skaitantiems ir rašantiems

All posts in pratybos

  • Paspirtukas

    Ne kiekviename straipsnyje, kuriame vardinu rašymo taisykles, dėsnius ir kt. naudingus patarimus, pabrėžiu tai, ką parašysiu čia: medžiagą visaip vartyti, minkyti, krapštyti, dėlioti ar kraipant galvą perdėlioti yra naudinga NE PIRMAME ESKIZE. Pirmasis eskizas… Na, čia geriausiai pasakys Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway): „Pirmasis eskizas visada yra niekas kitas, kaip ekskrementai.“ Taigi gal per grubiai, bet panašu į tiesą.

    Dar kartą: kritikuoti ir analizuoti reikia pabaigus pirmąjį eskizą. Pirmąjį eskizą rašant – kritiką ir cenzūrą pamiršt!

    Toliau keletas būdų, kaip iššaukti savo amžinai išsigandusį kūrybingumą. Kaip sužvejoti tai, kas be tvarkos plaukia mūsų sąmonės sraute.

    • Laisvasis rašymas

    Vientisu srautu kurį laiką rašykite apie vieną pasirinktą temą, pilkite viską, kas tik ateina į galvą, laisvas asociacijas viena pasirinkta tema. Jei nėra jokių minčių, tai taip ir rašykit: „Nežinau, ką apie X rašyti, taip nežinau, kad jau nebegaliu, norisi vemti, kaip nebegaliu, nuo pat ryto išvis nieko negaliu, nors į tualetą nuėjau sėkmingai…“ ir t.t. Toks būdas labai tinka medžiagos rinkimui. Prirašyti, na, tokio molio, iš kurio vėliau bus galima lipdyti formas. (Vidinis kritikas turi būti nutildytas nehumaniškais būdais.)

    • Proto audra (brainstorm)

    Panašu į laisvąjį rašymą, tik dar mažiau kreipiamas dėmesys į formą – ignoruokite gramatikos ir skyrybos taisykles, nesigilinkite į temą. Rašykite viską, kas tik ateina į galvą. Jei rašant visgi iškilo tema, užsikabinote, bet staiga į galvą ateina nesusijusi mintis, vaizdinys – užrašykite ir jį, neišbraukite, nukrypkite. (NE cenzūrai!)

    • Automatinis rašymas

    Džeko Keruako (Jack Kerouac) pamėgtas rašymo būdas, kartais vadinamas transo rašymu. Rašydami laikykitės gramatikos ir skyrybos taisyklių (niekada negali žinoti, ar pirmasis eskizas nebus ir paskutinis). Laisvos asociacijos (žinoma, be cenzūros), (pa)sąmonės srautas, rašoma beveik hipnotiniame sapne. Svarbiausias kūrybinis darbas bus atliktas vėliau – kai bus redaguojama, karpoma ir klijuojama iš visos gautos medžiagos – srauto.

    • Sąrašas (listing)

    Lengvas ir greitas būdas idėjų tupdymui ant popieriaus (ar kompiuterio ekrano) – rašyti žemyn stulpeliu idėjų sąrašą. Kai jau visos bus nutupdytos, bus galima pastebėti ryšius tarp jų, sudėlioti teisingą hierarchiją (sustatyti pagal svarbumą, statusus). Jei vengiate perdaug linijinio mąstymo (pvz. turite ir šiaip jo per daug – galva jau sutinusi, o dar vidinį kritiką smaugti reikia kas minutę…), tuomet laužykite stulpelį, rašykite debesėlius.

    • Debesėliai (clustering)

    Arba galima būtų juos pavadinti voratinkliais, ar balionėliais, ar etiketėmis, ar dar kaip nors – esmė vis tiek ta pati: lapas užpildomas žodžiais, tarp kurių sudarytos jungtys. Jei apibrėšite žodžius, gausis debesėliai. (Kritiką – ant laužo!) Dažnai toks kūrimas yra branduolinis, t.y. prasideda nuo vieno žodžio. Pvz. Rašymas ir iš jo man kyla – parkeris; iš parkeriorašalas; iš rašalopilstukas; iš pilstukokirstukas – dantys – odontologija – chalatas – balta – baltymai – kiaušinienė ir t.t. Tai čia viena linija, bet iš parkerio man kyla ir metalas, o iš jo žiežirba-smūgis-boksas… ir t.t.

    • Urvinis rašymas (cave writing)

    Urviniame rašyme greta dėliojami žodžiai ir piešiniai. Irgi gali būti be tvarkos, kaip debesėlių atveju. Kairysis smegenų pusrutulis nori tvarkos, logikos, bet dešinysis nori žaisti – tai leiskite jam išreikšti tą žaidimą ant popieriaus. (Tas, kuris cenzūruos urvinį rašymą, bus atiduotas kardadančiams tigrams.)

    • Kirpk ir klijuok (cut and paste)

    Viljamo Barouzo (William Burroughs) mėgstama technika: prirašyti lapus, paskui juos sukarpyti, išmėtyti ant stalo (ar grindų), surinkti, sudėti bet kokia tvarka, perrašyti iš eilės, vėl perskaityti, redaguoti tai, kas gavosi. Atrasite tokius ryšius, kurių iki šiol nepastebėjote. Ir tai vis dar jūsų tekstas! (Kritikas neturi spėti net pasibalnoti nosies storastikliais akiniais – nukalkite juos vienu smūgiu.)

    • Maišyk ir dėliok (mix and match)

    Parašykite du stulpelius asociatyvių žodžių, paskui imkite po vieną žodį tai iš vieno, tai iš kito stulpelio, surašykite juos iš eilės, skaitykite, kas gavosi. Šalia gali atsidurti sunkiai įsivaizduojami kartu žodžiai, ir iš to gali kilti naujos asociacijos. Iš asociacijų gali gimti istorija.

    Džiūgaukite: asociacijos tai jūsų, ir istorija, kuri gims iš tų atsitiktinių žodžių – bus jūsų išgalvota ir netgi parašyta.


    (Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

  • Aš, tu, jis ir visažinis

    Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

    Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

    Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

    Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

    (1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

    Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

    Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

    PRATIMAS: Kitas balsas

    Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

    (2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

    Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

    PRATIMAS: Instrukcija

    Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

    (3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

    Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

    Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

    (3a) Visažinis pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

    Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

    Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

    PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

    Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

    (3b) Objektyvus pasakotojas

    Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

    Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

    – Myliu tave. Supratau, kai netekau.

    Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

    Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

    Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

    PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

    Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

    (3c) Nevisažinis pasakotojas

    Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

    Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

    PRATIMAS: Ne aš

    Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

    (4) Kintanti perspektyva

    Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

    Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

    PRATIMAS: Apiplėšimas

    Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

    (Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

    Ankstesni įrašai panašia tema:

    Pasaulis kažkieno akimis

    Stalkeris

    Darom operaciją

  • Dešimt patarimų

    Pataria anglakalbiai rašytojai, prasimušę į autorius, t.y. publikavę ne vieną knygą, perkami ir skaitomi. Suraukite nosį ir neskaitykite, jei pernelyg pasitikite savimi ir savo teisinga nuojauta, kad sulaužę visas taisykles (net ir tas, kurių nežinote) liksite ištikimi sau, susikursite stilių ir kada nors, tapę skaitomais autoriais, galėsite duoti patarimus kitiems (tik) rašytojams, pvz. man.

    • Tik prasti rašytojai mano, kad jų darbai yra tikrai geri. (Anne Enright)
    • Pasiklydęs vidur miško, nesėsk ir nesėdėk. Jei susipainiojai siužete ar strigai, atsek, kur pasukai neteisinga linkme. Tada pasuk kitu keliu. Ir/ar pasakok kitu asmeniu. Keisk laiką. Keisk įžanginį puslapį. (Margaret Atwood)
    • Įsivaizduok, kad miršti. Ar užbaigtum knygą, sužinojęs, kad sergi mirtina liga? Kodėl ne? Tai, kas erzina tave, mirsiantį už dešimties savaičių, yra knygos problema. Tai panaikink ją. Nustok ginčytis su savimi. Pakeisk. Matai? Lengva. Ir niekam nereikėjo mirti. (Anne Enright)
    • Bandyk galvoti apie kitų sėkmę, kaip apie padrąsinimą sau pačiam. (Richard Ford)
    • Rašyk trečiuoju asmeniu, nebent sugundys tikrai išskirtinis pirmuoju asmeniu pasakojantis personažas. (Jonathan Franzen)
    • Morka ir lazda – pagrindinis herojus (protagonistas) turi būti persekiojamas (apsėdimo ar blogiečio) ir siekti pats (idėjos, tikslo, kito asmens, paslapties išaiškinimo).  (Michael Moorcock)
    • Gyvenk gyvenimą ir rašyk apie gyvenimą. Tikrai nėra galo naujoms knygoms, bet jau daugiau nei pakankamai yra prirašyta knygų apie knygas. (Will Self)
    • Venk ratelių, grupelių, būrelių. Minia nepagerins tau rašymo. (Zadie Smith)
    • Grožinės literatūros rašymas nėra „saviraiška“ ar „terapija“. Knygos skirtos skaitytojams, todėl rašyti reikia meistriškai, kantriai, nesavanaudiškai konstruojant jų įspūdžius. Savo romanus įsivaizduoju, kaip linksmuosius kalnelius: mano pareiga – jau pirmojo skyriaus pradžioje prirakinti skaitytoją vagonėlyje, tuomet su vėjeliu nešti jį per veiksmo scenas ir staigmenas kruopščiai suplanuotu maršrutu, atidžiai numatytu pagreičiu. (Sarah Waters)
    • Niekada nesustok, jei strigai. Galbūt šiandien negali išspręsti problemos, bet užversk tą puslapį ir rašyk ką nors kita. Nesustok visiškai. (Jeanette Winterson)

    Išrinkta ir išversta iš guardian.co.uk, pirmoji straipsnio dalis yra čia.

  • Nepadorus redagavimas

    Taisyti tai, ką parašei, t.y. redaguoti kūrinį pačiam, nėra lengva vien jau dėl emocinių priežasčių. Rašant viskas atrodė tiksliai į tašką: nei pridėsi, nei atimsi. Jeigu skaitydamas per daug išgyveni, dar nesi atvėsęs – nepakelsi rankos nė prieš vieną žodį.

    Tačiau kažkaip reikia mokytis rašyti geriau, ar ne? Pirmasis eskizas neprivalo būti tobulas. Juk išėmus ką nors, pridėjus ką nors, sukeitus vietomis, tekstas taps lengvesnis, geriau suprantamas.

    Kiek žinau, lietuviai nepratę antrą kartą grįžti prie kūrinio – tai ne tik rašyme, tai yra visur. Man tai nesuvokiamas toks įkvėpimo, kūrybos aukštinimas, sudievinimas. Kviečiu pasiryžti ir sudarkyti savo kūrybinės aistros vaisių.

    Pradžiai tiktų pratimas iš Džono Vorvaldo (John Vorwald) knygos „How to Write a Short Story“.

    PRATIMAS: Ištaisykite svetimą tekstą.

    Raskite kieno nors kūrinį (apsakymą, novelę), kuris jums nepatinka, ir pertaisykite jį taip, kad patiktų. Keiskite formą, kažką išmeskite, kažką pridėkite, kad galiausiai galėtumėt pavadinti jį savu.

    Nors emociškai tai daryti bus nesunku – juk visi tokie gudrūs patarti, kas negerai – bet praktiškai tai nėra lengvas uždavinys. (Vieną įkvepiantį kūrinį jau žinau. Einu, pamiklinsiu protą.)

  • Knygos apie rašymą 2

     

    Perverčiau ir paskaitinėjau dar septynias:

    • Stephen Koch „Modern Library Writer’s Workshop“

    Ši knyga iš visos krūvelės nuostabiausia. Autorius (patyręs rašymo dėstytojas ir daugiausia negrožinės literatūros kūrėjas) dėsto mintis labai paprastai, suprantamai ir taikliai. Naudoja daug žymių rašytojų pavyzdžių, ištraukų. Kalba apie tokius dalykus, kurių vengia kiti (kad ir temos apie literatūros kritiką, tiesos jausmą). Užgriebia ne tik kūrybą, bet plačiau, giliau: iš tiesų, literatūra neatskiriama nuo gyvenimo. Mokyti(s) rašyti tenka visą gyvenimą ir pats autorius nėra sustojęs – tai jaučiasi. Gale – vertų perskaityti knygų (apie rašymą) sąrašas su paaiškinimais.

    • Gotham Writer’s Workshop „Writing Fiction: The Practical Guide from New York’s Acclaimed Creative Writing School“

    Kiekvienas šios knygos skyrius rašytas vis kito autoriaus – žymiausios Niujorko „dailiojo rašymo“ mokyklos dėstytojo. Smagu, nes įdomu: skirtingi stiliai, turinys sklandus. Aprėpiamos daugmaž visos svarbiausios rašytoją dominančios problemos. Gale pateikta Reimondo Karverio (Raymond Carver) novelė „Cathedral“, kurią pasitelkia kaip pavyzdį beveik kiekviename straipsnyje. Labai praktiška (o ir novelė – mažas šedevras.) Lengva mokytis.

    • Roberta Jean Bryant „Anybody Can Write“

    Iš pradžių maniau, kad ji pernelyg vaikiška, skirta skatinti rašančius paauglius arba kritusius ir nebeišlipančius iš nerašymo duobės suaugusiuosius. Bet tokią būtų itin gera pasidėti ant stalo ir žvilgčioti, daryti jos siūlomus pratimus, jei ką tik pradėjai rimtai mokytis rašyti (amžius reikšmės neturi). O ir nerašymo duobė vis tiek vieną dieną atsivers… Tinka tiems ir tiems, kurių anglų kalba kiek silpnesnė. Puikus pradžiamokslis.

    • Todd A. Stone „Novelist’s Boot Camp : 101 Ways to Take Your Book From Boring to Bestsell“

    Net ir knyga apie rašymą gali iš nuobodžios virsti geriausiai parduodama, jei bus pagalvota apie jos formą (o jei dar forma sutampa su turiniu…). Šią knygą griebiau todėl, kad ji yra chaki spalvos, su kareiviškais atributais ir iliustracijomis. Boot Camp – tai karingai nusiteikusių rašytojų stovykla. Nori vado – atsiversk ir pirmyn! Drausmė, strategija, susidorojimas su priešu ir pavojais – tinka ir karui, ir romanui. Tik kažkaip aš šiuo metu nei laiko, nei noro tam neturiu. O rašant romaną, man atrodo, taip žaisti būtų per vėlu… (Bet gal patiks berniukams-fantastams?)

    • William Strunk Jr., E. B. White, Maira Kalman „The Elements of Style Illustrated“

    Ši knyga anglakalbių pasaulyje perleista jau šimtus kartų. Man į rankas pateko jos versija su iliustracijomis. Dėsniai visose meno šakose turi daug bendro: tą ir galima (dar kartą) sužinoti, palyginus tekstus su iliustracijomis. Gal tai ir „rašymo biblija“, bet tikrai ne visiems. Ją kritikuojantys literatai pabrėžia, kad autoriai yra žurnalistai, ir jų rekomenduojamas stilius yra žurnalistinis. Be to, rašyta prieš šimtą metų. Be straipsnio, kurį išsunkiau iš knygos, rašantysis lietuviškai nelabai ko ras naudingo joje. Vertėjams tiktų.

    • Ray Bradbury „Zen in the Art of Writing“

    „Marso kronikų“, „Farenheitas 451“, „Pienių vyno“ ir milijono novelių autoriaus straipsniai apie rašymo meną. Uždeganti, drąsinanti, guodžianti, įkvepianti. Pradedantįjį galbūt nustebins rašytojo profesijos paradoksais (pvz. kiek eskizų iki tikslo). Pradėjusįjį supažindins su kitokia (savotiška) profesijos rutina: kaip gimsta Bredberio novelės, romanai, eilės ir pjesės. Baisingo produktyvumo ir aistringo temperamento rašytojas. Knygos pabaigoje – jo eilės apie kūrybą. Kodėl „dzen“? Todėl, kad jo devizas: DIRBK, ATSIPALAIDUOK, NEGALVOK (tai nereiškia: uždirbk, gerk, durniuok!).

    • ARISTOTELIS „Poetika“

    Prieš daugiau nei 2000 metų surašyti dramos elementai tebegalioja. Dalys 5-14 yra vis dar nepamainomos. Gal rasite lietuviškai? Paskutinis leidimas berods 1997 m., Vilnius, Pradai (vertėjas Mindaugas Strockis).