skaitantiems ir rašantiems

All posts in kritika

  • Apžvalga, recenzija, anotacija? Reklama!

    Prieš keletą savaičių nusiunčiau vienos knygos recenziją portalui 15min. Tą knygą man atsiuntė leidykla, bet jokios prievolės reklamuoti knygą nejutau, taip nesitarėme. Tikiuosi, leidyklos vyr. redaktorė supranta, kad diskusija užsimezga tada, kai į kūrinį žvelgiama kritiškai, o ne liaupsinama, ieškant vien gerų pusių.

    Portalo 15.min Kultūros redaktorius dar tą pačią dieną (o buvo penktadienis) atsakė dviem žodžiais: „Laba diena, dėkui“. Sekmadienį feisbuke mane pakvietė draugauti recenzuotos knygos autorė, ir iškart patikrinau, ar jau nėra publikuotas mano straipsnis. Taip, sekmadienį jis jau portale.

    Pirmadienį 15min redaktoriui uždaviau klausimą: o kaip pas jus su honorarais? Greitai gavau atsakymą: „Paprastai mokame honorarus kai iš anksto tariamės, ko reikia mums. Bet šį kartą sumokėsime“.

    Užpildžiau atsiųstą formą, gavau pasirašyti sutartį, sumokėjo. Bet, kaip tame liūdname anekdote, mano pavogtus sidabrinius šaukštus grąžino, o nemalonus jausmas liko. Neturėtų būti taip, kad autoriui nepranešama apie neketinimą mokėti honoraro, bet publikuojama. Apie sąlygas būtina sutarti prieš tai. Čia tiesiog sveikas protas, normali etika.

    Tada pavarčiau, kas rašoma prie kitų 15min Kultūros rubrikos straipsnių, kurių pavadinimai prasideda „Knygos recenzija“. Ir nušvitau, supratusi.

    Juk jie publikuoja ne recenzijas, o reklamą. Štai, ką reiškia „kai iš anksto tariamės, ko reikia mums“. Portalas gauna knygas iš leidyklų, kurios galbūt net finansuoja tuos reklaminius straipsnius, vadinamus recenzijomis. Bet tai ne recenzijos, komradai, tai yra anotacijos arba apžvalgos, geriausiu atveju. Tai pagiriamieji žodžiai prekėms, kurias pardavinėja knygų verslas.

    Prisiminiau vieno rašytojo klausimą: o kuo gi skiriasi apžvalga, anotacija, recenzija? Atsakiau, kaip mokėjau.

    Anotacija – dažniausiai leidyklų atsiųstas tekstas be autoriaus, trumpas reklaminis pranešimas spaudai, kurį rašo viešujų ryšių specialistas. Apžvalga – toks pats reklaminis tekstas, bet jau autorinis, jį rašo literatūros ekspertas arba mėgėjas, apsimetantis ekspertu, užsakyta irgi leidyklos.

    O štai recenzija turėtų būti ne reklaminis, o kritinis straipsnis. Autorinis ir nešališkas. Recenzija gali būti labiau mokslinė (kaip dažnai nutinka filologams ir literatūrologams) arba labiau emocinė (kaip dažnai nutinka blogeriams ir grožinės literatūros autoriams).

    Nešališkumas čia toks, kad recenzijos autorius gali būti subjektyvus, bet nenupirktas už pinigus, net jeigu leidykla atsiuntė jam leidinį, net jeigu kas nors jam už straipsnį žadėjo gerai sumokėti. Recenzentui gerai mokama už teisybę, už ekspertinę nuomonę, o ne už pataikavimą. Tik taip pirkėjas skaitytojas atsirinks, kas jam įdomu, koks kokybės lygis jam tinka, kokia tema ar autoriaus asmenybė šiuo metu traukia.

    Deja, šiuo metu nedaug kritikų, kurie nebūtų parsidavę reklamai. Šitai norėčiau pabrėžti, kad tiek skaitytojai, tiek rašytojai, kurie nori ugdyti savo literatūrinį skonį ir tiki ekspertais, nepasiduotų tam plačiai mūsų viešojoje erdvėje pasklidusiam falšui, kuris dažniausiai yra niekuo dėta reklama.

    Man reklama patinka, ir reklamuoti prekę nėra blogis. Reklama visame kame įžvelgia pozityvą, talentą, vertę – nes leidykla, apsisprendusi publikuoti knygą, be abejo, stengiasi neprapisti pelno, parduoti visą leidimą, o jei pasiseks ir ne vieną.

    Toji mistinė „literatūrinė vertė“ visada buvo kuriama dirbtinai, nedidelio žmonių būrelio. Jei gyvenate Vilniuje ir lankote literatūrinius renginius, juos visus matėte. Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete jie irgi aktyviai reiškiasi. Jie iš to dalinai pragyvena (tai irgi nėra priekaištas). Jų nedaug, bet jų rankose – tam tikra galia. Tie patys žmonės yra ir vertintojai apdovanojimų komisijose, ir rekomendacijų rašytojai, ir kultūros politikos formuotojai, kultūros leidinių redaktoriai. Dauguma jų priklauso sovietinio tipo bendruomeniškumo tradiciją tęsiančiai Lietuvos rašytojų sąjungai.

    Čia nėra jokio nusikaltimo – visais laikais literatai būrėsi ir laikėsi, įsikibę į vieni kitų pagyras. Taip yra, toks gyvenimas. Bet stipri kritika, laikydamasi atokiau, nedraugaudama tarpusavyje, leisdama sau susipykti, nesutikti, išlikti nešališka, nors ir subjektyvi, – užveda polemiką, verčia abejoti verte ir neleidžia užmigti ant laurų.

    Kritika yra kaip koks miško sanitaras vilkas, be kurio briedžių gaujos nučiulptų medžius iki šakelių. Todėl mums reikia daugiau tikrų recenzijų, ne vien tik reklamos.

    O su 15min, mieli kolegos, atsargiai. Neužsileiskime! Siųsdami tekstą iškart klauskime apie honorarą. Mes turime pasirinkimą, visos kultūrinės platformos stokoja kokybiško turinio, patikėkit.

  • Medžiojam stereo triušį

    Aptarinėdama (kritiškai) kai kurių lietuvių kūrinius kartais tiesiog linguoju galvą sakydama „čia nėra istorijos“ arba „autorius nepagauna, kas yra istorija“.

    Bet juk yra novelė arba romanas. Juk yra siužetas arba pasakojimo seka, yra fabula arba įvykių seka laiko linijoje, yra kažkokie įvykiai, daugiau ar mažiau susiję ar visai nesusiję. Jei bardakas, jei sakiniai padriki, o įvykiai beveik nesusiję, lietuvių autoriai (ir jų gerbėjai kritikai) mėgsta pabrėžti, kad naratyvas yra postmodernus (leiskit man nusijuokt).

    Pasakojimas, naratyvas, siužetas, fabula, istorija… Gali būti kas tik nori, šūsnis puslapių teksto su naratyvais, siužetais, fabulom, bet – be istorijos! Aiškumo dėlei pavadinsiu tai pasakojimo istorija, kad nepainiotume su istorikų istorija.

    Stephenas Kingas gražiai prilygino pasakojimo istorijos atradimą archeologo kasinėjimams: kai pradedi rašyti, atkasinėji griaučius smėlyje ir ilgai ilgai gali nesuprasti, kieno tai griaučiai. O kai viską atkasi, pamatai griaučius, supranti.

    Kaip suprasti, ar tavo parašytas dalykas turi istoriją, ar dar reikia kastis giliau? Viena mano pažįstama išleido savo pirmąją novelių knygą ir aptarinėjant ją paklausė manęs: „O būtinai autorius turi žinoti, apie ką jo novelė?“ Taip, atsakiau. Tu turi žinoti, apie ką čia kalbi. Net jeigu skaitytojas supras savaip, ištrauks iš tavo kūrinio visai kitą mintį, idėją, moralą, net jeigu jam svarbiausia bus visai kita kūrinio dalis, surezonuos visai kitas vaizdinys. Autoriau, tu privalai žinoti, apie ką tavo kūrinys.

    Antraip kalbi vėjus, kaip sakoma. Ar gyvenime būna minučių, kai kalbi ir nesupranti, apie ką kalbi? Taip. Tai labai nemalonus pojūtis. Tučtuojau pagauni save, stabteli, atsiprašai pašnekovo. Jei ne, tai pašnekovas atsiprašo ir sustabdo tave, ir paklausia: pala, apie ką tu čia?

    Žmogus nepakelia beprasmybės gyvenime. Žmogus nepakelia beprasmybės kalbėjime. Tas pats galioja ir literatūros kūriniams.

    Jei tai postmodernus kūrinys ir autorius nusprendė pažaisti su tuo nemaloniu beprasmybės jausmu – tvarkoj, gali būti visai įdomus žaidimas su mūsų sąmone. Bet tai – tas beprasmybės žaidimas – jau irgi prasmė, skaitytojas turi tai pajusti iki, nežinau, kokio penkto puslapio.

    Berods, Kurtas Vonnegutas yra davęs gerą patarimą: nežaisk su skaitytoju, nemaustyk jo, nes jam neįdomu nežinoti – kuo greičiau, jau nuo pirmųjų puslapių, supažindink su pasakojimo aplinkybėmis ir veiksmu. Jei skaitytojas supranta, kas čia vyksta, apie ką mes čia, tai gali važiuoti toliau – ir nuvažiuosi toli. (Čia jau aš smarkiai perfrazavau Vonnegutą, dovanokit.)

    Man dabar į galvą šovė toks palyginimas: pasakojimo istorija yra triušis stereo paveikslėlyje. Kūrinyje gali būti visai neužsiminta, tiesiogiai neišsakyta tai, apie ką pasakojimas. Vidinis ištisinis veiksmas gali būti pasislėpęs detalėse, tarp eilučių, nutylėjimuose, o podraug ir labai akivaizdus. Taip būna, kai išmoksti žiūrėti stereo paveikslėlius.

    Kadaise pirmąkart spoksojau į stereo paveikslėlį ir ilgai ilgai man nesisekė pamatyti nieko, išskyrus tapetą primargintą smulkių triušiukų ir dobiliukų. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį taip, kad iš tapeto išniro 3D triušis. Vau!

    Dabar tą patį darau su tekstais – tiek savo, tiek gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų – skaitau jų žodžius, bet matau ne tik smulkių detalių tapetą, fokusuoju žvilgsnį virš jo, stebiu kontekstą, būnu čia ir dabar – lyginu tai, kas pasakojama su tuo, kas vyksta tikrovėje. Jei skaitai kad ir vien istorinę reikšmę turintį kūrinį, verta jį kaskart kalibruoti su tikrove – ar tai, ką autorius pasakojo, vis dar turi universalumo? Ar priemonės, kurias jis naudojo, vis dar veikia mus, gyvenančius šiame laike? Kai kuriais atvejais – tekstas tampa neadekvatus, passé, kaip pasakytų prancūzai. Tuomet lieka tik istorinis kūrinio žavesys. Arba skurdas.

    Ar gali vienas skaitytojas tame pačiame tapete pamatyti triušį, o kitas – tigrą? Manau, kad gali. Todėl ir laukiame kritinių apžvalgų, recenzijų iš profesionalių skaitytojų, stereo medžiotojų.

    O jeigu literatūros kūrinio tapete nėra nei triušio, nei tigro, nei dar kokios figūros, mes, apžvalgininkai, turime nemeluoti ir nepasakoti publikai, kad „jūs nieko nematot, ir tai jūsų pačių problema“. Deja, kai kurie mūsų kritikai meluoja. Apie tai jau esu rašiusi (nuoroda).