skaitantiems ir rašantiems

All posts in teorija

  • Tiesiai ir tiesiogiai

    Tiesioginę kalbą galima rašyti įvairiai: sakinį pradedant vis iš naujos eilutės ar mažąja raide, su taškais tarp sakinių ar visai be jokių taškų, rašant be jokių brūkšnių ar kabučių; dar kaip nors kitoniškai. Juk kalbėdami nedėliojame smegenyse jokių taškų, brūkšnių ar kabučių, tampame laisvi nuo mokyklinės sintaksės ar net gramatikos. Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.

    Rašytojas Alfonsas Bieliauskas pasakė tai, ką ir aš norėjau, bet nespėjau, todėl šį straipsnį pradėjo citata iš jo interviu „Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl? Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas“; klausinėjo Jolanta Sereikaitė (nuoroda).

    Tai gerbiamas autorius nori pasakyti… velniop taisykles? Rašau taip, kaip noriu? Juk išties mintyse lyg ir nedėliojame taškų, brūkšnių ar kabučių… Na, ne visai taip. Gerbiamas autorius, reikia turėti tai omenyje, kuria sąmonės srauto technika. Be abejo, srautas teka srauniai ir nestabdomas jokių kelio ženklų. Tačiau ne visiems tekstams tai tinka.

    Man skyryba primena muzikos natų ženklus. Nors esu be muzikinio išsilavinimo, bet vis tiek kai kuriuos dėsnius pastebėjau: be ženklų, nurodančių melodiją, esti ženklai, nurodantys ritmą, pauzę, greitį etc. Tekste atitinkamai – be žodžių, suteikiančių mums pagrindinę informaciją, esti greitį, tempą, pauzes, nutylėjimus signalizuojantys ženklai. Apie tai pasisakiau įraše „Ritmas prozoje“ (nuoroda).

    Šiame įraše klausiu savęs, kas yra tiesioginė kalba ir kokie jos tipai?

    Tradicinė tiesioginė kalba

    Tai žodis žodin pakartota, tiksliai užrašyta kieno nors kalba. (ualgiman) Šalia jos dažniausiai įsikuria autoriaus žodžiai, pastabos – kas ir kaip kalba, ką turi omenyje, ką veikia kalbėdamas.

    Taip jau sutarta, kad lietuvių tekstuose tiesioginė kalba išskiriama brūkšniais iš abiejų pusių. Po veikėjo kalbos, priešais autoriaus žodžius dedamas kablelis (arba klaustukas, šauktukas, daugtaškis) ir bet kuriuo atveju autoriaus žodis – iš mažosios raidės. Pvz.:

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus, – tarė Sandra.

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus! – trenkė kumščiu į stalą Sandra.

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus? – juokėsi Sandra.

    Jei teksto autorius nuspręs, kad skaitytojui ir taip aišku, kas kalba, kaip kalba ir nebūtina žinoti, ką veikia kalbėdamas, tai:

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus.

    Jei autoriaus žodžiai įsiterpę į veikėjo pasisakymą, tuomet:

    – Skyryba man primena, – pradėjo Sandra, – muzikos natų ženklus.

    Jeigu po pirmosios dalies šauktukas (ar klaustukas, ar daugtaškis), tai:

    – Skyryba kai ką primena, tikrai! – tarė Sandra. – Bet ne tai, ką tu galvoji. Ne skyrybas primena, o natas!

    Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių:

    Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą:

    – Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.

    Dar būna toks aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių arba priežasties ir pasekmės santykiavimo tarp sakinių skyrimas:

    – Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.

    – Įsivaizduok, jei nebūtum tingėjusi parašyti straipsnį apie skyrybą, – skaitytojas atsiduso, žiūrėdamas pro langą: – ar nebūtų viskas tapę aišku ir anksčiau?

    Jei sakinys po autoriaus žodžių nesusijęs stipriais ryšiais su pirmuoju, tačiau autorius nori pakomentuoti antrojo sakinio intonaciją:

    – Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra ir tyliai pridūrė: – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

    Jei nebūtų to intonacijos aiškinimo, galėtų atrodyti taip:

    – Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra. – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

    Beje, yra dar vienas tradicinės tiesioginės kalbos išskyrimas – kabutėmis:

    Pamenu, Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą: „Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.“

    Jei teisingai suprantu, kabutėmis geriau išskirti tiesioginę kalbą kurio nors veikėjo pasakojime arba (pasakotojo, veikėjo) prisiminime. Neseniai sužinojau, kad autoriaus (pasakotojo) žodžiams įsiterpus į tiesioginę kalbą, viduje kabutės nededamos. Man tai buvo naujovė:

    „Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.“

    Visa kita – tas pat, kaip ir „brūkšninėje“ skyryboje.

    Nesu girdėjusi, kad kas lieptų po tiesioginės kalbos einančius autoriaus žodžius pradėti iš didžiosios raidės (bet tokių atvejų vis matau rašykuose), taigi neteisingai:

    – Skyryba yra skyryba. – Burbtelėjo Sandra.

    Tiesioginė menamoji kalba

    Veikėjo ar autoriaus mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo, vadinami tiesiogine menamąja kalba. (ualgiman) Šitą mes mėgstam:

    Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau parašysianti apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgsta taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

    Gali būti šiek tiek kitaip:

    Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau: parašysiu apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgstu taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

    Menamosios tiesioginės kalba padėjo Kristinai Sabaliauskaitei išvengti tradicinių dialogų romane „Silva rerum“, o skaitytojas jų nepasigedo – meistriška. Ko gero lengviau yra skirti tradiciškai – skaitytojai lengviau skaito ir supranta, mažiau painiavos, ne tokia komplikuota skyryba.

    Netradicinė tiesioginė kalba

    Va čia jau ualgiman tinklapis nepadės. Bet padės sveikas protas ir logika.

    Jei drįstate savo tekstus vadinti neaiškiu, bet gan įspūdingu postmodernizmo vardu, tai neišsigąsite ir tokios skyrybos:

    Kol mokytojai pluša, kaldami mokiniams į galvas pasenusias sintaksės taisykles, pradėjo Sandra, bet ją pertraukė jos pačios vidinis balsas:

    Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta?

    Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, vidinis balse. Siūlau galvoti savo galva.

    Ak, tu visada prisidengi tokiomis nuvalkiotomis frazėmis, tyčiojosi vidinis balsas, – vieną dieną tave demaskuos.

    Kas?

    Tavo mokiniai.

    Arba tokios:

    Stadione bėgant antrą ratą, vidinis balsas suįžūlėjo: Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta? – šaukė jis. Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, siūlau galvoti savo galva, – jau garsiai kalbėjo su savimi Sandra… Dar liko trys ratai.

    Iš pavyzdžių sprendžiant, nėra tai lengvas kelias, tokia savotiška skyryba. Turbūt yra ir keli skyrybos būdai, kurių dar niekas nesugalvojo. Galbūt juos atrasite jūs.

    Manau, netradicinės skyrybos atveju, verta galvoti apie tai, ką minėjo ir Alfonsas Bieliauskas: „Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.“ Svarbiausia, kad skaitytojo galvoje kalbos srautas lietųsi taip, kaip sumanyta, be trukdžių, be pašalinių klausimų. Kad skaitytojas suprastų (arba aiškiai jaustų), jog buvo priežastis, dėl kurios rašydamas laužėte visas sintaksės taisykles iš karto. Tuomet – pavyko, sveikinu.

  • Struktūra: atomazga

    Šis straipsnis yra paskutinė trilogijos dalis. Pirmoje kalbėjome apie užuomazgą (nuoroda), o antroje – apie veiksmo vystymą (nuoroda). Sutarėme, kad liečiame pačius esmingiausius pasakojimo (storytelling) pagrindus, piešėme primityvias schemas, kurias įvaldžius toliau jas laužysime arba kursime daug sudėtingesnes.

    Be minėtųjų, pasakojimai turi dar keletą sluoksnių, kuriuos reikia suvaldyti: veikėjų linijos, santykiai, laikas, temų persipynimas, veiksmo vietos, publikos dėmesio („žinojimo“) planavimas (ypač trileriuose) ir t.t. Aukščiau esančiame grafike (pasididinsite ant jo paspaudę) matote lyg kokią mikroschemą – tai Tarantino filmo „Pulp Fiction“ personažų linijos bei jų susidūrimai (nuoroda). O štai taip atrodo filmo „Back to the Future“ laikas:

    Po tokių schemų, manau, nereikės įrodinėti, kad kūryboje būtinas abiejų smegenų pusrutulių bendardarbiavimas. Intuicija + protas = karštos idėjos…

    Bet grįžkime prie trijų veiksmų plano. Paskutinis ir stipriausias smūgio taškas (point of attack) buvo emociškai aukščiausias – įvyko kulminacija. Kitaip tariant, orgazmas (nepastebėti panašumų su šiuo fiziologiniu aktu neįmanoma). Po jo jau nebesinori sužinoti, kad tai nebuvo kulminacija, kad ji buvo melaginga (false ending) – veiksmas turi baigtis vieną kartą ir galutinai (bet turbūt esate matę ar skaitę kitaip: ne vienas visgi išbando melagingą pabaigą).

    Iš teatro laikų atsinešiau įsitikinimą: jeigu nežinai, kaip tavo kūrinys baigiasi, tai nežinai, apie ką kūrinys – ir atvirkščiai. Taigi finalas tikrai svarbi dalis. Joje susumuojama visa, dėl ko buvo triūsta:

    • ATOMAZGA (denouement)

    Susiveda visi galai, pasileidžia visi susiraizgę fabulos mazgai. Jos apimtis priklauso nuo to, kokia buvo kulminacija. Šiais laikais netgi teatro dramaturgai nebetempia po aukščiausiojo taško – nukerta ir viskas. Kadangi kulminacijoje buvo atsakytas esminis dramaturginis klausimas (major dramatic question), tai sunkoka ilgiau ir belaikyti dėmesį. Turėtų atsirasti išbaigtumo jausmas.

    • Deus ex machina

    Deus ex machina [sk. deus eks machina; lot. dievas iš mašinos]: 1. antikinės tragedijos veiksmo atomazgos tipas — staigus, netikėtas kurio nors dievo (nuleisto spec. mech. įtaisu) pasirodymas scenoje ir lemtingas įsikišimas į veiksmą; vėliau — bet koks staigus, nepagrįstas, psichologiškai nemotyvuotas veiksmo posūkis, konflikto išsprendimas dramos ar epiniame kūrinyje; 2*. nelauktas išgelbėtojas. (Žodynas)

    Senovės graikų dramoje buvo naudojamas toks įrankis: kai kulminacijoje veiksmas stringa ir konfliktas atrodo neišsprendžiamas netgi pačiam dramaturgui, į pagalbą ateina pašalinis personažas –  nuleidžiamas į sceną iš viršaus – atseit dievai įsikišo ir išsprendė ginčą. Priemonė, tiesą sakant, šiek tiek gėdinga, bet kartais vis panaudojama. Tik į konfliktą įsikiša nebe dievai, o koks nors naujas personažas, išdygęs kaip Pilypas iš kanapių (pvz. teismo salėje atsistoja niekam nežinomas veikėjas ir prisipažįsta pats padaręs nusikaltimą). Vieną gražų deus ex machina žinau: tai Ingmaro Bergmano režisuota Mozarto opera „Užburtoji fleita“ – ten trys maži vaikučiai – dievaičiai – nusileidžia oro balionu ir padeda veikėjams (beje, ne kulminaciniu momentu). Įsivaizduoju deus ex machina būtent taip – atvirai naudojant graikų dramos įrankį, komiškai.

    • Katarsis

    Kãtarsis [gr. katharsis — apvalymas, taurinimas]: 1. vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač meno pagalba; 2. psichoanalizėje — žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš traumatinio pobūdžio pergyvenimų; sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną. (Žodynas)

    Sąvoka pirmą kartą paminėta Aristotelio „Poetikoje“ ir buvusi svarbi jo laikais, kai įsijautę paromis vykstančiuose dramos turnyruose „vyrai alpdavo, o moterys persileisdavo“. Mes į teatrą nueiname gal ir ne dažniau nei senovės graikai (jei kartą metuose), tačiau dramos pilna ir kine, televizijoje, knygose, netgi reklamoje… Ar įmanoma kaskart taip stipriai išgyventi? Mūsų laikais šia sąvoka dažnai spekuliuojama – katarsis patiriamas vos ne nuo geros kavos puodelio… Kai kas (pvz. aš) jos vengia ir apsieina be jos. Taigi kas yra katarsis techniškai? Tai galėtų būti veiksmo ir personažų emocinių aspektų išvada, apibendrinimas, išbaigimas. Kitaip tariant, personažas ir pati situacija nepaliekama beviltiškame dugne, randama ir parodoma išeitis, šviesa tunelio gale. Perėjusi pragarą, publika išsineša teigiamas emocijas.

    • Personažo virsmas (character arc)

    Jei pasakojimo pradžioje personažas (protagonistas) buvo patenkintas savimi ir senąja tvarka, tačiau po pirmojo smūgio prarado lygsvarą ir leidosi į emocinio augimo kelionę, tad kelio pabaigoje, įvykus paskutiniam susidūrimui su antagonistinėmis jėgomis, turi būti aiškus pokytis paties personažo viduje. Visuose veiksmuose vyksta personažo vidinė kaita, ir paskutinė kūrinio dalis yra geriausias laikas tai apžiūrėti, pasverti, įsitikinti, ar tikrai virsmas įvyko. Kartais išdava labai paprasta (bet visai ne primityvi ir ne banali): protagonistas tapo stipresne asmenybe, gražesniu žmogumi.

    • O. Henris

    O. Henris (tikrasis vardas – Williamas Sydney Porteris) žymus savo novelių pabaigomis: netikėtu finaliniu posūkiu. Ko gero, daugelis yra skaitę jo kūrinėlį „Megės dovana“ („The Gift of the Magi“), kuriame varguolių porelė Kalėdų proga nori vienas kitam padovanoti dovaną, tačiau stokoja pinigų. Vyriškis turi auksinį laikrodį, o moteris – ilgus plaukus. Finale tipiškas O. Henrio novelėms netikėtumas: vyriškis pardavė laikrodį, kad nupirktų šukas, o moteris nusikirpo ir pardavė savo plaukus, kad nupirktų laikrodžiui grandinėlę… Dabar netikėtas patarimas (iš Louis E. Catron knygos): nebandykite tokių fokusų pakartoti. Jie veikia nebent trumpuose kūrinėliuose, ir tai ne visada. Tokie išsukimai nėra originalūs, jie tik primins O. Henrį! (Žinau dar klaikesnį nekūrybingos pabaigos pavyzdį: „…ir staiga jis (ji) prabudo!“)

    • Epilogas

    Epilògas [gr. epilogos < ↗ epi… + gr. logos — žodis]: 1. baigiamoji epinio ar draminio lit. kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius; 2. kreipimasis į žiūrovus kai kurių antikinių dramų pabaigoje, kur aiškinami autoriaus tikslai, suvaidinto kūrinio prasmė; 3*. ko nors pabaiga, baigiamoji dalis. (Žodynas)

    Teatre kartais iš tiesų kreipiamasi į žiūrovus po spektaklio, uždangai nusileidus. Bet jau seniai tokia priemonė atrodo žeminanti – nejaugi dramaturgas taip nepasitiki savo pjese, kad bando keliais sakiniais paaiškinti tai, ko neišrašė? Neprivalgei – neprilaižysi… Visgi niekas neuždraus rašyti epilogo. Niekas išvis negali priversti klausyti patarimų – nerašyk taip, rašyk taip… Manau, didžiausia nauda yra jų girdėti kuo daugiau, pastebėti, kad kai kurie prieštarauja vienas kitam, todėl kaip ir panaikina vienas kitą. Tenka apsispręsti pačiam, kokias priemones, kodėl, kaip naudoti. Kuo daugiau mokytojų – tuo geriau. Tuo lengviau galvoti savo galva.

    Toks mano epilogas.

    UŽDANGA

    ________________

    Rašydama naudojausi: Louis E. Catron „The Elements of Playwriting“, Stephen Cleary paskaitų konspektais, Peder Hill tinklaraščiu (nuoroda); jie yra atitinkamai: dramaturgas, scenaristas ir rašytojas.

  • Struktūra: veiksmas

    Praeitame įraše aiškinomės, kaip prasideda veiksmas, kokia galėtų būti jo pradžia – užuomazga (nuoroda). Noriu pabrėžti, kad čia kalba eina apie pasakojimo (storytelling) dramaturginę struktūrą, pačius pačiausius pagrindus, kurie tinka meno kūriniams, turintiems laiko matą. Kaip tik apačioje matote grafiką, kuriame esti emocinės įtampos ir laiko vektoriai:

    Prieš pajudėdami nuo pirmojo veiksmo posūkio (kurį galima dar pavadinti peripetija, krizine situacija, komplikacija…), išsiaiškinkime, kas gi veiksmo eigoje sąveikauja. Apibrėžkime dvi pagrindines jėgas: Protagonistą ir Antagonistą.

    Protagonistas

    Protagonistas [gr. prōtagōnistēs < prōtos — pirmas + agōnistēs — aktorius], sen. graikų teatre — svarbiausiojo vaidmens atlikėjas. Taip sako lietuviški tarptautiniai žodynai.

    Iš Louis E. Catron knygos žinau, kad pro reiškia dėl, o agon reiškia kovoti, veikti. Todėl pro + agon = veikėjas, kuris kovoja, siekdamas tikslo. Graikai protagonistu vadindavo pirmąjį kovotoją, karį.

    Protagonistas – tai pagrindinis kūrinio veikėjas, priimantis sprendimus, kurie keičia veiksmo eigą. Jis yra dominuojanti jėga. Jis turi tikslą, kurio siekia, priešindamasis bet kokioms kliūtims: kitiems veikėjams, savo vidinei abejonei, aplinkai, likimui ar dievams. Jis eina iki galo ir laimi – arba ne.

    Antagonistas

    Antagonistas [gr. antagōnistēs]:
    1. nesutaikomas priešininkas, varžovas;
    2. sen. graikų teatro aktorius.

    Čia pirmoji reikšmė viską paaiškina: Antagonistas yra prieštaraujanti, pasikeitimus skatinanti jėga, Protagonisto priešas. Be šios jėgos nebūtų konflikto, o be konflikto neapsieina nė viena drama.

    Antagonistas gali būti visos jau išvardintos kliūtys Protagonisto kelyje: kitas veikėjas ar veikėjai, aplinka, likimas, dievai ir netgi pats Protagonistas, tiksliau, abejonė jo viduje. Reikia pabrėžti, kad Antagonistas nėra amoralus, t.y. nereiškia, kad Prota- yra gėrio pusėje, o Anta- yra įsikūnijęs blogis. Ne, tai tėra kliūtis. Ir Antagonistas gali veiksmo eigoje keistis: vienoje scenoje tai veikėjas, kitoje – abejonė, trečioje – kitas veikėjas ar aplinka (šeima, visuomenė, gamtos stichija).

    Taigi toliau aiškinamės, kas yra

    VEIKSMAS

    Pirmame grafike pavaizdavau VEIKSMĄ, kaip didžiausią dalį, bet tai nereiškia, kad kiekvienas kūrinys privalo būti trijų dalių, o pirmoji ir paskutinė – būtent tiek trumpesnės už viduriniąją. Išties dalių turi būti tiek, kiek jums reikia, ir epilogas gali visai dingti, jei įžanginę informaciją išmėtysite kitose dalyse – skaitytojas ar žiūrovas įsitrauks į patį veiksmo tirštumą, o priešistorę sužinos, sekdamas pagrindinį veiksmą.

    Veiksmas yra Protagonisto kelionė nuo pirmosios (išbalansavusios) iki paskutinės – kulminacinės (subalansavusios) kliūties.

    • Smūgio taškas (point of attack)

    Tai pirmasis siužeto posūkis, pirmoji komplikacija, peripetija, krizinė situacija. Ji yra svarbiausia. Ji kūrinyje gali būti pirmoji ir paskutinė, bet privalo būti stipri, išjudinanti, išmušanti Protagonistą iš lygsvaros. Tarsi į ramią kūdrą kas būtų įmetęs didžiulį akmenį – iš epicentro sukyla ir į krantą ritasi bangos, kurios ilgam sujudins vandenį, sukels naują bangavimą. (Pvz.: „Hamlete“ Karaliaus šmėkla pareikalauja, kad sūnus atkeršytų už tėvą. Čia iškyla EDK: ar atkeršys Hamletas?)

    • Esminis dramos klausimas – EDK (major dramatic question – MDQ)

    EDK yra visą veiksmą vienijanti jėga. Paprastai jis yra kūrinio esmė – ir kūrybos tikslas. Juk sakoma, kad menas ne atsako į klausimus, o iškelia juos tam, kad publika mąstytų. Tarp daug klausimų turi būti vienas svarbiausias – esminis. Ar būtina jį žinoti prieš pradedant rašyti? Vieni sako, kad jiems būtina, o kiti ieško rašydami. EDK svarbiau rasti po pirmojo eskizo, perrašant.

    • Krizinės situacijos

    Tai komplikacijos, atradimai, išsivertimai, nesusipratimai, atsitiktinumai, siurprizai, apsipažinimai ir t.t. Jie neleidžia veiksmui sroventi tolygiai – nuolat pakeičia kryptį, kuria naujas komplikacijas. Smūgio taškas yra pirmoji krizė, bet po to jų gali būti dar daugiau. Įsivaizduokime, kaip atrodytų veiksmas be kliūčių: Petriukas sutiko Onutę, jie abu iškart pamilo vienas kitą, susituokė ir gražiai gyveno. Ką iš šios nuostabiai blankios istorijos sužinojome apie Petriuko ir Onutės charakterius, apie jų jausmų gylį? Sunkinančios aplinkybės padeda atskleisti visapusiškus, gilius personažus, jų santykius.

    Padėti gali netikėti posūkiai su BET, OI!, STAIGA:

    Petriukas sutiko Onutę, jie abu iškart pamilo vienas kitą, BET ji jau ištekėjusi… Ar mes savo vyrą Onutė?

    Petriukas užėjo pas Onutę į darbovietę, ir tada – OI! – Onutės kabinete sėdėjo jos vyras. Kaip kalbės Petriukas?

    Onutė parsivedė Petriuką namo per pietų pertrauką, kai namie nieko nėra, STAIGA – duris atidarė anyta! Kaip meilužiai išsisuks iš situacijos?

    • Veikėjas ateina, veikėjas išeina

    Dar viena paprasta priemonė situacijos pasikeitimui: į sceną įvesti kitą personažą arba iš scenos išvesti vieną personažą. Jei pora kalbasi atvirai, trečias šalutinis žmogus parodytų, kaip jie elgiasi prie kitų. Jei kalbasi trise, vienam išėjus gali paaiškėti, koks jų santykis su tuo išėjusiuoju. Žinoma, čia gali būti ne tik trijų personažų kombinacijos.

    • Atradimai

    Nauji siužeto posūkiai gali įvykti ginče tarp veikėjų (dialoge) – išorinis atradimas. Taip pat veikėjas gali pats vienas suvokti kažką, rasti savyje, patirti nušvitimą – vidinis atradimas.

    • Dalies gale – kablys

    Geras kūrinys kiekvienos dalies pabaigoje pasiūlo intrigą, užkabinančią skaityti ar žiūrėti toliau. Įtampą sukuria nebaigtas veiksmas, naujo veiksmo užuomazga, iškeltas klausimas, į kurį atsakymą tikimasi sulaukti atvertus kitą puslapį arba po (reklaminės ar šampaninės) pertraukos.

    • KULMINACIJA

    Tai aukščiausios emocinės įtampos taškas labai arti veikalo pabaigos (pirmajame grafike – 2 posūkis). Jame paaiškėja visų komplikacijų išdava, baigiasi pagrindinė veiksmo linija, atsakomas EDK. Protagonistas pasiekė tikslą – laimėjęs ar pralaimėjęs – toliau tuo klausimu nieko nenuveiksi. Lygsvara vėl sugrįžta, iš smūgio taške atsiradusios betvarkės sukurta naujoji tvarka.

    Skaitytojas ar žiūrovas kulminacijoje turėtų pajusti, kad tai ir buvo viso kūrinio tikslas – kūrinys yra logiškai išbaigtas. Po šio taško intrigos kablių nepasigendame – atomazga.

    Ar prieš rašant reikia žinoti, kur bus kūrinio kulminacija? Ir vėl – vieno recepto nėra. Tačiau kai kurie kūriniai taip sutelkti į kulminaciją, kad praktiškai rašytojas nuo jos ir pradeda – visas kitas scenas sudėlioja taip, kad jos pastiprintų aukščiausiąjį veiksmo tašką.

    Čia galima būtų užsiminti apie katarsį. Bet apie jį plačiau – trečiojoje dalyje.

    ________________

    Rašydama naudojausi: Louis E. Catron „The Elements of Playwriting“, Stephen Cleary paskaitų konspektais, Peder Hill tinklaraščiu (nuoroda); jie yra atitinkamai: dramaturgas, scenaristas ir rašytojas.

  • Struktūra: užuomazga

    Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

    Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

    • Ekspozicija

    Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

    • Šešėlinis prologas

    Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

    • Balansas

    Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

    • Praeities įvykis

    Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

    • Užuominos

    Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

    • Pagalbininkas

    Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

    • Esminis dramos klausimas

    Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

    _________________

    Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
    1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
    2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

  • Rašymo terapija

    Reta pasaulyje tokių tėvų, kaip zelandietės rašytojos Janetos Frame mama, prašiusi vaikų kurti eiles, arba Virginijos Woolf mama, raginusi savo vaikus leisti šeimos laikraštį. Kai dar būdama vaikas rašydavau, mane dažniausiai pertraukdavo, sakydavo „dirbk ką nors“, ruošk pamokas, padėk plauti indus, pažaisk su sese „Monopolį“. Nežinojau, kad visi rašytojai yra išgyvenę pameistrystės laikotarpį, ir kad juo anksčiau jis prasideda, tuo geriau. Virginia Woolf ėmė save vadinti rimta rašytoja, kai jai sukako penkiolika, nors kiti autoriai, kaip Harrieta Doerr, parašiusi romaną „Stones for Ibarra“, arba poetė Amy Clampitt – rašyti ir publikuoti savo darbus pradėjo tik sulaukę garbaus amžiaus.

    Jei atsiduodame rašymo procesui, mūsų amatas tobulėja ir bręsta. Reikia laiko, kad taptume meistrais, savyje turime tik gebėjimą tokiais tapti. Tačiau vietoj skatinimų suvokti šį sveiką dalyką, gaudavau tokius pamokymus, kaip mano anglų kalbos mokytojo, kuris apie rašytojo talentą sakė: „arba tau duota, arba ne“.

    Tiesiog nėra taip.

    Man sakė, jog literatūros kūriniai atsirado dėl to, kad rašytojai troško kurti grožį, o ne dėl to, kad bandė susivokti sunkiose, painiose ar skaudžiose gyvenimo akimirkose. Menas menui, supratau, o ne menas gyvenimui. Būdama jauna mergina neturėjau progos sužinoti tai, ko man trūko: žymūs rašytojai rašė savo istorijas dėl to, kad norėjo išsilieti, išsigydyti nuo skaudžios gyvenimo patirties. Ir kad aš taip pat galiu susiteikti neįkainojamą pagalbą, jei rašysiu apie savo skaudulius.

    (…)

    Rašyti turime sulaukę įkvėpimo. Be įkvėpimo neverta rašymui švaistyti laiko. (Iš tiesų: Įkvėpimas ateina rašant.)

    Rašytojai turi įgimtą talentą. (Iš tiesų: Rašyti galima išmokti.)

    Reikia žinoti, ką nori pasakyti, o tik paskui pradėti rašyti. (Iš tiesų: Dauguma rašytojų rašo tam, kad sužinotų; daugelis pradeda rašyti tik apytiksliai nujausdami, apie ką tai bus; daugelis pradeda rašyti visai nieko nenumanydami.)

    Rašome tik tuomet, kai norime rašyti; rašome tol, kol idėjos liejasi laisvai; sustojame tada, kai nebeturime, ką pasakyti, arba kai rašymas ima varginti. (Iš tiesų: Dauguma rašytojų rašo pastoviai; pastovumas tampa patogus; rezultatas – sunkiais laikais dažnai gimsta brandžiausi kūriniai.)

    Tikimės, kad sakinys iš pirmo karto bus parašytas maždaug teisingai. (Iš tiesų: Netgi tie rašytojai, kurie tikina, jog parašo iš pirmo karto, perrašinėja.)

    Negalėsime rašyti tol, kol neskirsime tam daug laiko. Gyvendami „normalų“ gyvenimą, niekada nerasime laiko rašymui. (Iš tiesų: Trumpų, nuolat pasikartojančių rašymo tarpsnių pakanka rašymo terapijai.)

    Jei rašysi kažką vertingo, darbas iš pat pradžių eisis lengvai. Jei darbas einasi sunkiai, reikia jį mesti ir pradėti kitą, ir taip daryti tol, kol rašysis lengvai. (Iš tiesų: Panašu, kad beveik kiekvienas rašo nuspėjamais tarpsniais. Ir ne kiekvienas tarpsnis suteikia malonumą.)

    (…)

    Jauniesiems kūrėjams, užsikabinusiems ir nepaliaujantiems rašyti, būtinas besąlygiškas tikėjimas savo aistra rašyti. Reikia gerbti tą aistrą. Pradedantysis turi suvokti: jei norėsi būti skaitomas, rašyti mokysies taip, kaip ir bet kokio kito dalyko, tam reikės laiko ir būti realistiškam, kantriam su savimi. Tuo tarpu rašymo veiksmas bus ir naudinga terapija.

    Ištraukos iš Luise DeSalvo
    „Writing as a Way of Healing (How Telling Our Stories Transforms Our Lives)“

  • Ritmas prozoje

    Kas yra ritmas?

    Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis. (ualgiman)

    Skaitydami (mintyse ar balsu), kreipiame dėmesį į žodžių kirčiuotus skiemenis, klausomės skirtingo jų ilgumo. Taip pat svarbios ir didesni žodžių junginiai – sakiniai, pastraipos. Ieškome ir pasikartojimų: ne tiek skiemens (nes tai jau būtų rimas – poezijos instrumentas), kiek žodžio, kelių žodžių junginio, prasmės.

    Jei mane pažadintumėt naktį ir paklaustumėt, kas yra ritmas, atsakyčiau vienu žodžiu: pasikartojimai! Ir tai galioja bet kuriai meno šakai: dailei, šokiui, teatrui, muzikai…

    Vincas Krėvė – jo žymūs banguotieji sakiniai – yra vienas ryškiausių ritmo pavyzdžių, štai ištrauka iš jo „Gilšės“:

    Gal jau nusibodo jums, berneliai, gal jau įkyrėjo jums, vyručiai, mano pasakėlė. Gal ji negražiai sudėta, neįdomiai sakyta, bet jūs pakentėkit, man senam dovanokit, kad seni mano pirštai silpnai liečia kanklių stygas, kad senatvės pakirstas mano balsas neskamba, kaip skambėti turėtų.

    Išdarkysiu originalą, atimsiu iš jo kelias bangeles:

    Jums gal jau, berneliai, nusibodo, įkyrėjo mano pasakėlė. Negražiai sudėta, neįdomi. Bet pakentėkit, dovanokit seniui, kad seni jo pirštai silpnai liečia kanklių stygas, o senatvės pakirstas balsas neskamba, kaip turėtų.

    Svarbu nepamesti loginio kirčio. Loginis kirtis, tai sakinio vinis: minties aiškumui svarbiausias žodis arba žodžių grupė. Pvz. Kirčiuotas vienas žodis: „Kur tu išsiruošei?“ (gali būti ir: „Kur tu išsiruošei?“ – ir: „Kur tu išsiruošei?“) Kirčiuota žodžių grupė: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“ (gali būti: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“) Loginį kirtį atpažįstame kontekste. Loginiu kirčiu galime ir šiek tiek keisti kontekstą, suteikti kitokį atspalvį…

    Laipsniavimas

    Žodžio arba žodžių junginio (sąvokos) kartojimas gimdo laipsniavimą. T. y. skaitydami pasikartojančias dalis, „įsikarščiuojame“. Pvz. (dar išskyriau ir formatą):

    Gaudyk, gaudyk, gaudyk – laikyk, laikyk, laikyk!

    Pastebėkime, kad tai netgi dvigubas pasikartojimas, todėl po brūkšnio aukštyn laipsniuojame nuo ten, kur baigėme paskutiniu (pajuodintu) „gaudyk“. Jei taip ir toliau, galima iki isteriško klyksmo nusilaipsniuoti…

    Sakinių ilgis

    Sakinių ilgiu kontroliuojame tempą. Ilgieji linkę banguoti, juose būtinai kuriame vietą pauzei, atsikvėpimui (mintyse skaitant, irgi galima dusti!):

    Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. (ualgiman)

    Trumpi sakiniai neleidžia įsibėgėti, sukaupia, kelia įtampą. Štai iš Škėmos „Baltos drobulės“:

    Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešiinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt, rėkčiau pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

    Trumpos pastraipos irgi stabdo tempą ir išskiria mintį, sukaupia į ją dėmesį. Man atskira pastraipa su vienu sakiniu – kaip ir poezijos eilutė – tampa ryški it reklaminis šūkis. Pvz. Gintarė Adomaitytė labai mėgsta tokius šūkius, jos toks stilius (iš „Upeivės“):

    Jau gana.
    Jau užtenka man tos ne mano upės.
    Ne mano miesto.
    Nepažįstamų žmonių.

    Įsivaizduokim kitą kraštutinumą:

    Jau gana, jau užtenka man tos ne mano upės, ne mano miesto, nepažįstamų žmonių…

    Pauzė

    Ne tik sakinio išmetimas į atskirą pastraipą stabdo: galima sustabdyti tarp pastraipų įterpus didelį tarpą – kelias eilutes tuštumos.

    Skirtingo ilgio pauzes išgauname sintaksės dėka. Pvz. aktoriai skaito skyrybos ženklus, kaip natas (panašiai skaito mintyse ir ne tokie profesionalūs skaitytojai):

    Kablelis – jis dedamas sakinio viduryje, įvairiais atvejais gali turėti skirtingas intonacijas. Kablelis – trumpas stabtelėjimas.

    Kabliataškis – tai atskyrimo ženklas, kuris užima tarpinę dalį tarp taško ir kablelio, kartais padeda nustatyti skirtumą tarp pasakojimo ir aprašymo detalių. Ilgesnis už kablelį, trumpesnis už tašką sustojimas.

    Dvitaškis – kai jis dedamas prieš vardinimą, aiškinimą, tai stabtelėjimas, toks – hop! – šuoliukas į paaiškinimą.

    Brūkšnys – juo nurodomos pauzės paprastai turi didelį psichologinį krūvį (praleistas žodis, minties šuolis), pauzė trunka tiek, kiek numanomai yra praleista.

    Taškas – juo žymima sakinio (minties) pabaiga, kuriai būdingas balso nuleidimas, po jo – ilgesnė pauzė, išnaudojama atsikvėpimui.

    Daugtaškis – perspėja apie ilgą pauzę, taip pat gali žymėti perėjimą į vidinį monologą (nebaigta mintis).

    Įterpti žodžiai

    Reiktų paminėti ir sakinio dalis, kurios ypatingai išskirtos – apgaubtos skliaustais, brūkšniais. Jos nukreipia mintį į šalį, paaiškina, pateikia skolintą mintį. Pati rašydama jaučiu, kad jų emocinis krūvis yra mažesnis, nei prieš ir po einančių sakinio dalių, todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti. Turiu išlaikyti skaitytojo dėmesį – po įterptos informacijos jis grįžta į tiesų taką, iššoka ant kranto, išlipa iš baseino, į kurį trupam buvo įkritęs… Pvz. ištrauka iš mano „Kaštonų“ – dažnai mėgstu įterpti visą sakinį:

    Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

    Aktoriai tokią ištrauką skaitytų taip, kad dalis skliaustuose būtų nuslopinta, tarsi panirusi po vandeniu – nes išnėrus iš to sakinio reikia atsidurti ant kito baseino kranto, tame pačiame aukštyje, tęsti lyg niekur nieko.

    Skaitymas garsiai

    Tam, kad pagerėtų ritmo suvokimas, klausa (sąsajos su muzikalumu – ne iš tuščio (matote, ir vėl skliaustai!)), skaitykime garsiai: poeziją, prozą, būtinai kartais ir savo tekstus. Jei sunku jausti ritmą, tarkite, su kiekvienu žodžio kirčiu trinksėdami stalą. Arba tyčia nutęskite balses, arba pabrėžkite vien tik priebalses. Pradžiai – bent jau atsiras dėmesys žodžio garsui.

    Ritmas rašant yra svarbus rūpestis, bet tikrai ne pirmajame eskize. Štai paskutinis pavyzdys, iš mano apsakymo „Žuvis“. Pirmajame eskize tik dėliojau istoriją, o antrajame jau atsirado muzikalumas (šiaip kūrinyje netgi išdrįsau vieną sakinį palikti surimuotą). Galite palyginti, kas skamba geriau:

    Eskizas nr. X:

    Autobusas numeris penki išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto iš stotelės, į kurią nuo namų reikia eiti dešimt minučių. Rytais pažadina mama. Abi išgeriam kmynų arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį su rūkytu sūriu. Mama mane visada palydi, nes dar visai tamsu ir šalta. Paskui grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui, pažadina jį ir pati išeina į darbą. Ji dirba valytoja. Autobusas kartais beveik nesustoja – vos tik atsidaro durys, reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelis keleivis. Visada labai noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Žiede palaukčiau, kol vairuotojas parūkys, ir važiuotume atgal, namo. Skaityčiau knygas. Bet stotelė jau čia, išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Iš tolo ūžia ventiliatoriai. Reikia pereiti erdvų, prisnigtą kiemą. Prieš aušrą beprotiškai šalta.

    Paskutinis variantas:

    žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

    mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

    mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

    Tiek žinau apie ritmą šiandien (nepamirškite, kad nesu filologė, lituanistė, esu aktorė, scenos kalbos dėstytoja ir grafomanė). Jei su kuo nors nesutinkate arba žinote dar daugiau – prašau pastabų, patarimų ir nuorodų.

    _______________________________

    Toliau skaityti:

    mokytojo Algimanto straipsnelis „Skambumas

    ten pat straipsnelis „Laipsniavimas ir kartojimas

    Pavartinėti gal būtų įdomu Stefanijos Nosevičiūtės knygą aktoriams „Scenos kalba“ (turbūt rasite tik bibliotekoje).

  • Viliokė publicistika

    Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

    (Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

    Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

    1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
    2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
    3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
    4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
    5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
    6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
    7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
    8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
    9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
    10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
    11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
    12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
    13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
    14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
    15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
    16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
    17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
    18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
    19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
    20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

    Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…

  • Aš, tu, jis ir visažinis

    Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

    Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

    Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

    Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

    (1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

    Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

    Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

    PRATIMAS: Kitas balsas

    Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

    (2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

    Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

    PRATIMAS: Instrukcija

    Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

    (3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

    Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

    (3a) Visažinis pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

    Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

    PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

    Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

    (3b) Objektyvus pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

    Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

    Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

    PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

    Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

    (3c) Nevisažinis pasakotojas

    Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

    Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

    PRATIMAS: Ne aš

    Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

    (4) Kintanti perspektyva

    Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

    Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

    PRATIMAS: Apiplėšimas

    Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

    (Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

    Ankstesni įrašai panašia tema:

    Pasaulis kažkieno akimis

    Stalkeris

    Darom operaciją

  • Ką niekino Keruakas

    josiah mcelheny

    Turbūt yra tekę skaityti beveik gerų kūrinių. Beveik parašytų. Beveik užbaigtų. Beveik vertų patekti tarp popierinių knygos viršelių. Po kelionės į Lietuvą, tokių skaičiau net keletą (deja, jau patekusių tarp viršelių…).

    Kas autoriams neleidžia susiimti ir užbaigti? Parašyti gerai, iki galo?

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    ESKIZAS – tai viso teksto (novelės, apysakos, miniatiūros, romano) pilnas variantas, perrašytas nuo pradžios iki pabaigos. Vienos teksto dalies perrašymas nelaikomas eskizu (t.y. jei perrašiau tik romano įžangą, nesakysiu, kad parašiau jau antrą romano eskizą).

    Kai kurie eskizai kai kuriems rašytojams gimsta sunkiai, kai kurie – lengvai, greitai. Gali būti, kad pirmasis eskizas liesis laisvai, o antrasis išspaus daug prakaito. Gali būti ir atvirkščiai – pirmąjį rašyti teks sunkiai, su pertraukomis, o antrasis bus galvoje susidėliojęs… Visaip yra normalu.

    Patarimas: nerodykite niekam savo pirmojo eskizo. Švęskite, girkitės, bet palikite jį, kad pribręstų pirmajam skaitymui. Po savaitės ar mėnesio (kiekvienam tinka vis kitaip) skaitysite jį pats, su nusmailintu pieštuku rankoje, aštria kritiko akimi.

    Tačiau per daug kritikos ar per daug džiaugsmo, radus gerai parašytas vietas, nereiktų įsileisti. Tiesiog rašyti pastabas paraštėse: čia gerai, čia blogai. Kur blogai, bus proga ištaisyti. Antrajame eskize.

    ANTRASIS ESKIZAS. Pirmojo problemos dažniausiai būna tokios: fragmentiškumas, lėkšti personažai, nekonkretus veiksmas, migloti aprašymai, netolygus pasakojimo stilius. Tačiau antrajame eskize patariama sutvarkyti istorijos tėkmę.

    Kad nereikėtų vien dėl istorijos perrašinėti dešimt kartų, galima susidaryti trumpą turinį – scenarijų. Istorija šiaip ar taip jau yra, ji užrašyta pirmajame eskize. Dabar reikia žemėlapio.

    Antrasis eskizas neturi būti rašomas nudailinta kalba – dar ne tas etapas. Nedailinkite kiekvieno žodžio, frazės. Nedailinkite… betvarkės. Kurkite sklandesnę kūrinio struktūrą.

    KITI PATARIMAI (vėlesniems eskizams – kiek jų bebūtų):

    – Ieškokite kiekvienos dalies, kiekvienos pastraipos esmės, kabinkite esminius dalykus vieną po kito (kas pasakys, kur esmė? – logika, intuicija, meilė paprastumui ir aiškumui). Laikykitės tvarkos. Atsisakykite betvarkės.

    – Išvystykite neišbaigtas dalis. Neužteks tik išbraukti nereikalingas dalis. Perrašius turėtų atsirasti daugiau teksto, masės, nes išgyvendami viską iš naujo, pamatysite naujai, ryškiau, detaliau – viską rašykite. Nepamirškite, kad rašytojas, skirtingai nei scenaristas, neatims iš savo veiksmo vientisumo, jei nukryps į šalį ir paaiškins, įsigilins, pasimėgaus kokia viena dalimi ilgiau, nei dešimt sekundžių. Atvirkščiai – išplėstas, turtingas tekstas turi inerciją.

    – Taisykite siužetą. Ar veikia jūsų istorijos mechanizmas? Kas joje įvyksta, persimaino, yra sužinoma, atpažįstama?

    – Raskite neaiškias, miglotas kūrinio vietas. Perrašykite taip, kad skaitytojui viskas būtų aišku. Jei kažkas bus neaišku, tai ne skaitytojo, o rašytojo problema. Per daug aišku? Taip nebūna.

    – 10 % taisyklė: sutrumpinkite kūrinį dešimčia procentų. Veikia stebuklingai. Ypatingai meskite lauk tas dalis, kuriose bandėte padaryti įspūdį skaitytojui, rašėte „kaip tikras rašytojas“.

    – Taisykite, garsiai skaitydami. To, prie ko jau priprato akis, dar negirdėjo ausis – ji pagaus teksto, kalbos, ritmo netolygumus.

    – Jei pasiklydote tekste, jei taisote be galo ir be krašto, bet vis tiek viskas blogai, tai imkitės paskutinės priemonės: perrašykite viską iš naujo, nesinaudodami ankstesniais eskizais – iš atminties. Taip, kaip atpasakotumėte istoriją.

    – Nepasmerkite savo kūrinio, neišmeskite iš jo esmės, širdies, neatimkite gyvybės. Ieškokite to džiaugsmo, tos energijos, kuri buvo pirmajame eskize. Nemanykite, kad nerasite.

    Štai ir viskas.

    Belieka sužinoti, kas esate: vieno eskizo ar daugelio eskizų kūrėjas? Nepabandžius abiejų variantų – nesužinosi. Kiekvienas, rašydamas knygas, iš jų pačių (rašymo) ir mokosi.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Nors jo romanas „Kelyje“ visgi turi ištaisytų vietelių, bet autorius tikrai stengėsi neįžeisti karmos – parašė visą romaną, galima sakyti, vienu prisėdimu ir ant ilgų teletaipo popieriaus rulonų. Taigi jo pirmasis (ir paskutinis) eskizas gimė viename puslapyje.

    Bet ar blaiviam tai įmanoma?

    (Rašyta pagal Stephen Koch „The Modern Library Writer’s Workshop“)

  • Darom operaciją

    open_heart_surgery

    Dar viena paskaita iš Niujorko Gotham rašytojų mokyklos. Dėstytojas – Piteris Selginas (Peter Selgin):

    Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

    Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

    Toliau Selgino straipsnio „Revision: Real Writers Revise“ konspektas:

    • Pirmasis eskizas

    Hemingvėjus: „Svarbiausia yra tik užbaigti jį.“ (Ir išvis jis vadindavo pirmuosius eskizus ekskrementais…) Kaip ten bebūtų, mintis aiški: rašyk, raitykis, liekis, sprok, prisiek sau, kad pirmojo eskizo niekam nerodysi, tačiau parašyti, užbaigti jį turi. Antraip nebus ką taisyti.

    • Pasiruošimas taisymui

    Turi būti pasirengęs tokiai operacijai ne prasčiau nei chirurgas: blaivus protas, teigiamos emocijos, jokių kavos (ar alkoholio) pergėrimų, pervargimų, jokių asmeninių dramų, aistrų – tik šaltas, skvarbus protas.

    • Kaip tai daryti?

    Kai kurie rašytojai rašo ryte, o taiso vakare.

    Kai kurie parašę padeda į šalį ir užsiima kitu kūriniu, pamiršta, ir tik vėliau, atsiradus emociniam atstumui, skaito.

    Kai kurie rašydami ir taisydami užsideda skirtingas kepures, taip susidvejindami: aistringas kūrėjas ir negailestingas redaktorius.

    Galima skaityti savo kūrinį garsiai – tuomet išaiškėja daug spragų, nedermių.

    Galima supažindinti su kūriniu bičiulį – perskaityti garsiai pačiam arba išklausyti, kaip skaito kitas. Nelaukti kritikos, tik perskaityti.

    Efektyvus būdas nebepažinti savo kūrinio – atspausdinti jį neįprastu šriftu. (Man jis labai tinka!)

    Kraštutinis būdas – įduoti savo kūrinį palankiai nusiteikusiam redaktoriui. Tačiau reikia turėti omenyje, kad redaktorius linkęs ištaisyti daug ką, netgi tavo kalbos savitumą…

    • Kiek yra gana?

    Vieni pataria taisyti tol, kol pirštai ims kraujuoti, kiti siūlo nepersistengti. Iš esmės perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastume kažką naudingo galutiniam variantui. Pergalvojame iš naujo, išgyvename iš naujo. Niekur nepanaudotos pastraipos irgi naudingos – jos yra kūrybos proceso dalis.

    Pasiūlymas: parašę pirmąjį eskizą, atsiverskite tuščią lapą ir pradėkite iš pradžių. Įterpkite tik aktualias, vykusias pirmojo eskizo vietas, bet šiaip – rašykite iš naujo. (Taip įmanoma parašyti kelis skirtingus romanus ta pačia tema.)

    Nėra vienos taisyklės, kiek eskizų yra gana. Gali užtekti dviejų, gali neužtekti ir penkių…

    • Bendras paveikslas

    Nepatariama taisant galvoti iškart apie visus dalykus. Viename eskize galima susitelkti ties dialogais, kitame – ties siužetu. Kas turėtų rūpėti taisant:

    Personažai – juk galiausiai žmonės skaito knygas todėl, kad jose aprašomi žmonės.

    Siužetas – pradžia, vidurys, pabaiga…

    Požiūris (POV) – kieno akimis pasakojama, kuriuo asmeniu.

    Aprašymai – nuo abstrakčių („nepaprastas vaikas) prie konkrečių („vaikas skirtingos spalvos akimis“).

    Dialogai – lakoniškumas, potekstės, nelogiškumai (ypač nelogiškai kalba supykę žmonės), nuomonių konfliktai.

    Aplinkybės – kontekstas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas – dažnai kitoje aplinkoje tas pats veiksmas net neįvyktų („aplinka kalta“).

    Atsiminimai (flešbekai) – per juos reiktų nepamesti pagrindinio veiksmo linijos.

    Balsas – autoriaus Aš (stilius), kalbos grožis (ar tik žurnalistinis reportažas?).

    Tema – dažniausiai ryškėja (arba randama, sugalvojama) po pirmųjų eskizų.

    • Smulkmės, operuojamos užaštrintu pieštuku

    Gramatika ir skyryba – be komentarų.

    Metaforos ir palyginimai – tai svogūnai: jei jų per daug, patiekalas nebe kvepės, o dvoks.

    Būdvardžiai ir prieveiksmiai – prieskoniai, kuriuos reiktų naudoti saikingai.

    Klišės arba štampai – jeigu nuostabi frazė jau gerokai nuvalkiota, geriau sugalvoti naują.

    Paaiškinimai dialoguose – galbūt tarė, pasakė tinka labiau (nes išsišoka mažiau), nei burbtelėjo, cyptelėjo, subosijo?

    Tarptautiniai žodžiai – jeigu nenorite pretenzingumo, tai nerašykite įmantriai.

    • Trumpinti trečdaliu

    Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį. Norėdamas išvengti šitokios skaitytojo reakcijos, rašytojas turi būti dar žiauresnis ir trumpinti savo kūrinį negailestingai. Sutraukti, išbraukti, sukeisti žodžius, sakinius, pastraipas vietomis, palikti tik reikalingus žodžius…

    Pasiūlymas: pabandykite vieną iš savo kūrinių sutrumpinti trečdaliu. Atidėkite jį kelioms dienoms, vėliau perskaitykite ir pasvarstykite, ar ne pagerėjo?

    • Tai kada bus gana?

    Kai kurie rašytojai teigia niekada nebaigiantys taisyti savo kūrinių. Kai kurie nurimsta, tik pamatę savo kūrinius knygos formoje, ir tai subruzda taisyti prieš naują leidimą. Bet yra tokių, kurie sakosi jaučią, kada kūrinys baigtas. Tiesiog jų pramanytoje Visatoje kiekviena žvaigždė savo vietoje – kiekvienas žodis atsidūrė ten, kur reikia, dirba tai, ką reikia, ir jau nepajudinamas.

    Beje, save priskiriu prie tų paskutiniųjų.

    (rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)