skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Būkime ne gėlės, o žmonės!

    Moterys nudirba tris ketvirtadalius namų ruošos darbų. Moterys augina vaikus, karšina senelius, prižiūri namų augintinius. Moterys daro karjerą ne prasčiau už vyrus. Moterys išlieka gražios ir pasitempusios. Moterys daugiausia skaito, moterys daugiausia rašo. Moterys aktyviausiai lanko užsiėmimus, paskaitas, konferencijas. Moterys domisi edukacija ir pačios moko. Moterys vis aktyviau dalyvauja politikoje… Ar galite man paaiškinti, kodėl dauguma moterų nepalaiko moterų?

    Man tik vienas dalykas į galvą ateina: edukacija. Moterys daug dirba, jos nuolat užsiėmusios, nuolat sukasi tarp puodų, popierių, žmonių. Jos mokosi visko, kad tik neatsiliktų nuo vyrų, laikydamos neretai ir visus keturis namų kampus. Bet jos neturi laiko sau pačioms – moterims. Svarbiausius politinius klausimus jos palieka… vyrams. Vyrai nusprendžia už jas, kaip jos turi gyventi, kiek jos turi išvežti, kada jos turi sustoti. Moterys turi balsą, bet nepanaudoja.

    Vienas stipriausių įrankių ar netgi ginklų – balsas. Kalbėti galima įvairiai. Galima užšokti ant bačkos ir rėkti. Galima parašyti labai aiškų ir įkvepiantį straipsnį. Galima sukurti įstatymą su labai tiksliais nenuginčijamais argumentais ir faktais. Bet stipriausias balso panaudojimas – menas.

    Kūrinys mus veikia visais lygmenimis. Mes juokiamės, verkiame ir suprantame, ką jaučia kitas žmogus. Mes pajuntame perduodamą mums žinią. Mes tampame tikri dėl to, kad problema svarbi ir skausminga, nes jaučiame tą patį skausmą, patirdami kūrinį.

    Galima parašyti dešimt gerų publicistinių straipsnių, bet jie nublanks prieš vieną stiprią novelę. O dar geriau – kino novelę.

    Sėdėdama „Baltojo kaspino“ festivalio filmo peržiūroje aš puikiai suvokiau, kad matau filmą, kuris turi labai tikslią žinutę ir tikslinę auditoriją. Kai kas pavadintų tai propaganda. Kai kas galbūt – ideologijos iliustracija. Tai išties panašu į užsakytą kūrinį, todėl pradžioje žiūrėjau su skeptiška šypsena. Tačiau po dvidešimties minučių pamiršau šypsotis. Dar po valandos – verkiau. Visiškai aiškiai suvokiau, kad buvo paspausti mano sentimentų mygtukai, ir visgi mano ašaros buvo tikros. Nes tos problemos, kurias taip gan schematiškai pradžioje rodė kino kūrėjai, buvo tikros ir priminė man manąsias.

    Nežinau, kaip priversti žiūrovą ateiti iki kino salės, kaip priversti jį pamatyti pirmas dvidešimt minučių, jeigu tai būtų transliacija per televiziją, bet akivaizdu, kad menas paveikia daug stipriau, negu politikų diskusijos. Ypač jei jose minimas feminizmas.

    Argi galiu būti ne feministė? Iki kaulų čiulpų, nuo pat vaikų darželio laikų ir per visą savo gyvenimą? Seniau daug ko nesuprasdavau, ypač vyrų elgesio su manimi, požiūrio į tai, ką darau, pastabų apie tai, kad mano vykę darbai yra „vyriški“, o nevykę priskiriami silpnam „moteriškumui“. Nors vis dar sunku save mylėti, bet kaltinti dėl to savo tėvus, auklėjimą, aplinką jau per vėlu.

    Svarbiau kas kita: ką mes galime padaryti dabar? Ir mano atsakymas, kolegės, yra toks: šviestis per kultūrą. Kalbėtis per meną. Būti visuomeniškai ir politiškai aktyviomis kūrėjomis, neužsimerkti ir keisti savo aplinką, pradedant nuo savęs.

    Kūryboje yra svarbu ir autorės saviraiška, ir meninė vertė, ir pramoga, ir komercija. Bet visa tai beprasmiška, jeigu kūryba nekalba apie tai, kuo mes gyvename šiandien, šalyje, kurios tris iš keturių kampų laiko moterys. Mes turime kalbėti apie moteris. Turime keisti moterų požiūrį į savo vaidmenį sociume.

    Mes turime padėti vienos kitoms, turime remti viena kitą, net jeigu nesutinkame, turime išklausyti, kalbėtis, keistis argumentais. Mes turime būti tokios, kokios iš esmės ir esame, tik pamirštame tai – išmintingos ir veiklios, piktos ir ambicingos, norinčios ir galinčios keisti pasaulį. Nereikia laukti, kol mus įgalins vyrai. Mes jau esam galingos.

    Todėl sakau: būkime ne gėlės, o žmonės – nelaukime, kol mumis pasirūpins! Rūpinkimės viena kita ir savimi.

    (Viršuje nuotr. Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės.)

  • Turtuolė, žiūrinti į savo knygų spintą

    Išėjau iš darbo ir į klausimą, tai kokie dabar planai, atsakau: rašyti romaną. Nesitikėjau, kiek kartų ir iš ko išgirsiu klausimą, tai iš ko tu gyvensi?

    Gerai, tu esi rašytoja, tai mes suprantame. Taip, akivaizdu, kad privalai kurti, antraip turėsi vadintis „buvusi rašytoja“. Na, taip, kūryba yra gyvenimo prioritetas, bet… Juk negali gyventi iš to, ką rašai? Už straipsnius gausi honorarus? Tu rimtai? Daug rašysi? Kiek gi ten moka, tu nejuokauk…

    Žmonės žiūri į mane su ta ironija, kurią mačiau kadaise, kai tik pradėjau rašyti. Stebiuosi, kad mano mama „atsivertė“ ir jau klausia, ne ką dirbi, o ką dabar rašai, ir sunerimsta, jeigu tuo neužsiimu. Dabar, išleidusi keturias knygas, vėl matau kitų abejonę savo apsisprendimu. (Taip, tai absurdas, todėl rimtai nepriimu.) Kad jūs žinotumėt (nors turbūt žinote), kiek žmonių linki mesti savo svajonių darbą ir siekti rimto uždarbio!

    Kai išleidi knygą – žvilgsnis ir veido išraiška kardinaliai pasikeičia. Atsiranda keista pagarba, aukštinimas, sutaurinimas, kurio visai nesijauti nusipelnęs. Juk nieko tokio nepadarei, tik parašei ir išleidai romaną. Ne, tavęs klausinėja, ką mąstai apie pasaulio santvarką, apie gyvenimą, apie etiką. Tu tampi lyg ir moraliniu autoritetu. Tau ant kaktos primatuoja „tautos sąžinės“ etiketę, bet kur jau ten lips. Būtų baisu, jeigu priliptų.

    Gerai, metas papasakoti, kaip ir iš ko gyvena rašytojai.

    Visų pirma – atsidėdamas bet kuriai meno rūšiai turi šį bei tą paaukoti. Savo laiką – be šito niekaip. Neatversi pasauliui savo talento, jeigu neužsiimsi kūryba milijoną dienų. Atsisėdęs prie balto lapo, parašęs pirmą tūkstantį puslapių (taip, tūkstantį), jau galėsi klausti savęs, ar tai mano sritis, ar teisingu keliu einu. Ir niekada nežinosi tiksliai.

    Amžinai abejoti – tai antroji auka. Niekada, niekada nežinosi, ar tai, ką sukūrei yra vertinga. Dažnai išgirstu klausimą (arba teiginį): juk X tai jau tikrai pripažintas menininkas, juk romanas tapo bestseleriu? Na, kad tapo bestseleriu – tai vienintelis tikras dalykas. Šlovė, dėmesys, pripažinimas – laikinas džiaugsmas. Kitą rytą sėdi prie balto lapo ir nežinai, ką daryti toliau. Kitas romanas – terra incognita, o tu ir vėl plauki, vėjo nešamas, nežinia kur. Nebent pasiduodi gerbėjų gravitacijos jėgai ir kepi tai, ką jie nori valgyti… Užuojauta.

    Kai ko nespėsi – nukentės asmeninis gyvenimas. Trečioji auka. Man taip susidėliojo, kad neturėsiu vaikų ir neturėsiu savo namų (nuosavybės). Turėjau su tuo susitaikyti, dar tebesitaikau. Nes trauka gyventi „kaip visi“ yra siaubingai stipri ir skaudinanti. Jei turėčiau vaikų, mano skausmas būtų kitas – negalėčiau skirti jiems viso savo laiko, visos savo širdies. Vaikai daugeliui šiuolaikinių, stiprių, veiklių moterų padovanoja kaltės jausmą, tad rašytoja nėra išimtis.

    Nukentės ir tavo mylimieji. Reikės daug atjautos ir supratimo iš jų. Ne visiems bus pakeliami tavo jausmų „linksmieji kalneliai“, tavo nuolatinis laiko aukojimas ne darbui, iš kurio pragyventum, ne namo statybai, ne vaikų auklėjimui, ne atstogoms… O jeigu tapsi visur matomu veidu, nukentės ne tik tavo, bet ir artimųjų privatumas.

    Nenorėsi būti našta artimiesiems, bet būsi. Iš ko gyvensi?

    Kartais publikuosi savo kūrybą (mažos pajamos, bet čia svarbiau yra nesustoti, išlikti gyvu kūrėju). Rašysi publicistiką kultūriniuose leidiniuose ir ne tik. Užsiimsi edukacija. Dalyvausi projektuose, kur reikia rašytojo. Kursi tekstus teatrui, kinui, vizualiems menams ir kt. (kur tik jauti patraukimą). Kursi tinklaraštį – iš jo gal neuždirbsi, bet tai bus tavo vizitinė kortelė. Tapsi ekspertu – gal literatūros, gal kitos srities – ir apie tai rašysi. Kartais įsidarbinsi ten, kur nereikia didelės kompetencijos – galbūt aptarnavimo srityje – arba kur reikia didelės kompetencijos – tapsi valstybės tarnautoju, fondo darbuotoju. Kartais gausi kūrėjo stipendiją. Kartais, jei pasiseks, apdovanojimus ir prizus, kurie turi piniginę išraišką (su tuo visuomet kolegas labiausiai ir sveikinu). Jei tavo knygas nusipirks bibliotekos, žmonės skolinsis jas, o LATGA mokės tau už knygų panaudą.

    Štai kiek šaltinių. Aišku, tave nuolat lydės nerimas dėl ateities. Jei esi frylanceris, šito neišvengsi. Kaip dėl pensijos? Pamiršk, sakau sau, rašytojai neišeina į pensiją. Mes pasensime, išprotėsime, ir vis tiek rašysime. Per pilnatį kankinsime redakcijas ir publiką savo tekstais. Toks bus mūsų kerštas už tai, kad kultūra niekaip netampa valstybės prioritetu.

    Turėti mažiau, išgyventi kukliau maitinantis, pigiau rengiantis, bet išlaikant orumą, nekrentant veidu į purvą – tai ir lengva, ir sunku. Man padeda tai, kad vis prisimenu depresyvius turtuolius, kurie važiuoja į Indiją ir ten iškeičia auksą į vienspalvį skudurą ir proto ramybę, aukcionų triukšmą į bambukų giraitės tylą, gurmanišką vakarienę penkių žvaigždučių restorane į ryžių dubenėlį iš valstietės rankų.

    Išeities tašku pasirinkusi budistinį neprisirišimą prie laikinų vertybių, jaučiuosi fantastiškai turtinga, žiūrėdama į savo knygų spintą. Neklauskite, iš ko aš nuo šiol gyvensiu. Mane tos knygos maitins, kaip ponas Dievas savo dangiškuosius paukštelius, kurie nei sėja, nei pjauna, o vis tiek pasauliui yra reikalingi.

  • Vieno romano rašytojų šalis

    Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.

    Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.

    Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.

    Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.

    Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.

    (Tai mano atsakymas į trečiąjį „Šimtmečio anketos“ klausimą. Visi atsakymai publikuoti almanache „Metai“, 8-9/2018.)

     

  • Rašymas medžių laike

    Žiūrėdama „time lapse“ būdu filmuotą klipą apie audras su žaibais, nustebau, kiek daug danguje veržlaus veiksmo, kurį retai suvokiame kaip staigų, išties žaibišką. Audra artėja taip lėtai, kad galime nuo jos pabėgti, pasislėpti pastogėje, automobiliu ar traukiniu nuvažiuoti į šalį, lenktyniaujame su debesimis. Pagreitinus vaizdą, tampa aišku, kad dangaus paklodės ne šiaip sau banguoja, jos čiumpa ir ryja visa tarsi gyvūnai, grobuonys. O žaibai ne šiaip sau blykščioja – ištisai šviečia, tik toji šviesa netolygi, mirkčiojanti taip, tarsi elektros srovė būtų nepastovi.

    Taip dangų mato medžiai, pamaniau. Tik medžiai niekur nuo dangaus pabėgti negali. Jų gyvenimas ilgas – ne dešimtmečiais, o šimtmečiais skaičiuojamas. Tai gal ir jų žvilgsnis į dangų kitoks? Juk jie gyvena kito greičio laike. Tai labai lėtas laikas.

    Šią vasarą bandžiau vėl sugrįžti į lėto laiko būseną – o tai yra knygų skaitymo būsena. Jei daug skaitote internete, jūsų socialinis gyvenimas intensyvus, nuolat esate šurmulyje, tarp žmonių, ir pernelyg daug triukšmo jūsų galvos eteryje, kad galėtumėte anksti rytais ar vakarais leisti sau valandžiukę „patinginiauti“ su knyga, turbūt pastebite, kad gebėjimas skaityti lėtai ir ilgai, menksta.

    Net kalbėjome apie tai su vienu poetu: jis svajoja prisėsti prie Thomo Manno „Užburto kalno“ vien tam, kad neprarastų įgūdžio skaityti mūsų laikams neįprastai ilgo teksto. Esu skaičiusi šios knygos vieną skyrių – man pasirodė groteskiškai ilgas pasakojimas, kaip jaunuolis per pūgą pasiklysta kalnuose; verta vien tai perskaityti, kad suvoktum, kaip kinta ne tik mūsų skaitymo, bet ir rašymo tempai.

    Mes, rašytojai, sąmoningai stengiamės išlaikyti lėtąjį skaitymą. O kaip skaitytojai? Juk negalima reikalauti, kad jie tyčia stengtųsi neprarasti įgūdžio mūsų kūrinius skaityti. Jei laiko greitis keičiasi, nieko nepadarysi – skaitytojas keičiasi – rašytojas gali ir nesikeisti, tačiau vis mažės tų, kurie gali priimti tai, kas parašyta. Ir literatūra, tokia, kokią ją žinome dabar, taps nišiniu dalyku, „klasika“ – taip, kaip gan siauram ratui vis dar kuriama ir atliekama akademinė muzika.

    Nėra tas pats, ar tavo kūryba gyva, tiesioginė (immediate), ar iškart muziejinė. Nemažai literatūros kūrėjų prisitaikė prie pakitusio tempo, ėmė rašyti „kinematografiškai“ – ir ne tarkovskiškai, o holivudiškai.

    Šįryt (sekmadienis, visi ilgai miega) skaitydama Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ pirmųjų trijų dalių (lietuviškai daugiau nėra išversta) tomą, svarsčiau apie tai, kokiam kiekiui žmonių jau ir šis leidinys atrodytų milžiniškos apimties, nors išties Proustas paliko mums šešiskart didesnės apimties darbą. Ir jo kalba yra medžių kalba – neskubri ir kruopšti, tai elegantiški akylo ir pedantiško gyvenimo stebėtojo užrašai. Skaitau ir jaučiu: ne mano laikmetis, ne mano laiko greitis.

    Iškart prisimeni nūdienos autorių, kurį lygina su Proustu: Karlą Ovę Knausgaardą su jo šešiatomiu. Tai panašios apimties kūrinys, tačiau skaitymo greitis jau kitas. Labai įdomu juos lyginti – štai mums laikų veidrodis. Tarp šių autorių maždaug šimtmetis, o kaip laiko greitis pasikeitė.

    Vienas antropologas pasakė: gyvename perkaitimo laikais, viskas vyksta per greit.

    Tad atsivėsinimui norisi visgi skaityti lėtuosius tekstus. Ir ne tik skaityti, bet ir rašyti. Gyvenimo tempas neleidžia… Maža ko jis neleidžia! Net medituoti lotoso pozoje atsisėdus yra sunku. Ar kada buvo lengva? Bet visada buvo bepročių, kurie imdavosi stabdyti laiką – sau ir kitiems.

    Rašymas medžių laike: tai galėtų būti šiandienos tikslas. Tegu ir liksime nišiniai. Tegu imsime rengti lėtojo skaitymo seminarus, stovyklas, įkursime sektą… Tas perkaitimas ne į sveikatą – tai kaip kelionė lektuvu, kuri įvyksta per staigiai, kad mūsų sielos spėtų atskirsti iš paskos. Tad sėdame po medžiu ir laukiame, kol pasivys. O kol sėdime – galim rašyti.

     

  • Du miestai ir vienas likimas

    O, kaip man patinka nukainuotų knygų stalas knygynuose! Ten atsiduria labai geri dalykai už labai gerą kainą. Kaina gėdingai maža, bet knyga juk ne prostitutė, jai nereikia savo vertės matuoti pinigine išraiška. Adamo Zagajewskio esė rinkinys „Du miestai“ — už pusantro euro — už tiek jau ne visur ir kavos puodelį gausi. O knyga nuostabi nuo viršelio iki viršelio.

    „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos (…) tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo — kaip įprasta sakyti — mažoji tėvynė“, — tokius žodžius radau ant galinio viršelio ir tapo aišku, kad šitos knygos iš rankų jau nepaleisiu, mano daiktas, mano.

    Tiesą sakant, nežinau, ar esu benamė, nors šiandien visgi priskirčiau save tiems, kurie negali įvardinti savo mažosios tėvynės, tik didžiają. Kaip tik mąstau ta tema: ar esu benamė dėl to, kad pati pasirinkau, ar tiesiog mane ištiko benamės likimas? Greičiausiai antrasis dalykas. Savo namus turėti aš noriu, o jeigu noriu — kodėl neturiu? (Todėl, kad neseniai supratau, ko noriu?)

    Panaršiusi po internetą radau, kaip A. Zagajewskio knygą pristatė Lietuvoje. Nelabai pristatė. Nelabai iš tos pusės, kuria jis stipriausias man pasirodė. Taip, jo apmąstymai yra „egzistenciniai ir metafiziniai“. Bet dar daugiau — politiniai. Pačia geriausia prasme. Skaitydama jutau — ir mane tai vertė apmąstyti — autoriaus introvertišką žvilgsnį į kūrėjo ir pasaulio santykį. Menas ir santvarka. Santvarka ir tiesa, nuoširdumas sau. Pasakojimas apie tai, kaip kūrėjas pasijunta, kai sistema, kurioje jis išmokęs gyventi ir kurti (!) griūva, man yra brangiausias šiame rinkinyje. Tokio pobūdžio pasakojimus kol kas daugiausia girdime iš kaimynų likimo brolių, bet ne iš lietuvių. O jei lietuviai ir pasakoja, tai su užtemimais ir nutylėjimais, slysdami į egzistencijas ir metafizikas, kad tik nereikėtų savęs pačių atsiprašyti už melą.

    Diskusijų apie tai ši knyga Lietuvoje nesukėlė ir turbūt negalėjo sukelti, nes autorius ne lietuvis. Tai, kas vyksta už sienos, yra ne mūsų bėdos, ne mūsų ir gėdos. Galime gūžtelti pečiais ir toliau kalbėtis (kiekvienas apie save patį) lyg niekur nieko. Lietuviška eseistika tokia egocentriška, kad, pasirodo, sunku tai net paaiškinti užsieniečiui. Šių metų vasario mėnesio „Litmenyje“ perskaičiau: „Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.“ (Vakarė Smaleckaitė) Gal man irgi padėtų tokia aiškinamoji knyga, nes turiu savotišką nuomonę, kas yra esė žanras, ir ją susidariau skaitydama ne lietuvių autorius.

    Grįžtant prie A. Zagajewskio tekstų: dar vienas trinktelėjo per galvą — apie Baczynskį. Pasirodo, mano mylima Wislawa Szymborska yra parašiusi eilėraštį „Baltą dieną“:

    „Tas eilėraštis jau buvo analizuotas ir atkreiptas dėmesys, kad autorė meistriškai vartoja tariamąją nuosaką, dėl kurios susiduriame su visiškai hipotetine situacija: Krzysztofas Kamilis Baczynskis, nepaprastai talentingas jaunas poetas (mirė vos 23 metų), žuvo pačiomis pirmomis Varšuvos sukilimo dienomis, 1944 metų rugpjūtį.

    Lenkijoje Baczynskis yra legendinė figūra. Priklauso jaunų mirusiųjų didvyrių panteonui. Jo eilėraščiai leidžiami didžiuliais tiražais; Szymborskos eilėraštyje šis jaunutis miręs poetas virsta šešiasdešimties metų literatu, truputį žilstelėjusiu, truputį pliktelėjusiu, pačiu paprasčiausiu. Vienintelis nepaprastas dalykas yra tas, kad tas literatas — gyvas. Ir būtent tai, kad gyvybė mūsų nestebina, stebina Szymborskos eilėraštyje.“

    Apie ką jūs dabar pagalvojot? Aš tai, aišku, apie Vytautą Mačernį. Staiga pamačiau jį Rašytojų sąjungos bare. Šiemet jam sukaktų 97 metai, tad kažin, ar lankytųsi literatūros fiestose, jei būtų gyvas. Bet jei būtų gyvas sovietmečiu? Hipotetiškai?

    Savo esė A. Zagajewskis pasakoja apie sovietinių lenkų rašytojų gyvenimo užkulisius, valgyklą, meniu… Apie kovą dėl statuso, pavydus, genijų našles… Baisu pagalvot, jei Mačernis būtų tapęs koloborantu. Bet ne: „Baczynskis [= Mačernis] buvo dievų išrinktasis, žuvo jaunas. Jis tęsia mitinę egzistenciją mūsų vaizduotėje. Wislawa Szymborska lėmė, kad nesantis poetas akimirkai apsirengė prastą kompromisų, kuriuos priėmė jo nelaimingesni vienmečiai, apdarą. Paprastumo pelenai apibėrė angelo sparnus.“

    Galime būti realistai ir pesimistai, bet galime leisti sau manyti kitaip: „… galbūt Baczynskis [= Mačernis], jeigu vokiečio kulka būtų nuskriejusi kita trajektorija, būtų buvęs išdidus, drąsus ir tyras vidujai; galbūt neitų į jokius kompromisus ir galbūt to nesimatytų jo tauriame, nesunaikintame, o tiktai laiko išraižytame veide.“

    Ale kai perskaitai šitą sakinį, supranti jo potekstę: tai ironija. Likimas parodo savo prielankumą nebent nužudydamas tave, neleisdamas išbandyti tavo „vidinio tyrumo“ nepakeliama užduotimi. Mitinė egzistencija mūsų vaizduotėje. Taigis.

    Pusantro euro, vaikai, pusantro.