skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Vieno romano rašytojų šalis

    Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.

    Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.

    Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.

    Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.

    Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.

    (Tai mano atsakymas į trečiąjį „Šimtmečio anketos“ klausimą. Visi atsakymai publikuoti almanache „Metai“, 8-9/2018.)

     

  • Rašymas medžių laike

    Žiūrėdama „time lapse“ būdu filmuotą klipą apie audras su žaibais, nustebau, kiek daug danguje veržlaus veiksmo, kurį retai suvokiame kaip staigų, išties žaibišką. Audra artėja taip lėtai, kad galime nuo jos pabėgti, pasislėpti pastogėje, automobiliu ar traukiniu nuvažiuoti į šalį, lenktyniaujame su debesimis. Pagreitinus vaizdą, tampa aišku, kad dangaus paklodės ne šiaip sau banguoja, jos čiumpa ir ryja visa tarsi gyvūnai, grobuonys. O žaibai ne šiaip sau blykščioja – ištisai šviečia, tik toji šviesa netolygi, mirkčiojanti taip, tarsi elektros srovė būtų nepastovi.

    Taip dangų mato medžiai, pamaniau. Tik medžiai niekur nuo dangaus pabėgti negali. Jų gyvenimas ilgas – ne dešimtmečiais, o šimtmečiais skaičiuojamas. Tai gal ir jų žvilgsnis į dangų kitoks? Juk jie gyvena kito greičio laike. Tai labai lėtas laikas.

    Šią vasarą bandžiau vėl sugrįžti į lėto laiko būseną – o tai yra knygų skaitymo būsena. Jei daug skaitote internete, jūsų socialinis gyvenimas intensyvus, nuolat esate šurmulyje, tarp žmonių, ir pernelyg daug triukšmo jūsų galvos eteryje, kad galėtumėte anksti rytais ar vakarais leisti sau valandžiukę „patinginiauti“ su knyga, turbūt pastebite, kad gebėjimas skaityti lėtai ir ilgai, menksta.

    Net kalbėjome apie tai su vienu poetu: jis svajoja prisėsti prie Thomo Manno „Užburto kalno“ vien tam, kad neprarastų įgūdžio skaityti mūsų laikams neįprastai ilgo teksto. Esu skaičiusi šios knygos vieną skyrių – man pasirodė groteskiškai ilgas pasakojimas, kaip jaunuolis per pūgą pasiklysta kalnuose; verta vien tai perskaityti, kad suvoktum, kaip kinta ne tik mūsų skaitymo, bet ir rašymo tempai.

    Mes, rašytojai, sąmoningai stengiamės išlaikyti lėtąjį skaitymą. O kaip skaitytojai? Juk negalima reikalauti, kad jie tyčia stengtųsi neprarasti įgūdžio mūsų kūrinius skaityti. Jei laiko greitis keičiasi, nieko nepadarysi – skaitytojas keičiasi – rašytojas gali ir nesikeisti, tačiau vis mažės tų, kurie gali priimti tai, kas parašyta. Ir literatūra, tokia, kokią ją žinome dabar, taps nišiniu dalyku, „klasika“ – taip, kaip gan siauram ratui vis dar kuriama ir atliekama akademinė muzika.

    Nėra tas pats, ar tavo kūryba gyva, tiesioginė (immediate), ar iškart muziejinė. Nemažai literatūros kūrėjų prisitaikė prie pakitusio tempo, ėmė rašyti „kinematografiškai“ – ir ne tarkovskiškai, o holivudiškai.

    Šįryt (sekmadienis, visi ilgai miega) skaitydama Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ pirmųjų trijų dalių (lietuviškai daugiau nėra išversta) tomą, svarsčiau apie tai, kokiam kiekiui žmonių jau ir šis leidinys atrodytų milžiniškos apimties, nors išties Proustas paliko mums šešiskart didesnės apimties darbą. Ir jo kalba yra medžių kalba – neskubri ir kruopšti, tai elegantiški akylo ir pedantiško gyvenimo stebėtojo užrašai. Skaitau ir jaučiu: ne mano laikmetis, ne mano laiko greitis.

    Iškart prisimeni nūdienos autorių, kurį lygina su Proustu: Karlą Ovę Knausgaardą su jo šešiatomiu. Tai panašios apimties kūrinys, tačiau skaitymo greitis jau kitas. Labai įdomu juos lyginti – štai mums laikų veidrodis. Tarp šių autorių maždaug šimtmetis, o kaip laiko greitis pasikeitė.

    Vienas antropologas pasakė: gyvename perkaitimo laikais, viskas vyksta per greit.

    Tad atsivėsinimui norisi visgi skaityti lėtuosius tekstus. Ir ne tik skaityti, bet ir rašyti. Gyvenimo tempas neleidžia… Maža ko jis neleidžia! Net medituoti lotoso pozoje atsisėdus yra sunku. Ar kada buvo lengva? Bet visada buvo bepročių, kurie imdavosi stabdyti laiką – sau ir kitiems.

    Rašymas medžių laike: tai galėtų būti šiandienos tikslas. Tegu ir liksime nišiniai. Tegu imsime rengti lėtojo skaitymo seminarus, stovyklas, įkursime sektą… Tas perkaitimas ne į sveikatą – tai kaip kelionė lektuvu, kuri įvyksta per staigiai, kad mūsų sielos spėtų atskirsti iš paskos. Tad sėdame po medžiu ir laukiame, kol pasivys. O kol sėdime – galim rašyti.

     

  • Du miestai ir vienas likimas

    O, kaip man patinka nukainuotų knygų stalas knygynuose! Ten atsiduria labai geri dalykai už labai gerą kainą. Kaina gėdingai maža, bet knyga juk ne prostitutė, jai nereikia savo vertės matuoti pinigine išraiška. Adamo Zagajewskio esė rinkinys „Du miestai“ — už pusantro euro — už tiek jau ne visur ir kavos puodelį gausi. O knyga nuostabi nuo viršelio iki viršelio.

    „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos (…) tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo — kaip įprasta sakyti — mažoji tėvynė“, — tokius žodžius radau ant galinio viršelio ir tapo aišku, kad šitos knygos iš rankų jau nepaleisiu, mano daiktas, mano.

    Tiesą sakant, nežinau, ar esu benamė, nors šiandien visgi priskirčiau save tiems, kurie negali įvardinti savo mažosios tėvynės, tik didžiają. Kaip tik mąstau ta tema: ar esu benamė dėl to, kad pati pasirinkau, ar tiesiog mane ištiko benamės likimas? Greičiausiai antrasis dalykas. Savo namus turėti aš noriu, o jeigu noriu — kodėl neturiu? (Todėl, kad neseniai supratau, ko noriu?)

    Panaršiusi po internetą radau, kaip A. Zagajewskio knygą pristatė Lietuvoje. Nelabai pristatė. Nelabai iš tos pusės, kuria jis stipriausias man pasirodė. Taip, jo apmąstymai yra „egzistenciniai ir metafiziniai“. Bet dar daugiau — politiniai. Pačia geriausia prasme. Skaitydama jutau — ir mane tai vertė apmąstyti — autoriaus introvertišką žvilgsnį į kūrėjo ir pasaulio santykį. Menas ir santvarka. Santvarka ir tiesa, nuoširdumas sau. Pasakojimas apie tai, kaip kūrėjas pasijunta, kai sistema, kurioje jis išmokęs gyventi ir kurti (!) griūva, man yra brangiausias šiame rinkinyje. Tokio pobūdžio pasakojimus kol kas daugiausia girdime iš kaimynų likimo brolių, bet ne iš lietuvių. O jei lietuviai ir pasakoja, tai su užtemimais ir nutylėjimais, slysdami į egzistencijas ir metafizikas, kad tik nereikėtų savęs pačių atsiprašyti už melą.

    Diskusijų apie tai ši knyga Lietuvoje nesukėlė ir turbūt negalėjo sukelti, nes autorius ne lietuvis. Tai, kas vyksta už sienos, yra ne mūsų bėdos, ne mūsų ir gėdos. Galime gūžtelti pečiais ir toliau kalbėtis (kiekvienas apie save patį) lyg niekur nieko. Lietuviška eseistika tokia egocentriška, kad, pasirodo, sunku tai net paaiškinti užsieniečiui. Šių metų vasario mėnesio „Litmenyje“ perskaičiau: „Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.“ (Vakarė Smaleckaitė) Gal man irgi padėtų tokia aiškinamoji knyga, nes turiu savotišką nuomonę, kas yra esė žanras, ir ją susidariau skaitydama ne lietuvių autorius.

    Grįžtant prie A. Zagajewskio tekstų: dar vienas trinktelėjo per galvą — apie Baczynskį. Pasirodo, mano mylima Wislawa Szymborska yra parašiusi eilėraštį „Baltą dieną“:

    „Tas eilėraštis jau buvo analizuotas ir atkreiptas dėmesys, kad autorė meistriškai vartoja tariamąją nuosaką, dėl kurios susiduriame su visiškai hipotetine situacija: Krzysztofas Kamilis Baczynskis, nepaprastai talentingas jaunas poetas (mirė vos 23 metų), žuvo pačiomis pirmomis Varšuvos sukilimo dienomis, 1944 metų rugpjūtį.

    Lenkijoje Baczynskis yra legendinė figūra. Priklauso jaunų mirusiųjų didvyrių panteonui. Jo eilėraščiai leidžiami didžiuliais tiražais; Szymborskos eilėraštyje šis jaunutis miręs poetas virsta šešiasdešimties metų literatu, truputį žilstelėjusiu, truputį pliktelėjusiu, pačiu paprasčiausiu. Vienintelis nepaprastas dalykas yra tas, kad tas literatas — gyvas. Ir būtent tai, kad gyvybė mūsų nestebina, stebina Szymborskos eilėraštyje.“

    Apie ką jūs dabar pagalvojot? Aš tai, aišku, apie Vytautą Mačernį. Staiga pamačiau jį Rašytojų sąjungos bare. Šiemet jam sukaktų 97 metai, tad kažin, ar lankytųsi literatūros fiestose, jei būtų gyvas. Bet jei būtų gyvas sovietmečiu? Hipotetiškai?

    Savo esė A. Zagajewskis pasakoja apie sovietinių lenkų rašytojų gyvenimo užkulisius, valgyklą, meniu… Apie kovą dėl statuso, pavydus, genijų našles… Baisu pagalvot, jei Mačernis būtų tapęs koloborantu. Bet ne: „Baczynskis [= Mačernis] buvo dievų išrinktasis, žuvo jaunas. Jis tęsia mitinę egzistenciją mūsų vaizduotėje. Wislawa Szymborska lėmė, kad nesantis poetas akimirkai apsirengė prastą kompromisų, kuriuos priėmė jo nelaimingesni vienmečiai, apdarą. Paprastumo pelenai apibėrė angelo sparnus.“

    Galime būti realistai ir pesimistai, bet galime leisti sau manyti kitaip: „… galbūt Baczynskis [= Mačernis], jeigu vokiečio kulka būtų nuskriejusi kita trajektorija, būtų buvęs išdidus, drąsus ir tyras vidujai; galbūt neitų į jokius kompromisus ir galbūt to nesimatytų jo tauriame, nesunaikintame, o tiktai laiko išraižytame veide.“

    Ale kai perskaitai šitą sakinį, supranti jo potekstę: tai ironija. Likimas parodo savo prielankumą nebent nužudydamas tave, neleisdamas išbandyti tavo „vidinio tyrumo“ nepakeliama užduotimi. Mitinė egzistencija mūsų vaizduotėje. Taigis.

    Pusantro euro, vaikai, pusantro.

     

     

  • Totali vienatvė tarp knygų

    Totali vienatvė yra dar vienas mitas apie rašytojus. Prisiminiau apie tai, radusi tokią pastraipą, kurią parašė puikioji filosofė Hannah Arendt (o aš išverčiau):

    „Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo plotme, tuo tarpu vienatvė paliečia žmogaus gyvenimą kaip visumą. Kaip ir visos tironijos, totalitarinė valdžia išties negalėtų egzistuoti nesunaikinusi viešosios gyvenimo plotmės, t. y. izoliuodama žmones, ji negali nesunaikinti jų politinių pajėgų. Tačiau kaip valdymo forma totalitarinis dominavimas yra naujas tuo, kad vien izoliacija nepasitenkina ir taip pat imasi naikinti privatų gyvenimą. Totalitarizmo pagrindas yra vienatvė, visiškas susvetimėjimo su pasauliu pojūtis, o tai viena radikaliausių ir labiausiai desperatiškų žmogaus patirčių.“ (Iš Hannah Arendt „Origins“.)

    Kai prieš dešimt metų atsidėjau vien rašymui, dar nežinojau, ką tai reiškia dirbti rašytoja. Dabar šiek tiek numanau. Nes parašiau ir išleidau keturias knygas ir daug straipsnių. Nes prisistatau kaip rašytoja. Nes nuorodos į mūsų profesijas palengvina navigavimą tarp vardų ir pavardžių, kurios kartais nieko nepasako apie žmogaus tipą. O mums reikia ir tipų, ir stereotipų… Bet šįkart ne apie tai.

    Apie vienatvę. Vienas iš interviu (nuoroda) su manimi vadinosi „Rašymas, vienatvė ir knygos“. Rašytojui reikalinga vienatvė tarp knygų. Viename filme, kuriame pats save vaidina prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, jis ištaria tai, kuo turbūt tiki: „Tam, kad rašytum, reikia būti vienam ir labai nuobodžiauti“. Pridurčiau: tarp knygų. Net ir filme šis žmogus, tapęs įkaitu groteskiškoje situacijoje, paprašo ne tik maisto, bet ir skaitalo. Jam duoda skaitytą knygutę, kurią filmo veiksmo metu jis perskaito dar kelis kartus.

    Esu ne sykį save pagavusi: mano geriausi intelektiniai draugai yra knygose. Bet tai turbūt tas pats, kas turėti įsivaizduojamus draugus ir su jais švęsti savo gimtadienius. Išties vaizdelis juk toks, kokį jį nupasakotų bet kuris rašytojo(s) katinas: „Jėzus, tu per dienas sėdi ir žiūri į tą stačiakampį popierinį daiktą… Na, bet jeigu jau taip ramiai sėdi, aš ant tavo kelių galiu pamiegoti.“ Katinui bent tokia nauda. (Todėl katinai mėgsta šiltas rašytojas.)

    Bet kodėl, kodėl draugai tik knygose? Nors ir dingteli taip, su tokia padėtimi nesusitaikau. Manau, tai nesąmonė. Taip, dalis rašytojų yra sąžiningi, tikri, auentiški marginalai, ir nieko čia nepakeisi. Bet didelė, jei ne didžioji, dalis yra žmonės, siekiantys paprastų laimės ingredientų: skanaus ir sotaus maisto, geros kompanijos, draugiško sutuoktinio, sveikų ir protingų vaikų, šuns ar katės namuose, kad jauku būtų prie — galbūt — židinio vakarais, šeimos švenčių, tėvų, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie daug ką, jeigu ne viską, draugų, su kuriais būtų jauku ir patylėti… Sveikatos rašytojai nori. Sėkmės. Visuomenės ar bent jau kolegų rato pripažinimo, kad yra reikalingi, kad dirba gerai, kad verta stengtis toliau. Kur šioje lygtyje vienatvė?

    Vienatvė, kai dirbi. O dirba rašytojai, jei tik jiems leidžia gyvenimo aplinkybės, kuo ilgesnę darbo dieną ir pageidautina be stebėtojų ar trukdytojų (net katinai ir šunys kartais išprašomi, jau nekalbant apie kūdikius ir senelius). Rašant išties reikia vienatvės. Bet po rašymo… Išnirti iš sunkaus, emociškai išsunkusio seanso ir suvokti, kad išgalvotas pasaulis buvo pilnesnis, įdomesnis, personažų pokalbiai intrigavo labiau negu aplinkinių? Suvokti, kad neturi kam palikti savo katino, kai išvažiuoji į susitikimą su rašytojais Klaipėdoje? Suvokti, kad neturi su kuo nei pasidžiaugti, nei kam pasiskųsti? Tai siaubinga.

    D. F. Wallace gerai pasakė, kad rašytojai yra žmonės, kuriuose kažkaip turi sugyventi du nesuderinami dalykai: mizantropija (pasibjaurėjimas žmonėmis) ir noras, kad žmonės tave mylėtų. Manyčiau, dar labiau komplikuota, kai jauti, jog žmogus tau yra pats įdomiausias rašymo objektas ir tuo pat metu jis kelia pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą. (Todėl žodis „žmogiškumas“ gali būti dviprasmiškas.) Tuomet, galima sakyti, esi kaip tarakonas: tuo pat metu nori įlįsti žmogui į ausį, ir be galo ilgai valytis kojeles ir ūsus, nes tau šlykštus tas kvapas, kuris dabar prie tavęs prilipo. (Neišgalvoju: esu girdėjusi, kad tarakonai labai šlykštisi žmonėmis, bent jau atrodo iš to noro mus nusivalyti.)

    Taigi rašymui reikia vienatvės (tarp knygų), o rašytojui ar rašytojai — ne, jos nereikia. Niekam nereikia. Žmogus yra bendruomeninis padaras (zoon politikon). Žmogus gimsta kitų apsuptyje. Žmogų augina visas kaimas. Žmogus visus svarbiausius savo gyvenimo momentus švenčia su bendruomene. Žmogus miršta ir yra išlydimas bendruomenės. Antraip jis jaučiasi (net ir miręs) ne kaip žmogus. O jei rimtai, mes, išlydintieji negerai jaustumės, palikę kitą žmogų numirti vienatvėje. Nes tai reikštų, jog ir save tokiam galui pasmerkiame.

    Taip jau atsitiko, kad dešimt metų praleidau su žmogumi, kuris kažkodėl buvo įsitikinęs ir bandė mane įtikinti, kad kaip rašytoja turiu susitaikyti su savo vienatve, ir daug darė, kad jos mano gyvenime būtų daugiau. Galiausiai paprašiau, kad liautųsi man aiškinęs, kaip turi gyventi rašytoja ir kokie mes, rašytojai, esame žmonės. (Šiuo metu mes išsiskyrę.)

    Stephenas Kingas ragina: nepastatyk rašomojo stalo kambario viduryje! Viduryje — ne rašymas, o gyvenimas. Rašymas — tai šalutinis produktas, gimęs ne iš vienatvės, o iš gyvenimo žmonėse, konflikte su žmonėmis, o kartais gal ir dėl žmonių.

  • Genijus: nešerti ir neglostyti

    Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

    Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

    Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

    Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

    Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

    „Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

    Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

    Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

    Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

    Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

    Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

    Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

    Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.