skaitantiems ir rašantiems

All posts in rašymas

  • Nežinau, apie ką rašyti…

    Tai bene dažniausiai girdimas nusiskundimas iš pradedančiųjų ar, tiksliau, tų, kurie niekaip negali pradėti, bet tarsi norėtų. Jie nori, tačiau nežino apie ką rašyti. Mano atsakymas būna trumpas: tai nėra svarbu, reikia pradėti. Galbūt sužinosi, apie ką rašai, tik baigęs kūrinį.

    Pašnekovo antakiai pakyla, akyse suspingsta entuziazmas: taip galima? Galima.

    Būna ir kitokių niekaip nepradedančiųjų – jie teigia, kad galvoje nešiojasi romano svajonę arba romano idėją ir ją tereikia užrašyti, bet niekaip neatsiranda tam laiko. Tokius svajotojus nuraminu: kol neužrašėte, jūsų romano idėjos nėra. Idėja gimsta ją realizuojant, o ne apie ją svajojant. Taigi patartimas tas pats: pradėti rašyti ir susipažinti su idėja iš arčiau, iš tikrųjų.

    Gali būti, kad dalis svajotojų nenori įkūnyti savo idėjos, nes bijo, kad svajonė suduš. Rezultatas neatitiks lūkesčių. Šitai yra visai rimta problema, nes rezultatas kaip taisyklė neatitinka lūkesčių – tenka su tuo susitaikyti perskaičius savo pirmąjį eskizą ir visgi tęsti darbą.

    Grįžkime prie pirmojo klausimo: apie ką rašyti? Man dingtelėjo, kad jis gali būti klastingas, po juo galbūt slypi kita problema.

    Ar gali būti, kad klausdami savęs apie ką rašyti, išties ieškome, nuo ko pradėti? Kaip atrodo pirmasis sakinys? Koks jo ritmas? Kas yra pasakotojas? Kuriuo asmeniu pasakojama? Koks pasakojimo tonas? Kuris yra pasakojimo laikas?

    Dažniausiai nujaučiame, apie ką rašyti, tačiau nežinome labai konkrečių atsakymų į šiuos labai konkrečius klausimus. Taigi išskaidžiau juos ir nuėmiau paslapties šydą.

    Jei visgi norite šiek tiek mistikos, persikelkime į aukštesnį lygį, užduosiu klausimą, kuris dar svarbesnis ir tinka visoms meno sritims: kodėl?

    Įsiklausykite, kaip tai skamba jūsų viduje. Kodėl norite rašyti? Kodėl jums to reikia? Kodėl būtent tuos išgyvenimus (tikrus ar pramanytus) norite perleisti per savo sistemą – visų pirma per savo ir tai padaryti teks ne vieną kartą.

    Kodėl? – yra svarbus klausimas ir skaitytojui. Beje, prisiminiau šį klausimą repetuodama teatre: statant spektaklį šį klausimą keliame ties kiekvienu sakiniu. Aktorius turi žinoti, kodėl jis tai sako ar daro. Žiūrovas turi pajusti arba suprasti kodėl.

    Rašymas yra ir teatro meno pagrindas (kai gyvojo veiksmo žaidimas kuriamas pagal pjesę). Jeigu nėra prasmės tekste, teks išgalvoti prasmę veiksme. Sakoma, spektaklį galima pastatyti pagal telefonų knygą. Na, taip, galima, bet nepatartina. Bent jau nereiktų tikėti, kad darai tai pirmas, kad niekas to dar nebandė.

    Ar mes čia kalbame apie prasmę? Taip, tikriausiai. Apie visą ko prasmę: kiekvieno veiksmo, kiekvieno sielos judesio, kurį darome kito arba savęs link.

    Užduoti sau teisingą klausimą, jau pusė darbo. Kita dalis – nusiraminti ir įsiklausyti. Tai darant, rašyti. Iš vidaus, teksto forma, iškils atsakymai.

    Vartydama savo dienoraščius, radau tokį tekstą, kurį kadaise užsirašė savo vadinamojon Zürau užrašų knygelėn Franzas Kafka:

    „Nebūtina išeiti iš namų. Sėdėk prie savo rašomojo stalo ir klausykis. Net ne klausykis, o tiesiog lauk. Ne, nelauk, tik būk ramus ir vienas. Pasaulis pasiprašys būti demaskuotas. Jis neturės kitos išeities, kaip tik ekstazėje raičiotis priešais tavo akis.“

     

  • Įkyrus rašytojų pastovumas

    „Išvažiuok kur nors, susirask rezidenciją, pakeisi aplinką ir galėsi rašyti“, – pataria man tai vienas, tai kitas gero linkintis žmogus. Kelionės ir gyvenimas užsienyje, ypač Skandinavijoje, kur buitis sutvarkyta ir aplinka daugmaž rami – tokia perspektyva visgi nuteikia mane atostogoms, ne darbui.

    Be to, išvykusi kelioms savaitėms ar mėnesiams, nespėčiau apsiprasti su aplinka. Dar daugiau: užsienis mane domintų labiau negu kūryba. Rašyčiau daug dienoraštyje, o ne romano eskize. Man prireikė daugiau nei metų, kad nustočiau stebėtis tuo, kas mane supo, gyvenant svetur… Todėl mandagiai sakau: „Ačiū, man ir namie gerai.“

    Pasikalbėjus su kitais rašančiais, radosi panašus pastebėjimas: negali rašyti, jei keiti darbą, keiti butą, keiti sutuoktinį… Jei kas nors namie sunkiai serga, jei patyrei emocinį sukrėtimą, jei šalyje sudėtinga politinė situacija ir reikia bėgti į gatves (ar lipti pro ministerijos langą) – ne literatūros ateitis galvoje. Tada rašyti gali nebent karštus eilėraščius – viens du, pusvalandis ir gatava.

    Čia ne mano išmislas, kad eilėms reikia mažiau laiko – sykį kalbant su poetais išėjo kalba apie tai, jie sakė, kad visai norėtų kurti prozą, bet neturi tiek laiko. (Eilių rinkinį sudarant jau kitaip.) Tikrai, romanas – ilgalaikis projektas ir jam reikia ypatingų sąlygų. Viena iš jų – nuožmus, įkyrus dienotvarkės pastovumas.

    Pasiskaičius romanistų biografijas, į akis krenta toks dalykas: labai griežta, nekintanti darbotvarkė, kur garbingoje vietoje, kai aktyviausios smegenys, rašoma – neilgai, po dvi tris valandas. Dažnai gyvenama be laisvadienių arba jų dienotvarkėje vis tiek yra rašymo seansas. Žinoma, tai tokie karjeros periodai, kai itin intentyviai rašoma. Tarp tų intensyviųjų būna ramieji – kai renkama medžiaga, daromas psichinis atokvėpis ir ruošiamasi kitam intensyviam periodui. Sąrėmiai kaip gimdymo metu!

    Filmuose rašytojai dažnai rašo kur nors pakrantėje – kad pro didelį langą matytųsi okeano bangų mūša… Nežinau nežinau. Tas stereotipas man nesuprantamas. Aišku, gamtos garsai gerai išvalo galvą, greit atpalaiduoja sąrėmių iškamuotus proto raumenis. Bet man reiktų ilgai gyventi prie jūros ar vandenyno, kad įprasčiau spoksoti pro langą to grožio nematančiu žvilgsniu.

    Kitaip tariant, problema, ar poreikis, išliktų – aplinka turi būti pastovi ir nedirginanti. Todėl man gaila gražių vaizdų. Norėčiau juose maudytis tais periodais, kai nedirbu, nešvaistyti gamtos išteklių. Nekalbant jau apie tai, kad vila ant kranto žvėriškai daug kainuotų…

    Juk daugelis rašytojų yra neturtingi kaip bažnyčios pelės. Tik pradedantieji gali apgaudinėti save, kad rašysis tikrai geriau, vos tik rasiu nuostabią „įkvepiančią“ vietą, o dėl jos teks pusę gyvenimo padirbėti. Negi rašysi „negražiai“?!

    Įsibėgėjusieji ir pažengusieji rašytojai žino: vos tik pradedi dirbti, aplinka išnyksta, vaizduotėje patenki į tokias vietas, tokias vietas… Man dažnai būna, kad po darbo jaučiuosi taip, tarsi būčiau gerokai pakeliavusi, nors pusdienį praleidau ant „skaitymo sofos“ ar prie kompiuterio.

    Stephenas Kingas savo pirmąjį sėkmingą romaną „Kerė“ sukūrė pasidėjęs spausdinimo mašinėlę ant skalbimo mašinos, tarp skalbinių. Nes ten buvo ramiausia (jo žmona irgi rašytoja, jie jau turėjo vaikų).

    Neapgaudinėkime savęs: tam, kad rašytum, nereikia ypatingų aplinkybių. Atvirkščiai – reikia kuo didesnės nuobodybės, kuo mažiau dirginančios aplinkos, kuo pastovesnio sugyventinio, kuo mažiau, bet tikrų draugų, supratingų giminių ir bent minimalaus uždarbio pragyvenimui, na, dar for coffee and cigarettes.

    Tam, kad rašytum, tereikia savo kampo. Ramybės.

    (Nuotr. autorė Odeta Tum. Ant grindų išsiplojusi guliu aš – vyksta kontaktinės improvizacijos užsiėmimas.)

  • Kavos puodelių šildymo metas

    Ruduo, kai atsikeli ryte ir išsiverdi kavos, ir pilant ją, pakeliui į puodelį, atvėsta. Todėl reikia užsikaisti vandens ir pripilti puodelį, laukiantį kavos. Kad sušiltų. Ruduo — puodelių šildymo metas.

    Ruduo, kai darai jogų saulės pasveikinimą apie dešimtą ryto tam, kad sušiltų pėdos.

    Ruduo, kai nueini į dėvėtų rūbų parduotuvę ir vyrų skyriuje susirandi vilnos megztinį, nusiperki už du su puse euro, ir džiaugiesi, nes tai wabi-sabi megztinis: su skyle pažąstyje, nuspuręs šiek tiek, ant vienos rankovės — rožinės dažų dėmės. Galbūt jį vilkėjo dailininkas. Megztinis turi praeitį, kaip ir aš. Ruduo, naujų istorijų ir dėvėtų megztinių metas.

    Ruduo, senovinių klaviatūrų metas. Klaksėjimo, kartais garsesnio už mano mintis. Bet dažniausiai — nutylančio. Mintys visgi garsesnės. Štai kaip ir šiandien. Mintys garsesnės už klaviatūrą, garsesnės už muziką, kuri šiuo metu ūkia minoriniu akordu, be melodijos. Nes ruduo, ir norisi melancholiško garso takelio.

    Ruduo ir tylėjimas. Nes rašyti galima tylint. Rašyti galima nieko neveikiant kojomis, rankomis, galva. Nieko pragmatiško, nieko norminio, nieko nešančio pinigus ar kitokią naudą. Beprasmiško rašymo žavesys.

    Rašyti reikia nežadant ir negrasinant. Rašyti net negyvenant, sustabdant visa, ką paprastai vadina gyvenimu ar gebėjimu išgyventi, suktis, verstis, išsilaikyti paviršiuje. Rašyti galima tik visam tam užsimerkus. Atsiveria kitos akys, prabunda širdis, įsijungia kitas kvėpavimas. Rašymas ir yra kvėpavimas. Rašyti galima tik natūraliai, tarsi kvėpuotum.

    Rašymui net nereikia oro, nes tai ir yra oras. Rašymui nereikia laisvės, nes tai ir yra laisvė. Rašymui nereikia laiko, nes tai ir yra laikas. Metas. Rašyti. Dabar.

    Ruduo, kai myli. Meilė, kaip kvepalai ore.

    (nuotraukos autorė Aušra Barysienė)

  • Ką daryti, jei nesirašo?

     

    Rašyk, ką galvoji.

    Rašyk taip, kaip kalbi.

    Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

    Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

    Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

    Rašyk tingėdama(s).

    Rašyk labai blogai, labai negražiai.

    Rašyk trumpai, bet kasdien.

    Sustok.

    Įsiklausyk į save.

    Įkvėpimas ateina per pauzę.

     

     

  • Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

     

    Amerikietis rašytojas Trumanas Capote save vadino horizontaliuoju. Kurdavo prigulęs ant sofos su cigarete rankoje ir kavos puodeliu po ranka. Į popietę kavą keisdavo mėtų arbata su cherry arba martini. Pirmąjį eskizą rašydavo ranka ir dargi pieštuku. Antrąjį eskizą – irgi ranka. Lygiai taip pat pusiaugulomis užsikeldavo ant kelių rašomąją mašinėlę ir atspausdindavo trečiąjį eskizą ant ypatingo gelsvo popieriaus. Tuomet atidėdavo kūrinį savaitei, mėnesiui. Grįžęs prie jo, perskaitydavo kiek įmanoma nešališkai, duodavo paskaityti bičiuliams. Išklausęs pastabas apie kūrinį, apsispręsdavo ar rengti jį publikacijai. Jeigu taip, tai galutinis eskizas – ant balto popieriaus. Taip kūrė žymusis stilistas, kuris į gyvenimo pabaigą, beje, smarkiai kentėjo nuo alkoholizmo ir priklausomybės narkotikams…

    Mano įpročiai ne tokie stilingi (ir žalingi). Be to, aš dar tik ieškau, kas man labiausiai tinka. Skaitau apie kitų rašytojų įpročius ir bandau. Štai rašydama trečiąjį romano eskizą kambaryje vis uždegdavau smilkalą. Bandžiau rašyti be savaitgalio pertraukų. Beje, abu metodai man patiko ir padėjo.

    Prieš keletą metų, kai gyvenau netoli Niujorko, įraše „Kalbantys sodai“ prisipažinau, jog rašydama labai prakaituoju. Į tuščią skrandį įpildavau kavos, šalia kompiuterio pasidėdavau stiklinę vandens, gerdavau ir rašydavau (ar bandydavau rašyti) iki vidudienio, nusiplaudavau prakaitą, persivilkdavau drabužius, užkąsdavau ir likusią dienos dalį skaitydavau, žiūrėdavau filmus, eidavau pasivaikščioti po urbanistinį Stamfordą… Taip buvo gimdomas „Gaisras“ (tik tuomet dar nežinojau, kas gims).

    Dabar kai kas pasikeitė. Kasdien stengiuosi sportiškai pasivaikščioti ar pabėgioti. Nebegeriu tiek daug vandens ir nebeprakaituoju. Bet vis dar pilu kavą į (beveik) tuščią skrandį. Neseniai sužinojau (vis pamirštu, vis sužinau), kad kava įrašyta į dalykų, kuriems išsivysto priklausomybė, sąrašą. Cha, taip išeina, kad kol kas neatsisakiau tik kavos, nes narkotikų nevartoju, tabako nerūkau, alkoholio negeriu…

    „Panelė Stein kas rytą keliasi apie dešimtą ir prisiverčia išgerti kavos. Ji visada nervinasi dėl to, kad taps nervinga, ir ji mano, kad kava padidins jos nervingumą, bet kavą gerti jai liepė gydytojas.“ Taip 1934 metais rašė The New Yorker, taip su kava draugavo „užsiciklinimų“ meistrė, storoji ir homoseksualioji „panelė“ Gertrude Stein.

    Tikėkimės, kad neišgrauš kava man skrandžio. Kai būna visai blogai, geriu arbatą, bet tuomet kraujas į smegenis nesuteka ir rašymui pritrūksta nervo! Bijau, kad visai be priklausomybių rašyti nepajėgčiau.

    J. M. Coetzee yra atsisakęs visko, ko tik įmanoma – netgi mėsos, netgi šypsenos, netgi užstalės pokalbių. Kaip koks australas, palaiko fizinę formą mindamas dviratį, rašo be išeiginių, rašo ne trumpiau kaip valandą per dieną. Na, ne tiek jau ir daug. Nes Haruki Murakami, jei jau įsijungia į romano rašymo režimą, tai dūksta kaip manjakas: keliasi ketvirtą ryto, dirba penkias šešias valandas, nubėga 10 km ir/arba nuplaukia 1,5 km. Miegoti eina devintą. Rašo be savaitgalių. Romaną parašyti jam užtrunka pusę metų arba metus…

    Išties sutinku su Murakamio pastebėjimu, kad rašytojo darbas yra ne tik protinis, bet ir fizinis, jam reikia ištvermės. Ir valios! Valios ugdymui, kaip pastebėjau, ypatingai padeda kasdieninė rutina.

    Vladimiras Nabokovas (dar vienas stilistas) mokėjo susikurti rutiną. Keldavosi šeštą ar septintą ryto, rašydavo, darydavo pusryčių pertrauką aštuntą trisdešimt, paskui vėl rašymas iki pusė vienuoliktos, tada karšta vonia ir kempinė ant galvos (ir nirvana galvoje), tada pasivaikščiojimas su žmona palei ežerėlį (tipiškas vaizdelis iš filmų apie rašytojus), tada pietūs ir dviejų valandų nusnūdimas, tada vėl darbas iki septintos vakaro…

    Apie nusnūdimą. Šitą irgi išbandžiau, tiksliau, teko išmokti, nes miegoti pietų nesugebėdavau nuo darželio laikų. Padėjo, kaip visada, savęs apgaudinėjimas: kai guluosi snausti, pažadu sau, kad neprivalau užmigti. Nusistatau žadintuvą penkiolikai ar dvidešimčiai minučių (jei miegu ilgiau, man bloga), o tada užsimerkusi guliu ir leidžiu mintims laisvai lakioti. Į pogulio pabaigą, žiūrėk, ir atsipalaiduoja raumenys, išteka (atsiprašau) seilė. Valio, tikslas pasiektas! Smegenys „perkrautos“. Tik po to aš retai ką nors itin kūrybingo rašau. Dažniausiai kažką tokio, kaip dabar.

    Teisus, manau, Orhanas Pamukas, sakydamas, kad rašymo erdvę būtina atskirti nuo vietos miegojimui ar poilsiui su savo sugyventiniu(-iais) (taip taip, juodas katine, šiuo metu knarkiantis man už nugaros, – tu man trukdai susikaupti!). Buitiniai ritualai, sako jis, kažkodėl žudo vaizduotę. Išvaiko rašytojo demonus. Pamukas rašo netgi ne namuose, o atskirame išnuomotame bute. Sykį jam kurį laiką teko gyventi ir kurti tame pačiame kambaryje, tai jis net sugalvojo išeitį: ryte išeidavo iš namų, pasivaikščiodavo ir grįždavo atgal į namus, įsivaizduodamas, kad „atėjo į darbą“.

    Arthuras Milleris prisipažino, kad jo vienintelė rutina yra prirašytų lapų plėšymas, o apie rašymo procesą jis sakė: „Vienintelis vaizdinys, kuris dabar ateina į galvą tai – žaibai ir žmogus, vaikštantis po audrą su geležiniu strypu rankoje.“

    Kai kas negali sau leisti „gaudyti žaibus“ ryte, nes turi derinti rašymą su darbu, iš kurio pragyvena. Mano laimė, kad šiuo metu nedirbu nieko kito, tik rašau. Bet štai Franzas Kafka savo laiku kas rytą ėjo į darbą (jis buvo klerkas „Darbininkų draudimo nuo nelaimingų atvejų institute“), iš darbo grįždavo pusė trijų popiet, pavalgęs ir pamiegojęs, pasimankštinęs ir pavakarieniavęs, rašyti jis sėsdavo tik apie vienuoliktą vakaro… Kažkur skaičiau, kad jis labai ant visų (ypač ant žmonos) pyko, kad negali rašyti produktyviau. Buvo nuolat pervargęs. Bet sakė, kad „[t]oks būdas yra vienintelis įmanomas; jei negaliu jo ištverti, tai tuo blogiau; bet aš kaip nors ištversiu.“ Ir, kaip žinia, Kafka prirašė tiek, kad esu jį pavadinus grafomanu (meiliai, žinoma).

    Visų mylimasis Fiodoras Dostojevskis kartais rašydavo kaime, svečiuose pas ką nors, kur ramu, tylu, niekas netrukdo. Vienoje sodyboje jam paskyrė atskirą namuką, kur su juo nakvodavo vienas ištikimas tarnas – kad ko neatsitiktų, nes Dostojevskis sirgo nuomariu (epilepsija). Rašydavo tik naktimis. Sykį tarnas griežtai pareiškė, kad daugiau su juo nenakvos. „Jis ruošiasi kažką nužudyti!“ – šaukė žmogus. Mat tuo metu Dostojevskis kaip tik rašė „Nusikaltimą ir bausmę“ ir vaikščiodavo po trobą nejučia kalbėdamas su savimi… Vėliau jis nusisamdė jauną angamtiškos kantrybės stenografistę (būsimą žmoną), ir rašymas persikėlė į kitą paros laiką bei gerokai paspartėjo.

    Na, o Ernestas Hemingvėjus rašydavo vos prašvitus, iš pradžių perskaitęs viską, ką parašė iki tol, o sustodavo prieš pietus, žinodamas, kas bus toliau, kad kitą dieną turėtų nuo ko pradėti, ir jausdavosi nuostabiai: „Kai sustoji, esi tuščias ir tuo pačiu metu ne tuščias, pilnėjantis, tarsi ką tik būtum pasimylėjęs su mylimąja. Niekas negali tavęs užgauti, niekas negali nutikti, niekas nieko nereiškia iki kitos dienos, kai vėl darysi tą patį. Sunkiausia yra ištverti tą kitos dienos laukimą.“

    Rašyme malonumas kaitaliojasi su kančia, tačiau nuostabiausia yra pojūčių pusiausvyra, visgi leidžianti judėti pirmyn, puslapis po puslapio, o po metų kitų užauganti krūvelė lapų – nesvarbu, ar savoje intymioje erdvėje, ar svetainėje, ar ant virtuvės stalo – suteikia pasitenkinimą dėl kurio verta ir paverkti, ir paprakaituoti. Taigi užsikūriau ir toliau ieškoti savo ypatingų rašymo ritualų.