skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Romano pamokos

    Šįryt dariau tą archetipinį veiksmą: stebėjau dirbantį spausdintuvą, kai iš jo, per jį, jame vyko romano eskizo materializacija and popieriaus. Apimtis nedidelė (20 tūkst. žodžių). Šįkart planavau būtent taip: parašyti, o vėliau bandyti suprasti, ką parašiau, ir perrašyti papildant. Gale nurodyta pabaigos data – jau antrą kartą gyvenime taip elgiuosi. Pirmame puslapyje po pavadinimu užrašytas rašymo laikas: liepa – lapkritis.

    Du dalykai dingtelėjo. Juos galėčiau pavadinti šio romano pamokymais ar pamokomis, kurias gavau, vien todėl, kad suvokimas atėjo šiuo metu. Beje, dabar vyksta ir kito mano romano („Akys chimeros“) procesai: paleistas jis gyvena ir gaunu skaitytojų atsiliepimų. Tas irgi moko mane, bet kiek kitokių dalykų.

    Romano eskizas mane moko (pirma): romaną rašo ne atmintis, o užmarštis.

    Mane pasirinkusioji (ir apsėdusioji) tema – apie praeitį Australijoje. Gyvenau ten dešimt metų, prirašiau tonas dienoraščių. Tik dabar, praėjus beveik penkeriems metams nuo grįžimo į Lietuvą, pamiršau tiek daug, kad galiu užrašyti tai, ką prisimenu. Tikėjausi, kad rašysiu, užmesdama akį į tuos savo užrašus – ten daug detalių, išgyvenimų, patirties, net ir apibendrinimų. Pasirodo, man tebuvo įdomi viena, visai lyg ir šalutinė, mano biografijos linija, kurią ir ištraukiau iš dienoraščių (apie 40 tūkst. žodžių tekstas!), bet nieko iš jos nepanaudojau, rašydama eskizą. Na, beveik nieko.

    Nes visa tai, supratau, turiu užmiršti. Paleisti. Ir paleidau.

    Rašiau tik tai, ką atsimenu, ir leidau atminčiai (tiksliau, užmarščiai) formuoti fikciją. Ji labai arti tiesos, bet peržengia tiesą.

    Romano eskizas mane moko (antra): rašau tik apie savo tikrovę, ir tai yra vienintelė tikrovė, kuri man turi rūpėti.

    Čia dar labiau filosofiška. Gali skambėti net mistiškai, bet išties, kai pajunti, tai paprasčiausias dalykas, ir jis daug ką sustato į vietas, nuima daug nerimo. Rašydama negalvoju, kaip tikrovę supranta ar prisimena kiti tos tikrovės dalyviai. O labai traukia ne tik tai įsivaizduoti, bet ir dėl to nerimauti. Tačiau rašydama, jaučiu, turiu būti labai tvirtai pasitikinti būtent savo tikrovės pojūčiu, įsivaizdavimu ir įsigyvenimu. Romanas tik tada egzistencinis, kai jis neabejoja savo egzistencijos unikalumu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei pati autorė tuo neabejoja. Jai nerūpi kitų nuomonės, vertinimai, atsiminimai ir savotiški liudijimai – visa tai ji sveikina ir palieka kitiems. Autorei rūpi tai, kas gimsta iš jos žodžių dėlionės. Gimsta tam tikras kosmosas. Tam tikras – dar niekada iki šiol neegzistavęs, todėl unikalus ir savaime vertingas – autorei.

    Skaitytojas šiame etape neįsitraukęs. Niekas negali skaityti romano eskizo, nors ištrauka (saugiausia) bus pasiūlyta publikuoti vienam kultūros žurnalui. Šiame etape skaitytojui siūloma tik susipažinti su štai tokiais keistai komplikuotais, o podraug ir paprastais, vidiniais ir išoriniais rašymo procesais. Jie yra nuostabūs ir mane labai patenkina. Todėl ir rašau, todėl rašymas vis dar mano prioritetinis gyvenimo užsiėmimas.

    Romanas (užbaigtas) tampa šalutiniu gyvenimo produktu. Tačiau iki tapdamas, prasidėjęs jis vis nesibaigia, veikdamas ir stimuliuodamas patį gyvenimą. Tai galėtų būti vadinama trečiąja romano pamoka.

  • Dykumos žvilgsnio

    Bendras, paprastas pasaulis yra būdraujantiems, bet sapnuojantieji atsigręžia kiekvienas į savąjį pasaulį. – Heraklitas.

    Nežinau, kaip elgsiuosi ateinančiais mėnesiais, perspėjau artimuosius. Manęs laukia misija: patekti į naują romaną.

    Juntu artėjančią ribą. Tai nėra malonu. Apima keistos baimės: ar pavyks, ar įsileis? Pagaliau, o kur gi pateksiu? Turiu įrankių, sėdu knaisiotis po dienoraščius, ir prasideda…

    Tai, ką randu dienoraščiuose, moteris, kurios jau nėra. Dešimtmetis… fikcijos.

    Išnyra žmonės, ryšiai su kuriais nutrūkę. Praeities vaiduokliai, suvirpinantys emocijas. Nuostaba apima – kaip galėjau taip ilgai nepagalvoti apie juos, neprisiminti jokio epizodo iš draugystės su jais? Kita vertus, gerai, kad būtent šitaip. Mano kūne neliko ląstelės, kuri būtų egzistavusi anuomet.

    Tarsi gyvatė išsineriu iš senosios odos. Taip aš keliauju. Tik šitaip sugebu išgyventi.

    Pandemija atėmė iš manęs poreikį net svarstyti galimybę grįžti ten, kur praleidau dešimtmetį. Kartais manęs paklausia (žmonės, sapnai): ar nepasiilgai? Ką jauti tam žemynui?

    Atsakau, kad pasiėmiau jį su savimi. Tai tarsi filtras, per kurį matau dabarties peizažus. Turbūt niekada man saulės šviesa neatrodys tiesiog saulės šviesa, nes lyginsiu su australiškąja. Turbūt niekada kvapai ore, horizonto linija, spalvos ir atspalviai, augalų gyvenimas, žmonių apsigyvenimas gamtoje, kolonistai ir migrantai neatrodys man kaip savaime suprantami dalykai ir reiškiniai.

    Kelionės po Australiją, nors ir ne mano inicijuotos, visgi mane nukėlė ir suvedė su žeme, kurioje dar labai garsiai kalba protėvių dvasios. Tai dainuojanti žemė. Tai sapnuojančios dvasios.

    Patekau į romaną per vieną vakarojimą kiemelyje. Atėjau kaip personažas iš kitos dimensijos. Sutikau vaiduoklių kompaniją, skendinčią sapno aplinkybėse. Visgi situacija įgavo žodinį kūną ir tapo vis konkretesnė, sužadinanti visus kūno pojūčius.

    Dabar jaučiu – ar jaučiate? – kaip bandau rašyti neišduodama, apie ką rašau! Prietarai man neleidžia.

    Visgi kai ką parodysiu, dykuma nesupyks.

    Juk nėriau į naują romaną, norėdama vėl to savo dykumos žvilgsnio, kurį pamačiau po savaitės keliavimo dykumoje.

    Išnersiu tik po kelių metų.

    * * *

    Kadaise žemėje nebuvo nieko. Tuščia dykynė. Plyna lyguma. Akis nebūtų turėjusi ko užsikabinti, bet nebuvo nė tos akies. Nieko. Nei danguje, nei žemėje. Nei kairėje, nei dešinėje. Nieko viršuje, nieko apačioje, nieko aplink, nieko viduje. Buvo laikas sapnuoti. Buvo laukimas. Atėjimo tų, kurie susapnuos pasaulį. Protėvių – nei gyvių, nei žmonių, nei dvasių, nei padarų, dar prieš viską, sapno esybių, kurios geba sapnuoti ir susapnuos tikrovę. Prabudimas bus mūsų gimimas. Mirtis bus mūsų pabaiga. Niekas netars mūsų vardo, niekas mūsų neprisimins.

    Prieš viską pirmieji protėviai žingsniuos per tuštumą ir kalbėsis, mylėsis, kovos tarpusavyje, ir statys, ir įgriaus skyles, ir išmuš iš žemės gelmių kalnus, ir gimdys pabaisas bei grožybes, ir priverks sapnų ežerus ir paleis iš savo venų upes, ir prišiks riedulių laukus.

    Milžiniškoje plynėje dar neropojo nei vabalai, nei reptilijos, nešokinėjo kengūros, kai susidūrė du protėviai, ir nepasidalino erdvėlaikiu, ir kovėsi sapniškais kūnais ir be sparnų pakilo į dangų, ir paleido vienas kitam metafizinį kraują, ir nukrito vienas didelis lašas, ir įsmigo į lygumą taip giliai, giliai, tačiau liko paviršiuje kruvinoji akmens masės dalis.

    Rytais kraujas arterinis, vakarais – veninis. Dieną rūdžių spalvos paviršiai gaudo debesų šešėlius. Lyjant lietui visas gūbrys pasidengia krioklių kaskadomis, baltais vandenų purslais. Visa tampa vaisinga, tačiau negimdo. Visa tarytum nekinta, bet niekada neprieisi prie tos pačios uolos. Gali įeiti vidun, bet išeisi beviltiškai senas, praradęs nuovoką, nelaimingas. Gali kopti ant gūbrio, bet daug kas negrįžo. Jei pasiimsi uolos gabalėlį ir išsiveši, vargas tau, neišmanėli. Tau leista apeiti. Apeiti, renkantis kairę ar dešinę kryptį, tik tiek, apeiti.

    Tai pasaulio taškas, į kurį susibėga visi šios žemės keliai. Punktyrais ir taškučiais nutapyti, žvaigždžių sūkuriais išpuošti, tų kelių stabtelėjimų ir nakvynių vietos atpažįstamos klajoklių padų. Šita žemė korėta tarsi koralas. Gyva ir raudona tarsi koralas. Atsakanti, jeigu jos klausi, tarsi protėvių dvasios vis dar girdėtų tave per miegus. Dreaming. Sapnavimai.

    Tie žmonės, kuriems priklauso žemynas, yra šio kraujo lašo teisėti saugotojai. Mėlstantis vakarop masyvas tampa tuo, kas šitos bendruomenės gyvajam kūnui yra: kepenimis.

    Nei vardų, nei veidų, nei altorių. Visa prasidėjo nuo sapno ir baigsis sapnu. Apie tai visos dainos. Tai nusakoma jų dainų žemėlapiais. Songlines.


    Ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui už (pasi)tikėjimą ir stipendiją. Visos lėšos panaudotos pagal paskirtį.

  • Akys chimeros atsimerkia

    Rašytojas yra tas, kuris rašo. Tas, kurio knygos ir publikuojamos, yra autorius. Romano autore tapau jau trečią kartą, tad šis įrašas bus apie autorystę, patirtį ir dėkingumą.

    Pirmoji knyga yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas, daug stiprių emocijų, ir tai, kas buvo neaišku, pagaliau paaiškėja: ne tik rašai, bet ir baigi rašyti, bendradarbiauji su leidykla, tavo tekstą redaguoja ir derini galutinį variantą, skaitai korektūras makete, supranti, kad galėtum taisinėti be galo, o jau pavargai ir nebelabai suvoki, ar čia išvis yra kas gero, gal taip blogai, kad geriau nepublikuoti…

    Metas pasitikėti kitais. Metas kitiems leisti tau padėti.

    Kol rašai, mėgaujiesi absoliučios kontrolės pojūčiu. Atiduodi rankraštį žmonėms, kurie pavers skaitmeninį dokumentą popieriniu daiktu – ir dalykai ima slysti iš rankų. O taip norisi ir toliau kontroliuoti! Tada knyga iškeliauja į spaustuvę – ate, nieko nebepakeisi, bet ir palengvėjimas, kad nebereikės nieko keisti, tik laukti, kol atkeliaus tas realus daiktas.

    Pagaliau knyga rankose… Ir vėl viskas slysta iš rankų – nes kūrinys autoriui priklauso tik nominaliai, o realiai – kiekvienas skaitytojas užbaigia knygą suprasdamas savaip, o kritikai ją dar ir įvertina pagal save. Saubingas viso šio proceso grožis tuo dar nesibaigia: tik po kurio laiko imi pats suprasti tai, ką išties parašei, ir tai kinta su metais.

    Antroji knyga labai svarbi tuo, kad ją reikia parašyti. Parašyti ir publikuoti. Būtinai. Nes antroji turi savų iššūkių. Vėl norisi viską kontroliuoti – ir rašant galima – bet bėdelė ta, kad norisi parašyti iškart gerai. Jau net kad būtų geriau, negu pirmasis romanas! Kartelė, kurios seniau išvis nebuvo, dabar jau kybo aukštai, o kojelės gal ir pastiprėjo, bet greičiausiai ne, tik odelė tapo dar jautresnė.

    Taigi rašyti antrąją knygą tai reiškia sėsti ir paklausti savęs: o kas yra rašymas, o kas yra romanas, o kas čia per šlamštas, kurį ką tik parašiau? Bet vis tiek tame kažkas yra, nuojauta sako, kad bus gerai, bent ne blogiau, prisimink, kaip buvo su pirmuoju, argi žinojai, kaip viskas išsisuks? Sėsti ir rašyti nuo nulio. Tai stipru. Tai antrojo romano pagrindinė kova. Ir nėra svarbu, ar antrasis romanas pavyks geriau, nei pirmasis. Išleidi antrąjį ir įsitikini, kad pirmasis nebuvo atsitiktinumas.

    Tada vėl nauja užduotis: o kas toliau? Du romanai netapo bestseleriais, bet tai nėra blogiau, negu kad būtų tapę bestseleriais. Abiem atvejais būtų rūpesčių su tolimesniu rašymu. Mes turime būti pasiruošę dviems sunkumams: sėkmei ir nesėkmei. Atkaklumas yra svarbiausia rašytojo (ir autoriaus) atrama.

    Beje, čia nekalbu apie idėjų (užuomazgų) stygių. Mano galvoje (ir kompiuterio paruoštukuose) stovi eilutė idėjų, man reikia tik pajusti, kurią šiuo metu noriu imti gvildenti. Kaip kengūra, esu nuolat nėščia, bet kiekvienas embrionas laukia tinkamo laiko ir sąlygų.

    Trečiąjį romaną „Akys chimeros“ kūriau kitaip, negu du pirmuosius (ir tuos, kurių nebaigiau). Mintis apie jį kilo prieš dešimtmetį su virš, kai dar jaučiau, kad nesugebėčiau suvaldyti medžiagos. Dabar galiu aptvirtinti: tokiam kūriniui reikėjo ne tik rašymo, bet ir leidybos patirties, literatūros procesų išmanymo. Romanai rašomi vienatvėje, tačiau daugumai rankraščių reikia komandos, kad jie būtų išbaigti ir tinkamai pristatyti publikai.

    Vardinu pagalbininkus:

    Agnė Puzauskaitė – leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorė, kuriai esu dėkinga už pasitikėjimą ir suteiktą laisvę rinktis redaktorę ir viršelio dizainerį.

    Povilas Rėklaitis – viršelio dizaineris, su kuriuo drauge kūrėme konceptą.

    Deimantė Kukulienė – puiki romano kalbos redaktorė ir geroji patarėja.

    Nomeda Repšytė – viena pirmųjų skaitytojų ir faktinių klaidų gaudytoja. Šukavo tekstą du kartus!

    Violeta Kelertienė – garsi literatūrologė, mano autoritetas. Perskaitė ir parašė galiniam viršeliui tai, ką mano apie romaną.

    Saulius Keturakis – literatūrologas, patikima akis iš šalies. Skaitė ir parašė viršeliui gerą žodį.

    Gediminas Kasparavičius – istorikas, su kuriuo mane likimas suvedė pačiu laiku, kai reikėjo žinių apie upeivystę.

    Marija Antanavičiūtė – Magazino bendražygė, viena pirmųjų skaitytojų, davusi man vertingą atgalinį ryšį.

    Daiva Povilaitė – rašytoja ir skaitytoja, labai išsamiai ir naudingai pakomentavusi rankraštį.

    Lolija Spurgienė – vertėja, konsultavusi dėl lenkiškų ir prancūziškų intarpų romane.

    Ačiū visiems iš širdies!

    Ačiū Salomėjos Nėries namų (Palemone) ir Jono Aisčio (Rumšiškėse) muziejininkėms. Jos davė man daugiau, nei galėjau tikėtis.

    Ačiū laivo „Tolstojus“ kapitonui Broniui Bukšniui, upeiviui, kuris įsileido mane į vairinę.

    Ačiū visiems, kurie po mano prisipažinimo, kad rašau romaną apie tarpukario Kauną, puldavo man pasakoti viską, ką žino, ir rekomendavo knygas, kurios galėtų padėti. Žinokit, viskas padėjo!

    Didelis ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui, kuris man suteikė individualią stipendiją romano kūrimui 2019 metais ir paramą leidybai 2021 metais. Taip pat ačiū ir už stipendiją naujo romano eskizo kūrimui.

    Ketvirtąjį romaną reikia sėsti ir rašyti, klausiant savęs ir vėl: kas yra rašymas? Kas yra romanas? Kokį šlamštą aš čia dabar parašiau? Bet kažkas čia tokio jame yra, galbūt…

  • Rašytojų išblaivinimo paslaugos

    Žiemą ir pavasarį vedžiau Grafolabo dirbtuves pradedantiesiems ir pažengusiesiems. Visai netyčia, bet laimei, abiejose grupėse susimaišė lygiai ir mes tiesiog keliavome kartu banguodami. Pritaikiau seką spontaniškai, pagal dalyvių poreikius ir grupės dinamiką. Šitų dalykų nenuspėsi ir iš anksto nesuplanuosi.

    Visai egoistiškai vesdama dirbtuves noriu ir pati išmokti, patirti, įsigilinti. Darau ir siūlau išbandyti kitiems tai, kas įdomu man pačiai.

    Supratimai irgi ateina įspūdingi. Pavyzdžiui, apie tai, ko bijome, kas yra laisvė ir kūryba, kaip skaitome, kodėl rašome… Supratau, kad esu veidrodis: tampu kiekvienam atspindžiu ir gauna kiekvienas tai, ką siunčia man. Tai proga susitikti su savimi.

    Rašymo dirbtuvės – tai proga bendrauti. Dirbant nuotoliniu būdu, paaiškėjo, jungtis gali rašanti pasaulio lietuvių diaspora ir kaip tai nuostabu! Nelieka nuošalyje ir tie, kurie gyvena toliau nuo sostinės ir Kauno. Dėl to verta ir toliau dirbti šiuo naujuoju formatu.

    Rašymui reikia rašymo, pasakė viena dalyvė, ir kai atrodė, kad geriau nepasakysi, ji pridūrė, kad po dirbtuvių pasijuto išblaivinta.

    Taip pagaliau sužinojau, kuo iš tiesų užsiimu: rašytojų išblaivinimu. Ačiū!

    Dalinuosi ištraukomis iš dalyvių rekomendacijų, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti, ar jums reikia dirbtuvių ir kitų rašytojų draugijos.


    Atėjau į kursus norėdama daugiau pažinti, o išėjau norėdama rašyti. Tai aukščiausias pažinimo lygmuo – pradėti veikti. – Eglė Žvirblienė

    Kursas optimalus ir pradedančiajam, ir pažengusiam. Atviras praktikos ir užduočių žemėlapis suteikia galimybę rinktis individualius maršrutus bei palaikyti grupei reikalingą įvairovę ir dinamiką. Nauji susitikimai, prasmių atsivėrimai, rašymo įpročio ugdymas ir išlaisvėjimas autentiškiems pasirinkimams. – Gerda Šeirė

    Kaip bonusą gavau galimybę surasti „savus“ žmones. Mes visi buvom vienu metu, be galo skirtingi ir kartu panašūs vienas į kitą. Bent dvi valandas per savaitę žinojau, kad, kalbant apie kūrybą ir knygas, pašnekovai neskęsta kančiose. – Skirmantė Adomavičienė

    Esu dėkinga Sandrai, kad įkvėpė manyje dar didesnį pasitikėjimą, kad galiu rašyti. O akis į akį pusvalandžio pokalbis su dėstytoja atsakė į man rūpimus klausimus, radau pagalbą. Taip pat prisiminiau, kaip skaityti knygas, nes neskaitant nesuprasi koks esi rašytojas. – Deivina Orchidė

    Yra daug, labai daug knygų apie kūrybinį rašymą, bet knygos tyli. Tau nė viena knyga nepasakys – čia puikiai parašei arba – matau gimstant romaną. Kūrybinį rašymą, kai jį veda jau ne vieną knygą parašiusi mokytoja, galima apibūdinti, kaip ekspediciją į Everestą su patyrusiu vedliu. – Rita Striukienė

    Jei rašysiu, kad po trijų mėnesių viskas tapo kitaip – atrodys, kad čia kažkokios sektos reklama. Tai ne – visai nepanašu. Bet, kad dabar kitaip – irgi tiesa. Susidėliojau prioritetus, išsivysčiau kasdienio rašymo įprotį, gurkštelėjau pasitikėjimo savimi. – Nijolė Vailionytė

    Sandros kūrybinio rašymo dirbtuvės yra kitokios nei iki šiol man teko lankytis. Nors ir nėra aiškiai sustyguotos dirbtuvių struktūros, bet atradimai, vykę pačių susitikimų metu, gerokai pranoko mano lūkesčius. – Daiva Povilaitė

  • Laisvojo rašymo elementai

    Mano knyga apie rašymą jau pasiekė daug skaitytojų, atsidūrė ant jų rašomųjų, naktinių stalelių ir net po jų katinais. Kol dėlioju naujos knygos planą, siūlau susipažinti su pagrindais, savotišku elementorium ir mano kūrybinės kelionės metraščiu. Knygos popierių pačiupinėti ir įsigyti galite Vilniuje, nuostabiame mažučiame Eureka! knygyne. Internetu atsisiųsti bet kur pasaulyje galite čia: www.knygos.lt.