    PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

    Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

    (3b) Objektyvus pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

    Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

    Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

    PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

    Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

    (3c) Nevisažinis pasakotojas

    Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

    Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

    PRATIMAS: Ne aš

    Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

    (4) Kintanti perspektyva

    Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

    Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

    PRATIMAS: Apiplėšimas

    Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

    (Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

    Ankstesni įrašai panašia tema:

    Pasaulis kažkieno akimis

    Stalkeris

    Darom operaciją

  • Ką niekino Keruakas

    josiah mcelheny

    Turbūt yra tekę skaityti beveik gerų kūrinių. Beveik parašytų. Beveik užbaigtų. Beveik vertų patekti tarp popierinių knygos viršelių. Po kelionės į Lietuvą, tokių skaičiau net keletą (deja, jau patekusių tarp viršelių…).

    Kas autoriams neleidžia susiimti ir užbaigti? Parašyti gerai, iki galo?

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    ESKIZAS – tai viso teksto (novelės, apysakos, miniatiūros, romano) pilnas variantas, perrašytas nuo pradžios iki pabaigos. Vienos teksto dalies perrašymas nelaikomas eskizu (t.y. jei perrašiau tik romano įžangą, nesakysiu, kad parašiau jau antrą romano eskizą).

    Kai kurie eskizai kai kuriems rašytojams gimsta sunkiai, kai kurie – lengvai, greitai. Gali būti, kad pirmasis eskizas liesis laisvai, o antrasis išspaus daug prakaito. Gali būti ir atvirkščiai – pirmąjį rašyti teks sunkiai, su pertraukomis, o antrasis bus galvoje susidėliojęs… Visaip yra normalu.

    Patarimas: nerodykite niekam savo pirmojo eskizo. Švęskite, girkitės, bet palikite jį, kad pribręstų pirmajam skaitymui. Po savaitės ar mėnesio (kiekvienam tinka vis kitaip) skaitysite jį pats, su nusmailintu pieštuku rankoje, aštria kritiko akimi.

    Tačiau per daug kritikos ar per daug džiaugsmo, radus gerai parašytas vietas, nereiktų įsileisti. Tiesiog rašyti pastabas paraštėse: čia gerai, čia blogai. Kur blogai, bus proga ištaisyti. Antrajame eskize.

    ANTRASIS ESKIZAS. Pirmojo problemos dažniausiai būna tokios: fragmentiškumas, lėkšti personažai, nekonkretus veiksmas, migloti aprašymai, netolygus pasakojimo stilius. Tačiau antrajame eskize patariama sutvarkyti istorijos tėkmę.

    Kad nereikėtų vien dėl istorijos perrašinėti dešimt kartų, galima susidaryti trumpą turinį – scenarijų. Istorija šiaip ar taip jau yra, ji užrašyta pirmajame eskize. Dabar reikia žemėlapio.

    Antrasis eskizas neturi būti rašomas nudailinta kalba – dar ne tas etapas. Nedailinkite kiekvieno žodžio, frazės. Nedailinkite… betvarkės. Kurkite sklandesnę kūrinio struktūrą.

    KITI PATARIMAI (vėlesniems eskizams – kiek jų bebūtų):

    – Ieškokite kiekvienos dalies, kiekvienos pastraipos esmės, kabinkite esminius dalykus vieną po kito (kas pasakys, kur esmė? – logika, intuicija, meilė paprastumui ir aiškumui). Laikykitės tvarkos. Atsisakykite betvarkės.

    – Išvystykite neišbaigtas dalis. Neužteks tik išbraukti nereikalingas dalis. Perrašius turėtų atsirasti daugiau teksto, masės, nes išgyvendami viską iš naujo, pamatysite naujai, ryškiau, detaliau – viską rašykite. Nepamirškite, kad rašytojas, skirtingai nei scenaristas, neatims iš savo veiksmo vientisumo, jei nukryps į šalį ir paaiškins, įsigilins, pasimėgaus kokia viena dalimi ilgiau, nei dešimt sekundžių. Atvirkščiai – išplėstas, turtingas tekstas turi inerciją.

    – Taisykite siužetą. Ar veikia jūsų istorijos mechanizmas? Kas joje įvyksta, persimaino, yra sužinoma, atpažįstama?

    – Raskite neaiškias, miglotas kūrinio vietas. Perrašykite taip, kad skaitytojui viskas būtų aišku. Jei kažkas bus neaišku, tai ne skaitytojo, o rašytojo problema. Per daug aišku? Taip nebūna.

    – 10 % taisyklė: sutrumpinkite kūrinį dešimčia procentų. Veikia stebuklingai. Ypatingai meskite lauk tas dalis, kuriose bandėte padaryti įspūdį skaitytojui, rašėte „kaip tikras rašytojas“.

    – Taisykite, garsiai skaitydami. To, prie ko jau priprato akis, dar negirdėjo ausis – ji pagaus teksto, kalbos, ritmo netolygumus.

    – Jei pasiklydote tekste, jei taisote be galo ir be krašto, bet vis tiek viskas blogai, tai imkitės paskutinės priemonės: perrašykite viską iš naujo, nesinaudodami ankstesniais eskizais – iš atminties. Taip, kaip atpasakotumėte istoriją.

    – Nepasmerkite savo kūrinio, neišmeskite iš jo esmės, širdies, neatimkite gyvybės. Ieškokite to džiaugsmo, tos energijos, kuri buvo pirmajame eskize. Nemanykite, kad nerasite.

    Štai ir viskas.

    Belieka sužinoti, kas esate: vieno eskizo ar daugelio eskizų kūrėjas? Nepabandžius abiejų variantų – nesužinosi. Kiekvienas, rašydamas knygas, iš jų pačių (rašymo) ir mokosi.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Nors jo romanas „Kelyje“ visgi turi ištaisytų vietelių, bet autorius tikrai stengėsi neįžeisti karmos – parašė visą romaną, galima sakyti, vienu prisėdimu ir ant ilgų teletaipo popieriaus rulonų. Taigi jo pirmasis (ir paskutinis) eskizas gimė viename puslapyje.

    Bet ar blaiviam tai įmanoma?

    (Rašyta pagal Stephen Koch „The Modern Library Writer’s Workshop“)

  • Darom operaciją

    open_heart_surgery

    Dar viena paskaita iš Niujorko Gotham rašytojų mokyklos. Dėstytojas – Piteris Selginas (Peter Selgin):

    Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

    Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

    Toliau Selgino straipsnio „Revision: Real Writers Revise“ konspektas:

    • Pirmasis eskizas

    Hemingvėjus: „Svarbiausia yra tik užbaigti jį.“ (Ir išvis jis vadindavo pirmuosius eskizus ekskrementais…) Kaip ten bebūtų, mintis aiški: rašyk, raitykis, liekis, sprok, prisiek sau, kad pirmojo eskizo niekam nerodysi, tačiau parašyti, užbaigti jį turi. Antraip nebus ką taisyti.

    • Pasiruošimas taisymui

    Turi būti pasirengęs tokiai operacijai ne prasčiau nei chirurgas: blaivus protas, teigiamos emocijos, jokių kavos (ar alkoholio) pergėrimų, pervargimų, jokių asmeninių dramų, aistrų – tik šaltas, skvarbus protas.

    • Kaip tai daryti?

    Kai kurie rašytojai rašo ryte, o taiso vakare.

    Kai kurie parašę padeda į šalį ir užsiima kitu kūriniu, pamiršta, ir tik vėliau, atsiradus emociniam atstumui, skaito.

    Kai kurie rašydami ir taisydami užsideda skirtingas kepures, taip susidvejindami: aistringas kūrėjas ir negailestingas redaktorius.

    Galima skaityti savo kūrinį garsiai – tuomet išaiškėja daug spragų, nedermių.

    Galima supažindinti su kūriniu bičiulį – perskaityti garsiai pačiam arba išklausyti, kaip skaito kitas. Nelaukti kritikos, tik perskaityti.

    Efektyvus būdas nebepažinti savo kūrinio – atspausdinti jį neįprastu šriftu. (Man jis labai tinka!)

    Kraštutinis būdas – įduoti savo kūrinį palankiai nusiteikusiam redaktoriui. Tačiau reikia turėti omenyje, kad redaktorius linkęs ištaisyti daug ką, netgi tavo kalbos savitumą…

    • Kiek yra gana?

    Vieni pataria taisyti tol, kol pirštai ims kraujuoti, kiti siūlo nepersistengti. Iš esmės perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastume kažką naudingo galutiniam variantui. Pergalvojame iš naujo, išgyvename iš naujo. Niekur nepanaudotos pastraipos irgi naudingos – jos yra kūrybos proceso dalis.

    Pasiūlymas: parašę pirmąjį eskizą, atsiverskite tuščią lapą ir pradėkite iš pradžių. Įterpkite tik aktualias, vykusias pirmojo eskizo vietas, bet šiaip – rašykite iš naujo. (Taip įmanoma parašyti kelis skirtingus romanus ta pačia tema.)

    Nėra vienos taisyklės, kiek eskizų yra gana. Gali užtekti dviejų, gali neužtekti ir penkių…

    • Bendras paveikslas

    Nepatariama taisant galvoti iškart apie visus dalykus. Viename eskize galima susitelkti ties dialogais, kitame – ties siužetu. Kas turėtų rūpėti taisant:

    Personažai – juk galiausiai žmonės skaito knygas todėl, kad jose aprašomi žmonės.

    Siužetas – pradžia, vidurys, pabaiga…

    Požiūris (POV) – kieno akimis pasakojama, kuriuo asmeniu.

    Aprašymai – nuo abstrakčių („nepaprastas vaikas) prie konkrečių („vaikas skirtingos spalvos akimis“).

    Dialogai – lakoniškumas, potekstės, nelogiškumai (ypač nelogiškai kalba supykę žmonės), nuomonių konfliktai.

    Aplinkybės – kontekstas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas – dažnai kitoje aplinkoje tas pats veiksmas net neįvyktų („aplinka kalta“).

    Atsiminimai (flešbekai) – per juos reiktų nepamesti pagrindinio veiksmo linijos.

    Balsas – autoriaus Aš (stilius), kalbos grožis (ar tik žurnalistinis reportažas?).

    Tema – dažniausiai ryškėja (arba randama, sugalvojama) po pirmųjų eskizų.

    • Smulkmės, operuojamos užaštrintu pieštuku

    Gramatika ir skyryba – be komentarų.

    Metaforos ir palyginimai – tai svogūnai: jei jų per daug, patiekalas nebe kvepės, o dvoks.

    Būdvardžiai ir prieveiksmiai – prieskoniai, kuriuos reiktų naudoti saikingai.

    Klišės arba štampai – jeigu nuostabi frazė jau gerokai nuvalkiota, geriau sugalvoti naują.

    Paaiškinimai dialoguose – galbūt tarė, pasakė tinka labiau (nes išsišoka mažiau), nei burbtelėjo, cyptelėjo, subosijo?

    Tarptautiniai žodžiai – jeigu nenorite pretenzingumo, tai nerašykite įmantriai.

    • Trumpinti trečdaliu

    Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį. Norėdamas išvengti šitokios skaitytojo reakcijos, rašytojas turi būti dar žiauresnis ir trumpinti savo kūrinį negailestingai. Sutraukti, išbraukti, sukeisti žodžius, sakinius, pastraipas vietomis, palikti tik reikalingus žodžius…

    Pasiūlymas: pabandykite vieną iš savo kūrinių sutrumpinti trečdaliu. Atidėkite jį kelioms dienoms, vėliau perskaitykite ir pasvarstykite, ar ne pagerėjo?

    • Tai kada bus gana?

    Kai kurie rašytojai teigia niekada nebaigiantys taisyti savo kūrinių. Kai kurie nurimsta, tik pamatę savo kūrinius knygos formoje, ir tai subruzda taisyti prieš naują leidimą. Bet yra tokių, kurie sakosi jaučią, kada kūrinys baigtas. Tiesiog jų pramanytoje Visatoje kiekviena žvaigždė savo vietoje – kiekvienas žodis atsidūrė ten, kur reikia, dirba tai, ką reikia, ir jau nepajudinamas.

    Beje, save priskiriu prie tų paskutiniųjų.

    (rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)