skaitantiems ir rašantiems

All posts in praktiniai patarimai

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.

     

  • Mokyti rašymo gali kiekvienas

    Jei rašyti gali kiekvienas, tai kas tuomet mes, „tikrieji rašytojai“? Dar baisiau, kad dabar kiekvienas gali mokyti rašymo, nors pats nieko (gero) nėra parašęs.

    Tokios ir panašios baimės vis aplanko kurį ne kurį niekaip nepradedantį, pradedantį ar įsibėgėjusį literatą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado nemažai kūrybiškojo rašymo seminarų, kursų ir stovyklų, tačiau Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ (2010, Baltos lankos) savo pavadinimu vis dar gali papiktinti.

    Sykį viename furšete sutikau VLKK „pareigūną“, kuris, sužinojęs apie mano užklasinę veiklą (kūrybinio rašymo mentorystę), tučtuojau išrėžė, dievaž, kaip mokinukas: „Aš kartais vis prisėdu ir parašau, bet vien tam, kad įsitikinčiau, jog negaliu rašyti!“ Jam atsakiau, kad, tokiu atveju, išties reikalinga psichologo pagalba, nes taip kalba ne sveikas protas, o mokyklos ir universiteto padovanotos traumos.

    Dėl to „nieko gero nėra parašęs, o jau moko kitus“ man kyla toks klausimas: kas vertina tai, kaip gerai ar prastai rašo mokytojas? Pavyzdžiui, apie save esu radusi feisbuke: „Ji pati rašo nestebuklingai.“ Man tai aiškumo nesuteikia. Tai ar turiu aš teisę rašyti toliau? Ar turiu teisę mokyti?

    Jei kitą mokyti rašymo gali tik tas, kuris pats „rašo stebuklingai“, tai didžiuosius mokytojus tektų prikelti iš kapo prieš tai nudobus. Mat „gerą“ rašymą nuo „stebuklingo“ paprastai skiria… mirtis. Tie, kurie vaikšto tarp mūsų, tikrai netaps pranašais.

    Kitas patarimas, kaip geriausia mokytis rašymo: skaityti klasikus ir gerti degtinę. Taip yra pataręs vienas lietuvių rašytojas. Romantiška, patikima. O jeigu man kyla klausimų? Klasikai tyli. O jeigu man reikia patarimo, pagalbos, kompanijos? Klasikai rūsčiai nusigręžia, atsukdami apipelijusias nugarėles…

    Spjovę ant romantikų anachronizmo, leiskime sau pripažinti, kad rašymas yra ne tik menas, bet ir amatas, o šito gali išmokti kiekvienas tikrai atkaklus žmogus. Ar tapsi skaitomu, ar būsi pavadintas talentu, genijumi – jau ne mokytojų nuopelnas ir problema.

    Bent kiek studijavusieji meno istoriją žino: kūrėjai rasdavo gyvųjų meistrų, kuriems tapdavo pameistriais. Ne visi talentingi mokytojai patys kūrėjai. Jie tiesiog puikūs mokytojai.

    Geras mokytojas yra tas, kuris išmoko rašyti, o ne tik pats puikiai rašo. Mokinys turi būti egoistiškas ir žiūrėti naudos sau. Geriausia išbandyti ne vieną mokytoją, susirasti tą, su kuriuo susiklosto draugiški santykiai ir… per ilgai neužsibūti mokiniu.

    Pagal ką atsirinkti gerą kūrybiškojo rašymo mokytoją? Štai mano mintys:

    Blogas ženklas, jei:

    • Išgirdote iš mokytojo, kad jūs rašyti negalite, nes neturite talento.
    • Jums sako, kad kiti rašymo mokytojai jus sugadins, todėl neturėtumėt eiti kitur.
    • Jūsų rašymo stilius ima priminti jūsų mokytojo stilių.
    • Jau penkerius metus lankotės pas tą patį mokytoją, bet dar nieko nepublikavote.
    • Bijote užduoti klausimus, kad nepasirodytumėt kvailas.
    • Jaučiate, kad mokytojas jums pavydi sėkmės, jūs konkuruojate.
    • Mokytojas laiko save jūsų guru.

    Geras ženklas, jei:

    • Po paskaitų ar užsiėmimų jus ne tik apima noras rašyti, bet ir rašote.
    • Gaunate ne tik pagyrų, bet ir konstruktyvios kritikos.
    • Kritika jus įkvepia dirbti toliau, skaityti daugiau.
    • Į visus klausimus gaunate tiesius atsakymus, nebijote klausti.
    • Sužinote apie rašymo amatą ir leidybos industriją.
    • Su savo mokytoju nekonkuruojate – jūs bendradarbiai, bičiuliai literatūroje.
    • Rašymo kursuose neužsibūnate – einate kurti pagal save.

     

  • Kultūra be kompaso, bet

    Pernai gėriau kavą su kompozitorium Laimiu Vilkončium, kuris kadaise man dėstė meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebedėsto. Aš irgi joje nebedėstau scenos kalbos. Abu ironiškai pastebėjome, jog būti išmestam iš LMTA yra ženklas, kad dar nepraradai savigarbos.

    Iš „Verslo žinių“ numeryje 91/2009 publikuoto Beatričės Laurinavičienės straipsnio „Apie verslą ir kultūrą“ ištraukiau tik vieną pasisakymą. Beveik dešimties metų senumo straipsnyje maestro kalba apie tai, ką teko išklausyti jo paskaitoje.

    Jo minimus 19 metų galime ištaisyti ir suapvalinti iki 30 metų, nes mažai kas pasikeitė. Taip sakau todėl, kad vakar dalyvavau Kultūros tarybos forume, kuriame buvo užsiminta apie tai, jog kultūros finansavimo strategija iki šiol kuriama. Kultūros politika, kaip suprantu, irgi krypties dar nerado. Gyvenam, chebra, be kompaso. (Laimei, vienas Seimo narys jau pripažino elektromagnetinių bangų egzistavimą – tai vis šis tas.) Bet toks jausmas, irgi iš kai kurių Kultūros tarybos narių kalbėjimo, kad pamažu visgi randasi tinkamos sąlygos ateiti žmogui su idėja.

    Štai ištrauka:

    „Klausiu savęs: kodėl taip yra? Kodėl 19 m. Lietuva kultūros politikos tarsi neturi. Niekas neneigia 2001 m. tuometinio kultūros ministro Gintauto Kėvišo pasirašyto dokumento, bet dabar jis nebeveikiantis. Negyvas. Kultūros kongreso metu klausiau: kuris, pridėjęs ranką prie širdies, pasakys, kas ten parašyta? Ir teisingai, kad jie nežino, nes tas dokumentas niekaip nepakeitė jų gyvenimo, nes jis nėra parankinė kultūros žmogaus knyga, leidžianti jam savo veiksmus nukreipti į prioritetus žinant, kad tie, kurie priima sprendimus, taip pat žiūri į tą patį dokumentą.“ Blogiausia yra tai, mano p. Vilkončius, jog kiekviena nauja Vyriausybė naujus kultūros uždavinius formuoja pagal savo turimą viziją. „Taip ir sukiojame kas 4 metai kultūros vežimo ienas vis į kitą pusę. O kultūrai reikia bendros krypties, kad naujos vyriausybės skelbtų tik artėjimo prie tikslo būdo kaitą, o tikslas liktų tas pats“, – kalba p. Vilkončius. Jis pateikia analogiją: Lietuvos politinės partijos labai gražiai sutarė dėl stojimo į ES ir NATO. Vieni sakė: labai greitai, kiti – ne taip greitai, tačiau kryptis buvo viena – „reikia“. Tokių stambiai suformuluotų prioritetų kultūros atveju ir reikia. Ir nieko kito daugiau. 

    Pasak p. Vilkončiaus, kultūros tvarkymo modelių pasaulyje yra daugybė. Tarp jų – du visiškai priešingi: valstybinis ir liberalusis, atpažįstami pagal tai, kiek valstybė pasilieka savo nuosavybėje kultūros reiškinių, jų gamybos priemonių ir platinimo. Valstybinis modelis būdingas autokratinėms valstybėms, ideologiškai visą kultūrą laikančioms savo rankose. Priešingas pavyzdys – JAV, kur viskas priklauso arba viešajam sektoriui, arba yra privačiose rankose. Kultūros ministerijos JAV neturi – nėra reikalo administruoti ir valdyti kultūrą, viską diktuoja rinka.

    Galėtum pagalvoti: rinka sukuria puikiausias sąlygas klestėti masinei kultūrai, o štai elitinė – turėtų vos kvėpuoti.

    „Ne, – sako p. Vilkončius, – taip nėra, nes JAV su savo liberaliuoju modeliu nuo elitinės kultūros nenusigręžia. Priešingai, JAV Kongresas kultūros reikmėms lėšų skiria milijonus, ir, beje, – tik konkurso, kurį administruoja „National Endowment For The Arts“ padaliniai, būdu.“ Pašnekovo žiniomis, JAV nėra kultūros institucijos, kuri gali būti rami, jog kitais metais vis tiek gaus pinigų. Net Metropoliteno opera Niujorke kasmet pateikia paraišką finansavimui, kurioje įrodinėja, kokie yra sėkmingi, kaip gerai dirbo šiemet ir kaip dar geriau ketina dirbti kitais metais.

    „Taikydama liberalųjį modelį, JAV vyriausybė nusimeta nuo pečių didžiulę finansavimo naštą, tačiau nesikrato atsakomybės už elitinę kultūrą ir padeda jai įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia – politinėmis teisinėmis“, – sako meno vadybininkas. Anot jo, JAV įstatymai sutvarkyti taip, kad privačiam kapitalui apsimokėtų remti kultūrą. Kitas JAV bei kitų demokratinių valstybių kultūros ramstis, kalba p. Vilkončius, yra etinės ideologinės priemonės. JAV iš visų tribūnų, žiniasklaidoje sakoma: tas, kuris parėmė kultūrą, yra garbingas valstybės pilietis. Kai kuriose JAV valstijose ar miestuose atrenkant viešųjų pirkimų laimėtoją ir susidūrus lygiaverčiams pasiūlymams, įvedamas dar vienas kriterijus – kuris iš dalyvių rėmė kultūrą. Jis traktuojamas kaip garbingesnis pilietis.

    Kitas dalykas, sako pašnekovas, – pagarba rėmėjams. Pavyzdys, kaip toji pagarba rodoma, galėtų būti Didžiojoje Britanijoje veikiančios organizacijos „Arts&Business“ (anksčiau ji vadinosi „Association for the business sponsorship of arts“, ABSA) veikla. ABSA – tarpininkė tarp kultūrininkų ir verslo, padeda surasti vieniems kitus. Organizacija ypatinga ir tuo, jog rengia metų rėmėjo rinkimus, didžiulį prestižinį renginį, kur dalyvauja meno, verslo, politikos grietinėlė. Kas laimi? Ne tas, kuris davė daugiausia, o tas, kuris parėmė projektą, artimiausią šalies kultūros politikos tikslams, ir su sąlyga, kad projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, turėjo atgarsį.

    „Apdovanojimus teikia pati Karalienė. O ten, kur Karalienė ką nors veikia, susirenka visa žiniasklaida, todėl įvairių kategorijų laimėtojai mažiausiai kelias savaites šmėžuoja Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje. Manau, jog verslininkas suskaičiuoja, kiek jam kainuotų nusipirkti tiek spaudos ploto“, – sako p. Vilkončius. Tarp ABSA teikiamų apdovanojimų – ir apdovanojimas kultūros administratoriui, pasiūliusiam naudingiausią verslininkui kultūros rėmimo būdą. „Jie senokai atsisakė mūsų valstybėje iki šiol gyvuojančio modelio, kai menininkas ateina pas verslininką prašyti. Mažiausiai veiksminga priemonė – įtikinėjimas: būkite geri, duokite pinigų, kaip jūs nesuprantate, kokie mes reikšmingi? Šitie dalykai niekada neveikia. Veikia tai, kad sukuriama terpė, kurioje patys įvairiausi motyvai gali vilioti paremti kultūrinę idėją“, – kalba kultūros vadybininkas. Jis įsitikinęs, jog solidžiam verslui Lietuvoje nebeįdomu vien tik siūti ar statyti, gaminti ar parduoti. Jie taip pat norėtų daugiau prisidėti prie kultūros. Tačiau nematyti požymių, kad valstybė kaip nors tokias iniciatyvas remtų.

    Lietuvoje sisteminių kultūros ir verslo sąlyčio taškų nėra. Kur priežastis, kad verslas dar retai susitinka su kultūra?

    „Mano supratimu, tai yra sovietinio laikotarpio didžiausias sunkusis palikimas. Ekonominį atsilikimą įveikiame, tačiau daug didesnis nuostolis yra tai, kad mūsų sąmonė buvo apsukta. Mes neturime pasitikėjimo. Visuomenės nuomonė štai kokia: aš nepripažinsiu, kad tas, kuris turi daugiau už mane, yra už mane sumanesnis. Tai kodėl jis turi, o aš – ne? Nes jis vagia“, – svarsto p. Vilkončius.

    Jo mintis pagrindžia Roberto Dargio, Lie­tuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos bei UAB „Eika“ vadovo, Kongrese pasakyta kalba, tiksliau – jos įžangai pasirinkta citata iš vadovėlio „Lietuvių kalbos užduotys“ 10 klasei: „Verslo šaknys auga iš tamsos, iš baisių laikų, iš laukinės prigimties. Negi normalus žmogus gali pats iš savęs uždirbti milijonus ar net milijardus? Nieko panašaus – jei nesugebėsi ko nors apvogti, apiplėšti, tokių turtų niekaip nesukrausi. Ekonomistai, vadybininkai, advokatai – šiandien tai respektabilios profesijos. Bet visi pradeda nuo to paties – nuo nusikaltimo.“ (Iš „Gobšumo instinktas“, Regimantas Tamošaitis).

    „Atkreipiau dėmesį per Kongresą: kurti Lietuvos viziją piliečiams pasiūlė verslininkas, ne kultūros žmonės. Kultūrininkai susirinkę kiekvienas šneka apie savo sritį: nesaugomi paminklai, nerengiami koncertai, nėra to, ano. Visus skaudulius jie deda į krūvą, kuri metai po metų didėja, tačiau iš esmės niekas nesprendžiama“, – sako p. Vilkončius.

    Kas turi atsitikti, kad Lietuvoje atsirastų kultūros politika?

    „Būtų gerai, kad į šitą darbą įsijungtų kultūros vadybininkai. Pirmiausia žiūriu į Kultūros ministeriją. Pats dirbau ten ir žinau, jog ten visą laiką buvo ir yra žmonių, kurie sugeba tai daryti. Tereikia politinės valios pradėti. Kad ir kiek keiktume švietimo sistemą, per 19 metų smarkiai pasistūmėjome į priekį. Deja, kultūros srityje pokyčiai nevyksta“, – kalba p. Vilkončius.

    Jo manymu, sunkmečiu taip ir bus – juk kultūra priimama kaip žaidimai visuomenei, o savų bėdų turi visi – žemdirbiai, policininkai, mokytojai. „Būtų gerai, – sako p. Vilkončius, – kad į Kultūros ministeriją ateitų idėja. Tai galėtų būti ir žmogus, bet esu įsitikinęs, jog sistema sukuria asmenybę. Susidaro tam tikra sistema, sąlygos, ir jos iškelia asmenybę. Pats vienas gali būti genijus, bet jei sistema tau to neleidžia, niekam neįrodysi. Vadinasi, mes kažką turime keisti sistemoje, kad atsirastų asmenybė, kuri ateitų ir pasakytų: aš turiu idėją, bandykim.“

    Visas straipsnis: nuoroda.

    P. S.: Nuotraukos istorija – už kadro prie to paties stalelio sėdžiu aš, kalbinu ir juokinu maestro. Gėrėme kavą todėl, kad turėjau surengti fotosesiją prie interviu žurnalui „Nemunas“ (interviu darė kitas žmogus).

    P.P.S.: Australai ką tik paskelbė apie vieną savo finansavimo programą (nuoroda): vieneri metai, dešimt potencialių rašytojų, kiekvienam paskirti po rašymo mentorių ir po 15 tūkst. dolerių, o po to dar ir publikuoti, ir suvesti su skaitytojais. Kaip jie patys sako, tai trijų dimensijų schema. Taip, jų ekonomika turtingesnė. Bet įsivaizduokime. Kas, jeigu tuos pinigus, kuriuos daliname už „gyvenimo nuopelnus“ (turiu omeny Nacionalines premijas), investuotume į tokias stipendijas? Be abejo, jokio amžiaus cenzo čia neturėtų būti, užkniso. Bet štai: užuot mokėję tiems, kurie yra praeitis, investuotume į ateitį. Įsivaizduojate tokį mąstymą Lietuvoje? Aš įsivaizduoju.

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.