skaitantiems ir rašantiems

All posts in pratybos

  • Ką niekino Keruakas

    josiah mcelheny

    Turbūt yra tekę skaityti beveik gerų kūrinių. Beveik parašytų. Beveik užbaigtų. Beveik vertų patekti tarp popierinių knygos viršelių. Po kelionės į Lietuvą, tokių skaičiau net keletą (deja, jau patekusių tarp viršelių…).

    Kas autoriams neleidžia susiimti ir užbaigti? Parašyti gerai, iki galo?

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    ESKIZAS – tai viso teksto (novelės, apysakos, miniatiūros, romano) pilnas variantas, perrašytas nuo pradžios iki pabaigos. Vienos teksto dalies perrašymas nelaikomas eskizu (t.y. jei perrašiau tik romano įžangą, nesakysiu, kad parašiau jau antrą romano eskizą).

    Kai kurie eskizai kai kuriems rašytojams gimsta sunkiai, kai kurie – lengvai, greitai. Gali būti, kad pirmasis eskizas liesis laisvai, o antrasis išspaus daug prakaito. Gali būti ir atvirkščiai – pirmąjį rašyti teks sunkiai, su pertraukomis, o antrasis bus galvoje susidėliojęs… Visaip yra normalu.

    Patarimas: nerodykite niekam savo pirmojo eskizo. Švęskite, girkitės, bet palikite jį, kad pribręstų pirmajam skaitymui. Po savaitės ar mėnesio (kiekvienam tinka vis kitaip) skaitysite jį pats, su nusmailintu pieštuku rankoje, aštria kritiko akimi.

    Tačiau per daug kritikos ar per daug džiaugsmo, radus gerai parašytas vietas, nereiktų įsileisti. Tiesiog rašyti pastabas paraštėse: čia gerai, čia blogai. Kur blogai, bus proga ištaisyti. Antrajame eskize.

    ANTRASIS ESKIZAS. Pirmojo problemos dažniausiai būna tokios: fragmentiškumas, lėkšti personažai, nekonkretus veiksmas, migloti aprašymai, netolygus pasakojimo stilius. Tačiau antrajame eskize patariama sutvarkyti istorijos tėkmę.

    Kad nereikėtų vien dėl istorijos perrašinėti dešimt kartų, galima susidaryti trumpą turinį – scenarijų. Istorija šiaip ar taip jau yra, ji užrašyta pirmajame eskize. Dabar reikia žemėlapio.

    Antrasis eskizas neturi būti rašomas nudailinta kalba – dar ne tas etapas. Nedailinkite kiekvieno žodžio, frazės. Nedailinkite… betvarkės. Kurkite sklandesnę kūrinio struktūrą.

    KITI PATARIMAI (vėlesniems eskizams – kiek jų bebūtų):

    – Ieškokite kiekvienos dalies, kiekvienos pastraipos esmės, kabinkite esminius dalykus vieną po kito (kas pasakys, kur esmė? – logika, intuicija, meilė paprastumui ir aiškumui). Laikykitės tvarkos. Atsisakykite betvarkės.

    – Išvystykite neišbaigtas dalis. Neužteks tik išbraukti nereikalingas dalis. Perrašius turėtų atsirasti daugiau teksto, masės, nes išgyvendami viską iš naujo, pamatysite naujai, ryškiau, detaliau – viską rašykite. Nepamirškite, kad rašytojas, skirtingai nei scenaristas, neatims iš savo veiksmo vientisumo, jei nukryps į šalį ir paaiškins, įsigilins, pasimėgaus kokia viena dalimi ilgiau, nei dešimt sekundžių. Atvirkščiai – išplėstas, turtingas tekstas turi inerciją.

    – Taisykite siužetą. Ar veikia jūsų istorijos mechanizmas? Kas joje įvyksta, persimaino, yra sužinoma, atpažįstama?

    – Raskite neaiškias, miglotas kūrinio vietas. Perrašykite taip, kad skaitytojui viskas būtų aišku. Jei kažkas bus neaišku, tai ne skaitytojo, o rašytojo problema. Per daug aišku? Taip nebūna.

    – 10 % taisyklė: sutrumpinkite kūrinį dešimčia procentų. Veikia stebuklingai. Ypatingai meskite lauk tas dalis, kuriose bandėte padaryti įspūdį skaitytojui, rašėte „kaip tikras rašytojas“.

    – Taisykite, garsiai skaitydami. To, prie ko jau priprato akis, dar negirdėjo ausis – ji pagaus teksto, kalbos, ritmo netolygumus.

    – Jei pasiklydote tekste, jei taisote be galo ir be krašto, bet vis tiek viskas blogai, tai imkitės paskutinės priemonės: perrašykite viską iš naujo, nesinaudodami ankstesniais eskizais – iš atminties. Taip, kaip atpasakotumėte istoriją.

    – Nepasmerkite savo kūrinio, neišmeskite iš jo esmės, širdies, neatimkite gyvybės. Ieškokite to džiaugsmo, tos energijos, kuri buvo pirmajame eskize. Nemanykite, kad nerasite.

    Štai ir viskas.

    Belieka sužinoti, kas esate: vieno eskizo ar daugelio eskizų kūrėjas? Nepabandžius abiejų variantų – nesužinosi. Kiekvienas, rašydamas knygas, iš jų pačių (rašymo) ir mokosi.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Nors jo romanas „Kelyje“ visgi turi ištaisytų vietelių, bet autorius tikrai stengėsi neįžeisti karmos – parašė visą romaną, galima sakyti, vienu prisėdimu ir ant ilgų teletaipo popieriaus rulonų. Taigi jo pirmasis (ir paskutinis) eskizas gimė viename puslapyje.

    Bet ar blaiviam tai įmanoma?

    (Rašyta pagal Stephen Koch „The Modern Library Writer’s Workshop“)

  • Knygos apie rašymą

    knygos apie rasyma

    Tokias knygas rašo tie, kurie nesugeba rašyti. Ne? Prisipažinsiu, kažkada taip pagalvojau (tik dar niekam nesakiau). Panašiai manoma apie visus kūrybiškų profesijų mokytojus: kai nesugebi vaidinti, dėstai vaidybą, kai nesugebi dainuoti, dėstai dainavimą, kai nesugebi rašyti… Bet savo studentų klausiau: kokia nauda iš dėstytojo, kuris yra genialus artistas, visiškai nesugebantis mokyti? Jokia. Tai ir užteks apie tai.

    Neseniai nusipirkau dar dvi knygas apie rašymą, ir jau susidėjo graži krūvelė, kurią aptarsiu ir patarsiu:

    • Steven King „On Writing (A Memoir of the Craft)“

    Panašu (knygą tebeskaitau), kad tai ir memuarai, ir apie meistrystę. Žanrinės literatūros rašytojo niekada neklausia apie kalbos dalykus, tarsi jis būtų antrarūšis meistras, tačiau siaubo karalius žino, kur dėti kablelį, kad skaitytoją išpiltų šaltas prakaitas…

    • Roy Peter Clark „Writing Tools (50 Essential Strategies for Every Writer)“

    Knygą dar tik vartinėju, bet aiškus yra autoriaus gilinimasis į techninius rašymo dalykus. Jo paskaitos (su praktinėmis užduotimis) lengvos, žaismingos, su daug pavyzdžių. Nežinau, ar lietuvių kalboje veikia tos pačios stiliaus taisyklės, bet skaitydama lyginu ir, tikiuos, greit sužinosiu. Autorius sako, kad rašytojui svarbiau yra ne taisyklės, o įrankiai: „I prefer tools, not rules.“

    • Brian Kiteley „The 3 A. M. Epiphany (Uncommon Writing Exercises That Transform Your Fiction)“

    Tai pratimų rinkinys (viso 200). Komentarai paprasti ir suprantami, gundo mestis į bandymus ir tučtuojau matyti rezultatus. Autorius gilinasi į istorijos (pasakojimo, siužeto, intrigos) sudedamąsias dalis, veikimo principus. Pavyzdžiui: labai atvirai aprašykite sekso sceną, o vėliau pakeiskite visus su seksu susijusius žodžius virtuvės padargais, maisto produktais ir pan. Po panašių eksperimentų pradedi kitaip žiūrėti tiek į savo, tiek į kitų kūrinius. Įvyksta nušvitimas.

    • Peter Elbow „Writing With Power (Techniques for Mastering the Writing Process)“

    Stulbinanti knyga. Visgi kai kurie rašymo dėstytojai iš tiesų visiškai nesugeba rašyti! Lengva skaityti tik cituojamus studentų tekstus. Autoriaus griebtasi mistinės temos: kas yra ta tekstų energija? Kaip ją matuoja, kaip iššaukia, valdo? Visgi juodžiausiomis dienomis tinka ir tokia knyga. Bent supranti, kad ne vien dievai knygas apie rašymą lipdo.

    • John Marsden „Everything I Know About Writing“

    Australas literatūros mokytojas, kuriantis paaugliams (vieną jo knygą skaičiau – nuostabi!), dalinasi patirtimi su mokiniais. Tačiau ir suaugusiam „amžinam studentui“ knygos tonas labai tinka. Ją skaitydama garsiai juokiausi, o ir naudos daug gavau.

    • John Mullan „How Novels Work“

    Autorius (britas) ilgai rašė recenzijas, kol vieną dieną pasijuto žinąs apie romano struktūrą tiek daug, kad galėtų parašyti apie tai atskirą knygą. Žmogui, nestudijavusiam filologijos, ji yra lobis: sužinai, kad didieji meistrai seniai neišradinėja dviračio, o mokosi vieni iš kitų. Gidas meistrystėn (su kritikos prieskoniu) ir daug geros grožinės literatūros pavyzdžių.

    • Paul Mills „Writing in Action“

    Man tai buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga. Pasisekė – į rankas pateko geras elementorius. Rašymas pagal autorių tėra profesija: esė, grožinė literatūra (fiction), poezija, dramaturgija – viskas turi savus dėsnius, telpančius į 212 psl. Iš visų mano knygų apie rašymą ši turi daugiausia žymeklių ir pabraukymų. Kokio dar komplimento reikia?

    Jeigu susigraudinot, kad nė vienos iš jų nerasite knygyne, tai susiraskite www.amazon.com – kainuos šiek tiek daugiau nei prasti batai… Arba skaitykite toliau „Grafomaniją“, apšviesiu.

    Gal žinote knygą apie rašymą, kurią vertėtų perskaityti?

  • Koliažas be pykčio

    Jacques Prevert-Le Fort Carre

    Dailininkai šią techniką naudoja nuo senų laikų. Iškerpa ir priklijuoja pieštą ar fotografuotą detalę, užtapo, jeigu reikia, prideda ir 3D objektų: vinių, servetėlių, tinklų, skardinių ir ko tik ne. Koliaže viskas tinka ir nebūtinai siejasi. Svarbiausia, kad galutinis rezultatas būtų paveikus.

    Rašytojai daro tą patį, tik naudodami kitokius elementus. Koliažas sulipdomas iš ištraukų:

    • atsiminimų
    • dialogų
    • monologų
    • sapnų
    • svajonių (daydreaming)
    • aplinkos aprašymų
    • detalių
    • citatų
    • sentencijų
    • eilėraščių
    • veikėjų portretų
    • pamąstymų
    • dienoraščių
    • horoskopų
    • receptų
    • e-mailų
    • sms-ų
    • laiškų
    • ?

    Šiuolaikiniai autoriai įterpia ir fotografijas, piešinius, grafikus… Vienžo, įprasto blogo stilistika, tik šita teisėtai literatūrinė. Visos dalys gali būti atskiros, nesusietos vienu siužetu. Svarbu, kad būtų stiprios ir tarpusavyje sąveikautų jausmų lygmenyje.

    Pastaruoju metu labai susidomėjau koliažo technika: juk tai elementaru, nuo to juk galima pradėti rašyti. Kas svarbiausia – rašymo (komponavimo) malonumą pajauti tučtuojau ir visai nereikia išgalvoti intarpų, kurie viską bandytų paaiškinti. Tik būtina sąlyga – gabaliukai turi būti tikrai geri…

    Šiandien radau nuostabų receptą ištiso rišlaus kūrinio (pvz. romano) rašymui. Vėlgi koliažas! Pirmiausia reikia pažaisti dailininką:

    1. Susiraskite nuotraukas su aplinka, kurioje vyks veiksmas. Galite naudoti kelionių agentūros brošiūrėles, iškarpas iš žurnalų, laikraščių, nekilnojamo turto reklamos. Aišku, dar yra internetas.
    2. Parinkite nuotraukas žmonių, labiausiai primenančių jūsų personažus. Tai gali būti aktoriai, modeliai, įžymūs ar nežinomi žmonės. Padės įvairūs žurnalai, internetas.
    3. Tuose pačiuose šaltiniuose ieškokite žodžių, frazių, kurie nusakytų aplinką, personažus ir istoriją (siužetą).
    4. Peržiūrėkite surinktą medžiagą ir iškirpkite tinkamas aplinkos detales, vaizdus, personažų paveikslus, žodžius ir frazes.
    5. Ant didelio, geriau storesnio, popieriaus (plakato) lapo sudėliokite iš visų šių detalių kompoziciją.
    6. Priklijuokite visas detales prie pagrindo.
    7. Pasidėkite koliažą taip, kad rašydami galėtumėte jį matyti.
    8. Rašykite, karts nuo karto užmesdami akį – semkitės įkvėpimo.
    9. Pastaba – nepersistenkite su koliažo kūrimu, nes visgi ne jis, o būsimas rašinys svarbiausias 😉

    Na, įkvėpimo vienam kartui gal ir užteks.

  • Beta skaitytoja(s)

    padejejas

    Kalbėsiu ne apie tetą Betą, jei tokią prisimenate, o apie beta, kuri eina po alfa. Beta skaitytojas – tai asmuo, kuris su kūriniu susipažįsta antrasis po rašytojo (autoriaus). Nepainioti su pirmuoju skaitytoju – juo gali būti tiesiog labiausiai mylintis, sergantis už jus žmogus.

    Beta skaitytojas:

    • skaito nebaigtą kūrinį (pvz. pirmąjį ar antrąjį eskizą);
    • sutikrina rašybos, skyrybos, stiliaus, korektūros klaidas;
    • nurodo siužeto netikslumus, nelogiškumus;
    • nurodo faktų netikslumus;
    • geriausia, jei nepažįsta autoriaus asmeniškai (neturi išankstinio nusistatymo);
    • pats yra rašytojas ir jo bei autoriaus rašymo etika iš esmės sutampa;
    • paprastai dirba nemokamai arba už tai, kad autorius bus jo beta skaitytojas.

    Pavyzdžiui man tokio padėjėjo šiuo metu verkiant reikia. Giminės, artimieji ir nerašantieji negali būti nebaigto darbo kritikai – bandžiau, pasimokiau.

    Rasti anglišką betą nėra sunku. Kai kurie skelbiasi tinklaraščiuose (galima net pasirinkti kritikos stiprumą: pvz. brutally honest), keičiasi kūriniais, bendrauja. Apie lietuvišką betą nesu girdėjusi. Tos rašytojų bendruomenės, kurių dalimi buvau tapusi (rašykai, žaliažolės), yra švelnūs ir jautrūs kaip ėriukai (su neprognozuojamais vampyriškumo priepuoliais). Beveik niekas neanalizuoja kūrinių techniškai (nekalbu apie rašybą, skyrybą – juk be jų dar technikos dalykų begalės).

    Man pačiai yra tekę komentuoti kolegų darbus – tais atvejais, kai mane susirasdavo ir paprašydavo. Galbūt juos stebina mano išsamumas, tačiau prisipažinsiu: gaištu dėl egoistinių paskatų. Skaityti kito darbą ir mąstyti apie tai, ką pakeistum jame – didžiulė nauda.

    Taigi kol ieškau beta skaitytojo, paprašysiu alfa rašytojų: jeigu skaitote „Grafomaniją“ ir iš esmės pritariate demistifikuotam kūrybos procesui, jeigu turite nebaigtą (neskelbtą) kūrinį ir jums yra svarbi kito rašytojo nuomonė, atsiųskite man ir bendradarbiaukime. Bent pabandykime!

    sandrabern [#] yahoo com

  • Šešėlinė proza

    PRATIMAS: Tarp eilučių

    Iš kokio nors žymaus (gero, stipraus) prozos kūrinio išimkite 20 nuoseklių sakinių (vientisą ištrauką) ir po kiekvieno sakinio parašykite savo pratęsimą. Pasistenkite, kad jūsų sakiniai nesuardytų kūrinio vientisumo, nors galite įrašyti naujus personažus.

    Tuomet išimkite originalo sakinius ir perskaitykite naują tekstą. Galbūt tai bus rišli istorija (ar jos užuomazga), galbūt jūsų tekstas sukurs šešėlio įspūdį. Šiaip ar taip, reiškinys įdomus. O tokią kūrimo „tarp eilučių“ priemonę jau seniai naudoja poetai (turbūt ne lietuvių).

    hiroshi watanabe-matsuo kabuki

    Pasirinkau ištrauką iš Njabulo S. Ndebele novelės „Sūnaus mirtis“:

    (1)

    Aš suvokiau. Iki tol mes neturėjome kada susimąstyti apie mūsų pirmojo ir vienturčio sūnaus mirtį, nes viską užgožė pastangos atgauti jo kūną. Net ir tuos baisius įvykius, tapusius jo mirties priežastimi; apie juos net neturėjome kada galvoti. Visas mūsų mintis buvo užvaldžiusi ištisa virtinė bukinančių reikalų: prašymai ir laiškai, kuriuos reikėjo parašyti, telefonai, kuriais reikėjo paskambinti, telegramos, kurias reikėjo išsiųsti, advokatai, su kuriais reikėjo susitikti, „įtakingi“ žmonės, su kuriais reikėjo „susisiekti“, laidojimo biurų agentai, su kuriais reikėjo pasimatyti. Nesibaigiantis bėgimas ir važiavimas. Kaip tik tai staiga tapo svarbiausia – varginančios smulkmenos, užgožiančios tikrąjį tikslą (kad ir koks jis baisus). Kiekviena smulkmena tapdavo durimis, kurias atrakinus pasirodydavo dar vienos durys. Patys to nesuvokdami, mes sutelkėme dėmesį į skunko kvapą, o ne į tai, ką jis padarė.

                Per dvi savaites trukusius žygius sūnaus kūnui atsiimti mes su Buntu supratome ir dar kai ką – kad esame nutolę vienas nuo kito. Pirmą kartą per visus vedybinio gyvenimo metus supratome, kad mūsų buvimas šalia vienas kito tėra įprotis. Jis buvo šalia. Jis visą laiką bus šalia. Ir aš būsiu šalia. Bet kai Buntu paklausė: „Ar suvoki, kad mūsų sūnus miręs?“ – jo išsakyta mintis staiga mus vėlei sujungė. Sakytum, sūnaus kūno sugrįžimas mus suartino. Nes tik nuo tos akimirkos mes pradėjome liūdėti; mūsų plaučiai ėmė gaudyti orą kaip tik tada, kai jau buvome pradėję dusti. Kažkas pradėjo aiškėti. 

                Mes suvokėme. Mes suvokėme, kad, be tų baisių įvykių, dar kažkas vyksta su mumis. Taip, mes atitolome.

    O štai, kas man gavosi, išėmus originalius sakinius:

    (2)

    Iki tol net neleisdavau sau bandyti suvokti, atverti protą tokiems klausimams, plūduriavau palaimingoje, bet pavojingai melagingoje ramybėje, ir ne tik aš, bet ir jis, mes abu. Atgauti tai, kas liko, tai, kame gyveno mūsų sūnus, visa kita nustūmėme. Sykį mano motina užsiminė, tai tebuvo vienas nekaltas, netyčia užduotas klausimas: „O kaip jūs?“ – kaip mes? Ar kažkam kyla noras klausti, ne, net leisti sau pagalvoti apie mus – kai praradome vaiką? Ar mes gyvi, ar dar čia, klausti neverta. Svarbiausia – negalvoti apie tai, kas ir kaip, ir kodėl. Slinkome koridoriumi, kuris panašėjo į dvokiantį labirintą. A, metaforos, metamorfozės.

                Nesimatėme velniaižin kiek laiko ir net nepasiilgome. Ryte prausti veidą šaltu vandeniu, valgyti, persimesti keliais žodžiais, pastebėjimais apie kitus, išsiskirti dienos darbams, susitikti, visai apie tai negalvojant, mylėtis, miegoti. Net nebejaučiu jo nemigų. Jis nebeklausinėja, ar noriu mylėtis – tiesiog užgula, pasitenkina, nusirita, užknarkia, žinodamas, kad dėl to neįsižeisiu. Tarsi būčiau nesikeičianti, ramiai senstanti, tačiau nemirtinga, sukurta tiktai jam… Nebe mūsų kūnus, o sakytum gilesnes mūsų dalis, virš-organus. Trečiojo kūno, gimusiojo iš mūsų, o dabar, nors ir mirusio, pasiruošio suirti, bet visgi kūno – liudininko – sugrįžimas. Mes išnirome vienas iš kito kaip susipainiojusios megztinio rankovės. Mes prabudome.

                Pažvelgėme vienas į kitą virš gailiai mirgančios žvakės liepsnos. Mes dar nemirę. Ir šiandien netgi gerai, kad esame du atskiri – du įvaryti į kampą žmonės, pasiruošę nepasiduoti, kovoti visomis laisvomis rankomis, keturiais kardais.

    Kas toliau? Pratimas reikalauja taisyti, prikurti ir galiausiai sudėlioti savarankišką, originalią istoriją.  Bet labiausiai man patiko teksto preparavimas, šventvagiškas elgesys su svetimu, vientisu, užbaigtu tekstu. Norisi pabandyti sukurti daugiau šešėlių.