skaitantiems ir rašantiems

All posts in pratybos

  • (Ne)atrastas šrifto pojūtis

    Nežinau, kas labiau pastebi ir susimąsto apie šriftą – rašytojai ar skaitytojai? O gal tai tiesiog tam tikra grupė žmonių, kurie apie spausdintą tekstą kartais prabyla taip, tarsi tai būtų pyragaitis: o, kaip jis atrodo, o, kaip kvepia, o, kaip norisi jį liesti! (Pyragaičio atveju būtų – laižyti…)

    Aš pati jaučiu tokią silpnybę dar nuo tų laikų, kai prisiprašiusi kaimynės, kad leistų atsispausdinti savo eiles jos darbovietėje (ji dirbo muzikos mokykloje sekretore), daužiau spausdinimo mašinėlės klavišus keletą popiečių, o paskui ilgai glosčiau surištą rinkinėlį. Parašyti kūrinį ranka – tai viena. Pamatyti jį atspausdintą – tai jau visai kas kita…

    Be terapinės ar estetinės pusės, šriftas turi ir grynai praktinę. Tekstų surinkėjai (tipografai) žino, kad į puslapį bus ne tik žiūrima ir gėrimasi (nors kartais reikia ir taip) – jis dar turi būti ir perskaitomas, todėl – įskaitomas. Trumpas tekstas kartais tyčia gali pareikalauti akies pastangų – jei prie jo bus sugaišta daugiau laiko, pati idėja bus geriau įsiminta ir suprasta.

    Mūsų akys žodžių eilutėje lengviau atpažįsta viršutinę raidžių dalį. Jeigu baltu popieriaus lapu uždengsime apatinę pusę eilutės, vis tiek lengvai skaitysime. Jei uždengsime apatinę – irgi skaitysime, bet raidžių apačios per daug panašios, tad bus sunkiau.

    Serif’ą turinčio šrifto raidžių viršutinės dalys skirtingesnės negu sans-serif – o skaitant mūsų žvilgsnis sklendžia būtent viršutine eilutės dalimi. Be to, atsikišimai vizualiai suartina raides žodžiuose ir prisimerkus jie susilieja į eilutę. Sans-serif žodžiai šiek tiek paskiresni. (Milimetrai čia turi didelę reikšmę.) Skaityti lengviau, kai žvilgsnis sklendžia nenutrūkstama, kuo tolygiau išdėstyta eilute.

    Pageidautina, kad didelės apimties, sunkiasvoriai tekstai būtų perskaitomi kuo lengviau ir greičiau. Romanui beveik visada pasirenkamas šriftas, turintis serif’us – raidžių kampukų atsikišimus (Grafomanijos šriftas, beje, yra sans-serif*).

    Dažniausi angliškų prozos knygų šriftai yra: Garamond, Bembo, Baskerville, Palatino, Jenson, Sabon. Visi jie su serif’ais. (Kokie populiariausi lietuviškų knygų šriftai? Niekada nemačiau pastabų apie juos.)

    Sans-serif šriftai atrodo lyg ir moderniau, dažniau naudojami interneto tekstams, man jie asocijuojasi su kompiuteriais ir jaunąja karta. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sans-serif’ai tinka reklamai, internetui, antraštėms ir panašiems tekstams, o skaitant ilgą tekstą gali tiesiog fiziškai trukdyti, dirginti. (Čia galima prisiminti, kaip susierzina rašyk.lt puslapio skaitytojai, kai kuris nors rašytojas įkrauna ilgą, nesuskirstytą pastraipomis sans-serif teksto plytą…)

    Kartais autorius tyčia prašo tam tikro šrifto, norėdamas pabrėžti tam tikrą idėją. Pvz. Marko Haddono knygos „The Curious Incident of the Dog in the Night-Time“ originalas anglų kalba suformatuotas sans-serif šriftu. Kadangi serif’ai padeda smegenų vaizdo priėmimo centrams suvokti informaciją, šiuo atveju tos pagalbos atsisakoma. Diskomfortą keliantis šrifto supaprastinimas padeda įsigilinti pasakotojo, autisto Christopherio, jauseną. Grafikos pagalba skaitytojas jau nuo pirmos romano eilutės įtraukiamas į supaprastintą, išlaisvintą nuo emocijų ir metaforų pasaulį. Kai kuriose vietose šriftas pasikeičia, atsiranda serif’ai – tik tose vietose, kur formulių aprašymai, mat Christopheriui labai patinka matematika, šioje srityje jis jaučiasi saugus ir pasitikintis savimi. Skaitytojas, perskaitęs tokį sakinį, taip pat pajunta palengvėjimą… Arba ne.

    Šią knygą skaičiau angliškai, bet šrifto pasikeitimo nepastebėjau ir bent jau sąmonės lygmenyje nieko nepajutau. (Ar lietuviškame vertime išvis yra skirtumas?) Šriftus knygose ėmiau matyti kai kurių knygų gale radusi pastabas apie tai. Pvz. Nam Lee novelių rinkinio „The Boat“ (išleistas 2008 m. Niujorke) gale yra priedas (išverčiau į lietuvių):

    Šios knygos šriftas yra Old Style No. 7. Šio šrifto kilmė yra 1870-ųjų pradžioje pagamintas Bruce’as Foundry originalas (…) Old Style No. 7 šriftas puslapiui suteikia prislopintą spalvą ir nevienodą tekstūrą, kuri yra lengvai ir patogiai skaitoma.

    Man patiko, kad šriftui skiriamas toks dėmesys. Iš tiesų juk lygiai taip pat svarbi yra teksto forma, tinkamai atliepianti turinį, sustiprinanti autoriaus intencijas.

    Dar vienos knygos šrifto tiesiog negalėjau nepastebėti – jis neįprastai tankus, t.y. raidės atrodo siauros ir aukštos – šrifto x-aukštis (raidžių aukštis iki taškučių ir varnelių – kaip u) yra didesnis nei įprasta akiai. Tai Graywolf Press leidyklos išleista Pero Pettersono knyga „I Curse the River of Time“ (2008 m. Minneapolis). Skaityti man šis šriftas netrukdė, gėrėtis – irgi. Šitą knygą, kuri man nepasirodė tokia jau itin įdomi (kaip pvz., to paties autoriaus „Vogti arklius“), skaičiau, akimis jausdama skandinavišką atšiaurumą, prietemą, melancholiją – visa tai šrifte StonePrint.

    Šrifto pasirinkimas gali tapti problema tuomet, kai nesuvokiama, kaip smarkiai tokie menkučiai atsikišimai raidėse gali paveikti teksto skaitomumą. Aleksandros Fominos neseniai išleistą 399 psl. knygą „Mes vakar buvom saloje“ (2011 m. Vilnius, Kitos knygos) atsiverčiau, jau žinodama Marko Haddono knygos triuką. Ir ką gi – Fominos knyga yra suformatuota sans-serif. Originalu? Taip, žinoma. Ir galbūt tikslinga? Bet man tiršto, painaus, šnekamosios kalbos šiukšliukų kupino teksto pasmerkimas sunkiam skaitomumui pasirodė labai rizikingas. (Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nepirkau ir neskaičiau knygos. Ištraukų galima rasti internete, atsiliepimų apie „smulkų“ šriftą – irgi. )

    Dar vaikystėje įgyti mechaniniai skaitymo įgūdžiai ir ten pat suvokti didžiausi skaitymo trukdžiai mums padeda atpažinti tekstą, kuris yra „valgomas“, nestringa, nemažina turinio vertės ir neerzina. Bet kokia šrifto naujovė atitraukia dėmesį nuo skaitymo – ypač jeigu tos naujovės skaitydamas nesugebi pamiršti, ji trukdo pasinerti į turinį. Visgi sans-serif’ai (be atsikišimų) irgi turi savo paskirtį – suteikia tekstui solidumo, patikimumo, autoriteto įspūdį.

    Kaip ten bebūtų, sakoma, kad labiausiai skaitomas šriftas yra tas, kuris skaitomas lengviausiai, ir jeigu abejoji dėl pasirinkto savotiško šrifto – grįžk prie senoviško, patikrinto. Svarbiausia teksto surinkimo taisyklė: formatas skaitytojui turi būti nuspėjamas, tekstas – vientisas. Nebent tipografas turi kitokį – atvirkštinį – tikslą.

    *Grafomanijos šriftas po 2011 m. lapkričio 14 dienos pakeistas į serif.

    _________________________

    Rašant pasinaudota:

    David Jury What Is Typography?

    John Mullan How Novels Work

    What Are the Best Looking Tapefaces For Books?

  • Struktūra: užuomazga

    Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

    Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

    • Ekspozicija

    Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

    • Šešėlinis prologas

    Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

    • Balansas

    Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

    • Praeities įvykis

    Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

    • Užuominos

    Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

    • Pagalbininkas

    Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

    • Esminis dramos klausimas

    Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

    _________________

    Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
    1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
    2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

  • Dešimt minučių

    Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

    Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

    Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

    Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

    Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

    Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

    PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

    Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

    Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

    Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

    Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

    Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

    Tuomet – stop.

    Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

    __________________________

    *Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY

  • Ritmas prozoje

    Kas yra ritmas?

    Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis. (ualgiman)

    Skaitydami (mintyse ar balsu), kreipiame dėmesį į žodžių kirčiuotus skiemenis, klausomės skirtingo jų ilgumo. Taip pat svarbios ir didesni žodžių junginiai – sakiniai, pastraipos. Ieškome ir pasikartojimų: ne tiek skiemens (nes tai jau būtų rimas – poezijos instrumentas), kiek žodžio, kelių žodžių junginio, prasmės.

    Jei mane pažadintumėt naktį ir paklaustumėt, kas yra ritmas, atsakyčiau vienu žodžiu: pasikartojimai! Ir tai galioja bet kuriai meno šakai: dailei, šokiui, teatrui, muzikai…

    Vincas Krėvė – jo žymūs banguotieji sakiniai – yra vienas ryškiausių ritmo pavyzdžių, štai ištrauka iš jo „Gilšės“:

    Gal jau nusibodo jums, berneliai, gal jau įkyrėjo jums, vyručiai, mano pasakėlė. Gal ji negražiai sudėta, neįdomiai sakyta, bet jūs pakentėkit, man senam dovanokit, kad seni mano pirštai silpnai liečia kanklių stygas, kad senatvės pakirstas mano balsas neskamba, kaip skambėti turėtų.

    Išdarkysiu originalą, atimsiu iš jo kelias bangeles:

    Jums gal jau, berneliai, nusibodo, įkyrėjo mano pasakėlė. Negražiai sudėta, neįdomi. Bet pakentėkit, dovanokit seniui, kad seni jo pirštai silpnai liečia kanklių stygas, o senatvės pakirstas balsas neskamba, kaip turėtų.

    Svarbu nepamesti loginio kirčio. Loginis kirtis, tai sakinio vinis: minties aiškumui svarbiausias žodis arba žodžių grupė. Pvz. Kirčiuotas vienas žodis: „Kur tu išsiruošei?“ (gali būti ir: „Kur tu išsiruošei?“ – ir: „Kur tu išsiruošei?“) Kirčiuota žodžių grupė: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“ (gali būti: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“) Loginį kirtį atpažįstame kontekste. Loginiu kirčiu galime ir šiek tiek keisti kontekstą, suteikti kitokį atspalvį…

    Laipsniavimas

    Žodžio arba žodžių junginio (sąvokos) kartojimas gimdo laipsniavimą. T. y. skaitydami pasikartojančias dalis, „įsikarščiuojame“. Pvz. (dar išskyriau ir formatą):

    Gaudyk, gaudyk, gaudyk – laikyk, laikyk, laikyk!

    Pastebėkime, kad tai netgi dvigubas pasikartojimas, todėl po brūkšnio aukštyn laipsniuojame nuo ten, kur baigėme paskutiniu (pajuodintu) „gaudyk“. Jei taip ir toliau, galima iki isteriško klyksmo nusilaipsniuoti…

    Sakinių ilgis

    Sakinių ilgiu kontroliuojame tempą. Ilgieji linkę banguoti, juose būtinai kuriame vietą pauzei, atsikvėpimui (mintyse skaitant, irgi galima dusti!):

    Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. (ualgiman)

    Trumpi sakiniai neleidžia įsibėgėti, sukaupia, kelia įtampą. Štai iš Škėmos „Baltos drobulės“:

    Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešiinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt, rėkčiau pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

    Trumpos pastraipos irgi stabdo tempą ir išskiria mintį, sukaupia į ją dėmesį. Man atskira pastraipa su vienu sakiniu – kaip ir poezijos eilutė – tampa ryški it reklaminis šūkis. Pvz. Gintarė Adomaitytė labai mėgsta tokius šūkius, jos toks stilius (iš „Upeivės“):

    Jau gana.
    Jau užtenka man tos ne mano upės.
    Ne mano miesto.
    Nepažįstamų žmonių.

    Įsivaizduokim kitą kraštutinumą:

    Jau gana, jau užtenka man tos ne mano upės, ne mano miesto, nepažįstamų žmonių…

    Pauzė

    Ne tik sakinio išmetimas į atskirą pastraipą stabdo: galima sustabdyti tarp pastraipų įterpus didelį tarpą – kelias eilutes tuštumos.

    Skirtingo ilgio pauzes išgauname sintaksės dėka. Pvz. aktoriai skaito skyrybos ženklus, kaip natas (panašiai skaito mintyse ir ne tokie profesionalūs skaitytojai):

    Kablelis – jis dedamas sakinio viduryje, įvairiais atvejais gali turėti skirtingas intonacijas. Kablelis – trumpas stabtelėjimas.

    Kabliataškis – tai atskyrimo ženklas, kuris užima tarpinę dalį tarp taško ir kablelio, kartais padeda nustatyti skirtumą tarp pasakojimo ir aprašymo detalių. Ilgesnis už kablelį, trumpesnis už tašką sustojimas.

    Dvitaškis – kai jis dedamas prieš vardinimą, aiškinimą, tai stabtelėjimas, toks – hop! – šuoliukas į paaiškinimą.

    Brūkšnys – juo nurodomos pauzės paprastai turi didelį psichologinį krūvį (praleistas žodis, minties šuolis), pauzė trunka tiek, kiek numanomai yra praleista.

    Taškas – juo žymima sakinio (minties) pabaiga, kuriai būdingas balso nuleidimas, po jo – ilgesnė pauzė, išnaudojama atsikvėpimui.

    Daugtaškis – perspėja apie ilgą pauzę, taip pat gali žymėti perėjimą į vidinį monologą (nebaigta mintis).

    Įterpti žodžiai

    Reiktų paminėti ir sakinio dalis, kurios ypatingai išskirtos – apgaubtos skliaustais, brūkšniais. Jos nukreipia mintį į šalį, paaiškina, pateikia skolintą mintį. Pati rašydama jaučiu, kad jų emocinis krūvis yra mažesnis, nei prieš ir po einančių sakinio dalių, todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti. Turiu išlaikyti skaitytojo dėmesį – po įterptos informacijos jis grįžta į tiesų taką, iššoka ant kranto, išlipa iš baseino, į kurį trupam buvo įkritęs… Pvz. ištrauka iš mano „Kaštonų“ – dažnai mėgstu įterpti visą sakinį:

    Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

    Aktoriai tokią ištrauką skaitytų taip, kad dalis skliaustuose būtų nuslopinta, tarsi panirusi po vandeniu – nes išnėrus iš to sakinio reikia atsidurti ant kito baseino kranto, tame pačiame aukštyje, tęsti lyg niekur nieko.

    Skaitymas garsiai

    Tam, kad pagerėtų ritmo suvokimas, klausa (sąsajos su muzikalumu – ne iš tuščio (matote, ir vėl skliaustai!)), skaitykime garsiai: poeziją, prozą, būtinai kartais ir savo tekstus. Jei sunku jausti ritmą, tarkite, su kiekvienu žodžio kirčiu trinksėdami stalą. Arba tyčia nutęskite balses, arba pabrėžkite vien tik priebalses. Pradžiai – bent jau atsiras dėmesys žodžio garsui.

    Ritmas rašant yra svarbus rūpestis, bet tikrai ne pirmajame eskize. Štai paskutinis pavyzdys, iš mano apsakymo „Žuvis“. Pirmajame eskize tik dėliojau istoriją, o antrajame jau atsirado muzikalumas (šiaip kūrinyje netgi išdrįsau vieną sakinį palikti surimuotą). Galite palyginti, kas skamba geriau:

    Eskizas nr. X:

    Autobusas numeris penki išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto iš stotelės, į kurią nuo namų reikia eiti dešimt minučių. Rytais pažadina mama. Abi išgeriam kmynų arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį su rūkytu sūriu. Mama mane visada palydi, nes dar visai tamsu ir šalta. Paskui grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui, pažadina jį ir pati išeina į darbą. Ji dirba valytoja. Autobusas kartais beveik nesustoja – vos tik atsidaro durys, reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelis keleivis. Visada labai noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Žiede palaukčiau, kol vairuotojas parūkys, ir važiuotume atgal, namo. Skaityčiau knygas. Bet stotelė jau čia, išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Iš tolo ūžia ventiliatoriai. Reikia pereiti erdvų, prisnigtą kiemą. Prieš aušrą beprotiškai šalta.

    Paskutinis variantas:

    žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

    mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

    mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

    Tiek žinau apie ritmą šiandien (nepamirškite, kad nesu filologė, lituanistė, esu aktorė, scenos kalbos dėstytoja ir grafomanė). Jei su kuo nors nesutinkate arba žinote dar daugiau – prašau pastabų, patarimų ir nuorodų.

    _______________________________

    Toliau skaityti:

    mokytojo Algimanto straipsnelis „Skambumas

    ten pat straipsnelis „Laipsniavimas ir kartojimas

    Pavartinėti gal būtų įdomu Stefanijos Nosevičiūtės knygą aktoriams „Scenos kalba“ (turbūt rasite tik bibliotekoje).

  • Viliokė publicistika

    Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

    (Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

    Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

    1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
    2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
    3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
    4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
    5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
    6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
    7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
    8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
    9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
    10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
    11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
    12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
    13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
    14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
    15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
    16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
    17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
    18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
    19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
    20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

    Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…