skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Užsimiršimas knygose

    Būna laikotarpių, kai nerašai, ir dėl to jaudiniesi. Būna, kad net neskaitai ir jaudiniesi. Būna, kad nerašai, neskaitai ir nesijaudini. Daug baisiau negu tai. Jauti paniką.

    Kaip pasakė vienas rašytojas: „Mylint rašymas atrodo bergždžias.“ Kai nerašau, teisinuosi, kad tuo metu esu įsimylėjusi, išėjusi į žmones, netekusi žado, neturiu ką pasakyti ne tik pasauliui, bet ir sau. Ar būtina jausti prasmę? Staiga tampa svarbu prasmė. Nematau prasmės ten, kur kitu atveju prasmės ir neieškodavau. Dar ir kitiems pasakydavau: rašyme nėra prasmės, nereikia jos ten ieškoti. Rašymas beprasmis, kaip ir pats gyvenimas. Bet žinau, kad yra ir kita pusė: kvėpuoti irgi beprasmiška, bet nekvėpuodama juk numirčiau. O nerašydama? Gyvenu visai įdomiai, net kai neskaitau.

    Britas Geoffas Dyeris, kurio knygą „Zona“ neseniai perskaičiau su malonumu (ir vėl atradau skaitymo prasmę*), parašė esė „Skaitytojo blokas“ („Reader’s Block“) apie tai, kodėl neskaito. Tik per jį suvokiau, kad išgyvenu panašius dalykus — ir būtent tame amžiuje, virš keturiasdešimties — kai skaitai ir jautiesi kaltas, kad nedirbi nieko rimto, pavyzdžiui, nerašai, kai spoksai į prikimštą savo knygų lentyną ir ranka nesitiesia, nes nebematai nieko skaitomo. Ne tai, kad nebūtų dar neperskaitytų dalykų. Knygos nedomina. Gal išvis nebėra ką skaityti? Ne tik mano lentynoje, bet ir apskritai?

    Daugybę autorių esame pasilikę skaitymui „kada nors“, kai bus daugiau laiko, kai tapsime vyresni, kai paaugs vaikai, kai išeisime į pensiją, kai būsime patyrę gyvenimo ir labiau suprasime aprašomus kontekstus. Tai kada visgi geriau skaityti klasikus — Tolstojų, Plath, Flaubertą, Woolf, Kafką, Goethe’ę? Paaiškėjo, ne man vienai atrodo, kad juos skaityti visgi tinka jaunystėje, kuriai būdinga ir depresija, ir mazochizmas, ir aklas pasitikėjimas autoritetais… Štai praeina laikas ir surauki nosį, radusi prastą Prousto vertimą. Sakai, geriau nieko, negu toks. Ir eini mokytis originalo kalbos.

    Kai feisbuke visi siuntinėjo vieni kitiems iššūkį parašyti dešimt labiausiai įtakojusių knygų, aš irgi susidėliojau sąrašėlį, bet niekam nerodžiau. Žiūrėdama į jį susimąsčiau. Ten nebuvo knygos, kurią būčiau perskaičiusi per pastarąjį dešimtmetį, visos skaitytos dar iki studijų baigimo. Negali būti, kad vėliau manęs niekas neįtakojo! Dar pagalvojau ir įrašiau keletą knygų, kurias skaičiau palyginus neseniai. Tada kelias išbraukiau ir įtraukiau moterų rašytas. Bet tai melas. Jos nepadarė man tokios stiprios įtakos, kokią padarė Hesse’ė ar Rilke’ė. O gal padarė? Abejoju. Skaičiau jau nebūdama tokia atvira kito žmogaus patirčiai. Geoffas D. tai irgi pastebėjo:

    „Johnas Bergeris knygoje „And Our Faces, My Heart, Brief As Photos“ svarstė, ar negebėjimas atsiminti nėra ta pati atmintis (kaip kūdikio buvimas be atminties motinos įsčiose). Štai todėl mano mažėjantis susidomėjimas skaitymu pats savaime yra išdava to, kad esu nemažai perskaitęs. Knygos didina jautrumą, formuoja pasaulio įsivaizdavimą, suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, tad nenuostabu, jei laikui bėgant skaitymo vaidmuo aibės atvertų galimybių kontekste ima proporcingai mažėti. Kuo stropiau išmokstame skaitymo pamokas, tuo rečiau tenka konsultuotis su vadovėliu. Ilgainiui viduje ima generuotis subjektyvumas, kurio nebereikia stimuliuoti tekstais. Žinoma, vis dar yra ko išmokti, ką perskaityti, bet būdamas paauglys kiekvieną knygą sugerdavau kaip stulbinantį papildą tam, ką žinojau ir jutau, o dabar nauja knyga — jau mažesnis indėlis į žinių katilą.“

    Ne vienas prozininkas yra išsidavęs, kad su metais skaito vis daugiau negrožinės literatūros. Tai ir dėl to, kad daug kas esminio jau perskaityta, o nauji autoriai retai nustebina, ir dėl to, kad rašydamas ieškai konkrečios informacijos, konkrečių idėjų, kurias galėtum panaudoti savo prozoje. Rašytojai skaito rašytojus? Kodėl gi ne. Net jeigu ir taip, jeigu ir esame mažytis, gan uždaras klubas iškrypėlių, uostančių popierines knygas, glostančių medžiaginius viršelius, nešančius į kavinę maišelyje keletą knygų paskolinti kitam tokiam iškrypėliui… Mūsų irgi reikia pasauliui.

    Taip, tapau itin išranki skaitytoja. Bet kai randu knygą, kuri mane visiškai užburia, dalinuosi ja kalbėdama blizgančiomis akimis: žiūrėkit, šita, va, yra ką skaityti!

    Kartais manęs klausia, ar visada perskaitau iki galo. Ne. Aš iš tų, kurie negaišta laiko, nes pasaulyje yra gerų knygų, kurių dar neatradau. Jos retos, jų reikia ieškoti. Būtent jų man reikia. Panašiai, kaip su žmonėmis: visi jie gali būti kažkam įdomūs, bet ne visų man reikia, tad ne kiekvienos gyvenimo istorijos išklausysiu nuo pradžios iki galo.

    „Neskaitykite, kaip vaikai, pramogai ar, kaip ambicingieji, turėdami tikslą sužinoti. Ne. Skaitykite išgyvenimui.“ — Gustave’as Flaubertas

    —————————————

    * Skaitymo prasmė (man) yra neakivaizdinis bendravimas su autoriumi. Man reikia pojūčio, kad tas žmogus su manimi kalbasi, nors manęs ir nesutiko, nežino apie mano egzistavimą. Bet jis pasakoja man dalykus iš savo gyvenimo, jis atsiveria man. Tai, kad radau šią knygą ir skaitau ją būtent dabar, yra atsitiktinumas. Dar viena detalė gyvenimo chaose. Bet mano gyvenimo istorijoje knyga gali tapti reikšminga sąsaga, sujungti mano galvoje keletą laidų tam, kad įvyktų trumpas sujungimas. Nušvitimas. Prabudimas. Kontaktas.

  • Ką rašau, kai nerašau

     

    Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

    Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

    Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

    Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

    Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

    Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

    O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

    Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

    Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

    Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

    Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

    Nenustokit skaityti, rašyti ir —

    — iki greito!

    Sandra

  • Ką daryti, jei nesirašo?

     

    Rašyk, ką galvoji.

    Rašyk taip, kaip kalbi.

    Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

    Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

    Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

    Rašyk tingėdama(s).

    Rašyk labai blogai, labai negražiai.

    Rašyk trumpai, bet kasdien.

    Sustok.

    Įsiklausyk į save.

    Įkvėpimas ateina per pauzę.

     

     

  • Menininkas, Palėpė ir Turgus

    amanda-palmer-art

    Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

    * * *

    Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

    Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

    Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

    Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

    Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

    Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

    Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

    Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

    Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

    Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

    Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

    Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

    Iš esmės tai yra minios investavimas.

    Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

    Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

    Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

    Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

    Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

    (Vertė Sandra Bernotaitė)

    amandapalmer.net

  • Eco-logiškas įkvėpimas

    eco-logiskas

    Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Jaunojo romanisto išpažintys“ (versta iš „Confessions of a Young Novelist“, 2011, Harvard University Press). Skyrelis „Kaip rašyti“:

    Kai interviu manęs klausia: „Kaip rašėte tuos romanus?“ — paprastai tučtuojau nutraukiu klausinėjimą ir atsakau: „Iš kairės į dešinę.“ Suprantu, kad tai nėra patenkinantis atsakymas, ir kad Arabų šalyse ar Izraelyje šitai gali sukelti nesusipratimų. Dabar turiu laiko smulkesniam atsakymui.

    Rašydamas savo pirmąjį romaną sužinojau keletą dalykų. Pirma, kad „įkvėpimas“ yra negeras žodis, kurį nepatikimi autoriai vartoja tam, kad pasirodytų autoritetingi. Kaip toje senoje patarlėje, genijus yra dešimt procentų įkvėpimo ir devyniasdešimt procentų prakaito. Sakoma, kad prancūzų poetas Lamartine’as mėgdavo pasakoti, kokiose aplinkybėse parašė vieną geriausių savo eilėraščių: jis teigė, jog vieną naktį beklajojant po miškus jį aplankė ūmus nušvitimas ir tas eilėraštis gimė iškart susiformavęs. Po mirties jo studijoje buvo aptikta įpūdingą šūsnis to eilėraščio variantų — metų metus jį rašė ir perrašinėjo.

    Pirmieji kritikai „Rožės vardo“ apžvalgose rašė, kad romanas buvo sukurtas įkvėptoje nušvitimo būsenoje, bet dėl jo konceptualių ir lingvistinių sunkumų yra skirtas tik keliems laimingiesiems. Kai knyga tapo stulbinančiai sėkminga — buvo parduota milijonų tiražu — tie patys kritikai parašė, kad tokio populiaraus ir pramoginio bestselerio sukūrimui autorius, be abejonės, turėjo mechaniškai naudotis slaptu receptu. Vėliau jie teigė, kad knygos sėkmės priežastis buvo kompiuterinė programa — pamiršdami, jog pirmasis personalinis kompiuteris su taikomąja rašymo programa pasirodė tik 1980-ųjų pradžioje, kai mano romanas jau buvo išleistas. Bet kas pasidomėjęs gali sužinoti, kad 1978-1979 m. net Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo tik pigūs maži kompiuteriai, kuriuos gamino „Tandy“, tinkami nebent laiškų rašymui.

    Kiek vėliau, truputį įpykęs dėl tų kaltinimų, suformulavau tikrą receptą, kaip kompiuteriu pagaminti bestselerį:

    Visų pirma, akivaizdu, reikia kompiuterio, kuris yra protinga mašina, galvojanti už jus. Daugeliui žmonių tai būtų nepamainoma pagalba. Jums reikia tik kelių eilučių programos; net vaikas tai sugebėtų. Tada reikia įvesti į kompiuterį maždaug šimtą romanų, mokslinių darbų, Bibliją, Koraną ir pluoštą telefono knygų (labai praverčia veikėjų vardams). Tarkim, maždaug apie 120 000 puslapių. Po to, naudodami kitą programą, įvedate atsitiktinę atranką; kitaip tariant, sumaišote tuos tekstus tarpusavyje, įvesdami pataisas — pavyzdžiui, išimdami raidę e — tam, kad gautųsi ne tik romanas, bet ir Pereco stiliaus lipograma. Tuomet spaudžiate „Spausdinti“ ir, kadangi išėmėte visas raides e, bus likę kažkur mažiau negu 120 000 puslapių. Po to, kai perskaitysite juos įdėmiai keletą kartų, pasibraukdami svarbiausias pastraipas, meskite į ugnį ir sudeginkite. Tada paprasčiausiai atsisėskite po medžiu su anglies gabalėliu ir geros kokybės popieriumi po ranka ir, leisdami savo mintims klajoti, parašykite dvi eilutes — pavyzdžiui: „Mėnulis aukštai danguje / Miškas šlama.“ Galbūt tai, kas pradžioje išnirs, bus veikiau ne romanas, o japoniškas haiku. Kaip ten bebūtų, svarbiausias dalykas yra pradėti.

    Kalbant apie lėtai ateinantį įkvėpimą, „Rožės vardą“ parašiau tik per dvejus metus dėl paprastos priežasties — nereikėjo rinkti medžiagos apie Viduramžius. Kaip minėjau, mano daktaro disertacija buvo apie viduramžių estetiką, ir vėliau atsidėjau tolimesnėms Viduramžių studijoms. Daug metų lankiau romėniškuosius vienuolynus, gotikines katedras ir t. t. Nusprendęs rašyti romaną tarsi atidariau didelę spintą, į kurią dešimtmečiais kroviau dokumentus apie Viduramžius. Visa medžiaga buvo man po nosimi, tereikėjo atrinkti tai, kas naudinga. Vėlesnių mano romanų situacija buvo kitokia (nors pasirinkau temas todėl, kad su jomis jau buvau šiek tiek susipažinęs). Todėl kitų romanų rašymas užtruko ilgiau — aštuoneri metai „Fuko švytuoklei“, po šešerius „Vakarykštės dienos salai“ ir „Baudolinui“. Tik ketverius metus dirbau ties romanu „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes jame rašiau apie savo vaikystės skaitinius 1930 ir 1940 m., tad galėjau panaudoti daug senos medžiagos, sukauptos namuose, — komiksus, muzikos įrašus, žurnalus ir laikraščius — trumpai tariant, visą savo atminimų, nostalgijos ir niekučių kolekciją.

    (vert. S. B.)

  • Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

    keltis-anksti

    Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

    Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

    Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

    Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

    Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

    Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

    Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

    Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

    Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

    Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

    Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

    Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

    Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

    Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

    Taigi patarimai būtų tokie:

    • išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
    • keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
    • pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
    • rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
    • pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
    • kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.
  • Grafomanų bėda: per mažai rašo

    sandra-1998

    Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.

    Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.

    Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!

    Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.

    Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.

    Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.

    Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.

    Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.

    Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…

  • Kritikai žino

    dionisas

    Kas yra literatūros kritika? Klausimas vertas atskiros konferencijos. Vienas iš pranešimų tokioje konferencijoje galėtų būti: Kuo skiriasi kritika nuo reklamos? Kitas: Kaip nešališkai rašyti apžvalgas, jei pažįstu visus knygų autorius? Būtų nuostabu, jei galėtume į šią konferenciją pakviesti užsienio viešnią, kuri papasakotų kaip NY Review of Books atrenka recenzentus:

    Book Review redaktoriai atrenka, kurias knygas mes norėtume apžvelgti ir tada randame apžvalgininkus, kurie galėtų apie jas parašyti. Apžvelgiame visus žanrus, nors visgi mūsų leidinys atspindi redaktorių ir The New York Times skaitytojų skonį. (…) Kiekvienas mūsų redaktorius kas savaitę gauna dirbti su keliomis knygomis. Jie sudaro galimų apžvalgininkų sąrašą ir atneša jį mano pavaduotojui arba man. Tuomet aptariame ir kartais sąrašą papildome. Tuomet nustatome, kokia eilės tvarka susisieksime su apžvalgininkais dėl užsakymo. Kartais pirmasis sąrašo žmogus yra pernelyg užsiėmęs arba turi interesų konfliktą (pažįsta knygos autorių, dirba su tuo pačiu agentu, rašė pagyrimo žodį autoriaus ankstesnei knygai ir t. t.), tad yra atmetamas kaip netinkamas, o mes kreipiamės į sekantį sąraše. Ieškodami apžvalgininkų visuomet dairomės naujų protingų balsų. Kartais juos randame tarp naujų autorių, kartais tai rašytojai iš kitų leidinių, kartais patys žmonės susisiekia su mumis atsiųsdami ištraukas ir aprašymais tų knygų, kurias pageidauja apžvelgti arba kurios yra iš jų ekspertizės srities.“ – 10 THINGS YOU DIDN’T KNOW ABOUT HOW THE NY TIMES BOOK REVIEW WORKS

    Būna ir taip. Galima gi pasvajoti. O kol kas – realybė. Susidėjo, štai, krūvon jau trys panašūs atvejai, keturios didelio kritikų dėmesio sulaukusios knygos, kurias vertintojai garbina už tai, kad… jos yra nesuprantamos ne tik skaitytojams, kritikams, bet ir patiems autoriams. Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Man tai ne. Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinot, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

    1 atvejis: LALAGĖ

    „Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A. J. džiugiai atsakęs: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas „Suokalbis“ pažįsta A. J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.  2012/01/16

    Išganymas po Lalagės

    2 atvejis: DU KOANAI

    „Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

    Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

    Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

    Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs. 2014/01/24

    Intelektualus malonumas

    3 atvejis: NAVAKAS

    Apie Navaką leiskite pasakyti Milano Kunderos žodžiais (iš knygos „Les testaments trahis“ – „Išduotas paveldas“): …sécheresse du coeur dissimulée derriere le style débordant de sentiments… — Po perkrautu sentimentais stiliumi slepiasi širdies sausra.

    „Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams,“ — teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

    Visgi ši apžvalga – atviras šio šedevro šlovinimas. Net jei autorės galvoje ir buvo kilęs klausimas „o kas iš to?“ — jis lengvai nustumtas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Baaaikit, nemanaaau. „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“ — Lengva dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti… 2016/12/16

    Kritikai žino

     

  • Dylanas ir Nobelis

    dylanas-raso

    Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

    dylanas-franzen

    Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

    dylanas-knausgaard

    Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

    Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

    Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.

  • Jeanette Winterson žiema

    zibintas

    Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

    Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

    Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

    Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

    Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

    Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

    Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

    Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

    Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

    Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

    (Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

    Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

    Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

    Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

    Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

    Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

    (2016 m. gegužė)

    * Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.