skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Du miestai ir vienas likimas

    O, kaip man patinka nukainuotų knygų stalas knygynuose! Ten atsiduria labai geri dalykai už labai gerą kainą. Kaina gėdingai maža, bet knyga juk ne prostitutė, jai nereikia savo vertės matuoti pinigine išraiška. Adamo Zagajewskio esė rinkinys „Du miestai“ — už pusantro euro — už tiek jau ne visur ir kavos puodelį gausi. O knyga nuostabi nuo viršelio iki viršelio.

    „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos (…) tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo — kaip įprasta sakyti — mažoji tėvynė“, — tokius žodžius radau ant galinio viršelio ir tapo aišku, kad šitos knygos iš rankų jau nepaleisiu, mano daiktas, mano.

    Tiesą sakant, nežinau, ar esu benamė, nors šiandien visgi priskirčiau save tiems, kurie negali įvardinti savo mažosios tėvynės, tik didžiają. Kaip tik mąstau ta tema: ar esu benamė dėl to, kad pati pasirinkau, ar tiesiog mane ištiko benamės likimas? Greičiausiai antrasis dalykas. Savo namus turėti aš noriu, o jeigu noriu — kodėl neturiu? (Todėl, kad neseniai supratau, ko noriu?)

    Panaršiusi po internetą radau, kaip A. Zagajewskio knygą pristatė Lietuvoje. Nelabai pristatė. Nelabai iš tos pusės, kuria jis stipriausias man pasirodė. Taip, jo apmąstymai yra „egzistenciniai ir metafiziniai“. Bet dar daugiau — politiniai. Pačia geriausia prasme. Skaitydama jutau — ir mane tai vertė apmąstyti — autoriaus introvertišką žvilgsnį į kūrėjo ir pasaulio santykį. Menas ir santvarka. Santvarka ir tiesa, nuoširdumas sau. Pasakojimas apie tai, kaip kūrėjas pasijunta, kai sistema, kurioje jis išmokęs gyventi ir kurti (!) griūva, man yra brangiausias šiame rinkinyje. Tokio pobūdžio pasakojimus kol kas daugiausia girdime iš kaimynų likimo brolių, bet ne iš lietuvių. O jei lietuviai ir pasakoja, tai su užtemimais ir nutylėjimais, slysdami į egzistencijas ir metafizikas, kad tik nereikėtų savęs pačių atsiprašyti už melą.

    Diskusijų apie tai ši knyga Lietuvoje nesukėlė ir turbūt negalėjo sukelti, nes autorius ne lietuvis. Tai, kas vyksta už sienos, yra ne mūsų bėdos, ne mūsų ir gėdos. Galime gūžtelti pečiais ir toliau kalbėtis (kiekvienas apie save patį) lyg niekur nieko. Lietuviška eseistika tokia egocentriška, kad, pasirodo, sunku tai net paaiškinti užsieniečiui. Šių metų vasario mėnesio „Litmenyje“ perskaičiau: „Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.“ (Vakarė Smaleckaitė) Gal man irgi padėtų tokia aiškinamoji knyga, nes turiu savotišką nuomonę, kas yra esė žanras, ir ją susidariau skaitydama ne lietuvių autorius.

    Grįžtant prie A. Zagajewskio tekstų: dar vienas trinktelėjo per galvą — apie Baczynskį. Pasirodo, mano mylima Wislawa Szymborska yra parašiusi eilėraštį „Baltą dieną“:

    „Tas eilėraštis jau buvo analizuotas ir atkreiptas dėmesys, kad autorė meistriškai vartoja tariamąją nuosaką, dėl kurios susiduriame su visiškai hipotetine situacija: Krzysztofas Kamilis Baczynskis, nepaprastai talentingas jaunas poetas (mirė vos 23 metų), žuvo pačiomis pirmomis Varšuvos sukilimo dienomis, 1944 metų rugpjūtį.

    Lenkijoje Baczynskis yra legendinė figūra. Priklauso jaunų mirusiųjų didvyrių panteonui. Jo eilėraščiai leidžiami didžiuliais tiražais; Szymborskos eilėraštyje šis jaunutis miręs poetas virsta šešiasdešimties metų literatu, truputį žilstelėjusiu, truputį pliktelėjusiu, pačiu paprasčiausiu. Vienintelis nepaprastas dalykas yra tas, kad tas literatas — gyvas. Ir būtent tai, kad gyvybė mūsų nestebina, stebina Szymborskos eilėraštyje.“

    Apie ką jūs dabar pagalvojot? Aš tai, aišku, apie Vytautą Mačernį. Staiga pamačiau jį Rašytojų sąjungos bare. Šiemet jam sukaktų 97 metai, tad kažin, ar lankytųsi literatūros fiestose, jei būtų gyvas. Bet jei būtų gyvas sovietmečiu? Hipotetiškai?

    Savo esė A. Zagajewskis pasakoja apie sovietinių lenkų rašytojų gyvenimo užkulisius, valgyklą, meniu… Apie kovą dėl statuso, pavydus, genijų našles… Baisu pagalvot, jei Mačernis būtų tapęs koloborantu. Bet ne: „Baczynskis [= Mačernis] buvo dievų išrinktasis, žuvo jaunas. Jis tęsia mitinę egzistenciją mūsų vaizduotėje. Wislawa Szymborska lėmė, kad nesantis poetas akimirkai apsirengė prastą kompromisų, kuriuos priėmė jo nelaimingesni vienmečiai, apdarą. Paprastumo pelenai apibėrė angelo sparnus.“

    Galime būti realistai ir pesimistai, bet galime leisti sau manyti kitaip: „… galbūt Baczynskis [= Mačernis], jeigu vokiečio kulka būtų nuskriejusi kita trajektorija, būtų buvęs išdidus, drąsus ir tyras vidujai; galbūt neitų į jokius kompromisus ir galbūt to nesimatytų jo tauriame, nesunaikintame, o tiktai laiko išraižytame veide.“

    Ale kai perskaitai šitą sakinį, supranti jo potekstę: tai ironija. Likimas parodo savo prielankumą nebent nužudydamas tave, neleisdamas išbandyti tavo „vidinio tyrumo“ nepakeliama užduotimi. Mitinė egzistencija mūsų vaizduotėje. Taigis.

    Pusantro euro, vaikai, pusantro.

     

     

  • Totali vienatvė tarp knygų

    Totali vienatvė yra dar vienas mitas apie rašytojus. Prisiminiau apie tai, radusi tokią pastraipą, kurią parašė puikioji filosofė Hannah Arendt (o aš išverčiau):

    „Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo plotme, tuo tarpu vienatvė paliečia žmogaus gyvenimą kaip visumą. Kaip ir visos tironijos, totalitarinė valdžia išties negalėtų egzistuoti nesunaikinusi viešosios gyvenimo plotmės, t. y. izoliuodama žmones, ji negali nesunaikinti jų politinių pajėgų. Tačiau kaip valdymo forma totalitarinis dominavimas yra naujas tuo, kad vien izoliacija nepasitenkina ir taip pat imasi naikinti privatų gyvenimą. Totalitarizmo pagrindas yra vienatvė, visiškas susvetimėjimo su pasauliu pojūtis, o tai viena radikaliausių ir labiausiai desperatiškų žmogaus patirčių.“ (Iš Hannah Arendt „Origins“.)

    Kai prieš dešimt metų atsidėjau vien rašymui, dar nežinojau, ką tai reiškia dirbti rašytoja. Dabar šiek tiek numanau. Nes parašiau ir išleidau keturias knygas ir daug straipsnių. Nes prisistatau kaip rašytoja. Nes nuorodos į mūsų profesijas palengvina navigavimą tarp vardų ir pavardžių, kurios kartais nieko nepasako apie žmogaus tipą. O mums reikia ir tipų, ir stereotipų… Bet šįkart ne apie tai.

    Apie vienatvę. Vienas iš interviu (nuoroda) su manimi vadinosi „Rašymas, vienatvė ir knygos“. Rašytojui reikalinga vienatvė tarp knygų. Viename filme, kuriame pats save vaidina prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, jis ištaria tai, kuo turbūt tiki: „Tam, kad rašytum, reikia būti vienam ir labai nuobodžiauti“. Pridurčiau: tarp knygų. Net ir filme šis žmogus, tapęs įkaitu groteskiškoje situacijoje, paprašo ne tik maisto, bet ir skaitalo. Jam duoda skaitytą knygutę, kurią filmo veiksmo metu jis perskaito dar kelis kartus.

    Esu ne sykį save pagavusi: mano geriausi intelektiniai draugai yra knygose. Bet tai turbūt tas pats, kas turėti įsivaizduojamus draugus ir su jais švęsti savo gimtadienius. Išties vaizdelis juk toks, kokį jį nupasakotų bet kuris rašytojo(s) katinas: „Jėzus, tu per dienas sėdi ir žiūri į tą stačiakampį popierinį daiktą… Na, bet jeigu jau taip ramiai sėdi, aš ant tavo kelių galiu pamiegoti.“ Katinui bent tokia nauda. (Todėl katinai mėgsta šiltas rašytojas.)

    Bet kodėl, kodėl draugai tik knygose? Nors ir dingteli taip, su tokia padėtimi nesusitaikau. Manau, tai nesąmonė. Taip, dalis rašytojų yra sąžiningi, tikri, auentiški marginalai, ir nieko čia nepakeisi. Bet didelė, jei ne didžioji, dalis yra žmonės, siekiantys paprastų laimės ingredientų: skanaus ir sotaus maisto, geros kompanijos, draugiško sutuoktinio, sveikų ir protingų vaikų, šuns ar katės namuose, kad jauku būtų prie — galbūt — židinio vakarais, šeimos švenčių, tėvų, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie daug ką, jeigu ne viską, draugų, su kuriais būtų jauku ir patylėti… Sveikatos rašytojai nori. Sėkmės. Visuomenės ar bent jau kolegų rato pripažinimo, kad yra reikalingi, kad dirba gerai, kad verta stengtis toliau. Kur šioje lygtyje vienatvė?

    Vienatvė, kai dirbi. O dirba rašytojai, jei tik jiems leidžia gyvenimo aplinkybės, kuo ilgesnę darbo dieną ir pageidautina be stebėtojų ar trukdytojų (net katinai ir šunys kartais išprašomi, jau nekalbant apie kūdikius ir senelius). Rašant išties reikia vienatvės. Bet po rašymo… Išnirti iš sunkaus, emociškai išsunkusio seanso ir suvokti, kad išgalvotas pasaulis buvo pilnesnis, įdomesnis, personažų pokalbiai intrigavo labiau negu aplinkinių? Suvokti, kad neturi kam palikti savo katino, kai išvažiuoji į susitikimą su rašytojais Klaipėdoje? Suvokti, kad neturi su kuo nei pasidžiaugti, nei kam pasiskųsti? Tai siaubinga.

    D. F. Wallace gerai pasakė, kad rašytojai yra žmonės, kuriuose kažkaip turi sugyventi du nesuderinami dalykai: mizantropija (pasibjaurėjimas žmonėmis) ir noras, kad žmonės tave mylėtų. Manyčiau, dar labiau komplikuota, kai jauti, jog žmogus tau yra pats įdomiausias rašymo objektas ir tuo pat metu jis kelia pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą. (Todėl žodis „žmogiškumas“ gali būti dviprasmiškas.) Tuomet, galima sakyti, esi kaip tarakonas: tuo pat metu nori įlįsti žmogui į ausį, ir be galo ilgai valytis kojeles ir ūsus, nes tau šlykštus tas kvapas, kuris dabar prie tavęs prilipo. (Neišgalvoju: esu girdėjusi, kad tarakonai labai šlykštisi žmonėmis, bent jau atrodo iš to noro mus nusivalyti.)

    Taigi rašymui reikia vienatvės (tarp knygų), o rašytojui ar rašytojai — ne, jos nereikia. Niekam nereikia. Žmogus yra bendruomeninis padaras (zoon politikon). Žmogus gimsta kitų apsuptyje. Žmogų augina visas kaimas. Žmogus visus svarbiausius savo gyvenimo momentus švenčia su bendruomene. Žmogus miršta ir yra išlydimas bendruomenės. Antraip jis jaučiasi (net ir miręs) ne kaip žmogus. O jei rimtai, mes, išlydintieji negerai jaustumės, palikę kitą žmogų numirti vienatvėje. Nes tai reikštų, jog ir save tokiam galui pasmerkiame.

    Taip jau atsitiko, kad dešimt metų praleidau su žmogumi, kuris kažkodėl buvo įsitikinęs ir bandė mane įtikinti, kad kaip rašytoja turiu susitaikyti su savo vienatve, ir daug darė, kad jos mano gyvenime būtų daugiau. Galiausiai paprašiau, kad liautųsi man aiškinęs, kaip turi gyventi rašytoja ir kokie mes, rašytojai, esame žmonės. (Šiuo metu mes išsiskyrę.)

    Stephenas Kingas ragina: nepastatyk rašomojo stalo kambario viduryje! Viduryje — ne rašymas, o gyvenimas. Rašymas — tai šalutinis produktas, gimęs ne iš vienatvės, o iš gyvenimo žmonėse, konflikte su žmonėmis, o kartais gal ir dėl žmonių.

  • Genijus: nešerti ir neglostyti

    Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

    Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

    Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

    Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

    Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

    „Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

    Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

    Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

    Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

    Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

    Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

    Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

    Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Žengiant apkabinti

    Mistikė Simone Weil savo draugui iš kito kontinento rašė: „Mylėkime atstumą, kuris nuaustas draugystės gijomis, nes tie, kurie vienas kito nemyli, nebūna išskirti.“ Weil suprato meilę kaip erdvę, kuri užpildo ir nuspalvina atstumą tarp jos ir draugo. Net kai tas draugas peržengia namų slenkstį, kai kas išlieka neįmanomai tolima: žengi apkabinti, o tavo rankos apsiveja paslaptį, apsiveja nežinomybę, apsiveja tai, ko negali turėti. Tolimybė įsiskverbia netgi į artimiausius. Galiausiai juk mes vargiai pažįstame savo pačių gelmes.

    Tai trumputė ištrauka iš Rebeccos Solnit esė knygos „A Field Guide to Getting Lost“, kurią šiuo metu lėtai su pasimėgavimu skaitau. Kai pirkau ją Paviljono knygų savaitgalio mugėje iš Eureka! stendo, šnektelėjome su pardavėju B., kuris, regis, neparduoda to, ko pats neperskaito. Abu žinojome kitas šios autorės knygas, bet prisipažinau, kad nesu nieko skaičiusi, ir jau per dažnai matau jos pavardę, pasižadėjau ką nors įsigyti. (Perku iš knygynų tam, kad jie gyvuotų. Juos reikia remti.)

    Pavadinimas man pasirodė tinkamas progai — gidas pasimetusiems — arba: patarimai, kaip pasiklysti — arba: klaidžiojimų žemėlapis. Lietuviškai ši knyga kažin ar bus išversta, kaip ir daugelis tų, kuriose apstu citatų, nuorodų, pokalbių su kitais tekstais ir kontekstais. Bet tiems, kurie jaučiasi gyveną pasauliniame kontekste, reikia tokių laimingų sutapimų, kaip šis: pamačiau knygą originalo kalba, griebiau ir sumokėjau.

    — Apie ką ji? — paklausė mano draugė, B. bendradarbė.

    — Apie nieką! — atsakėme duetu ir nusijuokėme.

    Nes esė paprastai apie nieką. Bet kai kurios eseistinės knygos dėl to ne mažiau nuostabios, nes jų struktūra aiški ir laisva, temos nuosekliai išvystytos, autorių kalbėjimas įtaigus ir nuoširdus. Tai reikia suuosti iš biografijos, iš viršelio panašiai, kaip perkant vyną, iš etiketės, pagaliau — iš pavadinimo.

    Įsiminusios esė knygos, su kuriomis vėl norėčiau pagyventi, — Williamo H. Gasso „On Being Blue“ (apie mėlynumą ir liūdesį, ir kalbą, ir nieką), Saulo Framptono „When I Am Playing with My Cat, How Do I Know She Is Not Playing with Me?“ (apie Michelį de Montaigne’į), Kenya Hara „White“ (apie japonų baltos spalvos suvokimą, apie popierių), Octavio Paz „The Double Flame: Love and Eroticism“ (seno žmogaus mintys apie poeziją ir meilę), Roberto Calasso „The Art of the Publisher“ (apie knygų leidybos reiškinius) ir dedu daugtaškį.

    Šiais metais nusipirkau daugiau knygų negu perskaičiau. Buvau išsigandusi, kad neteksiu savo dešimties metų rinktos bibliotekos, bet didžiąją dalį atgavau. Kai kurias knygas praradau, bet jas prisimenu, todėl — tai ne visam.

    Šiais metais atradau talentų kituose. Atgavau pasitikėjimą savo socialumu. Parašiau publicistinių straipsnių ir esė. Daug puslapių dienoraščio, kuris man padėjo išgyventi. Šiek tiek eilių, kuriose užspęsta nuotaika. Sutikau naujų mokytojų. Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Šokau ir gėriau vyną. Numiriau ir prisikėliau. Žengiau apkabinti pasaulį tarsi tolimą draugą. Apsivijau rankomis tuštumą, paslaptį, nežinomybę. Tai, ko negaliu turėti.

    Gerų naujų metų! Susitikime tekstuose, dirbtuvėse ir bibliotekose su katėmis, šunimis ir knygų žiurkėmis!

    Sandra