skaitantiems ir rašantiems

All posts in praktiniai patarimai

  • Dedlaino apykaklė

    Kiekvienas rašytojas — nesvarbu kokio žanro, nesvarbu kokios srities — anksčiau ar vėliau susiduria su tokiu dalyku, kaip terminas, iki kurio reikalaujama pateikti tekstą. Kitaip tariant, jo darbui duodamas dedlainas. Iš anglų kalbos verčiant žodį deadline — mirties linija. Tai laiko riba, už kurios atsitiks kažkas baisaus.

    Kas gi baisaus, jeigu praleisiu terminą? Juk niekas nemirs!

    Mirs. Rašytojo reputacija. O reputaciją, kaip puikiai žinome, visi mes turime tik po vieną.

    Tiesa, viena vadybininkė man pusiau juokais pasakojo, kad yra išeitis — sugadinus reputaciją savo šalyje, galima emigruoti kur nors į kitą pasaulio pusę. Bet kiek kartų gyvenime tai įmanoma padaryti? Be to, gyvename ir virtualybėje, kur kiekvienas geras ir blogas mūsų poelgis, sprendimas ar darbas palieka neištrinamą pėdsaką.

    Dedlainus jaučiu visa savo esybe. Pojūtis maždaug toks: ant mano kaklo yra užrakinta apykaklė, ant kurios mirksi data, iki kurios pasižadėjau pateikti savo tekstą redakcijai. Kuo labiau artėja ta data, tuo tankiau mirksi skaičiukai. Galiausiai, žinau, jeigu neišsiųsiu teksto laiku, apykaklė detonuos. Bum! Ir mano galvos nebėra.

    Ar tai reiškia, kad gyvenu nuolatinėje baimėje? Ne, jokiu būdu. Galima sakyti, atvirkščiai, gyvenu nuolatinėje ramybėje. Kai nusistatau dedlainą ir sutariu dėl jo su redakcija, mano psichika susidėlioja procesą iki rezultato. Nors šiek tiek nerimauju, kai nėra įkvėpimo ar ilgai nerandu idėjos, visgi esu tikra, kad viską spėsiu, nes mano protas dirba.

    Mūsų protui patinka žinoti dedlainą. Jeigu dirbtume visai be terminų, greičiausiai labai mažai ką nuveiktume. Rašytojas yra pats sau darbdavys, todėl privalo derėtis pats su savimi ir laikytis nusistatytų taisyklių.

    Žinoma, būna tekstų — ypač dienoraštinių, poetinių, grožinių — kurie iššoka iš galvos bet kur ir bet kada. Dėl jų nesu niekam prisižadėjusi. Jeigu ir galėčiau nusistatyti, kad po savaitės pateiksiu jums eilėraštį, tai greičiausiai imčiau knistis po savo juodraščius ir archyvus. Na, o besiknisant gal ir naujas eilėraštis ištiktų. Be jokios garantijos dėl kokybės. Ir apskritai — be jokios garantijos.

    Ką daryti, jeigu atsitiko bėda ir dedlainas praleistas?

    Sutartyje būna maždaug toks įrašas: force majeure atveju, niekas nekaltas. Tie du lotyniški žodžiai reiškia: nenuspėjamą, neišvengiamą, neįveikiamą atvejį, dėl kurio buvo neįmanoma atlikti pasižadėtojo darbo. Jeigu atsitiko baisus dalykas, tereikia apie jį kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau. Kad redakcija galėtų planuoti savo darbus atitinkamai.

    Jeigu į jus trenkė nenuspėjamas, neišvengiamas ir neįveikiamas meilės žaibas ir jūs dingote iš realybės keliems mėnesiams arba ištiko kūrybine krize kartais vadinamas užgėrimo periodas arba sesijos egzaminai su nenuspėjamomis skolomis arba šiaip kas nors nenumatyto, tačiau ne fatališko, tai gali būti ir ne bėda — tereikia apie nukeliamą dedlainą kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau.

    Praleistas dedlainas, kurį nutylėjote ir dargi neatsakėte į pora emailų iš redakcijos, reiškia viena: jūs vis dar vaikystėje ir žaidžiate slėpynių, manydamas, kad pasaulis jūsų nemato, nes užsimerkėte.

    Atsiminkite: reputacija. Elkitės kaip suaugęs ir tada su jumis elgsis kaip su suaugusiu. Paprasta!

    Profesionalus rašytojas — ne tik dirbantis žiniasklaidoje, bet ir reklamos, vertimų ar grožinės literatūros srityje — privalo išmokti laikytis dedlainų. Čia nėra jokių nuolaidų. Apykaklė tiesiog detonuos.

    (Nuotrauka yra kadras iš filmo „Battle Royale“.)

  • Kaip debiutuoti: čiabukas

    Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

    O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

    Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

    Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

    Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

    Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

    Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

    Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

    Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

    Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

    Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

    Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.

  • Vaikas be raktų

    Kaip siųsti savo tekstą kultūrinių leidinių redakcijoms? Apie debiutavimą parašysiu ir daugiau, bet šįkart pakalbėkim tik apie vieną be galo svarbų dalyką: dokumento, kuriame esti jūsų kūrinys, užvadinimą.

    Primygtinai prašau nesiųsti bevardžio dokumento, kurio pavadinimas koks nors „tekstas.doc“. Didelė tikimybė, kad jis nebus perskaitytas.

    Jei dabar nusišaipėte, manydami, kad perdedu, kad žmonės nėra tokie kvaili ir nesiunčia be pavadinimų, atsiimkite savo pašaipą, nes tokių „tekstų“ gavimas yra taisyklė, o pasirašyti darbai — išimtis.

    Jei vietoj žodžio „tekstas“ įrašysite kokį nors pavadinimą, bet dokumentą atsivertus nebus jūsų vardo ir pavardės, mano kompiuteryje toks siuntinys taip pat gali dingti.

    Jau daugel kartų dariau už autorius šitai: susirandu parsisiųstą dokumentą, atsidarau jį Worde, grįžtu prie emailo, randu autoriaus vardą (dažnai tenka dar paieškoti jo, nes emaile ne visada tikruoju vardu pasirašoma), grįžtu prie dokumento ir įdedu vardą. Tada pakeičiu dokumento pavadinimą, įterpdama ir jame autoriaus pėdsaką.

    Ar man sunku tai padaryti? Ne. Bet kodėl turiu tai daryti už autorius? Neturiu.

    Todėl nustojau. Vietoj to, jei gera nuotaika, atsakau emailu, paprašydama ištaisyti klaidą ir nesiųsti savo vaiko į miestą be raktų.

    Siunčiamas kūrinys privalo turėti autorių ir pavadinimą jau dokumento pavadinime. Viduje — taip pat. Jeigu to nedarote, parodote man, kad negerbiate savo kūrinio ir mano akyse neatrodote profesionaliai. Siunčiant darbus redakcijoms, kuo daugiau dalykų turi liudyti apie jūsų kaip rašytojo(s) profesionalumą, nes už publikaciją pageidautumėt ir honoraro, juk taip?

    Dirbant kultūros leidinio redakcijoje tokių emailų su prisegtukais daugėja, daugėja… Kartais gaunu ir parsisiunčiu ne vieną ir ne tris tekstus, kurių pavadinimuose nėra autoriaus pavardžių, todėl grįžti prie emailų ir rankioti kuris kurio darosi neįmanoma. Turiu gi ką veikti. Man dar reikia juos visus perskaityti ir atsakyti autoriams! Tie darbai, kurie pasimes tarp atsisiųstų dokumentų, negaus redakcijos dėmesio. Ir nekaltinkite dėl to redakcijos.

    Taigi, pirma taisyklė, siunčiant darbus į internetines platybes:

    • emaile turi būti jūsų vardas ir pavardė (tikras arba tas, kuriuo pageidaujate pasirašyti);
    • jūsų vardas ir pavardė turi būti dokumento pavadinime;
    • kūrinio pavadinimas irgi turi būti dokumento pavadinime;
    • jūsų vardas, pavardė ir kūrinio pavadinimas turi būti kūrinio antraštėje.

    Beje, siųsti redakcijoms kūrinį galite ir Word, ir PDF formate.