skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Dylanas ir Nobelis

    dylanas-raso

    Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

    dylanas-franzen

    Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

    dylanas-knausgaard

    Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

    Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

    Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.

  • Jeanette Winterson žiema

    zibintas

    Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

    Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

    Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

    Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

    Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

    Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

    Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

    Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

    Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

    Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

    (Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

    Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

    Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

    Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

    Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

    Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

    (2016 m. gegužė)

    * Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

  • Papievis prancūzų literatūros lauke

    prancuzijos-pieva

    Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makine) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

    Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

    Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

    Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

    Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

    Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

    Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

    Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

    Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

    Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

    Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

    Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

    Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

    [nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]

  • Prenumeratonas

    prenumeratos-dovanos

    Vis iškyla aikštėn apverktina kultūrinės spaudos (ir kultūros bei mokslo apskritai) finansavimo situacija. Prieš metus, kai vyko sniego kasimo akcija, pastebėjau ironišką (arba sarkastišką) komiksą apie tai, kad mūsų leidiniai nenori tapti komerciniais, panašiais į visokius gliancinius bobiškus žurnalus a la „Žvėrys“ (aka „Žmonės“).

    Esu dėkinga autorei, nes jos piešinėlis (nuoroda) puikiai atspindi kultūrininkų fobiją ir iliustruoja jų nuolatinę retoriką (kuri, beje, tapati mokslininkų retorikai): pirma jūsų pinigai, o paskui mūsų idėjos! O jau baimė tapti populiariais tai nežmoniška. Nepradėsim mes čia greta literatūrinių tekstų spausdinti grožio patarimų, reklamų ir horoskopų… Na, niekas neprašo tokių dalykų – šitai jau perdėta. Pagaliau galima imti pavyzdį ne iš visiško šlamšto, o iš madingų ir sėkmingų leidinių, tokių, kaip „Lamų slėnis“ ar „370“. Bet iš kur tas kompleksas dėl to, kad tik netaptų leidiniai perkamais (suprask: komerciniais) – gal tokiu atveju valstybė neberems?

    Jei viršelis taps patrauklesnis masėms, leidinio viduje beisiskleidžiantis gležnas dvasios pumpurėlis bus suėstas kapitalistinės korupcijos kirminų? Gerai išsireiškė vienas pažįstamas: tas, kuris nori atsiriboti nuo pinigų (pridurčiau: ir politikos), labiausiai tų pinigų nori (pridurčiau: ir yra politiškai angažuotas). Bet tai pripažinti – nemalonu.

    Prenumeruodama leidinius iš Lietuvos, nė sykio nesu gavusi bent reklaminio atviruko, lankstinuko, knygos žymeklio ar pasiūlymo prenumeruoti tą patį leidinį ir kitais metais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios nustojau prenumeruoti. Mat man mylėti tuos leidinius tenka labiau, negu jie myli mane, skaitytoją. Jie tiesiog nesiteikia skirti man dėmesio. (Negerbia jie manęs ir kaip autorės, apie tai rašiau čia: nuoroda.)

    Nė vienas lietuviškas leidinys neatsiunčia savo naujienlaiškio į mano pašto dėžutę, nė vienas nepasiūlo kokio nors partnerio paslaugų – irgi iš intelektualios sferos, pavyzdžiui, muziejaus, konferencijų, literatūrinių konkursų, festivalių, vakarų ar knygų išpardavimų ir pan. Čia nekalbu apie įkyrią reklamą. Nors įkyrumas yra blogis bet kurioje sferoje, bet jeigu tai daroma nuosaikiai, kultūros sferoje reklama yra vadintina skaitytojo informavimu beigi kultūringos bendruomenės kūrimu. Manau, pastarieji du dalykai yra kultūrinės spaudos tikslas, siekis ir prasmė.

    Australijoje kultūriniai leidiniai remiami per mažai ir negali išsilaikyti be skaitytojų paramos. Knygynuose jie kainuoja gan brangiai – maždaug tiek, kiek ir viena knyga. Jų popierius geras, dizainas puikus, turinys – aktualus. Kiekvienas leidinys kuria savo bendruomenę.

    Pavyzdžiui, jaunimo žurnalai – keletas jų atsirado ir, regis, įsitvirtino rinkoje per pastaruosius penkerius metus – organizuoja kiekvieno numerio pristatymo vakarėlius kokioje nors salėje ar bare. Leidiniai inicijuoja arba skleidžia informaciją apie literatūrinius konkursus, stipendijas, dalyvauja festivaliuose – ne tik kaip rėmėjai su tikslu pasireklamuoti, bet ir kaip organizatoriai, pranešėjai, seminarų vedėjai. Taip pat kartais galima tapti stažuotoju jų redakcijose: kurį laiką padirbėsi nemokamai, įgysi patirties ir gerą CV įrašą (tai vadinama gera karma).

    Su autoriais, kaip pačiai teko patirti, redakcijos bendrauja labai maloniai, pagarbiai ir informuoja apie kiekvieną žingsnį: paaiškina sutarties sudarymo smulkmenas (sutartis labai trumpa, bet aišku, kad autorines teises perleidi tik keliems metams), laiku sumoka honorarą, nors ir nedidelį, su atsiprašymu, kad negali mokėti daugiau. Publikavusi savo novelę leidinyje Going Down Swinging praturtėjau tik 70$, iš kurių turėjau išleisti daugiau nei pusę tam, kad nusipirkčiau dvi žurnalo kopijas – sau ir novelės vertėjai. Be to, iš savo kišenės sumokėjau vertėjai. Tačiau iš viso to man liko geri prisiminimai (ir novelė, kuri šiuo metu ir vėl priklauso man, galiu ją publikuoti, kur tik noriu). Svarbiausia, kad man viskas aišku ir kad turėjau teisę žinoti ir rinktis.

    Jau keletą metų seku vieną australišką leidinį – beje, atvirai kairuoliškos pakraipos – Overland. Tokio atitikmens nėra Lietuvoje, dauguma leidinių išvis vengia atvirai pripažinti, jog atstovauja kuriai nors politinei pakraipai. Kadaise bandžiau publikuoti Overlande savo novelę – nepriėmė, bet atsakymas buvo labai korektiškas: „Ačiū, buvo smagu skaityti, bet mūsų leidiniui šis kūrinys netinka.“ Išties skaitydama prenumeruotą leidinį ir pati suvokiau, kad mano novelė jiems netiko tematiškai.

    Stebiu Overlando išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau pasiūlyti savo kūrinį publikacijai, privalėjau prenumeruoti leidinį vieneriems metams. Nes publikuoti gali tik prenumeratoriai. Puiki idėja! Tampi leidinio bendruomenės dalimi, tačiau, kaip matote, leidinys neįsipareigoja dėl to spausdinti bet kokios kokybės ar bet kokios tematikos kūrinius. Leidinys atvirai nustatyto sąlygas kontributoriams. Honorarus, kaip suprantu, jie moka. Dažnai skelbia įvairius konkursus, kuriuose dalyvaudamas gali laimėti labai didelę sumą (pirmos trys prizinės vietos – skaičiai keturženkliai). Galima pasiūlyti redakcijai savo temą, kuria autoriams bus siūloma parašyti straipsnį ar esė. Tai jau tiesioginis bendravimas su skaitančia publika.

    Kartą per metus Overlando rengiamas „Subscribethon“, išvertus būtų prenumeratonas: prenumeratos maratonas. Trunka jis maždaug savaitę, kurios metu visi kasdien skatinami prenumeruoti leidinį ir dalyvauti loterijoje. Ak, kaip komerciška ir žema! Bet neįsivaizduojate, kaip smagu yra žaisti ir dar smagiau, jei gauni išlošęs, na, kad ir kokį niekutį: puodelį, pavyzdžiui.

    Overlando loterijoje kol kas nedalyvavau, bet per tą laiką, kai išvykau gyventi iš Lietuvos, esu panašiose loterijose laimėjusi jau keletą kartų. Sykį vienas ateisto (amerikiečio) blogas padovanojo man knygą apie religijų evoliuciją. Kitą sykį menų festivalis davė man DVD – dokumentinį filmą apie Patti Smith, kuri nuo to laiko tapo mano drauge. Kiek esu gavusi nuolaidų, atvirukų, informacijos apie gerus dalykėlius, jau nesuskaičiuosiu.

    Anglų kultūrinis laikraštis London Review of Books (LRB) sumanė nuostabų viliotinį: lojaliems prenumeratoriams (o aš tokia ir esu) suteikia teisę apdovanoti pusmečio nemokamais laikraščio numeriais du draugus. Su džiaugsmu išnaudoju tokią galimybę! Žinoma, LRB tikisi, kad kuris nors iš mano draugų užkibs ir toliau prenumeruos. Tiesą sakant, aš irgi tikiuosi to paties.

    Tad štai, kiek nuostabių būdų bendrauti su savo skaitytojais, o svarbiausia – leisti jiems pasijusti kultūringos bendruomenės dalimi.

    (O čia nuoroda į australišką prenumeratoną.)

  • Atgaiva akims: knygų nereklama

    atgaiva-akims

    Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

    Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

    O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

    Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

    Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

    Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

    Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

    Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

    Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

    Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

    O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

    (Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

  • Laisvė per rašymą

    s-bernotaite-rasytojo-irankiai

    Apie Natalie Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ („Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within“. Išvertė Aistė Garškaitė, išleido „Žmogaus psichologijos studija“, Kaunas 2015.

    Apsidžiaugiau pastebėjusi, jog pagaliau į lietuvių kalbą išversta Natalie Goldberg knyga apie rašymą, nors iškart neprisiminiau, ar esu skaičiusi originalą. Pirmą kartą ši knyga išleista 1986—aisiais, Amerikoje ji sukėlė didelį kūrybiškumo nušvitimą. Nežinia, ar taip jau ir ėmė rašyti tas milijonas skaitytojų, kurie ją įsigijo, tačiau rezultatas, perskaičius šią nedidelę, bet tirštą, pamokymų knygelę, gali būti fiziškai ne toks ir apčiuopiamas. Rašymas gali prasidėti ir baigtis ne publikacijomis, o gydomuoju poveikiu, paaštrėjusiomis juslėmis, pilnatvės pojūčiu. Jei perskaitę Goldberg knygą žmonės suvokia, kad rašytojo darbas yra nelengvas, bet įdomus, dėkingas, suteikiantis gilesnių patirčių, tai juk nuostabu. Ir to gali pakakti.

    Ši knyga skirta pačiai rašymo pradžiai, paskatinimui, patvirtinimui. Autorė vardina ir trumpai pristato svarbiausius kūrybos (nebūtinai vien rašymo) elementus, neidama į gilesnius svarstymus apie amatą, techniką. Tai nėra knygos tikslas. Ši knyga nori mus pažadinti, atverti akis, maloniai sukrėsti.

    Pradedantieji rašytojai dažnai būna nesusidūrę su gyvais knygų autoriais, o patys autoriai ne visada pasipasakoja apie darbo metodus, todėl visuomenėje gajūs stereotipai ir mitai apie mistinį užsiėmimą, kurį kai kas net vengia vadinti profesija. Goldberg atveria savo kūrybinę laboratoriją ir leidžia matyti, kokia ji netvarkinga, kiek joje visko daug – šiukšlių, beprasmiškų užrašų, nukrypimų į šoną, klaidų, abejonių savimi ir savo darbais, daug nežinios ir ieškojimų, ir visa tai yra natūralu. Gal todėl kai kurie skyriai užvadinti gamtiškai: „Kompostas“, „Gruntinio vandens panaudojimas“… Ir mokytis rašyti Goldberg siūlo dabar, nedelsiant, nelaukiant, kol tapsi protingesnis, labiau apsiskaitęs, subrendęs procesui.

    Mokytis geriausia mokant kitus, duodant kitiems tai, ką pats gauni, dalinantis džiaugsmais ir skausmais, drauge išgyvenant procesą. Pamenu šį patarimą, priėmiau jį. Mokykis drauge su kitais besimokančiais, mokykis mokydamas. „Mes išmokstame rašyti tik rašydami. Tai paprasta. Toldami patys nuo savęs ir eidami ieškoti autoritetingų mokytojų, rašyti neišmoksime.“ (p. 41)

    Goldberg, man rodos, yra puiki mokytoja. Naudojant dzenbudistinę leksiką (autorė užsiima dzen meditacija ir knygoje dažnai cituoja savo mokytoją Katagirį), Goldberg yra rašymo guru. Skaitant mokymus, dera nepamiršti, kad guru yra tik žmogus: ieškantis, klystantis, juo nereikia besąlygiškai tikėti. Išmintinga klausytis ir pasiimti iš jo tai, ko reikia paties kelionei. Visa kita – nėra reikšminga. Geras mokytojas nebūtinai yra genialus rašytojas. Bet geras mokytojas būtinai yra tas, kuris pradžioje pats nemokėjo, o paskui išmoko.

    Keli dalykai, kuriuos esu į save sugėrusi ir atpažįstu, vėl skaitydama Goldberg, yra šie:

    Labai svarbu susipažinti su savo vidiniu kritiku arba cenzoriumi ir išmokti girdėti, tačiau neklausyti, ką jis pataria. Kūrybos procese jo patarimai gali nužudyti įkvėpimą ir atgrasyti nuo rašymo apskritai.

    Geras patarimas – nesusireikšminti. Nesusitapatinti su savo darbu. „Išlik takus tarp tų juodų ir baltų žodžių. Jie – tai ne tu. Jie – didi akimirka, perėjusi per tave.“ (44 p.)

    Rašymui reikalingas laikas, ir jis yra brangiausia prekė, kurią kiti žmonės iškeičia į pinigus. Pastebėjus, jog pats visuomet turi laiko ir turi pasirinkimą, kur ir su kuo jį praleisti, atrandi daugiau laiko sau ir savo darbui.

    Atkaklumas. Jeigu rašymas yra tas dalykas, kuriam visuomet turi pakankamai atkaklumo (knygoje išversta ryžto, bet man atrodo, kad tai šiek tiek kita), tuomet tai – tavo dalykas. Užsikabink už jo, laikykis, rašyk, kad ir kas.

    Rašyk bet kur, bet kada, bet kaip. Nelauk, kol susiklostys palankios aplinkybės. Jos niekada neatrodys pakankamai palankios, jei pasiduosi tinguliui. Jei kažkas nuolat trukdo rašyti, atpažink: labiausiai trukdo tingulys. „Paimk kitą sąsiuvinį, griebk kitą rašiklį, tiesiog rašyk, rašyk, rašyk. Pasaulio vidury ženk vieną teigiamą žingsnį. Chaoso centre padaryk vieną geriausią veiksmą – tiesiog rašyk.“ (107 p.)

    Rašytojas yra geras klausytojas: „Šitaip klausydamasis tampi skaidriu veidrodžiu, atspindinčiu tavo viduje ir aplink tave esančią tikrovę.“ (62 p.)

    Kalbant apie metaforas: „Nėra perskyros tarp rašymo, gyvenimo ir mūsų sąmonės. Jei mąstote taip plačiai, kad galite leisti žmogui valgyti automobilį, pajėgsite priimti, kad skruzdės yra drambliai ir vyrai yra moterys. Gebėsite įžvelgti visų pavidalų skaidrumą, ir neliks perskyrų.“ (45 p.)

    Apie rašytojo dvasinę higieną, rašymą ir beprotystę, rašymą ir alkoholizmą: „Menininko gyvenimas nėra lengvas. Jautiesi laisvas tik atsiduodamas kūrybai. Vis dėlto aš manau, kad kurti yra geriau, nei svaigintis alkoholiu ar kimšti šokoladą. Įdomu, ar rašytojai prasigeria dėl to, kad nerašo, ar kad rašydami susiduria su sunkumais. Jie geria ne todėl, kad yra rašytojai. Geria, nes yra rašytojai, kurie nerašo. / Būti rašytoju ir rašyti yra laisvė. Tai įprasmina tavo paskirtį. Anksčiau maniau, kad daryti ką nori ir yra laisvė. Iš tiesų būti laisvam reiškia žinoti, kas esi, ką turi padaryti šioje žemėje ir tiesiog daryti.“ (50 p.)

    Rodyk, o ne pasakok – ar ne pirmoji pasakė Goldberg? „Nepasakok skaitytojams, ką jauti. Parodyk situaciją, ir jausmai kils savaime.“ (77 p.) Ne ji viena pastebėjo, kad skaitydami ieškome ne pasakojimų apie gyvenimą, o paties gyvenimo: „Vos tik tekste pastebiu žodelį „apie“, manyje automatiškai įsijungia pavojaus signalas. „Ši istorija apie gyvenimą.“ Nubrauk šitą eilutę ir, kaip pakliuvo, bet eik tiesiai prie gyvenimo.“ (78 p.)

    Ypatingas Goldberg dėmesys skiriamas smulkmenoms, detalėms – gal kad pati poetė. Knygoje apstu patarimų, kaip tapti pastabesniu, taip pat duodamos rašymo užduotys, pratybos. „Naudodamas detales, ne tik kepi pyragą ir sukiesi virtuvėje, bet ir atsigręži į pasaulį. Tai kartu ir politinis veiksmas, nes tu ne vien degi savo emocijų karštyje, tačiau ir pasiūlai geros, sočios duonos alkstantiems.“ (56 p.) Maži dalykai sudaro didelius: „Mes gyvenome. Mūsų patirtos akimirkos yra svarbios. Kaip tik tai ir reiškia būti rašytoju – rūpintis smulkmenomis, kurios kuria istoriją.“ (54 p.)

    Rašyti eiles, skaityti literatūrą būtina išgyvenant tai, ką darai, o ne analizuojant. Būti akimirkos vyksme.

    Rašytojas atveria savo svajones ir pats jau nebegali jų ignoruoti. Rašymas keičia gyvenimą: „Negali giliai pasinerti į rašymą, o tada atsitraukti, atsiriboti, eiti namo, „būti miela“ ir nesakyti tiesos. Jei rašydamas esi sąžiningas su savimi, tai persmelks visą tavo gyvenimą. Negali rašydamas išsitiesti, o padėjęs rašiklį vėl kūprintis. Rašydami galime išmokti oriai išsakyti tiesą, o nuo popieriaus, kaip ir turėtų būti, visa tai persikels į gyvenimą.“ (138 p.)

    Tiesiog norisi dedikuoti kai kuriuos sakinius pažįstamiems, o kartais priminti juos ir sau pačiai, nes save nuvertinti, rodos, mokame puikiai, esame tikri ekspertai, o pagirti save, didžiuotis savo darbais, gėdijamės, netgi jaučiame kaltę. Todėl kitą kartą… „Kai kas nors jums sako komplimentus, sukluskite. Net jei jums nemalonu ir nesate pratęs, tiesiog kvėpuokite, klausykite ir priimkite tai. Pajuskite, kaip tai malonu. Ugdykite pakantumą teigiamam, nuoširdžiam palaikymui.“ (67 p.)

    Dar viena dedikacija pradedantiesiems būtų ši: „Kai kurie žmonės, išgirdę taisyklę, kad reikia rašyti kiekvieną dieną, taip ir daro, tačiau netobulėja. Jie tik yra pareigingi. Tai jau perdėtas stropumas. Taip švaistoma energija, nes taisyklių laikymasis, neįdėjus širdies, reikalauja milžiniškų pastangų. Jei ir tu taip darai, liaukis rašęs. Atsitrauk savaitei ar metams. Palauk, kol pajusi kalbėjimo alkį, kol tavyje atsiras troškimas kalbėti. Tada vėl rašyk.“ (135 p.) Jei gali nerašyti – nerašyk. Jei gali rašyti – rašyk. Aklas pareigingumas ir tų pačių dalykų kartojimas dar nėra kūryba. Kartoti klaidas – kvaila, bandyti pakartoti sėkmes – dar kvailiau…

    O šitai dedikuoju visų pirma sau: „Bus puiku, jei tave spausdins, bet nekreipk į tai per daug dėmesio. Tai nublokš tave atgal. Tiesiog rašyk toliau.“ (169 p.)

    Rašymas pačiai Goldberg yra daugiau, negu saviraiška ar terapija. Rašymas – bendruomeninis veiksmas. Viename interviu ji yra sakiusi: drambliai nerašo, arkliai nerašo, debesys nerašo, bet žmogus štai – rašo. Vadinasi, rašyti – mūsų privilegija, galbūt netgi mūsų egzistencijos paskirtis. Turime palikti rašytinius pėdsakus po savęs – kitiems, kurie gyvens po mūsų, o gal tam, kuris ateina per pauzę – „įkvėpimo dievui“. Tuomet „…tampi didesnis už save patį, ir ateina pirminės mintys. Jos neuždengia šios akimirkos vyksmo ar praeities jausmų. Čia ir dabar yra pripildyta didžiulės jėgos. Yra tai, kas yra.“ (22 p.)

    Nors Hemingway’us yra pasakęs, kad nėra tokio klausimo, kodėl rašai?, svarbiau susitelkti į klausimą, ką rašai?, Goldberg neatsisako klausti kodėl? Per šį klausimą pagaliau radau, kuriais metais ir kelintą mėnesį skaičiau šią knygą, mat esu parašiusi savo atsakymus (2010 metų liepą). Vadinasi, nuo tada praėjo penkeri metai. Tai buvo laikas, kai išleidau pirmąją savo knygą, novelių rinkinį „Gaisras“, ir buvau pradėjusi rašyti romaną „Katė, kurios reikėjo“. Vis dar ieškau mokytojų ir randu juos, dažniausiai gyvenančius knygose, kartais genialius ar labai talentingus, bet kai kurie – tiesiog žmonės, nepaprastai jaučiantys savo laiką ir pasauliui dovanojantys savo išgyvenimus per kūrybą. Tas dalinimasis, kaip bendruomeninis veiksmas ir kaip reikšmingas įvykis bendrojo laiko lauke, man atrodo svarbiausias dėmuo ir literatūroje.

    Skaitydama galvojau, kad mielai padovanočiau Goldberg knygą žmonėms, kurie nori pradėti rašyti dienoraštį; žmonėms, kurių gyvenimo laikas bėga „pro šalį“, kurie nebemoka sustoti, girdėti, matyti; žmonėms, kurie jaučiasi praradę vaikystės gebėjimą kurti, fantazuoti, žaisti, būti kvailais, nerūpestingais, rašyti neatsakingai, ne publikai – sau; žmonėms, kurie nori suprasti, kas tai yra meditacija rašymo forma; žmonėms, kurie turi būti laisvi išsisakyti, kurie turi atrasti savo balsą, kurie turi atgauti savigarbą ir atsistoti ant kojų, kurie nori pamatyti save veidrodyje – pasaulio atspindyje, grupiniame portrete su artimaisiais ir tolimaisiais.

    Tam, kad turėtume kuo dalintis, privalome daug dirbti, bet dirbti ne mechaniškai, ne miegodami, o būdami atviri ir spontaniški su savimi ir santykyje su aplinka. Tokios knygos, kaip ši, pažadina, sutelkia gilesniam budrumui ir bendrystei. „Žmogaus pastangos – tai ne tik sunkus fizinis darbas, be atvangos lenkiant nugarą. Aš kalbu apie mus, kaip rašytojus, pažadinantį darbą. Visi turime tokią savybę. Talentas neturi nieko bendra su šiuo gebėjimu. (…) Šaunu būti talentingam. Jei toks esi – mėgaukis. Tačiau su talentu toli nenuvažiuosi. Darbas nuveš daug toliau.“ (173 p.)

    Nori laisvės? Rašyk.

    Knygą pigiausia įsigyti knygynėlyje: mintis.eu

    Apie Natalie Goldberg

  • Pingvinų paletė

    pocket-penguins

    Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

    Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

    penguin_virseliai

    Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

    Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

    great_ideas_serija-DP

    DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

    Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

    autorius slepiasi

    Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

    O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

    reprodukcija ir kt

    Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

    Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

    DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

    Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

    Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

    Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

    Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com

  • Tobulų eskizų dirbtuvės

    Edward Weston

    Pagal Gombrowiczių

    Įeik į sapno sferą.

    Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

    Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

    To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

    Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

    Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

    Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

    (Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

    Pagal Bernotaitę 

    Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

    1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

    Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

    2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

    Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

    3. Laikas rinkti medžiagą.

    Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

    4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

    Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

    5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

    Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

    Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

    Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

    Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

    Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

    Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

    Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

    6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

    Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

    7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

    Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

  • Veikėjo charakteris #3: praktika

    hičkoko paukščiai

    Galvoju, kai kam skaitant mano konspektus gali pasirodyti, jog patarimai skirti norintiesiems mėgdžioti holivudinį kiną. Na, juk yra ir tokių. Mėgdžioti to kino schematiškumą? O gal tik išmokti „skaityti“ tą kiną profesionaliai? Juk ne tas pats yra žiūrėti atsipūtus amerikonų romantines komedijas ar trileriukus. Netgi inteligentai karts nuo karto prisipažįsta – prisipirkau tarkovskių, o žiūrėti turiu sveikatos tik holivudus (Knausgaardo pavyzdys)…

    Mano manymu, amato dalykai yra svarbūs ir tam, kuris nenori sekti tradicija. Tam, kad laužytum taisykles, reikia jas žinoti. Kitas dalykas, tradiciją reikia žinoti kaip istoriją. Na, ne „reikia“, o padeda. Galbūt kai kas susiprotėtų, kad mėgdžioti Tarantiną nėra tas pats, kas būti tokiam, kaip Tarantinas, cituoti dešimtis senųjų kino meistrų – nes jis juk mėgdžioja daugelį mums nežinomų senų filmų, perfiltruodamas juos per savo prizmę, sukurdamas unikalų stilių. Jis myli visą kiną, o mes mylim tik Tarantiną.

    Dar vienas dalykas: išmokus schemas, galima iš jų kad ir pasijuokti. Neseniai žiūrėjau keletą skandinavų filmų, kuriuose žanras labai gražiai išsuktas. Siaubo filmas „Dead Snow“ (slasheris) – tikrai siaubingas – apie nacių šmėklas, žudančias atostogautojus Norvegijos kalnuose. Fantastinė siaubo komedija (!) apie trolius „Trollhunter“ (vėl norvegai). Minėtasis švedų filmas apie vampyrus „Let the Right One In“ – jį bandė perdirbti amerikonai – na, ir perdirbo, bet nesiruošiu to žiūrėti, kaip ir perdirbtos „Mergaitės su drakono tatuiruote“. Kai kada tie, kurie už holivudo ribų žaidžia su holivudiškais šablonais, sukuria tokį unikalų dalyką, kurio paskui maldauja amerikonai. Kine visuomet atsiras vieta asmenybei, deja, Holivude jos greit parsiduoda blockbusterių gamybai (Darreno Aronofskio pavyzdys – gražios pradžios pabaiga – milijoninis „Noa“).

    Bet pakaks mano minčių apie kiną. Grįžkim į paskaitą. Cleary šįkart turėjo daug pasakyti, todėl kalbėjo taip greitai, kad vos spėjau užsirašyti. Kai ko jis nepaaiškino plačiau, bet gerai, kad aš nesu praleidusi nė vienos jo paskaitos ir suprantu kontekstą. Visi mano užrašai, kuriuos čia skaitote, yra šiek tiek ir mano interpretacija.

    Taigi, turiu pirmąjį scenarijaus eskizą, skaitau ir įsivaizduoju veikėjus, viskas dar tik žalia, kažko trūksta, ką daryti?

    1) Patikrink savo veikėjo pasakojimo perspektyvą (narrative poin of view).

    Pasakojimo perspektyva tai – informacija, kurią žino auditorija. Kiekvienu filmo momentu auditorija gali žinoti (1) daugiau, negu veikėjas; (2) mažiau, negu veikėjas; (3) tiek pat, kiek ir veikėjas.

    Jei auditorija neužimta informacijos analize, jei žino, kas vyksta, ji turi laiko jausti. Vienu metu įmanoma tik arba jausti, arba galvoti. Taigi perjunginėdamas auditorijos „žinojimą“, filmo autorius gali sąmoningai manipuliuoti emocijomis:

    (1) auditorija žino daugiau – simpatizuoja su rūpesčiu (concerned sympathy);

    (2) auditorija žino mažiau – simpatizuoja su smalsumu (curious sympathy);

    (3) auditorija žino tiek pat, kiek ir veikėjas – atsiranda empatija, susitapatinimas (pvz. veikėjas eina į tamsų sandėliuką, iš kurio ką tik girdėjo klyksmą, ir viską matome iš jo perspektyvos, taigi žinome tiek pat, kiek ir jis – baubą pamatysime tuo pat metu su veikėju).

    Gerame filme pasakojimo perspektyva perjungiama dažnai, o jei perjungiama retai – geriausia, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas. Jeigu pasakojimo perspektyva neperjungiama dėl nežinojimo, kad egzistuoja tokia perspektyva, tai filmas rizikuoja būti nuobodus ir varginantis, neišlaikantis žiūrovo dėmesio. Taip pat erzina, jei per ilgai nežinome, ką veikia veikėjas, arba jeigu per greit sužinome viską apie veikėjo veiksmus, todėl lengvai spėjame, kuo viskas baigsis. Taip gali atsitikti ir per ilgai laikant auditoriją sukabintą su nieko nesuprantančio veikėjo perspektyva, nors lyg ir atrodytų, kad tai turi sukelti empatiją. Būtina perjunginėti pasakojimo perspektyvą! Scenarijų rašantys profesionalūs kūrėjai (daugiskaita, nes dažnai kuriama ne po vieną) sudėlioja atspausdintas scenas į vieną eilę ir skirtingomis spalvomis susižymi pasakojimo perspektyvos virsmus.

    2) Užtikrink, kad veikėjai būtų ne lėkšti, o ryškūs, gilūs (rounded). 

    Ryškus veikėjas vienu metu dirba ir už personažą, ir už siužetą, ir už temą (judina siužetą savo veiksmais ir apsisprendimais, atstovauja temą savo įsitikinimais). Gerai išvystyti veikėjų personažai sukuria gyvo žmogaus įspūdį, mums atrodo, kad už istorijos ribų jie gyvena savo gyvenimą, apie kurį mes visko nežinom, tačiau nujaučiam jo egzistavimą. Detalės sukuria visumos įspūdį.

    Apie veikėjų gyvybę nereikia galvoti pirmajame eskize, nes tuomet svarbiau yra spontaniškumas, tereikia eiti ten, kur veda intuicija. Tačiau kituose eskizuose tenka imtis nuoseklaus veikėjo kūrimo. Padėti gali galvojimas apie kelis dalykus:

    (1) Kokia veikėjo funkcija, t.y. kokia veikėjo paskirtis pasakojimo siužeto atžvilgiu? Kodėl jo reikia istorijai? Kaip jis ją keičia?

    (2) Kokia veikėjo individuali prigimtis? Turim omenyje personažo asmenybės pojūtį (sense of personality), jo moralinį kodą, psichologinį tipą. Pastaba: išskirtinė asmenybė neturi būtinai būti ekscentriška, tai nebūtinai išsišokėlis keistuolis! Patarimas: tam, kad geriau pajaustum veikėjo prigimtį, pakeisk jo aplinką – perkelk į kitą šalį, kitą laiką, kitą pasaulį. Veikėjo esmė turėtų nesikeisti ir nuskraidinus jį į Marsą ar perkėlus laiko mašina į Senovės Graikijos laikus.

    (3) Ką atstovauja veikėjas? Šalutinis veikėjas yra tam tikros pagrindinio veikėjo savybės, charakterio bruožo simbolis arba antipodas, padedantis pagrindiniam veikėjui sužibėti kontrasto būdu. Filme „Unforgiven“ pusaklis banditėlis yra pagrindinio veikėjo (Eastwoodo) priešingybė, tiek fizinė (negali šaudyti / puikiai šaudo), tiek dvasiškai (negali žudyti, geras žmogus / puikus žudikas, blogas žmogus).

    3) Bandyk apversti procesą ir išvesk siužetą iš veikėjo charakterio (reverse engineer plot from character).

    Per tai, kas jis yra, veikėjas diktuoja tai, kas jam atsitinka. Tai ypač tinka nekomplikuotiems žanrinių kūrinių veikėjams. Privatus seklys filmnoir susitinka moterį, bet mes žinome, kad jis yra vienišius, todėl galų gale liks vienišas, tokia jo lemtis (ir tokia filmnoir taisyklė). Jis nepasitiki žmonėmis, visi yra sukčiai, todėl išsiaiškina ir tai, kad moteris jį bando maustyti („The Maltese Falcon“). Pagal personažą ir kurdamas gali numatyti siužetą.

    Tačiau sudėtingi, komplikuoti veikėjai neleidžia nuspėti siužeto posūkių (buvo parodyta tamsaus kolorito ištrauka iš Kieslowskio „Dekalogo“ pirmosios serijos, kur visiškai niekas nebuvo aišku). „Tikrai geri personažai yra per geri siužetui,“ – sako Cleary. Tokie veikėjai būtinai keičiasi, todėl negalima prognozuoti jų poelgių.

    Šalutiniai veikėjai išprovokuoja siužeto posūkius (pivot points), veikia protagonistą, jie yra siužeto pokyčių agentai (agents of plot change). Jei šalutinis veikėjas nieko nekeičia siužete, tai reiktų iškelti klausimą, kam jis išvis yra kūrinyje?

    4) Nustok jaudintis dėl to, ar tavo istorijos protagonistas simpatiškas (likeable)! 

    Apie tai neseniai buvo kalbama australų scenaristų bloge „Draft Zero“ podcaste.

    Klausinėti tokio dalyko yra bergždžias užsiėmimas. Verčiau galvoti taip: veikėjai nėra mano draugai, jie man neturi patikti. Neigiami veikėjai gali būti gerai parašyti, super įdomūs, todėl – simpatiški, o teigiami gali būti nuobodūs, monotoniški, nuspėjami, todėl – nesimpatiški.

    Nesimpatiškas veikėjas yra tik tas, kuris prastai sukurtas. Kas yra simpatiškas veikėjas? Suteikiantis pramogą, besikeičiantis, neįprastai besielgiantis, kupinas konfliktų, nuolat veikiantis, aktyvus! Gėris neturi nieko bendro su tuo, ar mums patinka veikėjas.

    Hitchcockas vidury filmo „Psycho“ priverčia sirgti už nusikaltėlį, kurio pradžioje auditorija nekentė. Kaip tai padarė? Mus pastatė į veikėjo poziciją, ėmėme matyti iš nusikaltėlio perspektyvos, todėl susitapatinome su juo, įvyko nevalinga empatija. Toks pokytis yra labai naudingas dalykas.

    Auditorija domisi: kada veikėjas taps simpatišku? Verta pagalvoti, kas veikėjo charakteryje mums nepatinka ir ką jis turi daryti, kad imtų patikti. Svarbu padaryti taip, kad tas pokytis būtų išradingas, neįprastas, stebinantis.

    5) Parašyk veikėjo charakteristiką.

    Tai ne veikėjo biografija, ne CV (nors yra ir toks pratimas), bet greičiau sinopsis (trumpas turinys), charakterio studija. Charakteristikoje laisva forma reiktų paliesti šiuos punktus:

    (a) esminis veikėjo klausimas (apie tai minėjau įraše „Tekstų architektūra“) – problema, su kuria susiduria veikėjas (filme „Shame“: kaip Brandonas supras, kad priklausomybė seksui jam tapo priemone tvarkytis su jausmais, ir tai įstūmė į aklavietę?);

    (b) apibrėžkite veikėjo laikyseną kitų atžvilgiu: vienišius, draugas, komandos narys, vedlys?;

    (c) ar veikėjas suvokia savo tipą? kas atsitinka siužete, kai jis/ji suvokia tai? kas išprovokuoja šį pokytį?

    (d) STATUSAS – statusai nėra įgimti, visi žmonės vaidina statusus; auditorijos dėmesys pagaunamas tuomet, kai keičiasi statusai; koks veikėjo statusas – koks yra jam artimiausias, natūralus, ir kokį tenka vaidinti socialinėje aplinkoje? gal veikėjas sąmoningai nusprendžia keisti savo statusą? kuris kitas veikėjas atakuoja, keičia pagrindinio veikėjo statusą? gal tam yra gilios priežastys?

    (e) kokia kūrinio struktūra – vedama siužeto ar veikėjo? koks esminis dramos klausimas (vėl „Tekstų architektūra“)? jei istoriją veda siužetas, tai ar įvyks esminis veikėjo pokytis? jei istoriją veda veikėjas – galima apversti klausimą: kaip esminio dramos klausimo išsprendimas padaro veikėjo virsmą akivaizdžiu? (how does the resolution of the main plot question makes the answer to character change inevitable?) („Erin Brockovich“)

    Reziumė:

    Net jeigu parašytum puikiausią scenarijų, jis nebus geresnis už geriausią scenarijų, kuris jau parašytas. Pasaulyje daug scenaristų, kurie daug meistriškesni už tave. Visi siužetai jau parašyti, todėl neturėk iliuzijų, kad sukursi tokį, kokio dar pasaulis nematė.

    Vienintelis dalykas, kuris gali būti unikalus ir kurio autorius gali būti tik tu pats, yra veikėjai. Tavo istorija gali išsiskirti iš kitų tik stiprių, ryškių, originalių veikėjų dėka.

    Veikėjų unikalumas priklauso nuo tavo paties asmenybės, o tu, autoriau, esi unikalus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl nekopijuok kitų, o atkreipk žvilgsnį į save. Nemeluok sau, būk sau ištikimas. Kopijuodamas kitus, nusigręži nuo savęs, o juk pasaulis domisi būtent tavimi. (Eidama po paskaitos namo mąsčiau apie tai, kad ne visi supranta, jog gali būti įdomūs, nes ne visi domisi savimi. O jeigu ir susidomi savimi, labai mažai žmonių nori kitiems parodyti save tokius, kokie yra iš tiesų. Nes tai nėra vien tik gražūs charakterio bruožai… Ir visgi kito kelio nėra: jei tu nesidomi savimi – mes nesidomim tavimi. Neįmanoma kitus sudominti tuo, kuo pats nesidomi…)

    Istorijos patraukia ne tuo, kas jose pasakojama, o tuo, kaip yra pasakojama. Mūsų, pasakotojų (storytellers), užduotis yra suintriguoti ir paveikti auditoriją puikia pasakojimo forma.

    Kaip paveikti auditoriją, kaip įtraukti ir sujaudinti? Tai esminis kūrėjų užsiėmimas.

    (Sako, Cleary pirmosios ir trečiosios paskaitos garso įrašas bus įdėtas į jo puslapį: http://www.stephenclearyfilm.com/. Antroji paskaita neįsirašė…)

    Pabaiga. Pirmosios paskaitos yra čia ir čia.

  • Veikėjo charakteris #2: Kas-esi

    audrey-kinky

    (tęsinys)

    Taigi ne viską veikėjo charakteryje parodo jo išorinis veiksmas. Ne viską apie žmogų galime suprasti iš to, ką jis daro. Konfliktas gali atsirasti ir likti viduje, per išorę neišreikštas. Jis gali nesukelti jokių išorinių pasekmių, nes žmogus nieko nesiima, kad konfliktas išnyktų. Galbūt konfliktą nuraminti net neįmanoma. Čia Cleary papasakojo savo asmeninį pavyzdį: jis ir myli, ir nekenčia Prancūzijos; myli, nes tai nuostabi šalis, kurioje gera gyventi su šeima, nekenčia, nes toji šalis plešia iš jo milžiniškus mokesčius nuo kruvinai uždirbto atlygio. (Tikrai kruvinai. Mat Cleary turi problemų su regėjimu – jo dešinė akis beveik akla, o visas darbas – ištisas scenarijų skaitymas…)

    Taip pat konfliktas gali būti pačiam personažui nežinomas, nesuvoktas, jį gali matyti visi kiti, tik ne pats žmogus. Pavyzdys filme „Citizen Kane“, kuriame personažas, galima sakyti, grynas (pure character). Visi kiti filmo personažai bando suvokti, kas jis toks buvo. Veikėjo pasaulis gali būti užslėptas, nematomas, nepažinus. Tai apie vidinį konfliktą.

    Išoriniai konfliktai gali būti dvejopi: siužetiniai ir veikėjiški konfliktai. Siužetinis konfliktas vyksta tarp veikėjo ir pasalio. Čia iš salos Ką-darai (žanrinis kinas): pavyzdžiui, detektyvas kovoja su banko plėšikais – asmeniškai detektyvas visai neturi nieko prieš tuos plėšikus (jų asmeniškai nepažįsta), bet jis kovoja su nusikalstamu pasauliu.

    Veikėjiški konfliktai vyksta tarp vieno veikėjo ir kito veikėjo. Ir čia nesutaria jų vidiniai pasauliai, jų Kas-esi struktūra. Jie konfliktuoja, nes požiūris į gyvenimą, supratimas apie tai, kaip reikia gyventi, būti (how to be), susikerta.

    Filme „Little Miss Sunshine“ – jau pirmoje scenoje, kur šeima sėdi už vakarienės stalo, – parodoma, kokie nesutaikomi yra visų šeimos narių požiūriai į gyvenimą. Kiekvieno jų gyvenimo filosofija ir tai, kas yra laimė, kaip jos siekti, skiriasi. Tai, kad šeima išsiruošia į kelionę ir koks tos kelionės tikslas – tėra išorinis siužeto veiksmas. Vidinis veiksmas – ši šeima turi apsispręsti, ar ji galės gyvuoti kartu, kaip šeima, kai visi tokie skirtingi (filmo finalas parodo, kad taip, galės, šeimos gerovė svarbiau už asmeninius skirtumus).

    Istoriją kuria drama (veiksmas) tarp veikėjų, pati jų prigimtis vysto pasakojimą. Senoviniame žanriniame kine vykdavo daugiau siužeto konfliktų, o veikėjų charakteriams beveik nebūdavo skiriama dėmesio. Šiuolaikinis žanrinis kinas jau leidžia sau atverti ir personažo vidų.

    Pavyzdžiui, švedų filme „Let the Right One In“ į vampyrus pažiūrėta iš žmogiškos pozicijos: per tokią fantastinę temą galima kalbėti apie žmogaus vienatvę, apie tai, kad prisiriši prie tų, kurie laikini, kuomet pats esi amžinas. Apie konfliktą: turi maitintis krauju tų, kurių draugijos tau trūksta. Vampyrams ne tik suteiktas žmogiškas pavidalas, bet ir žmogiškas charakteris, vidiniai nesutarimai, kurie galėtų atsirasti būtent tokiose fantastinėse aplinkybėse.

    Filmus galima skirstyti į tuos, kuriuos veda siužetas (plot driven), ir tuos, kuriuos veda veikėjo charakteris (character driven).

    Siužetiniame filme vykstančių istorijų auditorija dažniausiai nėra patyrusi. Mes mėgstame žiūrėti nuotykius, kurie mūsų greičiausiai neištiks. Egzotiškos kelionės laiku, nusikaltimai ir jų išaiškinimai, turtingų žmonių intrigos… Tokiose istorijose auditorija reikalauja, kad veikėjas nesnaustų, o veiktų, o per savo veiksmus – sėkmės ir nesėkmes – būtinai pasimokytų, antraip veikėjo nesupratingumas ir negebėjimas keistis erzina. (Išskyrus TV serijas ir kino frančizes, kur veikėjas tiesiog privalo nesikeisti, antraip mes jo neatpažinsime. Bondo atvejis: keičiasi aktoriai, bet ne veikėjo charakteris.)

    Veikėjiškame filme rodomas gyvenimas, kurį maždaug taip pat patiriame ir mes, eiliniai žmonės, o ne herojai. Mes užjaučiame veikėją, atpažįstame situacijas ir suprantame, kaip sunku yra pačiam pasikeisti bent per milimetrą. Veikėjiškame kine pagrindinis personažas ir neprivalo pasikeisti – mes sekame ne jo kismą, o pasaulio, kuriame jis gyvena, būseną, dėl empatijos veikėjui tarsi atsiduriame jo vietoje, susimąstome ir sužinome daugiau apie tikrovę.

    Atsižvelgiant į skirtingą personažų prigimtį (inner nature), atsiranda skirtingi santykiai su kitais veikėjais. Ir tai išreiškiama nebūtinai per veiksmą. Tai ne poveikis kitiems žmonėms, o pozicija kitų žmonių atžvilgiu. Laikysena kitų atžvilgiu.

    Galima formaliai išskirti keturias laikysenas:  (1) vienišius (loner); (2) draugas (partner); (3) komandos žaidėjas (team player); (4) vedlys (leader). Šios laikysenos – ne kaukės, ne žmonių personos, o tikra vidinė prigimtis, tikroji žmogaus natūra. Gali būti taip, kad pats veikėjas nežino, kokia jo tikroji prigimtis, ir susitapatina su savo kauke, persona.

    Visgi rašytojas turi užduoti sau klausimą, kas yra tikroji veikėjo prigimtis ir koks veikėjo savęs suvokimas. Tarp jų gali būti konfliktas, ir visas filmo veiksmas gali būti paremtas būtent to nesutapimo išaiškinimu, konflikto išsprendimu (ką veikėjas daro su tuo žinojimu apie save patį?).

    Vienišius

    Pasauliu negalima pasitikėti – tokia vienišiaus pasaulėžiūros ašis. Vienišiai nuolat patiria spaudimą tapti pasaulio dalimi. Tai spaudimas ne tik iš išorės, jis kyla ir iš vidaus. Jie nori būti su žmonėmis, tačiau negali, nes neįmanoma būti tuo, kas nesi. Tai sukelia kančią. Vienišius, kuris nesuvokia, jog yra vienišius, dažnai papuola į spąstus, jam nutinka dalykai, priverčiantys pamatyti tiesą apie save. Labai daug istorijų sukurta aplink šį virsmą – tai vienišiaus susikūrimas (susivokimas). Tokie veikėjai yra antiherojai. Jie gražūs, patrauklūs, paslaptingi ir pavojingi (Clinto Eastwoodo personažai). Tie, kas atsiduria per arti jų, patenka į pavojaus zoną. Jei tai veiksmo trileris (kaip „Bourne Identity“ serijos), žmogus, tapęs vienišiaus artimuoju veikėjas pasmerktas mirčiai. Nes vienišius iš natūros elgiasi taip, kad liktų vienišas. Jis gyvena pagal savitą moralinį kodą (sąžinę), kuris prieštarauja visų kitų žmonių susikurtai pasaulio tvarkai (konformizmui).

    Draugas

    Draugas arba partneris yra iš prigimties linkęs sukurti draugiškus ar mylinčius santykius su kitu žmogumi. Tai ne situacija – jis ne šiaip pateko į tuos santykius, ne kitų valia, ne atsitiktinai, ne iš reikalo – tai situacijos prigimtis. Tokį veikėją traukia turėti draugą. Net jeigu jis pats to nežino arba sužino per vėlai. (Pavyzdžiai būtų filmai „Four Weddings and a Funeral“, „Midnight Cowboy“.) Draugas gali būti kelių tipų: (a) amžinas draugas (eternal partner); (b) laikinas draugas (temporal partner); (c) priešingybė (opposed partner).

    a) Amžina draugystė atsiranda tarp žmonių, kurie vienas kitą papildo. Tai ne tik visiškų priešingybių susijungimas – pernelyg priešingi charakteriai natūraliai ir nesusigrotų – tai tarp dviejų žmonių, kurie turi skirtingus charakterius, atsirandanti lygsvara, poros susibalansavimas. Jie papildo vienas kitą gerąja prasme – suteikia vienas kitam tai, ko trūksta, padeda išvystyti gerąsias savybes, o ne iššaukia blogąsias. Filmai, kuriuose kuriama tokios poros istorija, dažnai yra netikroviški, su nemaža fantazijos doze. (Romantiškos pasakos suaugusiems, kaip komedijos su Jacku Nickolsonu: „As Good As It Gets“ ir „Something’s Gotta Give“.) Dėl partnerystės, buvimo kartu, veikėjai pražudo savitumą: susiliedami į porą, jie pasikeičia tam, kad galėtų būti kartu (kompromisai). Paprastai filmas baigiasi toje vietoje, kai veikėjai tampa pora („When Harry Met Sally“, „You’ve Got Mail“), nes tie personažai, kuriuos mes stebėjome, ištirpsta vienas kitame, įvyksta difūzija (fusion). Personažų skirtumai kuria konfliktą, kuris mus domina. Prisiderinę vienas prie kito veikėjai nebėra įdomūs. Kai kurie filmai pasakoja apie atvirkščią dalyką: poros iširimą, išėjimą iš „amžinos santuokos“. (Ar nebūna filmų, kur būtent pora tampa stipriu protagonistu? Taip, bet tai jau ne apie poros atsiradimą ar suirimą. Jie veikia kaip viena jėga.)

    b) Laikina draugystė – realistiškesnėms istorijoms. Tai santykiai, kurie ima vykti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Ryšiai tarp žmonių nėra stiprūs, jie trunka tol, kol liepia aplinkybės, o šioms pasikeitus – draugystė išyra. Abi pusės gali atvirai ar tik sau viduje pripažinti, kad draugystė juos praturtino, pakeitė kiekvieno veikėjo charakterio deficitus. Mat tarp jų, kol truko ryšys, buvo susiklostęs panašus balansavimas, kaip ir amžinojoje draugystėje. Drauge nuveiktas darbas, įveikta kliūtis, o kai viskas baigta, tai ir viso gero. („In the Heat of the Night“)

    c) Priešingybės atsiduria vienas šalia kito taip pat dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau jos tuo visai nesidžiaugia. Jei galėtų, pabėgtų vienas nuo kito, tačiau privalo būti drauge. Tokia situacija itin tinka TV serialams („Two and a Half Men“), frančizėms. Pavyzdžiui, Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas yra tokia priešingybių pora. Jie abu – stiprios, spalvingos asmenybės. Juos abu ir traukia vienas prie kito, ir stumia. Jie nėra tokie atviri (jų santykiai nėra tokie intymūs), kad susipažintų giliai, atsivertų vienas kitam iki galo. Įmetus tokią porą į bet kokias aplinkybes, darosi įdomu ne tik, kaip bus išbrista iš sudėtingos situacijos, bet ir kyla klausimas, ar toji priešingybių pora ištvers buvimą drauge? Nes priešingybės nesutaria visais klausimais, o jų konfliktai prikausto auditorijos dėmesį.

    Vienišiai ir draugai yra tokie įdomūs su savo vidiniais ir tarpusavio konfliktais, kad veiksmas dažniausiai ir sukasi vien apie juos. Kiti du veikėjų laikysenų tipai – komandos žaidėjas ir vedlys – tinka išoriniam veiksmui ir dažniausiai jie atsiduria siužeto vedamose istorijose, kur konfliktas yra tarp veikėjų ir pasaulio.

    Komandos žaidėjas

    Toks dažniausiai yra, kaip sako pats pavadinimas, komandos narys. Yra sukurta begalė filmų, kur vienos didelės kliūties nugalėjimui, tikslo pasiekimui, būtina suformuoti komandą. Dažnai atskiri komandos nariai net nenorėtų būti su kitais viename būryje. Jie gali būti ir vienišiai, ir priešingybės, bet, žinoma, ir tie, kurie siekia amžinos draugystės. Kiekvienas narys turi savo charakterio paradoksus, bet juos pristatyti ekrane reikia greitai ir todėl glaustai, vienu smūgiu, kaip sakant („Ronin“, „300“, „The Incredibles“, „Ocean’s Twelve“). Tokios komandos, atlikusios užduotį, išyra. Kai iš komandos pasitraukia narys – tai svarbus moomentas. Komandoje atsiranda disbalansas, kai vienas iš narių yra neįvertinamas, nepripažįstami jo gebėjimai. Narys miršta, nes jį pražudo jo tikroji būdo savybė (pvz. veikėjas per ilgai neapsisprendė, delsė, todėl jį nušovė snaiperis – jį pražudė jo abejojimas).

    Vedlys

    Pagal apibrėžimą vedlys irgi yra komandos narys – jis jai vadovauja. Kaip taisyklė, vedlys yra atsiskyręs nuo kitų, jis nėra lygus su eiliniais, jo statusas aukštas. Tačiau jis nėra vienišiaus tipas. Jis dirba komandai, stoja už komandą („Wolf Street“). Dažnai naudojamas triukas, kai auditorijai leidžiama žinoti apie vedlį kažką, ko nežino eiliniai komandos nariai. Tai svarbu, net tuomet atsiranda ypatingas ryšys su žiūrovu, žiūrovas emociškai įtraukiamas į vedlio strategiją, simpatizuoja, serga už jį, nes suvokia jo elgesio motyvus.


    Gilaus charakterio veikėjas paprastai yra ne vienas kuris tipas, o kelių tipų kombinacija. Kartais veikėjas yra susitapatinęs su savo persona ir nežino, kokia jo tikroji natūra. Rašant scenarijų naudinga klausti, kokia yra tikroji veikėjo laikysena kitų veikėjų atžvilgiu? Kokia ji pradžioje ir į kokią pasikeičia veiksmo eigoje? Labai svarbu žinoti momentą, kuomet įvyksta pokytis – tai veikėjo ir siužeto virsmo taškas. Shift of character in relation to others.

    Kartais transformacija įvyksta istorijos viduryje, bet kartais ji gali ir neįvykti, visai ne joje esmė. Kiekvienas atvejis yra savotiškas, ir naudinga tiesiog pagalvoti apie tai, apsispręsti, kaip tai išnaudoti, sąmoningai.

    Šitokios žinios apie veikėją praverčia, kuriant kino dramas ir neįprastesnio žanro filmus, kur veikėjas vaidina itin svarbų vaidmenį. Apie veikėjo laikyseną geriau galvoti ne pirmajame eskize, o perrašant – kai pats bandai suprasti, kokie veikėjai gimė berašant, kas jie tokie ir ko nori.

    (bus daugiau)

    Pradžia buvo čia: Veikėjo charakteris #1: Ką-darai