skaitantiems ir rašantiems

All posts in praktiniai patarimai

  • Kultūra be kompaso, bet

    Pernai gėriau kavą su kompozitorium Laimiu Vilkončium, kuris kadaise man dėstė meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebedėsto. Aš irgi joje nebedėstau scenos kalbos. Abu ironiškai pastebėjome, jog būti išmestam iš LMTA yra ženklas, kad dar nepraradai savigarbos.

    Iš „Verslo žinių“ numeryje 91/2009 publikuoto Beatričės Laurinavičienės straipsnio „Apie verslą ir kultūrą“ ištraukiau tik vieną pasisakymą. Beveik dešimties metų senumo straipsnyje maestro kalba apie tai, ką teko išklausyti jo paskaitoje.

    Jo minimus 19 metų galime ištaisyti ir suapvalinti iki 30 metų, nes mažai kas pasikeitė. Taip sakau todėl, kad vakar dalyvavau Kultūros tarybos forume, kuriame buvo užsiminta apie tai, jog kultūros finansavimo strategija iki šiol kuriama. Kultūros politika, kaip suprantu, irgi krypties dar nerado. Gyvenam, chebra, be kompaso. (Laimei, vienas Seimo narys jau pripažino elektromagnetinių bangų egzistavimą – tai vis šis tas.) Bet toks jausmas, irgi iš kai kurių Kultūros tarybos narių kalbėjimo, kad pamažu visgi randasi tinkamos sąlygos ateiti žmogui su idėja.

    Štai ištrauka:

    „Klausiu savęs: kodėl taip yra? Kodėl 19 m. Lietuva kultūros politikos tarsi neturi. Niekas neneigia 2001 m. tuometinio kultūros ministro Gintauto Kėvišo pasirašyto dokumento, bet dabar jis nebeveikiantis. Negyvas. Kultūros kongreso metu klausiau: kuris, pridėjęs ranką prie širdies, pasakys, kas ten parašyta? Ir teisingai, kad jie nežino, nes tas dokumentas niekaip nepakeitė jų gyvenimo, nes jis nėra parankinė kultūros žmogaus knyga, leidžianti jam savo veiksmus nukreipti į prioritetus žinant, kad tie, kurie priima sprendimus, taip pat žiūri į tą patį dokumentą.“ Blogiausia yra tai, mano p. Vilkončius, jog kiekviena nauja Vyriausybė naujus kultūros uždavinius formuoja pagal savo turimą viziją. „Taip ir sukiojame kas 4 metai kultūros vežimo ienas vis į kitą pusę. O kultūrai reikia bendros krypties, kad naujos vyriausybės skelbtų tik artėjimo prie tikslo būdo kaitą, o tikslas liktų tas pats“, – kalba p. Vilkončius. Jis pateikia analogiją: Lietuvos politinės partijos labai gražiai sutarė dėl stojimo į ES ir NATO. Vieni sakė: labai greitai, kiti – ne taip greitai, tačiau kryptis buvo viena – „reikia“. Tokių stambiai suformuluotų prioritetų kultūros atveju ir reikia. Ir nieko kito daugiau. 

    Pasak p. Vilkončiaus, kultūros tvarkymo modelių pasaulyje yra daugybė. Tarp jų – du visiškai priešingi: valstybinis ir liberalusis, atpažįstami pagal tai, kiek valstybė pasilieka savo nuosavybėje kultūros reiškinių, jų gamybos priemonių ir platinimo. Valstybinis modelis būdingas autokratinėms valstybėms, ideologiškai visą kultūrą laikančioms savo rankose. Priešingas pavyzdys – JAV, kur viskas priklauso arba viešajam sektoriui, arba yra privačiose rankose. Kultūros ministerijos JAV neturi – nėra reikalo administruoti ir valdyti kultūrą, viską diktuoja rinka.

    Galėtum pagalvoti: rinka sukuria puikiausias sąlygas klestėti masinei kultūrai, o štai elitinė – turėtų vos kvėpuoti.

    „Ne, – sako p. Vilkončius, – taip nėra, nes JAV su savo liberaliuoju modeliu nuo elitinės kultūros nenusigręžia. Priešingai, JAV Kongresas kultūros reikmėms lėšų skiria milijonus, ir, beje, – tik konkurso, kurį administruoja „National Endowment For The Arts“ padaliniai, būdu.“ Pašnekovo žiniomis, JAV nėra kultūros institucijos, kuri gali būti rami, jog kitais metais vis tiek gaus pinigų. Net Metropoliteno opera Niujorke kasmet pateikia paraišką finansavimui, kurioje įrodinėja, kokie yra sėkmingi, kaip gerai dirbo šiemet ir kaip dar geriau ketina dirbti kitais metais.

    „Taikydama liberalųjį modelį, JAV vyriausybė nusimeta nuo pečių didžiulę finansavimo naštą, tačiau nesikrato atsakomybės už elitinę kultūrą ir padeda jai įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia – politinėmis teisinėmis“, – sako meno vadybininkas. Anot jo, JAV įstatymai sutvarkyti taip, kad privačiam kapitalui apsimokėtų remti kultūrą. Kitas JAV bei kitų demokratinių valstybių kultūros ramstis, kalba p. Vilkončius, yra etinės ideologinės priemonės. JAV iš visų tribūnų, žiniasklaidoje sakoma: tas, kuris parėmė kultūrą, yra garbingas valstybės pilietis. Kai kuriose JAV valstijose ar miestuose atrenkant viešųjų pirkimų laimėtoją ir susidūrus lygiaverčiams pasiūlymams, įvedamas dar vienas kriterijus – kuris iš dalyvių rėmė kultūrą. Jis traktuojamas kaip garbingesnis pilietis.

    Kitas dalykas, sako pašnekovas, – pagarba rėmėjams. Pavyzdys, kaip toji pagarba rodoma, galėtų būti Didžiojoje Britanijoje veikiančios organizacijos „Arts&Business“ (anksčiau ji vadinosi „Association for the business sponsorship of arts“, ABSA) veikla. ABSA – tarpininkė tarp kultūrininkų ir verslo, padeda surasti vieniems kitus. Organizacija ypatinga ir tuo, jog rengia metų rėmėjo rinkimus, didžiulį prestižinį renginį, kur dalyvauja meno, verslo, politikos grietinėlė. Kas laimi? Ne tas, kuris davė daugiausia, o tas, kuris parėmė projektą, artimiausią šalies kultūros politikos tikslams, ir su sąlyga, kad projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, turėjo atgarsį.

    „Apdovanojimus teikia pati Karalienė. O ten, kur Karalienė ką nors veikia, susirenka visa žiniasklaida, todėl įvairių kategorijų laimėtojai mažiausiai kelias savaites šmėžuoja Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje. Manau, jog verslininkas suskaičiuoja, kiek jam kainuotų nusipirkti tiek spaudos ploto“, – sako p. Vilkončius. Tarp ABSA teikiamų apdovanojimų – ir apdovanojimas kultūros administratoriui, pasiūliusiam naudingiausią verslininkui kultūros rėmimo būdą. „Jie senokai atsisakė mūsų valstybėje iki šiol gyvuojančio modelio, kai menininkas ateina pas verslininką prašyti. Mažiausiai veiksminga priemonė – įtikinėjimas: būkite geri, duokite pinigų, kaip jūs nesuprantate, kokie mes reikšmingi? Šitie dalykai niekada neveikia. Veikia tai, kad sukuriama terpė, kurioje patys įvairiausi motyvai gali vilioti paremti kultūrinę idėją“, – kalba kultūros vadybininkas. Jis įsitikinęs, jog solidžiam verslui Lietuvoje nebeįdomu vien tik siūti ar statyti, gaminti ar parduoti. Jie taip pat norėtų daugiau prisidėti prie kultūros. Tačiau nematyti požymių, kad valstybė kaip nors tokias iniciatyvas remtų.

    Lietuvoje sisteminių kultūros ir verslo sąlyčio taškų nėra. Kur priežastis, kad verslas dar retai susitinka su kultūra?

    „Mano supratimu, tai yra sovietinio laikotarpio didžiausias sunkusis palikimas. Ekonominį atsilikimą įveikiame, tačiau daug didesnis nuostolis yra tai, kad mūsų sąmonė buvo apsukta. Mes neturime pasitikėjimo. Visuomenės nuomonė štai kokia: aš nepripažinsiu, kad tas, kuris turi daugiau už mane, yra už mane sumanesnis. Tai kodėl jis turi, o aš – ne? Nes jis vagia“, – svarsto p. Vilkončius.

    Jo mintis pagrindžia Roberto Dargio, Lie­tuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos bei UAB „Eika“ vadovo, Kongrese pasakyta kalba, tiksliau – jos įžangai pasirinkta citata iš vadovėlio „Lietuvių kalbos užduotys“ 10 klasei: „Verslo šaknys auga iš tamsos, iš baisių laikų, iš laukinės prigimties. Negi normalus žmogus gali pats iš savęs uždirbti milijonus ar net milijardus? Nieko panašaus – jei nesugebėsi ko nors apvogti, apiplėšti, tokių turtų niekaip nesukrausi. Ekonomistai, vadybininkai, advokatai – šiandien tai respektabilios profesijos. Bet visi pradeda nuo to paties – nuo nusikaltimo.“ (Iš „Gobšumo instinktas“, Regimantas Tamošaitis).

    „Atkreipiau dėmesį per Kongresą: kurti Lietuvos viziją piliečiams pasiūlė verslininkas, ne kultūros žmonės. Kultūrininkai susirinkę kiekvienas šneka apie savo sritį: nesaugomi paminklai, nerengiami koncertai, nėra to, ano. Visus skaudulius jie deda į krūvą, kuri metai po metų didėja, tačiau iš esmės niekas nesprendžiama“, – sako p. Vilkončius.

    Kas turi atsitikti, kad Lietuvoje atsirastų kultūros politika?

    „Būtų gerai, kad į šitą darbą įsijungtų kultūros vadybininkai. Pirmiausia žiūriu į Kultūros ministeriją. Pats dirbau ten ir žinau, jog ten visą laiką buvo ir yra žmonių, kurie sugeba tai daryti. Tereikia politinės valios pradėti. Kad ir kiek keiktume švietimo sistemą, per 19 metų smarkiai pasistūmėjome į priekį. Deja, kultūros srityje pokyčiai nevyksta“, – kalba p. Vilkončius.

    Jo manymu, sunkmečiu taip ir bus – juk kultūra priimama kaip žaidimai visuomenei, o savų bėdų turi visi – žemdirbiai, policininkai, mokytojai. „Būtų gerai, – sako p. Vilkončius, – kad į Kultūros ministeriją ateitų idėja. Tai galėtų būti ir žmogus, bet esu įsitikinęs, jog sistema sukuria asmenybę. Susidaro tam tikra sistema, sąlygos, ir jos iškelia asmenybę. Pats vienas gali būti genijus, bet jei sistema tau to neleidžia, niekam neįrodysi. Vadinasi, mes kažką turime keisti sistemoje, kad atsirastų asmenybė, kuri ateitų ir pasakytų: aš turiu idėją, bandykim.“

    Visas straipsnis: nuoroda.

    P. S.: Nuotraukos istorija – už kadro prie to paties stalelio sėdžiu aš, kalbinu ir juokinu maestro. Gėrėme kavą todėl, kad turėjau surengti fotosesiją prie interviu žurnalui „Nemunas“ (interviu darė kitas žmogus).

    P.P.S.: Australai ką tik paskelbė apie vieną savo finansavimo programą (nuoroda): vieneri metai, dešimt potencialių rašytojų, kiekvienam paskirti po rašymo mentorių ir po 15 tūkst. dolerių, o po to dar ir publikuoti, ir suvesti su skaitytojais. Kaip jie patys sako, tai trijų dimensijų schema. Taip, jų ekonomika turtingesnė. Bet įsivaizduokime. Kas, jeigu tuos pinigus, kuriuos daliname už „gyvenimo nuopelnus“ (turiu omeny Nacionalines premijas), investuotume į tokias stipendijas? Be abejo, jokio amžiaus cenzo čia neturėtų būti, užkniso. Bet štai: užuot mokėję tiems, kurie yra praeitis, investuotume į ateitį. Įsivaizduojate tokį mąstymą Lietuvoje? Aš įsivaizduoju.

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.

  • Dedlaino apykaklė

    Kiekvienas rašytojas — nesvarbu kokio žanro, nesvarbu kokios srities — anksčiau ar vėliau susiduria su tokiu dalyku, kaip terminas, iki kurio reikalaujama pateikti tekstą. Kitaip tariant, jo darbui duodamas dedlainas. Iš anglų kalbos verčiant žodį deadline — mirties linija. Tai laiko riba, už kurios atsitiks kažkas baisaus.

    Kas gi baisaus, jeigu praleisiu terminą? Juk niekas nemirs!

    Mirs. Rašytojo reputacija. O reputaciją, kaip puikiai žinome, visi mes turime tik po vieną.

    Tiesa, viena vadybininkė man pusiau juokais pasakojo, kad yra išeitis — sugadinus reputaciją savo šalyje, galima emigruoti kur nors į kitą pasaulio pusę. Bet kiek kartų gyvenime tai įmanoma padaryti? Be to, gyvename ir virtualybėje, kur kiekvienas geras ir blogas mūsų poelgis, sprendimas ar darbas palieka neištrinamą pėdsaką.

    Dedlainus jaučiu visa savo esybe. Pojūtis maždaug toks: ant mano kaklo yra užrakinta apykaklė, ant kurios mirksi data, iki kurios pasižadėjau pateikti savo tekstą redakcijai. Kuo labiau artėja ta data, tuo tankiau mirksi skaičiukai. Galiausiai, žinau, jeigu neišsiųsiu teksto laiku, apykaklė detonuos. Bum! Ir mano galvos nebėra.

    Ar tai reiškia, kad gyvenu nuolatinėje baimėje? Ne, jokiu būdu. Galima sakyti, atvirkščiai, gyvenu nuolatinėje ramybėje. Kai nusistatau dedlainą ir sutariu dėl jo su redakcija, mano psichika susidėlioja procesą iki rezultato. Nors šiek tiek nerimauju, kai nėra įkvėpimo ar ilgai nerandu idėjos, visgi esu tikra, kad viską spėsiu, nes mano protas dirba.

    Mūsų protui patinka žinoti dedlainą. Jeigu dirbtume visai be terminų, greičiausiai labai mažai ką nuveiktume. Rašytojas yra pats sau darbdavys, todėl privalo derėtis pats su savimi ir laikytis nusistatytų taisyklių.

    Žinoma, būna tekstų — ypač dienoraštinių, poetinių, grožinių — kurie iššoka iš galvos bet kur ir bet kada. Dėl jų nesu niekam prisižadėjusi. Jeigu ir galėčiau nusistatyti, kad po savaitės pateiksiu jums eilėraštį, tai greičiausiai imčiau knistis po savo juodraščius ir archyvus. Na, o besiknisant gal ir naujas eilėraštis ištiktų. Be jokios garantijos dėl kokybės. Ir apskritai — be jokios garantijos.

    Ką daryti, jeigu atsitiko bėda ir dedlainas praleistas?

    Sutartyje būna maždaug toks įrašas: force majeure atveju, niekas nekaltas. Tie du lotyniški žodžiai reiškia: nenuspėjamą, neišvengiamą, neįveikiamą atvejį, dėl kurio buvo neįmanoma atlikti pasižadėtojo darbo. Jeigu atsitiko baisus dalykas, tereikia apie jį kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau. Kad redakcija galėtų planuoti savo darbus atitinkamai.

    Jeigu į jus trenkė nenuspėjamas, neišvengiamas ir neįveikiamas meilės žaibas ir jūs dingote iš realybės keliems mėnesiams arba ištiko kūrybine krize kartais vadinamas užgėrimo periodas arba sesijos egzaminai su nenuspėjamomis skolomis arba šiaip kas nors nenumatyto, tačiau ne fatališko, tai gali būti ir ne bėda — tereikia apie nukeliamą dedlainą kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau.

    Praleistas dedlainas, kurį nutylėjote ir dargi neatsakėte į pora emailų iš redakcijos, reiškia viena: jūs vis dar vaikystėje ir žaidžiate slėpynių, manydamas, kad pasaulis jūsų nemato, nes užsimerkėte.

    Atsiminkite: reputacija. Elkitės kaip suaugęs ir tada su jumis elgsis kaip su suaugusiu. Paprasta!

    Profesionalus rašytojas — ne tik dirbantis žiniasklaidoje, bet ir reklamos, vertimų ar grožinės literatūros srityje — privalo išmokti laikytis dedlainų. Čia nėra jokių nuolaidų. Apykaklė tiesiog detonuos.

    (Nuotrauka yra kadras iš filmo „Battle Royale“.)

  • Kaip debiutuoti: čiabukas

    Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

    O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

    Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

    Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

    Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

    Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

    Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

    Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

    Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

    Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

    Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

    Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.

  • Vaikas be raktų

    Kaip siųsti savo tekstą kultūrinių leidinių redakcijoms? Apie debiutavimą parašysiu ir daugiau, bet šįkart pakalbėkim tik apie vieną be galo svarbų dalyką: dokumento, kuriame esti jūsų kūrinys, užvadinimą.

    Primygtinai prašau nesiųsti bevardžio dokumento, kurio pavadinimas koks nors „tekstas.doc“. Didelė tikimybė, kad jis nebus perskaitytas.

    Jei dabar nusišaipėte, manydami, kad perdedu, kad žmonės nėra tokie kvaili ir nesiunčia be pavadinimų, atsiimkite savo pašaipą, nes tokių „tekstų“ gavimas yra taisyklė, o pasirašyti darbai — išimtis.

    Jei vietoj žodžio „tekstas“ įrašysite kokį nors pavadinimą, bet dokumentą atsivertus nebus jūsų vardo ir pavardės, mano kompiuteryje toks siuntinys taip pat gali dingti.

    Jau daugel kartų dariau už autorius šitai: susirandu parsisiųstą dokumentą, atsidarau jį Worde, grįžtu prie emailo, randu autoriaus vardą (dažnai tenka dar paieškoti jo, nes emaile ne visada tikruoju vardu pasirašoma), grįžtu prie dokumento ir įdedu vardą. Tada pakeičiu dokumento pavadinimą, įterpdama ir jame autoriaus pėdsaką.

    Ar man sunku tai padaryti? Ne. Bet kodėl turiu tai daryti už autorius? Neturiu.

    Todėl nustojau. Vietoj to, jei gera nuotaika, atsakau emailu, paprašydama ištaisyti klaidą ir nesiųsti savo vaiko į miestą be raktų.

    Siunčiamas kūrinys privalo turėti autorių ir pavadinimą jau dokumento pavadinime. Viduje — taip pat. Jeigu to nedarote, parodote man, kad negerbiate savo kūrinio ir mano akyse neatrodote profesionaliai. Siunčiant darbus redakcijoms, kuo daugiau dalykų turi liudyti apie jūsų kaip rašytojo(s) profesionalumą, nes už publikaciją pageidautumėt ir honoraro, juk taip?

    Dirbant kultūros leidinio redakcijoje tokių emailų su prisegtukais daugėja, daugėja… Kartais gaunu ir parsisiunčiu ne vieną ir ne tris tekstus, kurių pavadinimuose nėra autoriaus pavardžių, todėl grįžti prie emailų ir rankioti kuris kurio darosi neįmanoma. Turiu gi ką veikti. Man dar reikia juos visus perskaityti ir atsakyti autoriams! Tie darbai, kurie pasimes tarp atsisiųstų dokumentų, negaus redakcijos dėmesio. Ir nekaltinkite dėl to redakcijos.

    Taigi, pirma taisyklė, siunčiant darbus į internetines platybes:

    • emaile turi būti jūsų vardas ir pavardė (tikras arba tas, kuriuo pageidaujate pasirašyti);
    • jūsų vardas ir pavardė turi būti dokumento pavadinime;
    • kūrinio pavadinimas irgi turi būti dokumento pavadinime;
    • jūsų vardas, pavardė ir kūrinio pavadinimas turi būti kūrinio antraštėje.

    Beje, siųsti redakcijoms kūrinį galite ir Word, ir PDF formate.