skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Kaip dirbti mažiau?

    Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

    Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

    Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

    Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

    Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

    Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

    Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.

  • Atitrūkę skaitytojai, grįžkite

    Turbūt pastebėjote: knygą lengviau nusipirkti, negu perskaityti. Gražus viršelio dizainas, puikus garsenybės atsiliepimas, draugė rekomendavo, nes jai toji knyga pakeitė pasaulį, naujiena, apie kurią visi kalba, ir jūs turėjote ją įsigyti – visa tai augina krūvelę prie lovos, kuri, užuot džiuginusi akį, graužia sąžinę.

    Kaip skaityti? Ką daryti, jei neberandi laiko skaitymui? Knygų slogutis prie lovos auga, bet puslapiai nevartomi. Kažkas atsitiko. Bet – kas?

    Galbūt padeda knygų iššūkiai. Gal. Nežinau. Man – nepadeda. Bet negaliu skųstis neskaitymu, nors mano knygos irgi susidėlioja į architektūrinius ansamblius, kurie išsibarstę po visus namus. Skaitau nemažai. Leidžiu sau neskaityti. Tada susikaupia aistra skaitymui ir neriu, pasiuntusi visus velniop.

    Matau įvairias akcijas, skaitymo kampelius su klaikiomis iš sudraskytų knygų sukurtomis instaliacijomis, kurios turėtų… paskatinti, įkvėpti, padėti? Nežinau. Man nepadėtų. Mane tai liūdina.

    Tie, kurie rašo, per metus perskaito tikrai daugiau negu dvyliką knygų. Skaitymo aistra yra vienas iš ženklų, kad „tu gali rašyti“. Save pasitikrinti labai paprasta.

    Bet dabar pakalbėkime apie eilinį skaitytoją. Apie žmogų, kuriam skiriu savo kūrinius. Juk literatūros nebūtų be publikos, kuri laukia, skaito, komentuoja, vertina – nebūtinai prizais ir apdovanojimais, šiaip.

    Įsisukus į darbus ir kasdienybės reikalus, pro socialinio tinklo akutes išbyra minutės, valandos, dienos. Nepajunti, kad tavyje nebeliko vietos tekstui, kuris neturi iliustracijos, kuris reikalauja proto įtampos, kuris pajudins tavo emocijas. Ar dar turėsi jėgų? Dažnai poilsiui pasirenkama ne tyla, o dar daugiau triukšmo.

    Skaityti reikia tam, kad palaikytum dvasinę higieną. Skaitymas tai lavinimas – ne tik proto, bet ir emocijų raumens. Tai empatijos treniruoklis. Tai meditacija. Tai pareiga sau. Tai mokykla – aptarimai to, ką išgyveni. Žodžio suteikimas toms gyvenimo sritims, kurios paprastai tyli ir prakalbsta itin garsiai, deja, mūsų psichozių, krizių metu.

    Štai keli patarimai iš mano asmeninės patirties.

    Išmokite skaityti rytais. Neturėkite iliuzijų, kad rasite laiko skaitymui vakarais, po darbo, po vakarienės, po vakarėlio. Net jeigu jaučiatės pelėda, galite pabandyti skaityti prie rytinės kavos, kad ir 15 min. Tai kaip rytinė joga. Pradžioje pareikalaus valios pastangų. Neieškokite prasmės, nesiderėkite su savo vidiniu tinginiu: kasdien tai darydami įprasite neklausinėti savęs, kodėl skaitote, užuot tas penkiolika minučių pramiegoję ar praskrolinę.

    Vakarais skaityti seniai atpratau dėl kelių priežasčių: prastas apšvietimas; smegenys nori poilsio, emocijos – taip pat; per vakarienę išgerta vyno – nepadeda mąstymui; gera literatūra nėra lopšinė, kuri turėtų migdyti; prasta literatūra prieš miegą nėra į sveikatą; prieš miegą sveikiau galvoti apie savo, o ne svetimas patirtis.

    Pamenu vienos žurnalistės pasisakymą apie tai, kad ji tiesiog negalėjo susiimti ir perskaityti visai neblogo romano, nes jame labai sudėtingos situacijos ir emociškai ji prieš miegą jau negali sugerti dar daugiau negatyvių dalykų apie žmoniją. Tai visai normalu – reikia save saugoti. Literatūros skaitymas priskirtinas ir prie darbų, ne tik pramogų. Šitam reikalui reikia atsiduoti visu kūnu ir dvasia. Taip, kaip rašydami darė knygų autoriai.

    Skaitome tam, kad suprastume, o ne užsimirštume. Tam, kad prabustų, o ne užmigtų mūsų sąmonė ir mūsų dvasia.

    Kitas patarimas dėl skaitymo: nesitikėkite perskaityti bet kurią knygą nuo pradžios iki galo. Literatūra yra labai skirtinga – tiek meniniu, tiek amato požiūriu, jau nekalbant apie tematinį. Jums reikia autoriaus, kuris šiandien būtų aktualus būtent jums. Knygos gali atstoti horoskopą: norite sužinoti, koks klausimas jums svarbus dabar? Ką išgyvenate? Kokią problemą sprendžia jūsų pasąmonė, kol sąmonė triūsia pragyvenimui? Glostykite knygų viršelius, klausykitės savo nuojautos: kuris pavadinimas atrodo kviečiantis? Anotacijos yra svarbios, įžangos, recenzijos irgi suteikia naudingos informacijos apie tai, ar ši knyga verta būtent jūsų dėmesio būtent dabar.

    Jei dabar knyga neužkabino, nepulkite rašyti kritinio atsiliepimo, dėl Dievo meilės, susilaikykite. Gal šiandien jums reikia nerti į kitą temą. Šita palauks savo laiko.

    Todėl į kelionę visada pasiimu kelias knygas ir visas būtinai būnu paskaitinėjusi. Patarimas toks: pavartykite, paskaitinėkite, pradėkite skaityti ir pasiekite dvidešimtą puslapį – maždaug toje vietoje turėtumėt suprasti, su kokia knyga turite reikalą ir pajusti, ar dabar jai tinkamas laikas būti su jumis.

    Dar vienas dalykas: skaityti kelias knygas vienu metu yra normali praktika. Visiškai normali. Esu sutikusi žmonių, kurie, apie tai sužinoję, kiloja antakius. Na, aš kiloju antakius, kai man pasakoja, kad skaito vieną knygą vienu metu ir būtinai perskaito ją iki galo. Man tai yra simptomas, kad žmogus nėra „skaitantis“. Skaitantys žmonės neturi laiko skaityti knygų, kurios šiandien tik gaišina laiką arba yra prastai parašytos. Tokių, patikėkite, gal daugiau nei pusė šiandien išleidžiamų į rinką. Taip taip, deja.

    Nusipirkti knygą lengviau negu ją perskaityti. Turėti namų biblioteką vis tiek verta. Knygos prikimba ir knygos sulaukia savo laiko. Knygos – geriausia dovana, o būti turtinga knygomis – tai mano laimė.

  • Rašymas iš egzistencinės krizės

    Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

    Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

    Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

    Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

    Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

    Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

    Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

    Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

    Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

    Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

    Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

    (Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)

  • Būkime ne gėlės, o žmonės!

    Moterys nudirba tris ketvirtadalius namų ruošos darbų. Moterys augina vaikus, karšina senelius, prižiūri namų augintinius. Moterys daro karjerą ne prasčiau už vyrus. Moterys išlieka gražios ir pasitempusios. Moterys daugiausia skaito, moterys daugiausia rašo. Moterys aktyviausiai lanko užsiėmimus, paskaitas, konferencijas. Moterys domisi edukacija ir pačios moko. Moterys vis aktyviau dalyvauja politikoje… Ar galite man paaiškinti, kodėl dauguma moterų nepalaiko moterų?

    Man tik vienas dalykas į galvą ateina: edukacija. Moterys daug dirba, jos nuolat užsiėmusios, nuolat sukasi tarp puodų, popierių, žmonių. Jos mokosi visko, kad tik neatsiliktų nuo vyrų, laikydamos neretai ir visus keturis namų kampus. Bet jos neturi laiko sau pačioms – moterims. Svarbiausius politinius klausimus jos palieka… vyrams. Vyrai nusprendžia už jas, kaip jos turi gyventi, kiek jos turi išvežti, kada jos turi sustoti. Moterys turi balsą, bet nepanaudoja.

    Vienas stipriausių įrankių ar netgi ginklų – balsas. Kalbėti galima įvairiai. Galima užšokti ant bačkos ir rėkti. Galima parašyti labai aiškų ir įkvepiantį straipsnį. Galima sukurti įstatymą su labai tiksliais nenuginčijamais argumentais ir faktais. Bet stipriausias balso panaudojimas – menas.

    Kūrinys mus veikia visais lygmenimis. Mes juokiamės, verkiame ir suprantame, ką jaučia kitas žmogus. Mes pajuntame perduodamą mums žinią. Mes tampame tikri dėl to, kad problema svarbi ir skausminga, nes jaučiame tą patį skausmą, patirdami kūrinį.

    Galima parašyti dešimt gerų publicistinių straipsnių, bet jie nublanks prieš vieną stiprią novelę. O dar geriau – kino novelę.

    Sėdėdama „Baltojo kaspino“ festivalio filmo peržiūroje aš puikiai suvokiau, kad matau filmą, kuris turi labai tikslią žinutę ir tikslinę auditoriją. Kai kas pavadintų tai propaganda. Kai kas galbūt – ideologijos iliustracija. Tai išties panašu į užsakytą kūrinį, todėl pradžioje žiūrėjau su skeptiška šypsena. Tačiau po dvidešimties minučių pamiršau šypsotis. Dar po valandos – verkiau. Visiškai aiškiai suvokiau, kad buvo paspausti mano sentimentų mygtukai, ir visgi mano ašaros buvo tikros. Nes tos problemos, kurias taip gan schematiškai pradžioje rodė kino kūrėjai, buvo tikros ir priminė man manąsias.

    Nežinau, kaip priversti žiūrovą ateiti iki kino salės, kaip priversti jį pamatyti pirmas dvidešimt minučių, jeigu tai būtų transliacija per televiziją, bet akivaizdu, kad menas paveikia daug stipriau, negu politikų diskusijos. Ypač jei jose minimas feminizmas.

    Argi galiu būti ne feministė? Iki kaulų čiulpų, nuo pat vaikų darželio laikų ir per visą savo gyvenimą? Seniau daug ko nesuprasdavau, ypač vyrų elgesio su manimi, požiūrio į tai, ką darau, pastabų apie tai, kad mano vykę darbai yra „vyriški“, o nevykę priskiriami silpnam „moteriškumui“. Nors vis dar sunku save mylėti, bet kaltinti dėl to savo tėvus, auklėjimą, aplinką jau per vėlu.

    Svarbiau kas kita: ką mes galime padaryti dabar? Ir mano atsakymas, kolegės, yra toks: šviestis per kultūrą. Kalbėtis per meną. Būti visuomeniškai ir politiškai aktyviomis kūrėjomis, neužsimerkti ir keisti savo aplinką, pradedant nuo savęs.

    Kūryboje yra svarbu ir autorės saviraiška, ir meninė vertė, ir pramoga, ir komercija. Bet visa tai beprasmiška, jeigu kūryba nekalba apie tai, kuo mes gyvename šiandien, šalyje, kurios tris iš keturių kampų laiko moterys. Mes turime kalbėti apie moteris. Turime keisti moterų požiūrį į savo vaidmenį sociume.

    Mes turime padėti vienos kitoms, turime remti viena kitą, net jeigu nesutinkame, turime išklausyti, kalbėtis, keistis argumentais. Mes turime būti tokios, kokios iš esmės ir esame, tik pamirštame tai – išmintingos ir veiklios, piktos ir ambicingos, norinčios ir galinčios keisti pasaulį. Nereikia laukti, kol mus įgalins vyrai. Mes jau esam galingos.

    Todėl sakau: būkime ne gėlės, o žmonės – nelaukime, kol mumis pasirūpins! Rūpinkimės viena kita ir savimi.

    (Viršuje nuotr. Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės.)

  • Turtuolė, žiūrinti į savo knygų spintą

    Išėjau iš darbo ir į klausimą, tai kokie dabar planai, atsakau: rašyti romaną. Nesitikėjau, kiek kartų ir iš ko išgirsiu klausimą, tai iš ko tu gyvensi?

    Gerai, tu esi rašytoja, tai mes suprantame. Taip, akivaizdu, kad privalai kurti, antraip turėsi vadintis „buvusi rašytoja“. Na, taip, kūryba yra gyvenimo prioritetas, bet… Juk negali gyventi iš to, ką rašai? Už straipsnius gausi honorarus? Tu rimtai? Daug rašysi? Kiek gi ten moka, tu nejuokauk…

    Žmonės žiūri į mane su ta ironija, kurią mačiau kadaise, kai tik pradėjau rašyti. Stebiuosi, kad mano mama „atsivertė“ ir jau klausia, ne ką dirbi, o ką dabar rašai, ir sunerimsta, jeigu tuo neužsiimu. Dabar, išleidusi keturias knygas, vėl matau kitų abejonę savo apsisprendimu. (Taip, tai absurdas, todėl rimtai nepriimu.) Kad jūs žinotumėt (nors turbūt žinote), kiek žmonių linki mesti savo svajonių darbą ir siekti rimto uždarbio!

    Kai išleidi knygą – žvilgsnis ir veido išraiška kardinaliai pasikeičia. Atsiranda keista pagarba, aukštinimas, sutaurinimas, kurio visai nesijauti nusipelnęs. Juk nieko tokio nepadarei, tik parašei ir išleidai romaną. Ne, tavęs klausinėja, ką mąstai apie pasaulio santvarką, apie gyvenimą, apie etiką. Tu tampi lyg ir moraliniu autoritetu. Tau ant kaktos primatuoja „tautos sąžinės“ etiketę, bet kur jau ten lips. Būtų baisu, jeigu priliptų.

    Gerai, metas papasakoti, kaip ir iš ko gyvena rašytojai.

    Visų pirma – atsidėdamas bet kuriai meno rūšiai turi šį bei tą paaukoti. Savo laiką – be šito niekaip. Neatversi pasauliui savo talento, jeigu neužsiimsi kūryba milijoną dienų. Atsisėdęs prie balto lapo, parašęs pirmą tūkstantį puslapių (taip, tūkstantį), jau galėsi klausti savęs, ar tai mano sritis, ar teisingu keliu einu. Ir niekada nežinosi tiksliai.

    Amžinai abejoti – tai antroji auka. Niekada, niekada nežinosi, ar tai, ką sukūrei yra vertinga. Dažnai išgirstu klausimą (arba teiginį): juk X tai jau tikrai pripažintas menininkas, juk romanas tapo bestseleriu? Na, kad tapo bestseleriu – tai vienintelis tikras dalykas. Šlovė, dėmesys, pripažinimas – laikinas džiaugsmas. Kitą rytą sėdi prie balto lapo ir nežinai, ką daryti toliau. Kitas romanas – terra incognita, o tu ir vėl plauki, vėjo nešamas, nežinia kur. Nebent pasiduodi gerbėjų gravitacijos jėgai ir kepi tai, ką jie nori valgyti… Užuojauta.

    Kai ko nespėsi – nukentės asmeninis gyvenimas. Trečioji auka. Man taip susidėliojo, kad neturėsiu vaikų ir neturėsiu savo namų (nuosavybės). Turėjau su tuo susitaikyti, dar tebesitaikau. Nes trauka gyventi „kaip visi“ yra siaubingai stipri ir skaudinanti. Jei turėčiau vaikų, mano skausmas būtų kitas – negalėčiau skirti jiems viso savo laiko, visos savo širdies. Vaikai daugeliui šiuolaikinių, stiprių, veiklių moterų padovanoja kaltės jausmą, tad rašytoja nėra išimtis.

    Nukentės ir tavo mylimieji. Reikės daug atjautos ir supratimo iš jų. Ne visiems bus pakeliami tavo jausmų „linksmieji kalneliai“, tavo nuolatinis laiko aukojimas ne darbui, iš kurio pragyventum, ne namo statybai, ne vaikų auklėjimui, ne atstogoms… O jeigu tapsi visur matomu veidu, nukentės ne tik tavo, bet ir artimųjų privatumas.

    Nenorėsi būti našta artimiesiems, bet būsi. Iš ko gyvensi?

    Kartais publikuosi savo kūrybą (mažos pajamos, bet čia svarbiau yra nesustoti, išlikti gyvu kūrėju). Rašysi publicistiką kultūriniuose leidiniuose ir ne tik. Užsiimsi edukacija. Dalyvausi projektuose, kur reikia rašytojo. Kursi tekstus teatrui, kinui, vizualiems menams ir kt. (kur tik jauti patraukimą). Kursi tinklaraštį – iš jo gal neuždirbsi, bet tai bus tavo vizitinė kortelė. Tapsi ekspertu – gal literatūros, gal kitos srities – ir apie tai rašysi. Kartais įsidarbinsi ten, kur nereikia didelės kompetencijos – galbūt aptarnavimo srityje – arba kur reikia didelės kompetencijos – tapsi valstybės tarnautoju, fondo darbuotoju. Kartais gausi kūrėjo stipendiją. Kartais, jei pasiseks, apdovanojimus ir prizus, kurie turi piniginę išraišką (su tuo visuomet kolegas labiausiai ir sveikinu). Jei tavo knygas nusipirks bibliotekos, žmonės skolinsis jas, o LATGA mokės tau už knygų panaudą.

    Štai kiek šaltinių. Aišku, tave nuolat lydės nerimas dėl ateities. Jei esi frylanceris, šito neišvengsi. Kaip dėl pensijos? Pamiršk, sakau sau, rašytojai neišeina į pensiją. Mes pasensime, išprotėsime, ir vis tiek rašysime. Per pilnatį kankinsime redakcijas ir publiką savo tekstais. Toks bus mūsų kerštas už tai, kad kultūra niekaip netampa valstybės prioritetu.

    Turėti mažiau, išgyventi kukliau maitinantis, pigiau rengiantis, bet išlaikant orumą, nekrentant veidu į purvą – tai ir lengva, ir sunku. Man padeda tai, kad vis prisimenu depresyvius turtuolius, kurie važiuoja į Indiją ir ten iškeičia auksą į vienspalvį skudurą ir proto ramybę, aukcionų triukšmą į bambukų giraitės tylą, gurmanišką vakarienę penkių žvaigždučių restorane į ryžių dubenėlį iš valstietės rankų.

    Išeities tašku pasirinkusi budistinį neprisirišimą prie laikinų vertybių, jaučiuosi fantastiškai turtinga, žiūrėdama į savo knygų spintą. Neklauskite, iš ko aš nuo šiol gyvensiu. Mane tos knygos maitins, kaip ponas Dievas savo dangiškuosius paukštelius, kurie nei sėja, nei pjauna, o vis tiek pasauliui yra reikalingi.