skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Akys chimeros atsimerkia

    Rašytojas yra tas, kuris rašo. Tas, kurio knygos ir publikuojamos, yra autorius. Romano autore tapau jau trečią kartą, tad šis įrašas bus apie autorystę, patirtį ir dėkingumą.

    Pirmoji knyga yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas, daug stiprių emocijų, ir tai, kas buvo neaišku, pagaliau paaiškėja: ne tik rašai, bet ir baigi rašyti, bendradarbiauji su leidykla, tavo tekstą redaguoja ir derini galutinį variantą, skaitai korektūras makete, supranti, kad galėtum taisinėti be galo, o jau pavargai ir nebelabai suvoki, ar čia išvis yra kas gero, gal taip blogai, kad geriau nepublikuoti…

    Metas pasitikėti kitais. Metas kitiems leisti tau padėti.

    Kol rašai, mėgaujiesi absoliučios kontrolės pojūčiu. Atiduodi rankraštį žmonėms, kurie pavers skaitmeninį dokumentą popieriniu daiktu – ir dalykai ima slysti iš rankų. O taip norisi ir toliau kontroliuoti! Tada knyga iškeliauja į spaustuvę – ate, nieko nebepakeisi, bet ir palengvėjimas, kad nebereikės nieko keisti, tik laukti, kol atkeliaus tas realus daiktas.

    Pagaliau knyga rankose… Ir vėl viskas slysta iš rankų – nes kūrinys autoriui priklauso tik nominaliai, o realiai – kiekvienas skaitytojas užbaigia knygą suprasdamas savaip, o kritikai ją dar ir įvertina pagal save. Saubingas viso šio proceso grožis tuo dar nesibaigia: tik po kurio laiko imi pats suprasti tai, ką išties parašei, ir tai kinta su metais.

    Antroji knyga labai svarbi tuo, kad ją reikia parašyti. Parašyti ir publikuoti. Būtinai. Nes antroji turi savų iššūkių. Vėl norisi viską kontroliuoti – ir rašant galima – bet bėdelė ta, kad norisi parašyti iškart gerai. Jau net kad būtų geriau, negu pirmasis romanas! Kartelė, kurios seniau išvis nebuvo, dabar jau kybo aukštai, o kojelės gal ir pastiprėjo, bet greičiausiai ne, tik odelė tapo dar jautresnė.

    Taigi rašyti antrąją knygą tai reiškia sėsti ir paklausti savęs: o kas yra rašymas, o kas yra romanas, o kas čia per šlamštas, kurį ką tik parašiau? Bet vis tiek tame kažkas yra, nuojauta sako, kad bus gerai, bent ne blogiau, prisimink, kaip buvo su pirmuoju, argi žinojai, kaip viskas išsisuks? Sėsti ir rašyti nuo nulio. Tai stipru. Tai antrojo romano pagrindinė kova. Ir nėra svarbu, ar antrasis romanas pavyks geriau, nei pirmasis. Išleidi antrąjį ir įsitikini, kad pirmasis nebuvo atsitiktinumas.

    Tada vėl nauja užduotis: o kas toliau? Du romanai netapo bestseleriais, bet tai nėra blogiau, negu kad būtų tapę bestseleriais. Abiem atvejais būtų rūpesčių su tolimesniu rašymu. Mes turime būti pasiruošę dviems sunkumams: sėkmei ir nesėkmei. Atkaklumas yra svarbiausia rašytojo (ir autoriaus) atrama.

    Beje, čia nekalbu apie idėjų (užuomazgų) stygių. Mano galvoje (ir kompiuterio paruoštukuose) stovi eilutė idėjų, man reikia tik pajusti, kurią šiuo metu noriu imti gvildenti. Kaip kengūra, esu nuolat nėščia, bet kiekvienas embrionas laukia tinkamo laiko ir sąlygų.

    Trečiąjį romaną „Akys chimeros“ kūriau kitaip, negu du pirmuosius (ir tuos, kurių nebaigiau). Mintis apie jį kilo prieš dešimtmetį su virš, kai dar jaučiau, kad nesugebėčiau suvaldyti medžiagos. Dabar galiu aptvirtinti: tokiam kūriniui reikėjo ne tik rašymo, bet ir leidybos patirties, literatūros procesų išmanymo. Romanai rašomi vienatvėje, tačiau daugumai rankraščių reikia komandos, kad jie būtų išbaigti ir tinkamai pristatyti publikai.

    Vardinu pagalbininkus:

    Agnė Puzauskaitė – leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorė, kuriai esu dėkinga už pasitikėjimą ir suteiktą laisvę rinktis redaktorę ir viršelio dizainerį.

    Povilas Rėklaitis – viršelio dizaineris, su kuriuo drauge kūrėme konceptą.

    Deimantė Kukulienė – puiki romano kalbos redaktorė ir geroji patarėja.

    Nomeda Repšytė – viena pirmųjų skaitytojų ir faktinių klaidų gaudytoja. Šukavo tekstą du kartus!

    Violeta Kelertienė – garsi literatūrologė, mano autoritetas. Perskaitė ir parašė galiniam viršeliui tai, ką mano apie romaną.

    Saulius Keturakis – literatūrologas, patikima akis iš šalies. Skaitė ir parašė viršeliui gerą žodį.

    Gediminas Kasparavičius – istorikas, su kuriuo mane likimas suvedė pačiu laiku, kai reikėjo žinių apie upeivystę.

    Marija Antanavičiūtė – Magazino bendražygė, viena pirmųjų skaitytojų, davusi man vertingą atgalinį ryšį.

    Daiva Povilaitė – rašytoja ir skaitytoja, labai išsamiai ir naudingai pakomentavusi rankraštį.

    Lolija Spurgienė – vertėja, konsultavusi dėl lenkiškų ir prancūziškų intarpų romane.

    Ačiū visiems iš širdies!

    Ačiū Salomėjos Nėries namų (Palemone) ir Jono Aisčio (Rumšiškėse) muziejininkėms. Jos davė man daugiau, nei galėjau tikėtis.

    Ačiū laivo „Tolstojus“ kapitonui Broniui Bukšniui, upeiviui, kuris įsileido mane į vairinę.

    Ačiū visiems, kurie po mano prisipažinimo, kad rašau romaną apie tarpukario Kauną, puldavo man pasakoti viską, ką žino, ir rekomendavo knygas, kurios galėtų padėti. Žinokit, viskas padėjo!

    Didelis ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui, kuris man suteikė individualią stipendiją romano kūrimui 2019 metais ir paramą leidybai 2021 metais. Taip pat ačiū ir už stipendiją naujo romano eskizo kūrimui.

    Ketvirtąjį romaną reikia sėsti ir rašyti, klausiant savęs ir vėl: kas yra rašymas? Kas yra romanas? Kokį šlamštą aš čia dabar parašiau? Bet kažkas čia tokio jame yra, galbūt…

  • Rašytojų išblaivinimo paslaugos

    Žiemą ir pavasarį vedžiau Grafolabo dirbtuves pradedantiesiems ir pažengusiesiems. Visai netyčia, bet laimei, abiejose grupėse susimaišė lygiai ir mes tiesiog keliavome kartu banguodami. Pritaikiau seką spontaniškai, pagal dalyvių poreikius ir grupės dinamiką. Šitų dalykų nenuspėsi ir iš anksto nesuplanuosi.

    Visai egoistiškai vesdama dirbtuves noriu ir pati išmokti, patirti, įsigilinti. Darau ir siūlau išbandyti kitiems tai, kas įdomu man pačiai.

    Supratimai irgi ateina įspūdingi. Pavyzdžiui, apie tai, ko bijome, kas yra laisvė ir kūryba, kaip skaitome, kodėl rašome… Supratau, kad esu veidrodis: tampu kiekvienam atspindžiu ir gauna kiekvienas tai, ką siunčia man. Tai proga susitikti su savimi.

    Rašymo dirbtuvės – tai proga bendrauti. Dirbant nuotoliniu būdu, paaiškėjo, jungtis gali rašanti pasaulio lietuvių diaspora ir kaip tai nuostabu! Nelieka nuošalyje ir tie, kurie gyvena toliau nuo sostinės ir Kauno. Dėl to verta ir toliau dirbti šiuo naujuoju formatu.

    Rašymui reikia rašymo, pasakė viena dalyvė, ir kai atrodė, kad geriau nepasakysi, ji pridūrė, kad po dirbtuvių pasijuto išblaivinta.

    Taip pagaliau sužinojau, kuo iš tiesų užsiimu: rašytojų išblaivinimu. Ačiū!

    Dalinuosi ištraukomis iš dalyvių rekomendacijų, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti, ar jums reikia dirbtuvių ir kitų rašytojų draugijos.


    Atėjau į kursus norėdama daugiau pažinti, o išėjau norėdama rašyti. Tai aukščiausias pažinimo lygmuo – pradėti veikti. – Eglė Žvirblienė

    Kursas optimalus ir pradedančiajam, ir pažengusiam. Atviras praktikos ir užduočių žemėlapis suteikia galimybę rinktis individualius maršrutus bei palaikyti grupei reikalingą įvairovę ir dinamiką. Nauji susitikimai, prasmių atsivėrimai, rašymo įpročio ugdymas ir išlaisvėjimas autentiškiems pasirinkimams. – Gerda Šeirė

    Kaip bonusą gavau galimybę surasti „savus“ žmones. Mes visi buvom vienu metu, be galo skirtingi ir kartu panašūs vienas į kitą. Bent dvi valandas per savaitę žinojau, kad, kalbant apie kūrybą ir knygas, pašnekovai neskęsta kančiose. – Skirmantė Adomavičienė

    Esu dėkinga Sandrai, kad įkvėpė manyje dar didesnį pasitikėjimą, kad galiu rašyti. O akis į akį pusvalandžio pokalbis su dėstytoja atsakė į man rūpimus klausimus, radau pagalbą. Taip pat prisiminiau, kaip skaityti knygas, nes neskaitant nesuprasi koks esi rašytojas. – Deivina Orchidė

    Yra daug, labai daug knygų apie kūrybinį rašymą, bet knygos tyli. Tau nė viena knyga nepasakys – čia puikiai parašei arba – matau gimstant romaną. Kūrybinį rašymą, kai jį veda jau ne vieną knygą parašiusi mokytoja, galima apibūdinti, kaip ekspediciją į Everestą su patyrusiu vedliu. – Rita Striukienė

    Jei rašysiu, kad po trijų mėnesių viskas tapo kitaip – atrodys, kad čia kažkokios sektos reklama. Tai ne – visai nepanašu. Bet, kad dabar kitaip – irgi tiesa. Susidėliojau prioritetus, išsivysčiau kasdienio rašymo įprotį, gurkštelėjau pasitikėjimo savimi. – Nijolė Vailionytė

    Sandros kūrybinio rašymo dirbtuvės yra kitokios nei iki šiol man teko lankytis. Nors ir nėra aiškiai sustyguotos dirbtuvių struktūros, bet atradimai, vykę pačių susitikimų metu, gerokai pranoko mano lūkesčius. – Daiva Povilaitė

  • Laisvojo rašymo elementai

    Mano knyga apie rašymą jau pasiekė daug skaitytojų, atsidūrė ant jų rašomųjų, naktinių stalelių ir net po jų katinais. Kol dėlioju naujos knygos planą, siūlau susipažinti su pagrindais, savotišku elementorium ir mano kūrybinės kelionės metraščiu. Knygos popierių pačiupinėti ir įsigyti galite Vilniuje, nuostabiame mažučiame Eureka! knygyne. Internetu atsisiųsti bet kur pasaulyje galite čia: www.knygos.lt.

  • Grafolabo pavasaris

    Maloniai kviečiu nuo kovo 17 d. iki gegužės 5 d. jungtis į grupę tuos, kurie nėra lankę mano dirbtuvių.

    Kas jūsų laukia: 8 x 2 val. grupiniai (nuotoliniai) užsiėmimai, kūrybos pagrindai ir vedamasis rašymas, 2 x 30 min. individualios konsultacijos.

    Kiek kainuoja: 120 EUR / mėn. (viso 240 EUR, galima mokėti dalimis)

    Atranka: prašau iki kovo 12 d. atsiųsti motyvacinį emailą su tekstų pavyzdžiais (jei turite) sandra.grafomanija@gmail.com

    Pranešimą dėl dalyvavimo gausite kovo 15 d.

    Pirmas susitikimas kovo 17 d., trečiadienį, 18.00 val. (Google.meet platformoje).

    Grupėje bus iki 10 dalyvių.

    Ko tikėtis iš dirbtuvių:

  • Rašytojos dieta

    Vienas iš giliai įsišaknijusių stereotipų apie menininkus (taip pat ir rašytojus) – pašėlęs, bohemiškas gyvenimo būdas, nepastovumas, dienos ir naktys be rutinos, galbūt net be laikrodžių ir kalendorių.

    Tikima, kad meno žmonėms labai tinka betvarkė (netgi buitinė ir higieninė nešvara!), kad jiems netgi būtina tokia „nepažabota“ laisvė, suprantant ją, kaip visišką priešingybę kasdienybės pastovumui ir tvarkai.

    Galbūt esama tokių menininkų, kaip ir apskritai tokių žmonių. Bet tai – išimtys iš taisyklės.

    Kūriniai, spinduliuojantys kūrybinę laisvę, daro įspūdį, kad tokie ir jų autoriai. Tačiau tai galutinis rezultatas, kuriame šis nejuntamas sunkumas reiškia didį kūrėjo meistriškumą.

    Kaip taisyklė, kūrybai reikia tvarkos, ir gana griežtos. Kūrybai reikia dienos rutinos, mėnesio planų ir pusmečio dedlainų. Tam, kad jaustumeisi laisvas, reikia ne tik laiko, bet ir formos rėmų, ir rašytojai nusistato tuos rėmus patys arba paprašo kitų pagalbos.

    Jeigu nenorite tikėti rašytojų rutina, greičiausiai nesate jos išbandę. Visai įmanoma – kalbu iš patirties ir stebėjimo – kad visomis išgalėmis maištaujate prieš tariamą tvarką savo gyvenime, nors dar net nežinote, kas tai yra.

    Begalės vaikų yra augę šeimose, kur tvarka nekvepėjo, nes gimė tėvams, kurių dienotvarkę ir apskritai gyvenimo ritmą nustato ne jie patys, o pragyvenimą užtikrinanti darbovietės aplinka ar netgi jų pačių tėvai, žodžiu, kiti, valingesni už juos, atsakingesni, vadovaujantys asmenys.

    Daugybė suaugusių žmonių nuoširdžiai pyksta ant tų, kurie neva juos verčia gyventi pagal tam tikrą tvarką, ir mėgsta įsivaizduoti, kad štai meno srityje yra visai atvirkščiai. Kai kas renkasi studijuoti menus tikėdamiesi, kad bent po studijų ir paskui jau niekada gyvenime nepatirs tvarkos ir galės ignoruoti aplinkinių spaudimą jos laikytis.

    Taip nėra. Mene labai daug struktūros dalykų, logikos, architektūros, skaičiavimo, matavimo, ritmo. Pagalvokime apie muziką – tai puikus pavyzdys, kaip mokantis muzikavimo jungiama abiejų smegenų pusrutulių veikla. Man labai gaila, kad šito pačiai neteko išmokti, labai pavyzdžiu tiems, kuriems pasisekė, ir norėčiau, kad jie labiau vertintų tai, ką įgijo muzikos mokykloje. Bent mokiausi dailės mokykloje, kur matematikos irgi buvo. Na, labiau gal geometrijos. Be to, baigiau sustiprintos matematikos klasę, nekęsdama tiksliųjų mokslų, nes nesupratau, kaip tai susiję su menais… Ir niekas man to negalėjo paaiškinti!

    Dabar dar vienas dalykas – dėl to čia ir rašau – tvarkos laikymasis gali turėti ir tikrai turi išimčių. Kai didžiąją laiko dalį gyveni tvarkingai, visai smagu kartais nesilaikyti taisyklių. Tai visai ir galima sau leisti, jei dominuoja tvarka.

    Jei nesusikuri rutinos ir esi nuolatinėje betvarkėje, tai viena tvarkinga diena taps tik išimtimi, patvirtinančia taisyklę: tamsta plūduriuoji chaose. Viena tvarkos diena neapvers situacijos.

    Tas pat tvarkingai gyvenantiems ir dirbantiems: viena chaoso diena neapvers situacijos.

    Tvirta nuostata paversti rašymą savo pagrindiniu darbu, prioritetu, turi sutapti su nuostata susikurti darbo rutiną. Rašytojo atveju, teks tapti sau agentūra – su kalendorium, bendradarbiais, veiklos planais ir rezultatų įsivertinimais. Rašytojas yra pats sau direktorius ir svarbiausias, nes vienintelis, darbuotojas. Jis yra ir vizionierius, ir atlikėjas.

    Rašau šiuos žodžius kaip žmogus, kuris iki šiol intuityviai siekė tvarkos savo gyvenime, o visai neseniai ėmė tai daryti ir sąmoningai.

    Pridursiu anekdotą apie anstvorį: kadangi jo neturiu, vis išgirstu, kad „va tu tai gali viską valgyt, tau neina į kūną“… Chebra, neina todėl, kad padarau išimtį kartais valgydama super kaloringą maistą. Tuomet trumpam nukrypstu nuo savo seniai įtvirtintos taisyklės valgyti tai, ką noriu, o tai, patikėkite, nėra šlamštas.