skaitantiems ir rašantiems

All posts in praktiniai patarimai

  • Apie kokybės kartelę

    Bendraudama su studentais ir matydama jų kūrybos kančias, atidėliojimą iš baimės suklysti, išvedžiau teoriją apie kokybės kartelę.

    Esame įpratę siekti kokybės ir dažnai su baisia pagarba minime „kokybės kartelę“ – tai lygis, kuris yra aukštai, tai kokybė, kurios mes nuolat siekiame, bet niekada nepasiekiame, nes su kiekvienu atliktu darbu kartelė kyla į viršų. Turėdami tokius aukštus kokybės standartus giriamės, kad nuolat esame nepatenkinti, barame save ir niekiname, raukomės, kai kas nors sako komplimentus mūsų darbams, kreivai nusišypsome, kai mus pavadina perfekcionistais.

    Viena studentė teisingai pastebėjo, kad su kiekvienu projektu siekiame geresnio rezultato, šokame vis aukščiau. Taip išeitų, kad geriausias laikas yra tas, kai pirmą kartą darėme projektą, sukūrėme pirmąjį darbą: nes tuomet nesistengėme būti „geresni, negu“. Nesilyginome nei su kitais, nei patys su savimi, nevertinome ir nekritikavome rezultato – tiesiog džiaugėmės išvis jį pasiekę. Tai, ką sukūrėme, gimė netikėtai, neturint didelių lūkesčių, kaip pirmas kūdikis. Svarbiausia, ką sužinojome – įmanoma gimdyti!

    Grįžkime į pirmapradę siekių nekaltybę. Net žodis „pasiekę“ gali tapti toksiškas – jeigu kylame, bandydami pranokti save, dažniausiai krentame, drauge su nulaužta kartele. Gal net ir lūžusiais kaulais.

    Mintyse piešiamas vaizdinys toks: mes šuolininkai į aukštį, kartelė aukštai, apačioje storas čiužinys… Kas tai mūsų gyvenime? Kas gi mus gaudo puolusius: giminės ir artimieji? Saldumynų ir svaigalų paguoda? Amžinas atilsis internete?

    Siūlau apversti vaizdinį: kas, jeigu kartelė yra ne aukštai, o žemai? Kas, jei kartelės reikia ne siekti, o tiesiog peršokti ją – pakabinus tame lygyje, kuriame įmanoma tai padaryti dabartinėmis sąlygomis, su šiandieniniais gebėjimais.

    Mano kokybės kartelė žymi ribą, žemiau kurios nenorėčiau nusileisti.

    Tai visada yra pasiekiama riba, man įkandama užduotis, kurią atlikusi būsiu patenkinta ir pagirsiu save. Laiko perspektyvoje, žinoma, siekiu daugiau. Skirtumas tas, kad nesu nusistačiusi sau viršutinės ribos – tegul būna tai beribis dangus, paukščiai, debesys, kosmosas.

    Visada siekiu kilti, bet nebijau nusileisti, nebijau nulaužti kartelės. Žinau, kur ji yra, jos vietą koreguoju. Tiesą sakant, visada ją peršoku, nes ji tikrai ne per aukštai. Atsitinka taip, kad „atsisėdu“ ant tos žemiausios kartelės – tada šiek tiek liūdna ir neramu. Tačiau visgi situacija nebūna beviltiška – žinau priemonių ir jų imuosi, taisau situaciją. Tiesiog neskriaudžiu savęs baisia kritika ir nusivylimais.

    Nesu perfekcionistė. Tarp diletantizmo ir perfekcionizmo yra gražus, teigiamas ir neigiamas aistras apraminantis žodis: profesionalumas.

    Kartais pakanka ir tokio uždavinio sau: atlikti, išsibandyti, pamatyti, kiek mažiausiai sugebi padaryti vienoje ar kitoje srityje. Pajusti, ar moki nusileisti ant abiejų kojų po to, kai pašokai į orą. Kai jau imsi gerai jausti tą apatinę kokybės kartelę – metas skristi.

  • Sėkmės užkalbėjimai

    Meno kūrinių žinovas ir pardavėjas Paulas Kleinas (amerikietis) dėsto apie tai, kaip būti sėkmingu kūrėju. Jo paskaita „How to Succeed as an Artist“ aktuali įvairių sričių artistams, o gal net ir ne meniškų profesijų atstovams. Klausydamasi jo žodžių, svarsčiau, ar daug žinojau, ar viską pritaikau?

    Kai ko, žinoma, vengiu ir nenoriu sau pripažinti, bet manęs nereikia įtikinėti, kad visada pravartu išklausyti patyrusius žmones ir pasinaudoti jų išmintimi. Štai keletas Kleino tezių, kurias išverčiau tiems, kurie nesupranta angliškai. Žemiau pateikiu ir nuorodą į visą paskaitą.

    Sėkmingu kūrėju gali būti kiekvienas kūrėjas.

    Net aukščiausio lygio kūrėjai jaučiasi nesaugūs, savimi nepasitikintys, vadinasi, nieko nuostabaus, kad visi kiti irgi taip jaučiasi.

    Kai kas nors pasako jums komplimentą, priimkite jį, neatmeskite, nes greičiausiai žmogus sako apie jūsų gebėjimus daugiau tiesos, negu pats sau leidžiate tikėti.

    Kai kas nors sako neigiamus dalykus apie jus, verčiau atmeskite. Teigiamus – priimkite. Tai ne tiek apie kritiką, kiek apie nuvertinimą, pvz. „nevark, tau neduota“.

    Trys sėkmės dalykai: būti savim (būk nuoširdus), megzti ryšius (ypač su geresniais už save kūrėjais), kurti aukšto lygio meną. Čia noriu pastebėti, kad networkingas (tinklaveika) pagal svarbumą eina pirmiau gero kūrinių atlikimo.

    30-70% kūrėjo laiko ir pastangų turi būti nukreipta į karjerą, o ne kūrybą. Todėl reikia teisingai pasirinkti, ar pusę to laiko, kuris privalo būti skirtas skirtas tinklaveikai, verta skirti uždarbiavimui šalutiniuose („rimtuose“) darbuose.

    Skirkite daugiau laiko karjeros strategijų kūrimui – pažiūrėkite į tai kūrybiškai!

    Įsivaizduokite, kaip galėtų atrodyti jūsų dešimties metų trukmės kūrybinė kelionė. Planuokite. Nesvarbu, kad planas bus koreguojamas kas mėnesį ar kas dieną. Svarbu turėti viziją ir siekti ją įgyvendinti.

    Biznio partnerystė su kitu kūrėju – tai irgi įmanoma! Gal jūsų partneris gali geriau daryti tai, kas jums yra per daug sudėtinga, pavyzdžiui, pristatyti kūrybą ar derėtis dėl kainos. Gal ir jūs gebate kai ką geriau negu jūsų partneris? Keiskitės paslaugomis, bendradarbiaukite.

    Susiraskite vyresnio kolegos (iš tos pačios akademijos ar kolegijos) kontaktą, paklauskite, kaip jam sekasi, kaip jis vysto savo karjerą. Nesirūpinkite dėl to, kad būsite įkyrus. Žmonės mėgsta daryti gera, tad greičiausiai jums bus maloniai patarta.

    Būkite tas, kuris yra optimistas, geros nuotaikos ir kurio kreivė kyla aukštyn, net jeigu šiandien nesiseka. Žmones traukia tie, apie kuriuos vėliau bus galima sakyti: „Aš jį (ją) pažinojau dar anais laikais…“

    Jūs nežinot, iš kur ateis geros žinios, nauji geri pasiūlymai. Eikite į pasaulį, bendraukite su žmonėmis, bet kuris iš jų gali būti geros žinios nešėjas. (Pažintys yra teigiamas dalykas!)

    Dėstytojauti verta tik tada, kai tai yra mielas darbas, maitinantis kūrybą. Vien dėl to, kad turite uždirbti ir niekur kitur uždirbti nesugebate – neverta.

    Apie dvidešimt valandų per savaitę būtina skirti kūrybai. Jei tai jūsų prioritetas.

    Being too commercial about your work at the beginning of your career can ruin your body of work. – Šitą galima išversti maždaug taip: per anksti ėmęs brangiai pardavinėti savo darbus, rizikuoji nesukurti svarių kūrinių. Nepadarykite pinigų savo prioritetu karjeros pradžioje.

    Reiktų nepamesti tikslo. Juk pinigai yra kūrybos šalutinis efektas. Be to, ne visiems to efekto netgi norisi. Man, pavyzdžiui, labai svarbus balansas tarp uždarbio ir laisvės. Jei man siūlys gerus pinigus už tai, kad nebūčiau nuoširdi, aš to nedarysiu.

    Būti karjeristu – negeras dalykas. Tačiau rūpintis savo karjera, nelaukiant, kol kepti karveliai ims skristi į burną, yra sveiko proto patarimas. Kūrėjai tuo irgi rūpinasi, tai normalu. Jeigu jums, kaip ir man, reikia leidimo tai daryti, tai va – prašom.

  • Apgauk savo kankintoją!

    Esu penktoje rašymo savaitėje. Vyksta pirmasis romano eskizas. Jei viskas gerai, kitą savaitę jį baigsiu. Mano planas buvo pradėti kovą ir baigti kovą. Bet prasidėjo kova. Atsirado trikdžių. Norėjosi pasiskaityti atrastos medžiagos (tai padėjo, bet vis tiek jaučiu, kad tai išsisukinėjimas nuo rašymo). Žodžiu, viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Mano panika dėl nerašymo yra didesnė už atidėliojimą.

    Atidėliojimas. Angliškai – prokrastination – žodis skaudesnis, labiau atskleidžiantis pojūčio esmę. Juk ne šiaip atidedi, ne tiesiog tingi, bet prokrastinuoji – bimbinėji su sąžinės opa. Vyksta trauka ir stūma nuo teksto. Reikia kažką daryti. Nusprendi valyti langus. Eiti pasivaikščioti į tolimiausią maisto parduotuvę. Susirandi kitą darbą, kitą užduotį, už kurią dar ir pinigus moka gerus… O, ne! Vis tiek nerašai!

    Tada teisiniesi, kad nerašai dėl to, kad „nedega“, vadinasi, „dar ne taip ir reikia“, galbūt „viduje dar nesubrendo idėja“, tavęs dar neapėmė „teisinga nuotaika“, pagaliau reikia gi „sulaukti įkvėpimo“ ir negalima rašyti, jeigu tavyje „neprabudo talentas“.

    Aišku, visa tai mėšlas, nesąmonė ir prokrastinacija. Kaip minėjau, man nėra taip blogai, nes rašau taip, tarsi teisingai laikyčiausi dietos. O žinote, kaip teisingai laikytis dietos? Jei sugriešijai – kitą dieną tęsk tai, ką nutraukei.

    Jei suparalyžiavo nemaloni užduotis, jei visiškai negali jos imtis, atrask sau dar nemalonesnę užduotį. Toje šviesoje galbūt suprasi, kad visgi nori rašyti romaną, o ne… (čia įrašykite, kas jums būtų baisiau). Šio patarimo pati nesu išbandžiusi, bet darau atvirkščiai: randu kitą dalyką, kurį šiandien visgi noriu labiau rašyti, kuris jau mano galvoje pribrendęs. Deja, rašant romaną tai nelabai produktyvu.

    Būtina išsiaiškinti santykius su internetu. Nuo pat pirmosios šių metų dienos nebendrauju su pasauliu iki vidudienio – tai laikas kūrybai. Aišku, būna išimčių, bet tai kaip ir dietos laikymasis – sugriešijai, nebausk savęs, grįžk į tiesų kelią. Taip pat, nepamirškime, kad mūsų psichika mėgsta pasikartojimus: pirmą mėnesį atrodys, kad dirbtinai nesitikrini elektroninio pašto dėžutės, o antrą mėnesį stebėsiesi, kad anksčiau tai darydavai. Tas pats su rašymu: po kelių mėnesių stebėsies, kad iki šiol nerašei kasdien.

    Jei visai negali dirbti, užsistatyk žadintuvą ir padirbėk bent valandą. Taip sykį esu parašiusi novelę, nes pažadėjau žmogui, kad parašysiu. Kai taip darai, rezultato kokybė nėra svarbi tiek, kiek svarbi yra valios pergalė prieš tinginį. Kitą dieną vėl užsistačiau žadintuvą valandai, bet jau nuo išvakarių turėjau tekstą, prie kurio dirbau. Taip per tris prisėdimus pavyko baigti. Tiesiog be žadintuvo man išvis nebūtų pavykę parašyti. Kraštutinė, bet gera priemonė.

    Svarbu yra ramiai reaguoti į tai, kad rašai šlamštą. Pirmasis eskizas gali būti išties bevertis literatūros prasme. (Gali būti, kad ir paskutinis bus bevertis, na ir kas?) Čia tinka nuostabiausia trumpa frazė: love your shit. Ją vis labiau suprantu. Bus mažiau atidėliojimų, jeigu neužsibrėši rašyti šedevro. Man tik taip ir pavyksta pradėti. Aš tik rašau eskizą. Taip galutiniam variante nebus. Antrajame eskize sugalvosiu geriau. Pradėdamas tik pasivaikštai po naują kuriamą pasaulį. Kituose eskizuose ten grįši ir įsigyvensi. O jeigu ir ne? Tragedija bus ne tai, kad parašysi šlamštą, o tai, kad neparašyti išvis nieko, net šlamšto. Todėl mažink lūkesčius.

    Sudalink užduotį į kelias mažas užduotis, antraip paskęsi. Planuok, skaičiuok, kapok. Kai paskaičiuoji, kad pirmajame eskize nori per mėnesį parašyti 30-40 tūkstančių žodžių, tai į savaitę reikia parašyti apie 10 tūkstančių, o per darbo dieną (nedirbant sekmadieniais) tik apie 1,5 tūkstančio. (Jei sunku per dieną parašyti 500 žodžių, tai dar rimtai nerašai. Daugiau rašyk į šalį, dienoraštyje, lavink smegenis.)

    Užduotis gali būti mikroskopinė. Pavyzdžiui, gal šiandien mano planas tik sukurti dokumentą, parašyti pavadinimą ir datą. Na, dar pirmą sakinį ir viskas. Na, ir dar pastraipą gal. Bet nebūtina, nebent labai labai norisi…

    Mano smegenys nesupranta, kad šiandien reikia sunkiai dirbti tam, kad po trejų metų atsirastų knyga. Juk per tą laiką tiek daug atsitiks, aš pati pasikeisiu… Knygos autorė bus moteris, kurios šiandien dar nepažįstu! Mano smegenys nori gauti pasitenkinimą rezultatu jau dabar, o tai neįmanoma, jeigu reikalavimai dideli.

    Mokytis rašyti arba rinkti medžiagą romanui – tai irgi labai mieli, tačiau klastingi atsiprašymai. Taip tik nustumiama kūrybos pradžia. Mokaisi rašydamas. Renki medžiagą tarp rašymų – be problemų.

    Visada pagirk save už tai, kad padarei tą mažą dienos gabaliuką, kurį buvai užsibrėžęs. Man būtina ir pailsėti, ir taurę vyno gauti po penktos valandos. Tai nereiškia, kad baudžiu save abstinencija, jei neparašau to, ką planavau, ne. Tai turi būti pozityvus darbas, o ne saviplaka ar katorga, kaip yra pasakiusi viena lietuvių prozininkė. Užuojauta jai, jeigu tikrai taip. Savo darbą reikia mylėti. Save – dar labiau.

    Įkvėpimas ateina per pauzę, todėl labai įdomu prokrastinuojant visgi pasielgti taip, kaip nori vidinis tinginys: eiti į dušą, pabėgioti, pavedžioti šunį, važiuoti su mašina pasibastyti po apylinkes, nežinau, tinka bet kas, kad tik būtum vienas ir girdėtum, kas ateina į galvą. Man dar labai padeda, kai atsigulu nusnausti. Tai tokia nuostabi priemonė, kad esu parašiusi atskirą straipsnį apie tai.

    Apgauk savo kankintoją. Nekentėk, nes jis to nori. Turbūt geriausia atsikratyti atidėliojimo įpročio nedarant iš to tragedijos, neleidžiant sąžinei graužti net jei ir nedirbi (daugiau apie tai rasite čia: nuoroda). Čia ir vėl kaip su maistu: leisti sau valgyti viską, tik su saiku – geriausia dieta.

    Atsisėdi rašyti ir tuščia galvoje? Sykį Simone de Beauvoire pasiskundė Albertui Giacometti, kad nori rašyti, bet nežino ką. Jis atsakė: „Rašyk bet ką.“ Panašu, kad jai tai reikėjo išgirsti, nes tekstai ėmė liete lietis.

    Taigi, baigiam čia teisintis ir atidėlioti – einam rašyti. Dabar. Bet ką. Pavyzdžiui, o kaip jūs atidėliojate? Ir ką darote, kad tai baigtųsi?

    (Kakučio nuotrauką dovanojo Luka Va)

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.