skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Menas vietoj vienatvės

    Ar kada pagalvojote, kad jūsų geriausi draugai — žmonės, kurie gyveno prieš 250 metų? Arba tie, kurių niekada nesat sutikęs ir nesutiksite? Arba tie, kuriuos sutiksite per knygų mugę, jie jums pasirašys knygoje ir… viskas? Filosofas Alainas de Bottonas ir vėl ištraukė įdomų klausimą: ar intelektualūs žmonės vienišesni? Iškart perspėjo, kad turi omenyje ne pasikėlusius proto bokštus, o tuos, kurių emocinis intelektas yra labiau išvystytas. Tai žmonės, kurie daugiau tyrinėja save ir daro gilesnes įžvalgas. Tai tie, kurie dažniau tyli, o kai prabyla, jų kalbos trikdo ir verčia normalius žmones nepaskirti kito pasimatymo… Ir čia kyla de Bottono hipotezė apie tai, kam reikalingas menas ir jo kūrėjai.

  • Rašytojos irgi monstrės

    Esu jau ne kartą save pavadinusi monstre, nes filosofas Slavojus Žižekas taip yra save pavadinęs. Mano monstriškumas slypi mažuose dalykuose, o labiausiai — pasiryžime ir toliau daryti tai, ką jaučiu privalanti daryti, nes tai gilus mano vidinis poreikis.

    Neseniai The Paris Review publikuotas straipsnis skiriamas labiau monstrams vyrams, o ne moterims. Ir tų vyrų monstriškumas, mano akimis, yra daug baisesnis, o mes juo kažkodėl žavimės. Bet štai dalis apie moterų nuodėmes. Manyje jis surezonavo, nors ir neturiu šeimos, vaikų. Net šeimos neturėjimas ar dingimas iš buitinio gyvenimo intensyvaus rašymo laikotarpiais gali būti priskirtas monstro savybėms. Ir visgi mes, tos, kurios irgi moka baigti tai, ką pradeda, neturime pasirinkimo.

    Claire Dederer rašo (vertimas mano):

    „Rašytoja moteris galbūt nenusižudo ar nepalieka savo vaikų. Bet visgi palieka kažką, savo tam tikrą maitinantį elementą. Užbaigus rašyti knygą, grindys lieka prišiukšlintos sulaužytų dalykėlių: nepavykusių pasimatymų, sulaužytų pažadų, nutrauktų susižadėjimų. Kiti, daug svarbesni pamiršimai ir nesėkmės: nepatikrinti vaikų namų darbai, nepaskambinta tėvams, apleistas vedybinis seksas. Tam, kad būtų parašyta knyga, šiuos dalykus teko sugadinti.

    Aišku, man būdingas paprastasis žmogiškas monstriškumas, tos nepažinios gelmės, užslopintas Haidas. Bet turiu ir akivaizdesnį, dažniau sutinkamą monstriškumą — esu ta, kuri visad užbaigia darbą iki galo. Tie, kurie užbaigia, visada yra monstrai. Woody Allenas ne tik bando per metus sukurti filmą. Jis bando per metus išleisti filmą.

    Tas savotiškas darbų užbaigėjų monstriškumas man atrodo artimas vienatvei: palikti šeimą, rašyti tekstus svetimoje kabinoje ar pigiai išnuomotame motelio kambaryje. Jei negaliu visiškai atsijungti, slepiuosi savo šaltame biure, susisuku į šalikus, apsimaunu pirštines be pirštų, kailinė kepurė kėpso ant galvos, dirbu iki apsivėmimo, kad tik pavyktų užbaigti.

    Nes tikras menininkas yra tas, kuris užbaigia. Turi būti monstras, kad ne tik pradėtum, bet ir užbaigtum tai, ką pradėjai. O tarp pradžios ir pabaigos tenka išdarinėti smulkius vandalizmo aktus.

    Mudvi su drauge nepadarėme nieko monstriško, tik tikėjomės, kad kas nors prižiūrės mūsų vaikus, kol baigsime darbus. Tai nėra taip blogai, kaip prievartauti ar netgi, tarkim, versti kitą žmogų žiūrėti, kaip smaukai į gėlės vazoną. Gali atrodyti, kad trikdančiai suplaku į viena du skirtingus dalykus — vyrus plėšrūnus ir moteris baigiančias darbus iki galo. Taip ir yra. Nes mes, moterys, darančios tai, ką privalome, kad rašytume ar kurtume meną, dėl to kartais jaučiamės monstriškai. O kiti skuba mus taip ir nupiešti.“

    What Do We Do with the Art of Monstrous Men? — Claire Dederer

  • Užsimiršimas knygose

    Būna laikotarpių, kai nerašai, ir dėl to jaudiniesi. Būna, kad net neskaitai ir jaudiniesi. Būna, kad nerašai, neskaitai ir nesijaudini. Daug baisiau negu tai. Jauti paniką.

    Kaip pasakė vienas rašytojas: „Mylint rašymas atrodo bergždžias.“ Kai nerašau, teisinuosi, kad tuo metu esu įsimylėjusi, išėjusi į žmones, netekusi žado, neturiu ką pasakyti ne tik pasauliui, bet ir sau. Ar būtina jausti prasmę? Staiga tampa svarbu prasmė. Nematau prasmės ten, kur kitu atveju prasmės ir neieškodavau. Dar ir kitiems pasakydavau: rašyme nėra prasmės, nereikia jos ten ieškoti. Rašymas beprasmis, kaip ir pats gyvenimas. Bet žinau, kad yra ir kita pusė: kvėpuoti irgi beprasmiška, bet nekvėpuodama juk numirčiau. O nerašydama? Gyvenu visai įdomiai, net kai neskaitau.

    Britas Geoffas Dyeris, kurio knygą „Zona“ neseniai perskaičiau su malonumu (ir vėl atradau skaitymo prasmę*), parašė esė „Skaitytojo blokas“ („Reader’s Block“) apie tai, kodėl neskaito. Tik per jį suvokiau, kad išgyvenu panašius dalykus — ir būtent tame amžiuje, virš keturiasdešimties — kai skaitai ir jautiesi kaltas, kad nedirbi nieko rimto, pavyzdžiui, nerašai, kai spoksai į prikimštą savo knygų lentyną ir ranka nesitiesia, nes nebematai nieko skaitomo. Ne tai, kad nebūtų dar neperskaitytų dalykų. Knygos nedomina. Gal išvis nebėra ką skaityti? Ne tik mano lentynoje, bet ir apskritai?

    Daugybę autorių esame pasilikę skaitymui „kada nors“, kai bus daugiau laiko, kai tapsime vyresni, kai paaugs vaikai, kai išeisime į pensiją, kai būsime patyrę gyvenimo ir labiau suprasime aprašomus kontekstus. Tai kada visgi geriau skaityti klasikus — Tolstojų, Plath, Flaubertą, Woolf, Kafką, Goethe’ę? Paaiškėjo, ne man vienai atrodo, kad juos skaityti visgi tinka jaunystėje, kuriai būdinga ir depresija, ir mazochizmas, ir aklas pasitikėjimas autoritetais… Štai praeina laikas ir surauki nosį, radusi prastą Prousto vertimą. Sakai, geriau nieko, negu toks. Ir eini mokytis originalo kalbos.

    Kai feisbuke visi siuntinėjo vieni kitiems iššūkį parašyti dešimt labiausiai įtakojusių knygų, aš irgi susidėliojau sąrašėlį, bet niekam nerodžiau. Žiūrėdama į jį susimąsčiau. Ten nebuvo knygos, kurią būčiau perskaičiusi per pastarąjį dešimtmetį, visos skaitytos dar iki studijų baigimo. Negali būti, kad vėliau manęs niekas neįtakojo! Dar pagalvojau ir įrašiau keletą knygų, kurias skaičiau palyginus neseniai. Tada kelias išbraukiau ir įtraukiau moterų rašytas. Bet tai melas. Jos nepadarė man tokios stiprios įtakos, kokią padarė Hesse’ė ar Rilke’ė. O gal padarė? Abejoju. Skaičiau jau nebūdama tokia atvira kito žmogaus patirčiai. Geoffas D. tai irgi pastebėjo:

    „Johnas Bergeris knygoje „And Our Faces, My Heart, Brief As Photos“ svarstė, ar negebėjimas atsiminti nėra ta pati atmintis (kaip kūdikio buvimas be atminties motinos įsčiose). Štai todėl mano mažėjantis susidomėjimas skaitymu pats savaime yra išdava to, kad esu nemažai perskaitęs. Knygos didina jautrumą, formuoja pasaulio įsivaizdavimą, suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, tad nenuostabu, jei laikui bėgant skaitymo vaidmuo aibės atvertų galimybių kontekste ima proporcingai mažėti. Kuo stropiau išmokstame skaitymo pamokas, tuo rečiau tenka konsultuotis su vadovėliu. Ilgainiui viduje ima generuotis subjektyvumas, kurio nebereikia stimuliuoti tekstais. Žinoma, vis dar yra ko išmokti, ką perskaityti, bet būdamas paauglys kiekvieną knygą sugerdavau kaip stulbinantį papildą tam, ką žinojau ir jutau, o dabar nauja knyga — jau mažesnis indėlis į žinių katilą.“

    Ne vienas prozininkas yra išsidavęs, kad su metais skaito vis daugiau negrožinės literatūros. Tai ir dėl to, kad daug kas esminio jau perskaityta, o nauji autoriai retai nustebina, ir dėl to, kad rašydamas ieškai konkrečios informacijos, konkrečių idėjų, kurias galėtum panaudoti savo prozoje. Rašytojai skaito rašytojus? Kodėl gi ne. Net jeigu ir taip, jeigu ir esame mažytis, gan uždaras klubas iškrypėlių, uostančių popierines knygas, glostančių medžiaginius viršelius, nešančius į kavinę maišelyje keletą knygų paskolinti kitam tokiam iškrypėliui… Mūsų irgi reikia pasauliui.

    Taip, tapau itin išranki skaitytoja. Bet kai randu knygą, kuri mane visiškai užburia, dalinuosi ja kalbėdama blizgančiomis akimis: žiūrėkit, šita, va, yra ką skaityti!

    Kartais manęs klausia, ar visada perskaitau iki galo. Ne. Aš iš tų, kurie negaišta laiko, nes pasaulyje yra gerų knygų, kurių dar neatradau. Jos retos, jų reikia ieškoti. Būtent jų man reikia. Panašiai, kaip su žmonėmis: visi jie gali būti kažkam įdomūs, bet ne visų man reikia, tad ne kiekvienos gyvenimo istorijos išklausysiu nuo pradžios iki galo.

    „Neskaitykite, kaip vaikai, pramogai ar, kaip ambicingieji, turėdami tikslą sužinoti. Ne. Skaitykite išgyvenimui.“ — Gustave’as Flaubertas

    —————————————

    * Skaitymo prasmė (man) yra neakivaizdinis bendravimas su autoriumi. Man reikia pojūčio, kad tas žmogus su manimi kalbasi, nors manęs ir nesutiko, nežino apie mano egzistavimą. Bet jis pasakoja man dalykus iš savo gyvenimo, jis atsiveria man. Tai, kad radau šią knygą ir skaitau ją būtent dabar, yra atsitiktinumas. Dar viena detalė gyvenimo chaose. Bet mano gyvenimo istorijoje knyga gali tapti reikšminga sąsaga, sujungti mano galvoje keletą laidų tam, kad įvyktų trumpas sujungimas. Nušvitimas. Prabudimas. Kontaktas.

  • Ką rašau, kai nerašau

     

    Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

    Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

    Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

    Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

    Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

    Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

    O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

    Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

    Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

    Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

    Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

    Nenustokit skaityti, rašyti ir —

    — iki greito!

    Sandra

  • Ką daryti, jei nesirašo?

     

    Rašyk, ką galvoji.

    Rašyk taip, kaip kalbi.

    Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

    Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

    Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

    Rašyk tingėdama(s).

    Rašyk labai blogai, labai negražiai.

    Rašyk trumpai, bet kasdien.

    Sustok.

    Įsiklausyk į save.

    Įkvėpimas ateina per pauzę.