skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Genijus: nešerti ir neglostyti

    Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

    Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

    Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

    Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

    Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

    „Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

    Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

    Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

    Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

    Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

    Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

    Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

    Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Žengiant apkabinti

    Mistikė Simone Weil savo draugui iš kito kontinento rašė: „Mylėkime atstumą, kuris nuaustas draugystės gijomis, nes tie, kurie vienas kito nemyli, nebūna išskirti.“ Weil suprato meilę kaip erdvę, kuri užpildo ir nuspalvina atstumą tarp jos ir draugo. Net kai tas draugas peržengia namų slenkstį, kai kas išlieka neįmanomai tolima: žengi apkabinti, o tavo rankos apsiveja paslaptį, apsiveja nežinomybę, apsiveja tai, ko negali turėti. Tolimybė įsiskverbia netgi į artimiausius. Galiausiai juk mes vargiai pažįstame savo pačių gelmes.

    Tai trumputė ištrauka iš Rebeccos Solnit esė knygos „A Field Guide to Getting Lost“, kurią šiuo metu lėtai su pasimėgavimu skaitau. Kai pirkau ją Paviljono knygų savaitgalio mugėje iš Eureka! stendo, šnektelėjome su pardavėju B., kuris, regis, neparduoda to, ko pats neperskaito. Abu žinojome kitas šios autorės knygas, bet prisipažinau, kad nesu nieko skaičiusi, ir jau per dažnai matau jos pavardę, pasižadėjau ką nors įsigyti. (Perku iš knygynų tam, kad jie gyvuotų. Juos reikia remti.)

    Pavadinimas man pasirodė tinkamas progai — gidas pasimetusiems — arba: patarimai, kaip pasiklysti — arba: klaidžiojimų žemėlapis. Lietuviškai ši knyga kažin ar bus išversta, kaip ir daugelis tų, kuriose apstu citatų, nuorodų, pokalbių su kitais tekstais ir kontekstais. Bet tiems, kurie jaučiasi gyveną pasauliniame kontekste, reikia tokių laimingų sutapimų, kaip šis: pamačiau knygą originalo kalba, griebiau ir sumokėjau.

    — Apie ką ji? — paklausė mano draugė, B. bendradarbė.

    — Apie nieką! — atsakėme duetu ir nusijuokėme.

    Nes esė paprastai apie nieką. Bet kai kurios eseistinės knygos dėl to ne mažiau nuostabios, nes jų struktūra aiški ir laisva, temos nuosekliai išvystytos, autorių kalbėjimas įtaigus ir nuoširdus. Tai reikia suuosti iš biografijos, iš viršelio panašiai, kaip perkant vyną, iš etiketės, pagaliau — iš pavadinimo.

    Įsiminusios esė knygos, su kuriomis vėl norėčiau pagyventi, — Williamo H. Gasso „On Being Blue“ (apie mėlynumą ir liūdesį, ir kalbą, ir nieką), Saulo Framptono „When I Am Playing with My Cat, How Do I Know She Is Not Playing with Me?“ (apie Michelį de Montaigne’į), Kenya Hara „White“ (apie japonų baltos spalvos suvokimą, apie popierių), Octavio Paz „The Double Flame: Love and Eroticism“ (seno žmogaus mintys apie poeziją ir meilę), Roberto Calasso „The Art of the Publisher“ (apie knygų leidybos reiškinius) ir dedu daugtaškį.

    Šiais metais nusipirkau daugiau knygų negu perskaičiau. Buvau išsigandusi, kad neteksiu savo dešimties metų rinktos bibliotekos, bet didžiąją dalį atgavau. Kai kurias knygas praradau, bet jas prisimenu, todėl — tai ne visam.

    Šiais metais atradau talentų kituose. Atgavau pasitikėjimą savo socialumu. Parašiau publicistinių straipsnių ir esė. Daug puslapių dienoraščio, kuris man padėjo išgyventi. Šiek tiek eilių, kuriose užspęsta nuotaika. Sutikau naujų mokytojų. Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Šokau ir gėriau vyną. Numiriau ir prisikėliau. Žengiau apkabinti pasaulį tarsi tolimą draugą. Apsivijau rankomis tuštumą, paslaptį, nežinomybę. Tai, ko negaliu turėti.

    Gerų naujų metų! Susitikime tekstuose, dirbtuvėse ir bibliotekose su katėmis, šunimis ir knygų žiurkėmis!

    Sandra

  • Menas vietoj vienatvės

    Ar kada pagalvojote, kad jūsų geriausi draugai — žmonės, kurie gyveno prieš 250 metų? Arba tie, kurių niekada nesat sutikęs ir nesutiksite? Arba tie, kuriuos sutiksite per knygų mugę, jie jums pasirašys knygoje ir… viskas? Filosofas Alainas de Bottonas ir vėl ištraukė įdomų klausimą: ar intelektualūs žmonės vienišesni? Iškart perspėjo, kad turi omenyje ne pasikėlusius proto bokštus, o tuos, kurių emocinis intelektas yra labiau išvystytas. Tai žmonės, kurie daugiau tyrinėja save ir daro gilesnes įžvalgas. Tai tie, kurie dažniau tyli, o kai prabyla, jų kalbos trikdo ir verčia normalius žmones nepaskirti kito pasimatymo… Ir čia kyla de Bottono hipotezė apie tai, kam reikalingas menas ir jo kūrėjai.

  • Rašytojos irgi monstrės

    Esu jau ne kartą save pavadinusi monstre, nes filosofas Slavojus Žižekas taip yra save pavadinęs. Mano monstriškumas slypi mažuose dalykuose, o labiausiai — pasiryžime ir toliau daryti tai, ką jaučiu privalanti daryti, nes tai gilus mano vidinis poreikis.

    Neseniai The Paris Review publikuotas straipsnis skiriamas labiau monstrams vyrams, o ne moterims. Ir tų vyrų monstriškumas, mano akimis, yra daug baisesnis, o mes juo kažkodėl žavimės. Bet štai dalis apie moterų nuodėmes. Manyje jis surezonavo, nors ir neturiu šeimos, vaikų. Net šeimos neturėjimas ar dingimas iš buitinio gyvenimo intensyvaus rašymo laikotarpiais gali būti priskirtas monstro savybėms. Ir visgi mes, tos, kurios irgi moka baigti tai, ką pradeda, neturime pasirinkimo.

    Claire Dederer rašo (vertimas mano):

    „Rašytoja moteris galbūt nenusižudo ar nepalieka savo vaikų. Bet visgi palieka kažką, savo tam tikrą maitinantį elementą. Užbaigus rašyti knygą, grindys lieka prišiukšlintos sulaužytų dalykėlių: nepavykusių pasimatymų, sulaužytų pažadų, nutrauktų susižadėjimų. Kiti, daug svarbesni pamiršimai ir nesėkmės: nepatikrinti vaikų namų darbai, nepaskambinta tėvams, apleistas vedybinis seksas. Tam, kad būtų parašyta knyga, šiuos dalykus teko sugadinti.

    Aišku, man būdingas paprastasis žmogiškas monstriškumas, tos nepažinios gelmės, užslopintas Haidas. Bet turiu ir akivaizdesnį, dažniau sutinkamą monstriškumą — esu ta, kuri visad užbaigia darbą iki galo. Tie, kurie užbaigia, visada yra monstrai. Woody Allenas ne tik bando per metus sukurti filmą. Jis bando per metus išleisti filmą.

    Tas savotiškas darbų užbaigėjų monstriškumas man atrodo artimas vienatvei: palikti šeimą, rašyti tekstus svetimoje kabinoje ar pigiai išnuomotame motelio kambaryje. Jei negaliu visiškai atsijungti, slepiuosi savo šaltame biure, susisuku į šalikus, apsimaunu pirštines be pirštų, kailinė kepurė kėpso ant galvos, dirbu iki apsivėmimo, kad tik pavyktų užbaigti.

    Nes tikras menininkas yra tas, kuris užbaigia. Turi būti monstras, kad ne tik pradėtum, bet ir užbaigtum tai, ką pradėjai. O tarp pradžios ir pabaigos tenka išdarinėti smulkius vandalizmo aktus.

    Mudvi su drauge nepadarėme nieko monstriško, tik tikėjomės, kad kas nors prižiūrės mūsų vaikus, kol baigsime darbus. Tai nėra taip blogai, kaip prievartauti ar netgi, tarkim, versti kitą žmogų žiūrėti, kaip smaukai į gėlės vazoną. Gali atrodyti, kad trikdančiai suplaku į viena du skirtingus dalykus — vyrus plėšrūnus ir moteris baigiančias darbus iki galo. Taip ir yra. Nes mes, moterys, darančios tai, ką privalome, kad rašytume ar kurtume meną, dėl to kartais jaučiamės monstriškai. O kiti skuba mus taip ir nupiešti.“

    What Do We Do with the Art of Monstrous Men? — Claire Dederer