skaitantiems ir rašantiems

All posts in rašymo terapija

  • Siaubas ar tragedija?

    Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

    Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

    Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

    Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

    Katarsis

    Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

    Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

    Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

    Dėmesio vektoriai

    Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

    Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

    Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

    Priežastingumas ir prasmė

    Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

    Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

    Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

    Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

    Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

    Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

    Nuo dienoraščio iki romano

    Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

    Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

    Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

    Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

    Pabaigai

    Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

    „Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

  • Rašymas bendruomenei

    Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

    Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

    Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

    Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

    Lietuvos naratyvas

    Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

    Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

    Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

    Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

    Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

    Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

    Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

    Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

    Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

    Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

    Nuo informacijos prie patirties

    Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

    Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

    Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

    Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

    Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

  • Rašome sau

    Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

    Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

    Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

    Kalbame apie traumas ir tabu

    Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

    Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

    Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

    Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

    Randame žodžius tam, kas nenusakoma

    Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

    Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

    Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

    Terapinis ir kūrybinis rašymas

    Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

    Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

    Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

  • Gydantis rašymas

     

    Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.

    Kodėl gydantis rašymas?

    Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?

    Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.

    Rašydama gydau save

    Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.

    Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.

    Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.

    Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.

    Rašymas apie praeitį ir nesėkmes

    Rašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.

    Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.

    Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.

    Strigusiems schemoje

    Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomas psichologas… Visgi, išėmus gydomąją, lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

    Kada mums reikia psichologinės pagalbos? Ką reiškia „strigti schemoje“? Mano manymu, taip atsitinka po patirties, kuri yra tokia skaudi arba gėdinga, arba bauginanti, kad mes net nerandame žodžių jai išreikšti. Negalime apie ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Nors, paradoksaliai, tokia „beprotiška“ būsena dažnai pasižymi būtent nesuvaldomai greitai lekiančiomis, ratais besisukančiomis mintimis. Tai įkyrios būsenos, kurių patirti niekam nelinkiu.

    Tokioje liguistoje būsenoje nieko neišgalvosi — nesuprasi, nesudėliosi įvykių sekos į lentynas, nerasi argumentų ir paaiškinimų tam, kas atsitiko ir koks tavo vaidmuo tame. Pagaliau, ką daryti, kaip gyventi toliau? Tam reikia momentinių atsakymų.

  • Bottono kultūrinė vaistinė

     

    Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

    Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

    1.

    Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

    Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

    2.

    Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

    Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

    Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

    Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

    3.

    Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

    Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

    Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

    4.

    Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

    Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

    Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

    Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

    Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

    5.

    Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

    Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

    Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

    Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

    Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).