skaitantiems ir rašantiems

All posts in įkvėpimui

  • Kaip netingėti rašyti?

    Esu pradedantysis. Esu pradedančioji. Pradedu rašyti todėl, kad apima įkvėpimas. Rašau, nes mane kažkas verčia tai daryti. Tai yra malonu. Kaip sakoma, mane lanko mūza. Bet kodėl ji lanko mane tik retkarčiais? Kai noriu sudėlioti parašytus gabaliukus į vieną romaną, mūza staiga ima ir pasislepia! Kaip ją pasikviesti atgal? Be jos neturiu motyvacijos rašyti. Apskritai, nežinau, kodėl rašau. Bet jaučiu, kad noriu tai daryti. Noriu kurti, o ne vien tik daryti tai, ko reikia tam, kad pragyvenčiau. Mano tėvai pageidavo, kad įgyčiau solidžią profesiją, ir aš ją įgijau. Tačiau tai – ne mano svajonių gyvenimas. Mano svajonė – tapti rašytoju. Mano svajonė – tapti rašytoja.

    Vienas dalykas, vienas mažytis menkniekis skiria mane nuo svajonės: aš tingiu rašyti. Ar įmanoma nugalėti tingulį? O gal prisiversdamas rašyti tik nubaidysiu savo mūzą? Ar tekstas, kuris gimė per darbą, gali būti gyvas? Tikras? Nuoširdus? Juk kūryba tai ne koks amatas, tai ne baldus surinkinėti pagal instrukciją. Kūryba eina iš giliausių mano esybės gelmių. Jeigu negaliu rašyti, vadinasi, tos gelmės man užsivėrė, viskas, baigta. Aš tingiu rašyti, nors ir nesu tinginys. O prisiversti rašyti negaliu, nes tai jau bus ne kūryba, suprantate? Turbūt nerašau todėl, kad kažkas man neleidžia. Kaip nugalėti tą jėgą, kuri neleidžia? Štai sėdžiu ir kenčiu, nes nieko negaliu daryti. Ar tai – rašytojo gyvenimas? O gal tai ir vadinama kūrybine kančia? Gal už tai ir gerbiami rašytojai – nes jie yra kankiniai? Padėkite man!

    Panašūs klausimai ir pagalbos šauksmai mane pasiekia dažniausiai. Tai visai rimti klausimai ir atsakymus į juos rašau rimtai. Tačiau nevynioju į vatą ir neguodžiu. Klausimai apie mūzas ir tinginystę man yra neįdomiausi, nes… Tai ne apie amatą. Amato klausimai kyla tuomet, kai ne vien tik svajojama apie rašymą, o rašoma, tiesiog daroma. Apie tinginystę kūrybiško rašymo kontekste kažkaip net ir gėda rašyti… Bet visgi problema egzistuoja, vadinasi reikia apie tai kalbėti.

    Pirmuosius kūrinių eskizus reikia tiesiog parašyti. O tik paskui galvoti apie tai, kam duosi ar neduosi juos skaityti, kaip perrašysi, kokį nori matyti galutinį rezultatą. Tik parašęs darbą – ir gerokai atvėsęs nuo kūrybinės ekstazės – gali sėsti ir skaityti, pasikliaudamas savo kritine akimi. Dažnai man žmonės atsiunčia savo pirmuosius pabandymus ir klausia nuomonės. Atsakau, kad pirmųjų eskizų nekritikuoju, nes tai dar ne kūriniai, tai tik kakučiai, su kuo ir sveikinu. Kas žino, kaip turi atrodyti išbaigtas kūrinys? Deja, pradedantiesiems taip norisi to galutinio rezultato – knygos tarp viršelių ir eilės skaitytojų, prašančių autografo – kad jiems, rodos, protą kažkas atima. A, tiesa, kai kas mano, jog kūryboje protas išvis nedalyvauja…

    Dalyvauja. Protas dalyvauja. Tai labai svarbu sau nusistatyti, kalbant apie tinginystę, nes kitaip jokie „kūrybiniai receptai“ nesuveiks. Taigi mūsų smegenys dalyvauja rašyme ir būtent smegenys tingi rašyti. Reikia kaip nors sudominti rašymo procesu savo smegenis, o pirštukai ir akytės jau kaip nors prisiderins. Tuo nesunku patikėti, nes visi besiskundžiantieji rašymo tinginyste, tikiu, neturi problemų, kai reikia sėdėti prie kompiuterio ir naršyti internete – tai daryti galime valandų valandas, nes mus šis užsiėmimas domina, masina, įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau naršydami internete mes esame linksminami vaizdinių, garsų ir tekstų, kurie į mus plūsta srautu (net jei kreipiame srautą šen ar ten), tai – pramoga, mes neprivalome mąstyti. Mąstyti – kaip veikti protu, kryptingai, valingai dėlioti mintis į logišką grandinėlę ar debesėlį. Rašymas yra protinis darbas.

    Rašymas yra mąstymas. Jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti. Paprasta, ar ne? O ar daug žmonių moka mąstyti? Nebūtinai sąvokomis ir formulėmis. Rašytojui reikalingas mąstymas vaizdiniais. Tam, kad gebėtum mąstyti rišliai, privalai lavinti loginį mąstymą, daug apie pasaulį žinoti, daug suprasti. Tam, kad mąstytum vaizdiniais, turi lavinti ir maitinti vaizduotę. Jeigu skundiesi, kad tavo galvoje tapo tuščia, paklausk savęs, o ką tu jon įdėjai? Kuo maitini savo protą, vaizduotę? Iš kur semiesi išgyvenimų ir išminties?

    Rašymas prasideda nuo skaitymo. Ir skaitymas yra vienas geriausių būdų prisišaukti pabėgėlę mūzą. Jeigu jauti, kad nemėgsti skaityti arba kad sunku skaityti, arba tingi skaityti, o mėgsti įsijungti televizorių ar filmų grotuvą ir pažiūrėti filmą su specialiaisiais efektais, tai galbūt tavo pašaukimas – ne literatūra? Bet filmai – net ir tie su specialiaisiais efektais – irgi gali būti dar ir kokie naudingi rašymui. Apskritai, bet kuri meno rūšis yra naudinga. Kai kas intuityviai linksta ir domisi menais, nes tik taip gali numalšinti dvasios troškulį, kai kas tai daro sąmoningai. Skirtumas tik toks. Gyvenimo patirtis, maži ir dideli nuotykiai, incidentai, konfliktai yra išgyvenimai, kurie praturtina vaizduotę. Daugelis puikių rašytojų kuria ne lauždami iš piršto situacijas, personažų charakterius ir dialogus, o semiasi įkvėpimo iš tikrovės, tik galbūt situacijas perdaro savaip, randa meninį sprendimą, surinkę medžiagą ir nulipdę iš jos kūrinį, kuris eiliniam skaitytojui atrodo „savaime gyvas“ ir įtaigus. Jei nesate matęs didžiųjų meistrų planų, eskizų, pribraukytų rankraščio puslapių, turbūt įsivaizduojate, kad genijai iškart kūrė švarraštį, rašė tobulai, be klaidų. Bet tai netiesa. Jei kuris autorius ir rašo iškart paskutinį eskizą (būna ir tokių), tai jis būna iš anksto kruopščiai apgalvotas ir išjaustas.

    Pastebėjau, kad pati intensyviai rašau tuomet, kai mano viduje vyksta judesys. Ar to judesio reikia tik laukti, ar galima pačiai susikelti? Nežinau. Aš ir laukiu, ir nelaukiu. Nes tais tarpsniais, kai intensyviai nerašau, turiu ką veikti. Kita veikla yra susijusi su rašymu, nors ir neišspaudžiu puslapio kokybiško teksto. Na ir kas? Svarbiausia, kad mano viduje vyksta procesas. Kai ateis laikas, rašysiu. Kol kas – užsiimu korespondencija, vedu dienoraštį, užsirašinėju pastabas ir nusirašinėju citatas iš skaitomų knygų. Aš kraunu medžiagą ir patirtį, kuri kada nors išsilies žodžiais. Tuo tikiu ir pasitikiu. Rašymas man yra šalutinis produktas. Pagrindinis veiksmas vyksta rašytojo viduje: tai dialogas su savimi ir pasauliu.

    Tokiomis nerašymo dienomis galėčiau pasakyti, kad tingiu rašyti. Jausmas, tiesą sakant, labai panašus. Supranti, kad būtų gera ką nors nuveikti su tekstais, būtų tokia nauda, toks postūmis, toks palengvėjimas – negraužtų sąžinė… Bet nedarai to. Nes tingi. Kadaise bijodavau to žodžio, nenorėjau sau pripažinti: tingiu. Bet kai pasakai sau, kad tingi ir kad oficialiai leidi sau tuo užsiimti, tai dingsta problemos svarbumas, nelieka svorio, į tai nesutelki dėmesio. Kas naudingiau: kovoti su tinguliu ar užsiimti tais maloniais dalykais, kurie anksčiau ar vėliau prives prie rašymo? Galvokime, kad tingulys yra teigiamas dalykas ir pamirškime apie jį. Sakykime, jog rašome tarpsniais. Būna aktyvūs ir pasyvūs darbo tarpsniai. Thomas Bernhardas yra prisipažinęs, kad rašė tarpsniais: kartais tik skaito ir skaito, o kartais sėda ir nesikeldamas išpila visą romaną (tai fiziškai įmanoma, nes kai kurie jo romanai labai trumpi). Be abejo, būna ir juodų dienų, kai juntamas tas vadinamasis „rašymo blokas“. Tuomet rašytoją apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis, atstūmimas ar net baimė rašyti. Bet tai atsitinka patyrusiems, o ne pradedantiesiems, tad teisintis tuo „bloku“ nepatarčiau.

    Kitas reikalas, žinoma, jei dar nesate parašęs nė vieno romano, jei dar neturite sukaupęs šūsnio tekstų, o tik svajojate, kaip juos prirašysite. Tiems, kurie vis kartoja, kad „o, aš irgi galėčiau parašyti romaną apie tą ar aną“, galiu pasakyti tik tiek: parašykit! Tos kalbos nieko nereiškia. Rašyme nėra „galėčiau“. Kol nepadedi ant stalo rankraščio su įrodymais. Bet iki to laiko, kai prirašysite tris šimtus puslapių rišlaus teksto, naudos neš ir rašinėjimai „į stalčių“. Nes vėliau, po penkerių ar dešimties metų, kai atsidėsite rimtam rašymui, bus patogiau dėlioti, montuoti, kurti novelę ar romaną iš to, kas jau parašyta, negu spoksoti į tuščią lapą ir tingėjime kentėti. Nelaukite, kol atskris mūza! Aprašinėkite bet ką. Atsiminimus, įspūdžius, kasdienybės smulkmenas, sutiktų žmonių veidus. Tai vadinasi: rašytojo dienoraštis.

    Rašymas yra sunkus darbas ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Tiksliau, abu dalykai gi neatsiejamai susiję. Apie ką galvosi, jei esi alkanas? Nebent esi ne tik alkanas, bet ir įtūžęs – net pamiršęs maistą. Tuomet gali atsitikti tikras „literatūrinis staugsmas“… Apie ką galvosi, jei esi ką tik sočiai pavalgęs? Raikia rasti sau tinkamiausią balansą.

    Rašymui reikia susitelkimo ir iš pradžių gali tekti treniruoti gebėjimą mąstyti, įsivaizduoti, būti įsivaizduojamose aplinkybėse drauge su įsivaizduojamais veikėjais ilgiau negu dešimt minučių, ilgiau negu pusvalandį, valandą… Rašymo maratonininkas Murakamis kasdien dirba tris valandas. Tiek pats laiko kasdien rašydavo ir Ingmaras Bergmanas. Vieno didelės apimties kūrinio eskizo rašymas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų. Tenka būti atkakliam, nuosekliam, kantriam ir ištvermingam, kad galėtum dirbti tokį darbą.

    Kiekvienas randa savo aplinką ir ritualus, padedančius rašyti. Kai kas, pavyzdžiui, mėgsta rašyti žmonių pilnose kavinėse – tik ten jiems puikiai sekasi susikaupti. Viskas gerai, kad tik padėtų! Kerouacas prieš pradėdamas rašymo seansą užsidegdavo žvakę, kurią baigęs rašyti – užpūsdavo. Kiti užsiveda nuo smilkalų kvapo, sako, kad įsidirba sąlyginis refleksas: vos tik užuodi smilkalus, sąmonė pradeda darbą. Pamukas įsigudrino kas rytą „išeiti į darbą“: apeiti rajoną ir grįžti namo, tada sėsti už rašomojo stalo. Man pakanka nueiti keletą metrų iš svetainės į darbo kambarį tamsiu ilgu koridorium… Irgi susidarė refleksas. Nes protas ne visuomet verda ir kunkuliuoja, spjaudydamas ant balto lapo žodžius. Jam reikia sukurti rutiną, nukreipti tam tikrais laiko tarpais, rasti tinkamiausią paros laiką (kai kam tai vėlus vakaras, kai kam – ankstyvas rytas) ir saugią aplinką. Toji rutina gali kisti su kiekvienu kitu kūriniu.

    Tačiau kai ateina įkvėpimas, kai tikrai tikrai reikia rašyti, tampa nesvarbu, ar norisi rašyti – tiesiog sėdi ir rašai. Esu kelioms valandoms išėjusi į transą keisčiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje rašiau ištisas tris valandas, nepasukdama galvos nuo monitoriaus, ir manęs niekas per tą laiką nekalbino. Gal nedrįso? Turbūt atrodžiau labai rimto veido – jei žmogus dirba kažką labai svarbaus, jo nevalia judinti.

    Tiesa ir ta, kad kai kurie autoriai savo opusus išguldė ant lapo pasidėdami psichotropinėmis priemonėmis (tablečių pavadinimų nežinau ir nenoriu žinoti). Šituo nedera didžiuotis ir tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems. Bet nuslėpti irgi nenoriu. Tiesiog darosi aišku, kad rašymui – ir itin intensyviam mąstymui – padeda smegenų stimuliacija ir kai kurie žmonės nori išgauti iš savęs geriausią rezultatą bet kuria kaina. Beje, dar negirdėjau, kad žolė ar alkoholis būtų kam padėjęs. Kai pateikiamas Bukowskio pavyzdys, dažnai pamirštama, kad savo romanus jis rašė jau „susitvarkęs“ – po kraujo išsiliejimo skrandin, kai jį vos atpumpavo. Rašydamas išgerdavo keletą skardinių alaus (na, gal kokias šešias), bet tokiam gėrovui tai nieko nereiškia – maukė alų kaip limonadą ir „nė vienoj aky“… Tam, kad galėtum tai pakartoti, turi turėti tam tikrą „įdirbį“, kurio siekti vėlgi nepatariu. Nes Bukowskis rašė gerai ne todėl, kad buvo alkoholikas, o todėl, kad išgyveno Bukowskio likimą, kuris galėjo atsitikti tik jam vienam.

    Mes kiekvienas turim rasti savo likimą. (Kaip tame paradokse: nuo likimo nepabėgsi, bet – kiekvienas yra savo likimo kalvis.) Ir pasakoti teks apie savo likimą – gyvenant šiame pasaulyje, šiame laike, tarp šitų žmonių. Nesvarbu, kokį literatūros žanrą pasirinksite, teks per jį atskleisti visą tiesą apie save patį. Kai kurie pradedantieji, pastebėjau, tikisi, jog įmanoma aprašyti visus pasaulio baisumus ir šlykštynes, neliečiant tiesos apie save patį. O švenčiausiasis naivume! Kuo labiau slėpsite save, tuo labiau būsite matomi. Ir kai skaitytojai ar literatai kritikuos jūsų darbą, pajusite stipriausiai tai, kad iš tiesų tas kūrinys, koks jis bebūtų, yra jūsų dalis, taigi skauda taip, tarsi pastabas sakytų ne apie jūsų tekstą, o apie jūsų kūną. Daug kas svajoja tapti rašytoju ir įgyti statusą, pagarbą, dėmesį, tačiau pamiršta ar net nežino, neįsivaizduoja, kad drauge su tuo ateina atsakomybė ir rizika – būti nekenčiamu, išjuoktu, paniekintu, nepripažintu ir užmirštu. Ar vis tiek norisi kalbėti pasauliui tai, ką žinote? Tikiuosi, kad tokių žmonių visuomet atsiras.

    „Nebūti rašytoju, galiausiai, yra lengva. Dauguma žmonių nėra rašytojai, ir patiria labai mažai žalos.“ – sako anglų rašytojas Julianas Barnesas. Kitaip tariant, dar niekam neatsitiko kas nors labai bloga dėl to, kad netapo rašytoju…

    Man regis, tingulys gali būti puikus indikatorius to, kad iš tiesų jūsų tas dalykas, kuriuo norite užsiimti, nedomina. Rašyti kažką priešokiais, apimtam keisto pakylėjimo, yra normalu. Visada patariu daryti tai kuo dažniau, kai tik apima noras. Bet visai nebūtina siųsti tuos tekstus kažkam ar tikėtis (arba bijoti), jog kas nors tai išspausdins. Jei esi užsidegęs tuo darbu, kurį myli, jeigu eini iš proto, jei padarytum bet ką, kad tik galėtum tuo užsiimti, tingulys negali apimti. Arba visai įmanoma, kad šiuo metu rašymas nedega. Gal dar neatėjo laikas? Gal tai metas, kuomet patiriate išgyvenimus, apie kuriuos vėliau dalinsitės mintimis su skaitytojais? Gal tai metas, kai skaitydami literatūrą ir studijuodami jos istoriją, formuojate savo unikalų požiūrį į ją, savo literatūrinį skonį, lavinate kalbinę klausą? Tai didelis ir svarbus darbas, kurį darysite visos savo kūrybinės karjeros metu.

    Jeigu esate pradedantysis rašytojas, bet studijavote tai, ką patarė studijuoti tėvai, tai visai gali būti, kad nesate gyvenime sutikęs menininko, kūrėjo, ir nieko nežinote apie kūrybos virtuvę. Tai ne bėda: apie tai pasakoja daug knygų, nes dauguma autorių yra parašę autobiografijas ar publikavę savo dienoraščius. Ten galite rasti naudingų pamokų ir galbūt nedaryti kai kurių klaidų, nusikratyti stereotipų apie kūrybą ir rašytojus. Nes kiek jau kartų esu išklausiusi žmonių, visai nesusijusių su rašymu, pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Žinai, rašytojas yra toks jau žmogus, kad…“ Tarsi pažinotų tuntus profesionalių rašytojų, būtų skaitę šimtus jų autobiografijų… Nieko nepadarysi, rašymas daugeliui atrodo labiausiai prieinama kūrybos sritis. Rodos, nepulsi tapyti, nepastudijavęs spalvų, nešoksi į sceną vaidinti be repeticijų, negriebsi smuiko ir neimsi griežti Paganinio variacijų… Bet kalbą mes visi mokame, jei tik liežuvį turime ir raides pažįstame! Būna, kad tūlam diletantui pasakai rašymo palyginimą su kitomis meno sritimis, o jis papučia lūpas: rašymas – tai ne tapyba ir ne šokis! Kaip tokiam padėsi?

    Dar viena sritis, kurią būtina studijuoti pradedantiesiems – lietuvių kalba. Nes į savo gimtosios kalbos turtus verta gilintis ir gilintis. Skaitant gerą lietuvių literatūrą ir gerus vertimus, skaitant apie kalbos mokslą, klausant gyvos kalbos, besimokant pačiam kalbėti rišliai, sklandžiai, gyvai…

    Svarbu išmokti ir bent vieną užsienio kalbą. Geriau net ne vieną. Tam, kad galėtumei skaityti ne tik tai, ką susimylėjo išversti lietuvių vertėjai ir išleisti lietuvių leidėjai. Nes mes gi neturime būti kaip tie paršeliai vienodi – ėdantys išvien: prie lovelio sėdime, iš lovelio ėdame. Ką valgai, tas ir esi? Ką įdėsi galvon, tas ten ir apsigyvens. Jei nieko nedėsi, tai apsigyvens proto tin-gu-lys.

  • Prarandame nekaltybę

    Šiandien perskaičiau tikslų apibūdinimą: pirmas scenarijus yra kaip pirmas kartas – daug emocijų, pagaliau įvyko, pavyko, bet… seksas nebuvo geriausias gyvenime. Ir gerai, kad ne pats geriausias! Nes ką gi reiktų daryti visą likusį gyvenimą, jei geriausia būtų patirta pradžioje?

    Visos kūrybos rūšys gerokai primena seksą, nes: susijaudinama, atsiveriama, bendraujama, jaučiamas malonumas, pasitenkinimas, ekstazė, įniršis, susidomėjimas, apima transas, įvyksta kulminacija, ateina nuovargis, kartais – gėdos jausmas ir nusivylimas. Man asmeniškai labai nepatinka blogas seksas – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Stengiuosi išmokti šio meno, kad kaskart pavyktų kuo geriau, kuo smagiau. Kad pasitenkinčiau ne tik aš, bet ir tie, kurie bendrauja su manimi per mano kūrinius.

    Ką daryti, kad rašytųsi sklandžiau, smagiau, tiksliau, paveikiau?

    Rasti temą, idėją, tikslą, formą 

    Užduotis paprasta, bet jos įvykdymas užima didžiausią dalį kūrybos ir reikalauja gyvenimo patirties, abstraktaus mąstymo, apsiskaitymo, skonio, teorinių rašymo žinių. Tam, kad rastum savo būsimo kūrinio rėmus, gali nebūtinai sėdėti prie stalo, pieštuku krapštydamas pakaušį. Gali lakioti po rasotas pievas. Gali gurkšnoti alutį su draugais. Gali trainiotis po prekybos centrus. Dėl viso pikto su savimi nešiokis užrašų knygutę ir tą pieštuką.

    Rasti personažus –

    Vieni sako: pirma siužetas, paskui personažai. Kiti sako: ne, atvirkščiai. Problema prilygsta tai apie vištą ir kiaušinį: kas buvo pirma? Te pasiunta. Personažus vis tiek anksčiau ar vėliau reikės rasti arba išgalvoti. Apie tai rašiau praeitą savaitę, galima prisiminti čia >>>.

    Pagalvoti apie tikslinę auditoriją –

    Apie ją kartais užtenka tik pagalvoti. Net nebūtinai prieš kiekvieną naują kūrinį. Tikslinei auditorijai nereikia melstis, bet negalima pamiršti, kad ji egzistuoja. Apie ją irgi rašiau >>>.

    Siužeto planas –

    Labai naudinga jį susirašyti. Primena mokyklos laikus, kai mokytoja liepdavo prieš rašinėlį sukurti planą ir jai parodyti. Tuomet tai atrodė taip beprasmiška. Dabar, ypač rašant ilgesnį kūrinį, tai atrodo neišvengiama. Rašytojas, jeigu ir nežino, tai bent numano, kuo baigsis jo rašoma istorija. Neturėkime iliuzijų, kad viską sudiktuos į ausį Angelas. Šiais laikais jie tokie pragmatiški – nieko už dyką nedaro.

    Rinkti medžiagą –

    O paskui paaiškėja, kad nežinai, kaip atrodo ugniagesių mašina, kaip atrodo gaisro apimtas namas (manei prisimeni, bet pažiūrėjęs youtube supranti, kad anaiptol), kokios yra greitosios pagalbos švyturėlio spalvos ir taip toliau… Ne visada rašai apie aplinką, kurią puikiai pažįsti. Tuomet tenka daryti tyrimą. Kartais netgi interviu. Geriausia medžiagą rinkti pastoviai, visą gyvenimą: kuo daugiau patirties, kuo storesnis dienoraštis, kuo įvairesni pažįstami… Viena dramaturgė pasakojo, kad ji visuomet klausinėja žmonių – kartais net labai intymių dalykų. Ji prisistato taip: aš esu profesionali dramaturgė, man reikia žinoti daug tikslių detalių, ar negalėtumėt papasakoti apie jūreivio gyvenimą daugiau? Žmonės mėgsta pasakoti!

    Paisyti realybės taisyklių –

    Jeigu neturi nieko bendro su realybe, jei vis dar esi nekaltas, skraidžioji padebesiais ir rašai apie savo stebuklingus sapnus, tai… gražu, bet nenaudinga. Net sapnai yra realybės atspindys ir juose galima rasti daugelį realybės taisyklių. Pavyzdžiui, kad visi žmonės turi jausmus, net patys blogiausi, patys šlykščiausi. Kad žmonės yra skirtingi – nėra vienos tiesos, yra kiekvieno žmogaus tiesa. Gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Visų gyvenimai baigiasi mirtimi, ir apie tai galvoja visi, net serijiniai kileriai. Kad nėra visiškai švaraus, nekalto žmogaus, tokio, kuris niekada gyvenime nepadarė nieko blogo. Nebent tai kūdikis. Realybės taisyklės išmokstamos aktyviai gyvenant ir daug skaitant ar žiūrint gerus filmus, gerus spektaklius.

    Vengti per daug atsitiktinumų –

    Geruose kūriniuose yra nedaug atsitiktinumų, bet daug logiškų įvykių, kurie kartais sutampa – yra sinchroniški, o ne atsitiktiniai. Kaip suprasti, kas yra logiškas įvykis, logiška įvykių seka? Raktas į atsakymą randamas, aiškinantis, kokia yra personažų veiksmų motyvacija, siekiai. Iš daugelio detalių kuriama dėlionė, kurios kiekviena figūrėlė yra savo vietoje. Atsitiktinumais pasikliauja tinginiai.

    Dialogai –

    Kai personažai kalba – o kartais jie ima nesuvaldomai plepėti, vos spėsi užrašyti – reikia juos valdyti. Kalba, tekstas yra vidinio veiksmo viršūnė. Po kiekviena viršūnėle-žodeliu slypi veiksmo, išteisinimo, priežasties, priešistorės ledkalnis. Jeigu dialogas pakartoja tai, ką jau žinome iš teksto – trint. Jeigu dialogas iliustruoja veiksmą – trint. Jeigu dialogas pasakoja apie naujus dalykus, atskleidžia personažo charakterį, pasaulėžiūrą – puiku. Svarbiausia – dialogai nėra atsitiktinis plepėjimas. Jis turi būti reikalingas. Jeigu ne – trint.

    Palikti vietos improvizacijai –

    Ne viską būtina rašyti tiksliai pagal planą, jis gali kisti. Tiesiog visuomet reiktų nepaleisti vairo iš rankų, suprasti, kurlink sukama. Improvizacija tiksliuose rėmuose – didžiausias rašymo malonumas.

    Jausti kulminaciją –

    Nes kulminaciją turės pajausti skaitytojas. Kulminacija tai svarbiausias, daugiausia emocijų sukeliantis įvykis, dalykas, žinia. Pirmame eskize galima nežinoti, kur ji yra. Bet po kurio laiko, nuslopus rašymo džiaugsmui, reiktų šaltai viską perskaityti ir įvertinti: ar kūrinys mus užveža į kalnelį? Mes juk nenorime tik sujaudinti ir palikti. Niekas nenorėtų būti taip paliktas.

    Perrašyti –

    Rašant pirmąjį eskizą galima negalvoti apie kalbą. Ten svarbiau logika. Bet perrašant jau galima ir būtina pasimėgauti žodžio menu. Nors ne visi rašytojai būtinai perrašo – yra tokių, kurie mėgsta iškart turėti galutinį variantą. Šiame punkte svarbiausia paminėti perrašinėjimo priežastį: naujame variante atsiranda dar daugiau tikslių detalių, todėl tekstas praturtėja, vaizdų ir personažų aprašymai patirštėja, tampa tikslesni. Kartais pirmame eskize sukeistos vietomis dalys: pirma sugalvoji kokį nors veiksmą, o paskui pats randi jo išteisinimą. Perrašydamas užbėgi įvykiams už akių, atsiranda dar kietesnė įvykių logika.

    Duoti paskaityti kritikui –

    Bet tokiam kritikui, kuris nesugniuždytų, o pasakytų savo nuomonę, įspūdžius, parodytų klaidas. Taip pat sakoma: neklausyk kitų žmonių patarimų – šito taip pat. Aišku, viskas reliatyvu.

    Dar kartą perrašyti –

    Galima ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą. Tol, kol vidinis kritikas (pats baisiausiasis) pasakys: gerai, tą ir norėjau pasakyti. Arba dar po kurio laiko: ne, čia ne aš parašiau – ar aš taip gerai rašau?

    Kai kurios rašymo taisyklės visiškai netinka seksui: jeigu mylėdamiesi bandytume pakartoti teisingiau keletą epizodų arba paliktume savo partnerį pailsėti dviem savaitėm, nelabai smagiai viskas baigtųsi…

    Svarbiausia: turime ne tik žinoti teoriją, bet ir turėti praktikos. Juk kad ir kiek pornografinių filmų peržiūrėtumėte, be praktikos nieko nebus… Taip ir su rašymu. Neklausykite tų, kurie tik pliurpia, kaip jie parašytų tobulą knygą. Tegul ima ir parašo! O mes paskaitysime ir pasakysime, ar patyrėme malonumą.

  • Personažų gimdymo ypatumai

    Jis gali būti skausmingas, gali būti lengvas. Personažas gali gimti sveikas ir drūtas, o gali ir negimti visai – tada iš skaitytojų ir kritikų susilauksite priekaištų, kad jūsų kūriniuose neišplėtoti personažų portretai arba kad veikėjų charakteriai lėkšti, buki, kvaili, plakatiški ar dar kokie. Bus vieni nemalonumai.

    Skausmingo gimdymo mėgėjams patariu toliau neskaityti, o tik stipriai įtempti pilvo raumenis ir stumti. Būsimiems daugkartinio gimdymo čempionams – profesionalams – siūlau rinkinį patarimų, taisyklių, formulių. Nėra vienos taisyklės – yra jums tinkančios taisyklės ir metodai. Bet tam, kad sužinotumėte, kurios jums tinka labiausiai, turėsite išbandyti ne vieną…

    Fizinis kūnas –

    Žinau aktorių, kurie personažą kuria nuo fizinės charakteristikos: eisenos, gestų, veido išraiškos, kokio nors nervinio tiko, tik jam būdingos aprangos, netgi liežuvio padėties burnoje kalbant (čia tinka įsivaizduoti Čarlį Čapliną). Yra ir tokių rašytojų. Bandydami pradėti nuo fizinių dalykų galite: pasirinkti nuotraukų su tipažais, prisiminti savo gerus pažįstamus, eiti į gatvę ieškoti naujų pažįstamų (bent jau stebėti). Stebėti stebėti stebėti žmones.

    Ar personažai tikri? –

    Jeigu jūsų personažo prototipas yra gyvas, sveikas ir netgi skaitantis, gali kilti etikos klausimas: ar galima aprašyti tikrą žmogų? Ar jis neįsižeis? Aišku, gali įsižeisti, jeigu aprašysite jį dar ir vadindami tikru vardu ir pavarde! Kadangi labai daug kūrinių yra tiesiogiai susiję su tikrai įvykiais ir veikėjais, dažnai knygoje randame prierašus, perspėjančius, kad bet kurie sutapimai tėra sutapimai. Vadinasi, visada rizikuojame. Tad būkime etiški ir aprašykime žmogų nesmerkdami, bandydami suprasti jį, pabūti jo kailyje.

    Vidinės savybės –

    Ne vienas rašytojas yra pasisakęs, kad neišvengiamai rašo vis apie save patį – kaip sakoma, jog dailininkai visuose paveiksluose tapo save. Išties tai natūralu, žinant, kad pasaulį pažįstame per save, pirmiausia domimės savo asmeniu, savo personažu (gal todėl jaunystėje geriau sekasi rašyti poeziją), o tik paskui – kitais. Vis dėlto be domėjimosi aplinkiniais reiktų nemažai pasidomėti ir psichologija, ir personažais kitų kūriniuose. Nors sakoma, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, bet yra ir kita tiesa: mes visi priklausome kokiam nors socialiniam, psichologiniam (kiti pasakytų: ir astrologiniam) tipažui. Taigi, neišradinėkime dviračio.

    Priešistorė –

    Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kuri susideda iš tokių elementų, kaip: vaikystė, šeima, ligos, siekiai, svajonės, meilės ir t. t. Kuo daugiau žinote apie savo personažą, tuo daugiau detalių atsiras kūrinyje. Ypač įdomu gatvėje stebint žmones žaisti tokį vaizduotės lavinimo pratimą: pavyzdžiui, eina bomžas – o kaip jis atsidūrė gatvėje su dviem maišeliais, būdamas keturiasdešimt penkerių ir turėdamas tokias protingas akis? Gal jį iš namų išvarė žmona, kurią jis nepaprastai mylėjo, gal jam uždraudė matytis su dukra, nes jis alkoholikas, bet po viso to jis tapo tikru alkoholiku, todėl neteko darbo ir išėjo į gatvę… O gal jis iškrypėlis? Gal žmogėdra? O gal jis tikras filosofas?

    Mažos paslaptys –

    Sugalvokite kokį nors dalyką, kurio personažas niekam nesako: mažytę paslaptį. Visai nebūtina ją atskleisti. Bet žinodami tokius intymius dalykus, pasijusite pašvęsti į veikėjų paslaptis, atsidursite jų galvoje, pabūsite jų kailyje. Įsimylėsite.

    Personažo eskizas –

    Parašykite savo personažo eskizą, kurio vėliau nepanaudosite kūrinyje (žinojimas, kad nenaudosite, atpalaiduos fantaziją!). Tai gali būti žmogaus rytas (kaip jis miega, kaip keliasi, kaip užsiima rytiniais ritualais, pusryčiauja, rengiasi). Tai gali būti jo apsilankymas parduotuvėje. Valanda darbovietėje. Pasivaikščiojimas. Maudymasis vonioje. Pajūryje. Personažas turi turėti vardą, jis turi prabilti. Kuo daugiau fizinio tikrumo – jeigu galų gale suprasite, kad net ir norėdami negalėtumėte duoti jam kitą vardą, kad personažas pats siūlo veiksmą, maištauja prieš savo gyvenimo aplinkybes… Na, žinote, ką daryti.

    Kiekviena detalė svarbi, nes ji keičia bendrą paveikslą. Kartais užtenka keletos tikslių detalių, o visa kita susikurs skaitytojas (visai naudinga jo vaizduotei taip pat palikti vietos, nes kitaip jis neturės, ką veikti) – taip vadinamasis gestalt. Galite pažaisti čia >>>.

    Personažo savitas balsas –

    Dialogai skirti ne vien tik nusakyti situacijai, veiksmui, iš jų labai daug sužinome apie personažus. Vienaip kalbėdamas mintis dėlioja senukas, kitaip vaikutis, trečiaip pasakoja jauna mergiotė. O kur dar lyties, rasės, statuso ar nuotaikos įtaka. Žmonės kalba net ir fiziškai skirtingai. Koks jūsų personažo balsas?

    Statusas –

    Paprasčiausia statusus suvokti, prisimenant kortų kaladę: tūzas valdo, visi kiti tvarkosi vieni su kitais pagal savo apdarus ar skaičių. Gyvenime mokame kaitalioti statusus (nors būna vargšų, kurie nemoka) ir iš to kyla labai daug gražių kuriozų. Štai neseniai du australų rašytojai sukūrė knygą vaikams apie mokinį, kuris padeda savo mokytojai išmokti gyventi, tapti drąsesnei. Turbūt visi prisimenate, kas mokykloje būna tiems pedagogams, kurių statusas žemesnis nei mokinių? O kodėl kiti pedagogai tikri sadistai mokykloje – gal todėl, kad namie „po padu“?

    Aplinka –

    Kur jūsų personažas jaučiasi, kaip žuvis vandenyje? Kur jūsų personažas užtrokštų, kaip žuvis sausumoje? Su tuo susiję labai daug tiek fizinių, tiek psichologinių charakteristikos elementų.

    Požiūris į pasaulį –

    Žmonės yra skirtingi. Labai dažnai kartoju sau, kaip vieną iš Dievo įsakymų: žmonės – yra – skirtingi! Aišku, taip norisi visus kalti, užtempus ant vieno kurpalio! Betgi (skirtinga mūsų priešistorė) visi turi savo požiūrį į: tikėjimą, pinigus, vaikus, seksą, mirtį, mėsą, aplinkos užterštumą, demokratiją, kapitalizmą, vaiduoklius, sliekus, šunis, peles…

    Personažas ant psichologo kušetės –

    Ant kušetės jį galima paguldyti keliais būdais: rašyti eskizą, kuriame jis apsilanko pas psichologą ir atsakinėja į jo klausimus, arba pabūti pačiam psichologu ir užvesti jo anketą, kurioje būtų punktai:

    pagrindiniai duomenys (vardas, pavardė, amžius, gimimo vieta, tėvų socialinė padėtis, jo paties socialinė padėtis, dabartinis adresas, profesija, užsiėmimas, uždarbis, kelintas vaikas jis yra šeimoje, broliai, seserys, svarbūs giminės ir t. t.),

    fizinė charakteristika (ūgis, svoris, plaukų spalva, išskirtiniai bruožai, žalingi įpročiai ir t. t.),

    psichinės savybės (išsilavinimas, intelekto lygis, sugebėjimas mokytis, gyvenimo tikslai, koks pasitikėjimo savimi lygis ir t. t.),

    emocinė charakteristika (stiprybės, silpnybės, intravertas/ekstravertas, gebėjimai valdyti pyktį, motyvai, baimės, svajonės ir t. t.),

    dvasinė charakteristika (koks tikėjimas, kokią vietą jo gyvenime jis užima)

    personažo vieta kūrinyje (santykis su kitais personažais ir kaip jis kūrinio eigoje keičiasi).

    Viskas smulkiau išvardinta angliškai čia >>>.

    Personažo dienoraštis –

    Rašykite išgalvoto žmogaus dienoraštį. (Taip galima ir knygą netyčia parašyti.)

    Personažų bankas –

    Kaupkite personažų banką: susidūrę su kokiu nors įdomiu (ar atvirkščiai – fantastiškai neįdomiu) asmeniu, aprašykite jį vienu sakiniu. Taip pat galite kaupti nuotraukas.

    Vaizduotė –

    Pagaliau svarbiausia taip keičiant gimdymo pozas nepamiršti vieno dalyko – atsipalaiduoti. Jeigu rašysite su tokiu kalnu minčių, gali baigtis blogai: nuo svorio pirštai į klaviatūrą sulįs! Nestrikite šiame etape, nes tai tik (svarbus) pasiruošimo kūrybai etapas. Yra vienas labai didelis rašytojo pagalbininkas – pasąmonė. Viską, ką sužinosite apie savo personažą ar personažus (įsivaizduojate romano veikėjų gaują?), tegul glūdi jūsų galvoje ir netrukdo atsisėsti ir pajusti švelnų vaizduotės vėjelį, pamatyti veiksmą, dairytis aplinkoje, rasti įvairiausių ir įdomiausių detalių, iš kurių tversite naują, iki šiol neegzistavusią (grožinę) visatą. Žinios apie personažą išnirs iš pasąmonės ir padės tinkamą žodelį kaip tik ten, kur reikia, pasitikėkite. Niekas nedings be naudos.

    O gal jums ir nereikia nė vienos tos pasiruošimo priemonės? Gal turite tokią lakią vaizduotę ir taip mokate susikaupti, valdyti savo dėmesį, kad rašydami tarsi stovite priešais savo sukurtus žmones ir laisvai apžiūrinėjate juos nuo galvos iki kojų, klausotės jų čiauškėjimo, užuodžiate jų kvepalus, jaučiate jų nuotaikas… Tuomet tik sėskite ir užrašykite viską. Ir atsiųskite man paskaityti!

  • Kiekviena pradžia turi pabaigą

    Aktoriaus meistriškumo studijų metu, dėstytoja dažnai pykdavo: „Jei nežinai, kaip baigiasi tavo etiudas, reiškia, kad nežinai, apie ką jis!“ Tekdavo nusiminus lipti nuo scenos ir galvoti iš pradžių: apie ką aš čia, kodėl aš čia…

    Dramaturgijos ir literatūros taisyklės šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, griaunantis logiką siužeto posūkis pabaigoje, gali priversti dar kartą perversti kūrinį (ar bent atsiversti pradžią). Teatre toks triukas atsieitų brangiai – ar žiūrovas eis antrą kartą žiūrėti spektaklį, norėdamas suprasti, apie ką jis? Nors televizijoje ir kine dažnai matome pabaigas, apverčiančias situaciją aukštyn kojom. Tai būdinga trileriui. Tokios pabaigos vadinamos netikromis (false ending).

    Dar viena iš teatro pasiskolinta forma – epilogas. Spektaklyje epilogas – finalinė dalis, kai vienas iš aktorių išeina į priekį ir smagiai užbaigia pasirodymą matytų situacijų, personažų, nesusipratimų komentaru, taip sugrąžindamas žiūrovą į realybę. Romane epilogas – trumpas personažų likimo vingių išvardijimas, įvykių susumavimas, išvados, pamąstymai, pamokymai (iš tų laikų, kai rašytojai mėgdavo moralizuoti). Toks užbaigimas gali sukelti įtarimą, kad autorius nenori leisti pačiam skaitytojui padaryti išvadas. Pabaiga kartais aiškiai išskiriama post scriptum. 

    Rašytojas jaunimui Džonas Marsdenas (John Marsden) sakė: „Kai kuriems skaitytojams nepatinka mano kūrinių pabaigos. Viena mergaitė pasiskundė: „Gal tu nežinai, kaip užbaigti istoriją?“ Manau, kad visos mano knygos turi pabaigas. Užbaigiu tada, kai nebeturiu ką pasakyti.“ Ir išties, perskaičiusi jo knygą „Tiek daug turiu tau pasakyti („So Much To Tell You“), keletą kartų verčiau paskutinį lapą, veltui ieškodama tęsinio. Gudru! Jis puikiai žino, kad sceną reikia palikti, kai auditorija nori dar – ne tada, kai auditorija jau nori namo… Smagiau užversti paskutinį puslapį su mintimi „norėčiau, kad knyga niekada nesibaigtų“, negu skaičiuoti, kiek puslapių dar liko ir linkėti personažams mirties…

    Beje, užbaigti kūrinį mirtimi ar mirtimis – rašytojų mėgiamas būdas. Paskutinėje Šekspyro „Hamleto“ scenoje gyvieji lipa per lavonų kalną (žuvo Karalius, Karalienė, Hamletas, Ofelija, Laertas, Rozenkrancas, Gildenšternas – beveik visi veikėjai!). Dauguma rašytojų jaučia saiką ir nežudo „lengva ranka“. O užbaigti pirmuoju asmeniu rašomą knygą pasakotojo mirtimi – nėra profesionalų vertinamas būdas, nors pradedantieji itin linksta prie tokių išrišimų. Visgi literatūros istorijoje esama gerų kūrinių ir su mirštančiu pasakotoju. Kad ir Bohumilo Hrabalo apysaka „Ypatingai sekami traukiniai“.

    Kartais kūriniai užbaigiami paties pagrindinio personažo pamąstymu (refleksija): kas įvyko per pasakojimo laiką, kas pasikeitė, ko buvo išmokta. Tokia pabaiga nieko neprimeta, palieka lengvumo įspūdį, kaip Viljamo Goldingo (William Golding) knygos „Musių valdovas“ („Lord of the Flies“) finaliniai sakiniai.

    Dar vienas metodas: jei nežinai, kaip baigti – sugrąžink į pradžią. Leisk skaitytojui prisiminti – juk nuo pradžių įvyko tiek daug! Pavyzdžiui Tolkino (Tolkien) knygoje „Hobitas arba ten ir atgal“ („The Hobbit or There and Back Again“) pagrindinis herojus Bilbo Beginsas iškeliauja iš Hobitauno ir galų gale grįžta ten pat, bet jau pasikeitęs, išmokęs gyvenimo pamoką: nuotykiai ir rizika yra naudingi, nes išmintis neateis, jei tūnosi namie…

    Kai kurios knygos palieka skaitytoją su mintimi, kad gyvenimas tęsiasi, kad buvo parodytas tik vienas svarbus gyvenimo epizodas, bet dar daugiau įvyko prieš ir po pasakojamojo laiko… Kai kuriose – laikomasi chronologinės įvykių sekos, todėl paskutinis (dažnai dramatiškiausias) įvykis reiškia finalą. Tokioje pabaigoje yra logika, įvykių vystymosi, neišvengiamybės pojūtis. Dažnai taip baigiasi trileriai, siaubo istorijos ir detektyvai, bet toks finalas tinka ir istorijoms apie žmonių gyvenimą, tarpusavio santykius. Po kulminacijos seka išrišimas, ir gyvenimas grįžta į normalias vėžes.

    Gyvenimas grįžta į vėžes – dar vienas būdas gražiai ir išmintingai užbaigti kūrinį. Nors niekas neuždraus paišdykauti ir atsisveikinti su skaitytojais absurdiškai, kaip Henris Mileris (Henry Miller) užbaigė „Sexus“: „Au! Au! Au Au! – sulojau. – Au! Au, Au, Au!“

    Turbūt žiauriausia yra apgaudinėti skaitytoją: per kokius du šimtus puslapių intriguoti, gundyti, vesti ir nuvesti į… nieką. Nes užbaigei netikėtai pats sau, nes negalvojai nei apie priežastį, nei apie pasekmes, nes vaikeisi efekto. Reiškia, kad pats nežinai, ką rašai.

    (pagal John Mardsen „Everything I Know About Writing“ ir John Mullan „How Novels Work“)

    Post scriptum: Kuriam tipui priskirtumėte šią pabaigą?

    „Mes niekuomet taip nebėjome. Kai grįžome į Oslą, ji įkrito atgal į savo sunkį ir liko tokia pat iki gyvenimo galo. Tačiau tą dieną Karlstade mes žengėme gatve susikibę už parankių. Mano naujasis kostiumas lengvai prigludo prie kūno ir be jokio vargo atkartojo kiekvieną mano judesį. Tarp namų tebekošė ledinis vėjas nuo upės, mano ranka buvo patinusi ir jaučiau skausmą ten, kur į odą susmigo nagai, kai taip smarkiai sugniaužiau kumštį, tačiau tą akimirką viskas atrodė nuostabu: kostiumas buvo gražus, miestas buvo gražus žingsniuojant gatvės grindiniu, ir mes juk patys sprendžiame, kada mums skauda.“

    (Per Petterson „Vogti Arklius“)