skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Rašytojos dieta

    Vienas iš giliai įsišaknijusių stereotipų apie menininkus (taip pat ir rašytojus) – pašėlęs, bohemiškas gyvenimo būdas, nepastovumas, dienos ir naktys be rutinos, galbūt net be laikrodžių ir kalendorių.

    Tikima, kad meno žmonėms labai tinka betvarkė (netgi buitinė ir higieninė nešvara!), kad jiems netgi būtina tokia „nepažabota“ laisvė, suprantant ją, kaip visišką priešingybę kasdienybės pastovumui ir tvarkai.

    Galbūt esama tokių menininkų, kaip ir apskritai tokių žmonių. Bet tai – išimtys iš taisyklės.

    Kūriniai, spinduliuojantys kūrybinę laisvę, daro įspūdį, kad tokie ir jų autoriai. Tačiau tai galutinis rezultatas, kuriame šis nejuntamas sunkumas reiškia didį kūrėjo meistriškumą.

    Kaip taisyklė, kūrybai reikia tvarkos, ir gana griežtos. Kūrybai reikia dienos rutinos, mėnesio planų ir pusmečio dedlainų. Tam, kad jaustumeisi laisvas, reikia ne tik laiko, bet ir formos rėmų, ir rašytojai nusistato tuos rėmus patys arba paprašo kitų pagalbos.

    Jeigu nenorite tikėti rašytojų rutina, greičiausiai nesate jos išbandę. Visai įmanoma – kalbu iš patirties ir stebėjimo – kad visomis išgalėmis maištaujate prieš tariamą tvarką savo gyvenime, nors dar net nežinote, kas tai yra.

    Begalės vaikų yra augę šeimose, kur tvarka nekvepėjo, nes gimė tėvams, kurių dienotvarkę ir apskritai gyvenimo ritmą nustato ne jie patys, o pragyvenimą užtikrinanti darbovietės aplinka ar netgi jų pačių tėvai, žodžiu, kiti, valingesni už juos, atsakingesni, vadovaujantys asmenys.

    Daugybė suaugusių žmonių nuoširdžiai pyksta ant tų, kurie neva juos verčia gyventi pagal tam tikrą tvarką, ir mėgsta įsivaizduoti, kad štai meno srityje yra visai atvirkščiai. Kai kas renkasi studijuoti menus tikėdamiesi, kad bent po studijų ir paskui jau niekada gyvenime nepatirs tvarkos ir galės ignoruoti aplinkinių spaudimą jos laikytis.

    Taip nėra. Mene labai daug struktūros dalykų, logikos, architektūros, skaičiavimo, matavimo, ritmo. Pagalvokime apie muziką – tai puikus pavyzdys, kaip mokantis muzikavimo jungiama abiejų smegenų pusrutulių veikla. Man labai gaila, kad šito pačiai neteko išmokti, labai pavyzdžiu tiems, kuriems pasisekė, ir norėčiau, kad jie labiau vertintų tai, ką įgijo muzikos mokykloje. Bent mokiausi dailės mokykloje, kur matematikos irgi buvo. Na, labiau gal geometrijos. Be to, baigiau sustiprintos matematikos klasę, nekęsdama tiksliųjų mokslų, nes nesupratau, kaip tai susiję su menais… Ir niekas man to negalėjo paaiškinti!

    Dabar dar vienas dalykas – dėl to čia ir rašau – tvarkos laikymasis gali turėti ir tikrai turi išimčių. Kai didžiąją laiko dalį gyveni tvarkingai, visai smagu kartais nesilaikyti taisyklių. Tai visai ir galima sau leisti, jei dominuoja tvarka.

    Jei nesusikuri rutinos ir esi nuolatinėje betvarkėje, tai viena tvarkinga diena taps tik išimtimi, patvirtinančia taisyklę: tamsta plūduriuoji chaose. Viena tvarkos diena neapvers situacijos.

    Tas pat tvarkingai gyvenantiems ir dirbantiems: viena chaoso diena neapvers situacijos.

    Tvirta nuostata paversti rašymą savo pagrindiniu darbu, prioritetu, turi sutapti su nuostata susikurti darbo rutiną. Rašytojo atveju, teks tapti sau agentūra – su kalendorium, bendradarbiais, veiklos planais ir rezultatų įsivertinimais. Rašytojas yra pats sau direktorius ir svarbiausias, nes vienintelis, darbuotojas. Jis yra ir vizionierius, ir atlikėjas.

    Rašau šiuos žodžius kaip žmogus, kuris iki šiol intuityviai siekė tvarkos savo gyvenime, o visai neseniai ėmė tai daryti ir sąmoningai.

    Pridursiu anekdotą apie anstvorį: kadangi jo neturiu, vis išgirstu, kad „va tu tai gali viską valgyt, tau neina į kūną“… Chebra, neina todėl, kad padarau išimtį kartais valgydama super kaloringą maistą. Tuomet trumpam nukrypstu nuo savo seniai įtvirtintos taisyklės valgyti tai, ką noriu, o tai, patikėkite, nėra šlamštas.

  • Klišės ir puikieji pavojai

    Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

    Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

    Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

    Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

    Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

    Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

    Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

    * * *

    Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

    „Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

    Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

    Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

    Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

    Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

    Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

    Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

    * * *

    Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

    Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.

  • Kaip dirbti mažiau?

    Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

    Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

    Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

    Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

    Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

    Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

    Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.

  • Atitrūkę skaitytojai, grįžkite

    Turbūt pastebėjote: knygą lengviau nusipirkti, negu perskaityti. Gražus viršelio dizainas, puikus garsenybės atsiliepimas, draugė rekomendavo, nes jai toji knyga pakeitė pasaulį, naujiena, apie kurią visi kalba, ir jūs turėjote ją įsigyti – visa tai augina krūvelę prie lovos, kuri, užuot džiuginusi akį, graužia sąžinę.

    Kaip skaityti? Ką daryti, jei neberandi laiko skaitymui? Knygų slogutis prie lovos auga, bet puslapiai nevartomi. Kažkas atsitiko. Bet – kas?

    Galbūt padeda knygų iššūkiai. Gal. Nežinau. Man – nepadeda. Bet negaliu skųstis neskaitymu, nors mano knygos irgi susidėlioja į architektūrinius ansamblius, kurie išsibarstę po visus namus. Skaitau nemažai. Leidžiu sau neskaityti. Tada susikaupia aistra skaitymui ir neriu, pasiuntusi visus velniop.

    Matau įvairias akcijas, skaitymo kampelius su klaikiomis iš sudraskytų knygų sukurtomis instaliacijomis, kurios turėtų… paskatinti, įkvėpti, padėti? Nežinau. Man nepadėtų. Mane tai liūdina.

    Tie, kurie rašo, per metus perskaito tikrai daugiau negu dvyliką knygų. Skaitymo aistra yra vienas iš ženklų, kad „tu gali rašyti“. Save pasitikrinti labai paprasta.

    Bet dabar pakalbėkime apie eilinį skaitytoją. Apie žmogų, kuriam skiriu savo kūrinius. Juk literatūros nebūtų be publikos, kuri laukia, skaito, komentuoja, vertina – nebūtinai prizais ir apdovanojimais, šiaip.

    Įsisukus į darbus ir kasdienybės reikalus, pro socialinio tinklo akutes išbyra minutės, valandos, dienos. Nepajunti, kad tavyje nebeliko vietos tekstui, kuris neturi iliustracijos, kuris reikalauja proto įtampos, kuris pajudins tavo emocijas. Ar dar turėsi jėgų? Dažnai poilsiui pasirenkama ne tyla, o dar daugiau triukšmo.

    Skaityti reikia tam, kad palaikytum dvasinę higieną. Skaitymas tai lavinimas – ne tik proto, bet ir emocijų raumens. Tai empatijos treniruoklis. Tai meditacija. Tai pareiga sau. Tai mokykla – aptarimai to, ką išgyveni. Žodžio suteikimas toms gyvenimo sritims, kurios paprastai tyli ir prakalbsta itin garsiai, deja, mūsų psichozių, krizių metu.

    Štai keli patarimai iš mano asmeninės patirties.

    Išmokite skaityti rytais. Neturėkite iliuzijų, kad rasite laiko skaitymui vakarais, po darbo, po vakarienės, po vakarėlio. Net jeigu jaučiatės pelėda, galite pabandyti skaityti prie rytinės kavos, kad ir 15 min. Tai kaip rytinė joga. Pradžioje pareikalaus valios pastangų. Neieškokite prasmės, nesiderėkite su savo vidiniu tinginiu: kasdien tai darydami įprasite neklausinėti savęs, kodėl skaitote, užuot tas penkiolika minučių pramiegoję ar praskrolinę.

    Vakarais skaityti seniai atpratau dėl kelių priežasčių: prastas apšvietimas; smegenys nori poilsio, emocijos – taip pat; per vakarienę išgerta vyno – nepadeda mąstymui; gera literatūra nėra lopšinė, kuri turėtų migdyti; prasta literatūra prieš miegą nėra į sveikatą; prieš miegą sveikiau galvoti apie savo, o ne svetimas patirtis.

    Pamenu vienos žurnalistės pasisakymą apie tai, kad ji tiesiog negalėjo susiimti ir perskaityti visai neblogo romano, nes jame labai sudėtingos situacijos ir emociškai ji prieš miegą jau negali sugerti dar daugiau negatyvių dalykų apie žmoniją. Tai visai normalu – reikia save saugoti. Literatūros skaitymas priskirtinas ir prie darbų, ne tik pramogų. Šitam reikalui reikia atsiduoti visu kūnu ir dvasia. Taip, kaip rašydami darė knygų autoriai.

    Skaitome tam, kad suprastume, o ne užsimirštume. Tam, kad prabustų, o ne užmigtų mūsų sąmonė ir mūsų dvasia.

    Kitas patarimas dėl skaitymo: nesitikėkite perskaityti bet kurią knygą nuo pradžios iki galo. Literatūra yra labai skirtinga – tiek meniniu, tiek amato požiūriu, jau nekalbant apie tematinį. Jums reikia autoriaus, kuris šiandien būtų aktualus būtent jums. Knygos gali atstoti horoskopą: norite sužinoti, koks klausimas jums svarbus dabar? Ką išgyvenate? Kokią problemą sprendžia jūsų pasąmonė, kol sąmonė triūsia pragyvenimui? Glostykite knygų viršelius, klausykitės savo nuojautos: kuris pavadinimas atrodo kviečiantis? Anotacijos yra svarbios, įžangos, recenzijos irgi suteikia naudingos informacijos apie tai, ar ši knyga verta būtent jūsų dėmesio būtent dabar.

    Jei dabar knyga neužkabino, nepulkite rašyti kritinio atsiliepimo, dėl Dievo meilės, susilaikykite. Gal šiandien jums reikia nerti į kitą temą. Šita palauks savo laiko.

    Todėl į kelionę visada pasiimu kelias knygas ir visas būtinai būnu paskaitinėjusi. Patarimas toks: pavartykite, paskaitinėkite, pradėkite skaityti ir pasiekite dvidešimtą puslapį – maždaug toje vietoje turėtumėt suprasti, su kokia knyga turite reikalą ir pajusti, ar dabar jai tinkamas laikas būti su jumis.

    Dar vienas dalykas: skaityti kelias knygas vienu metu yra normali praktika. Visiškai normali. Esu sutikusi žmonių, kurie, apie tai sužinoję, kiloja antakius. Na, aš kiloju antakius, kai man pasakoja, kad skaito vieną knygą vienu metu ir būtinai perskaito ją iki galo. Man tai yra simptomas, kad žmogus nėra „skaitantis“. Skaitantys žmonės neturi laiko skaityti knygų, kurios šiandien tik gaišina laiką arba yra prastai parašytos. Tokių, patikėkite, gal daugiau nei pusė šiandien išleidžiamų į rinką. Taip taip, deja.

    Nusipirkti knygą lengviau negu ją perskaityti. Turėti namų biblioteką vis tiek verta. Knygos prikimba ir knygos sulaukia savo laiko. Knygos – geriausia dovana, o būti turtinga knygomis – tai mano laimė.

  • Rašymas iš egzistencinės krizės

    Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

    Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

    Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

    Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

    Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

    Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

    Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

    Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

    Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

    Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

    Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

    (Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)