skaitantiems ir rašantiems

All posts in humoras

  • Nepažabotas grafomanas

    Neseniai turėjau garbės mėgautis knyga, kurią jau buvau nusižiūrėjusi, kai tik pasirodė originalo (anglų) kalba. Bet Tyto alba ją išleido šių metų Knygų mugei ir voilà! Vertimas nėra puikus, bet geras. Turinys labai smagus, nes tai egzistencialistų aplinkos ir biografijų melanžas, perteiktas labai suprantama kalba, be filosofinio žargono. Pristatoma ir egzistencialistinės minties kilmė beigi kryptis. Parašė tą knygą britų filosofė Sarah Bakewell ir vadinasi ji „Egzistencialistų kavinė“.

    Gal ir nebūčiau pristatinėjusi jos savo bloge, bet kelios vietos mane nukalė – garsiai juokiausi. Kaip žinia, ne vienas ir ne du filosofai rašė „į šalį“ – kūrė literatūrą. O Sartre’as, pasirodo, išbandė jėgas ir filmo scenarijaus kūrime. Apie tai, kaip jam sekėsi, ištrauka be komentarų:

    „Sartre‘as dar gerokai iki to meto, kai rašė Flaubert‘o biografiją, ėmė domėtis savo veikėjų pasąmone ar pusiau sąmone. Įpusėjęs knygą „Būtis ir nebūtis“ jis ima svarstyti, kad gyvenimas gal ir vyksta pagal mūsų pačių susikurtus projektus, bet mes to iki galo nesuvokiame. Jis ragino sukurti naują egzistencialistinę psichoanalizę, paremtą laisve ir būtimi-pasaulyje. Jam buvo nepriimtinas Freudo psichikos paveikslas, kuriame pasąmonė glūdi pačioje apačioje, o virš jos klojasi kiti sluoksniai, lyg žiūrėtum į baklavos griežinėlį ar geologinį pjūvį. Nesutiko ir su tuo, kad seksas iškeliamas į aukščiausią vietą. Tačiau jis vis labiau domėjosi sunkiai perprantamomis gyvenimo sritimis ir mįslingomis motyvacijomis. Ypač jam patiko, kad Freudas – kaip ir jis pats – dirbdamas keitė ir tobulino idėjas. Freudas buvo toks pat didis mąstytojas ir, žinoma, rašytojas, – kaip Sartre‘as. Sartre‘as jį už tai gerbė.

    1958 metais Sartre‘ui pasitaikė proga išsamiau patyrinėti Freudo gyvenimą, nes režisierius Johnas Hustonas paprašė parašyti scenarijų biografiniam filmui. Sartre‘as darbo ėmėsi dar ir dėl to, kad jam trūko pinigų – sumokėjęs milžiniškus mokesčius liko tuščiomis kišenėmis. Jis kibo į darbą su jam įprastu uolumu ir sukūrė scenarijų, pagal kurį būtų išėjęs septynių valandų trukmės filmas.

    Hustonui septynių valandų filmo nereikėjo, tad jis pasikvietė Sartre‘ą į namus Airijoje, kad jie galėtų kartu padirbėti ir sutrumpinti scenarijų. Sartre‘as buvo varginantis svečias, be atvangos tarškėjo prancūziškai, Hustonas jį vos suprato. Kartais išėjęs iš kambario Hustonas girdėdavo, kaip Sartre‘as toliau šūkauja, turbūt nepastebėjęs, kad pašnekovo nebėra. Tiesą sakant, Sartre‘ą kaip pat stebino šeimininko elgesys. „Staiga vidury pokalbio jis pradingdavo, – rašė jis de Beauvoir. – Labai gerai, jei dar pasirodydavo iki pietų ar vakarienės.“

    Sartre‘as klusniai išbraukė kai kurias scenas, bet, rašydamas naują variantą, nesusilaikęs įterpė kitų ir išplėtojo jau esamas. Hustonui jis įteikė scenarijų, iš kurio būtų išėjęs nebe septynių, o aštuonių valandų filmas. Hustonas atleido Sartre‘ą ir pasamdė du scenaristus sukurti įprastesnį filmą. Filmas pasirodė 1962 metais, Freudą vaidino Montgomery Cliftas. Sartre‘o pavardė nebuvo paminėta, veikiausiai jo paties prašymu. Daug vėliau buvo išleisti visi jo scenarijaus variantai, taigi dabar kiekvienas panorėjęs gali išnagrinėti kiekvieną atkarpą ir apmąstyti dar vieną nestandartinį Sartre‘o indėlį į literatūrinės biografijos žanrą.“

    Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, pp. 249-250, Tyto alba, 2019.

  • 25 filmai apie rašytojus

     

    Jie svajoja būti rašytojais, jie rašo į stalčių, jie randa leidėją, jie neparsiduoda, parduoda, jie žudo, ieškodami įkvėpimo, jie prasigeria, prasikruša, prasiskolina, įklimpsta, užlūžta, miršta niekam nežinomi arba žinomi, bet nežinodami, kad apie juos bus sukurtas vaidybinis filmas.

    Šiuos dvidešimt penkis filmus apie rašytojus ir rašančiuosius esu mačiusi vieną ar kelis kartus, kai kuriuos seniai, kai kuriuos užvakar. Nerūšiuoju pagal gerumą, tiesiog rikiuoju:

    1. „An Angel At My Table“ (Jane Campion, 1990)

    Pagal autobiografinę zelandų poetės ir prozininkės Džanetos Freim (Janet Frame) knygą tuo pačiu pavadinimu. Freim spėjo pamatyti filmą apie save. „Tai ne mano gyvenimas,“ – pasakė. Bet niekas ir nesitikėjo atkurti ekrane jos gyvenimą. Argi įmanoma?

    2. „Cet amour-là“ (Josée Dayan, 2001)

    Viena iš Margeritos Diura (Marguerite Duras) knygų vadinasi „Yann Andrea Steiner“. Tai vardas jaunuolio, su kuriuo rašytoja nugyveno savo paskutinį dešimtmetį – apie tai šis filmas. Tai buvo meilė? Sado-mazochizmas? Tai buvo gyvenimas.

    3. „Swimming Pool“ (François Ozon, 2003)

    Detektyvų autorė, kurios autografus medžioja britės bobutės, įkvėpimo ieško Prancūzijoje. Pusiau anglė, pusiau prancūzė aktorė Šarlotė Rampling (Charlotte Rampling) žiūrovams atveria ne tik savo nuogą krūtinę, bet ir detektyvų rašymo užkulisius.

    4. „Barton Fink“ (Joel Coen, 1991)

    Turi gi kažkas parašyti tekstus, kuriuos ištars Holivudo žvaigždžių lūpos… Kas tie žmonės? Kur ir kaip jie gyvena? Tamsa ir alus, alus ir tamsa? A, kartais ugnis.

    5. „Secret Window“ (David Koepp, 2004)

    Rašymo blokas, susidvejinimas, žmogžudystės, painus siužetas ir neraminantis kukurūzų laukelis po langu. Oi, rašytoją vaidina Džonis Depas (Johnny Depp). (Kurio aš nemėgstu.)

    6. „Reprise“ (Joachim Trier, 2006)

    Du geriausi draugai susitinka prie pašto dėžės: abiejų pirmosios knygos iškeliaus į pasaulį. Jie abu svajoja apie tą patį? (Saugokis to, apie ką svajoji…)

    7. „Morvern Callar“ (Lynne Ramsay, 2002)

    Kalėdų išvakarėse prekybos centro pardavėja gavo dovanėlę: jos vaikinas nusižudė po eglute, palikęs drąsinantį laiškelį, banko kortelę ir savo romaną, kurį prašoma išsiųsti leidėjams. Ji išpildo jo paskutinį norą: nuo tol gyvena itin drąsiai, romaną išsiunčia. Tik ne su jo, o su savo vardu. Movern Callar.

    8. „Lucía y el sexo“ (Julio Medem, 2001)

    „Lucija ir seksas“. Liucija – padavėja. Jos sugyventinis – rašytojas. Rašytojai yra komplikuotos asmenybės. Kai kurios padavėjos – super seksualios.

    9. „Barfly“ (Barbet Schroeder, 1987)

    Mikis Rurkas (Mickey Rourke) vaidina Čarlzą Bukovskį (Charles Bukowski) aka Činaski (Chinaski). Pusiau autobiografinis filmas. Gal dėl to, kad Bukovskis taip pasakė.

    10. „Capote“ (Bennett Miller, 2005)

    Filmas apie vieną skausmingiausių Trumano Kapotės (Truman Capote) gyvenimo epizodų – negrožinės knygos apie žudikus kūrimą. Pagal knygą „Šaltu krauju“ („In Cold Blood“), beje, ekranizuotą 1967 m. režisieriaus Ričardo Brukso (Richard Brooks).

    11. „Roman de Gare“ (Claude Lelouch, 2007)

    Išversta „Stoties romanas“, nors geriau tikrų „Degalinės romanas“, nes du personažai (prostitutė ir rašytojas-vaiduoklis („ghost writer“)) susitinka degalinėje, pakeliui, kiekvienas su savo rūpesčiais. Susitinka ir nebeišsiskiria amžiams, nes – patenka į romano puslapius.

    12. „Before Night Falls (Antes que anochezca)“ (Julian Schnabel, 2000)

    Biografija. Kubos poetas ir prozininkas Reinaldo Arenas – karštas kaip cigaro galiukas, dygus kaip kaktusas, žydras kaip Pietų Amerikos dangus. Jį vaidina nuostabusis Chavjeras Bardemas (Javier Bardem).

    13. „Naked Lunch“ (David Cronenberg, 1991)

    Viljamo Barouzo (William S. Burroughs) „Nuogi pusryčiai“ – tai, ką atrodo neįmanoma pavaizduoti, pavaizduota. Nors negalėčiau atpasakoti, ką mačiau. Narkomano sapnas.

    14. „Adaptation“ (Spike Jonze, 2002)

    Nikolas Narvelis (Nicolas Cage) susidvejinęs. Vienas iš jo vaidinamų dvynių rašo knygos („The Orchid Theft“) adaptaciją filmui.

    15. „Sunset Boulevard“ (Billy Wilder, 1950)

    Pirmieji kadrai – scenaristo liūdnas galas. Po to seka istorija apie sunkų gyvenimą iki liūdno galo. Holivudas…

    16. „Leaving Las Vegas“ (Mike Figgis, 1995)

    Tas žmogus ne šiaip girtuoklis ir ne šiaip žudosi nusigerdamas. Jis prieš tai dar ir rašė.

    17. „Mishima: A Life in Four Chapters“ (Paul Schrader, 1985) Yukio Mishima

    Ilga-kilo-metražinis. Apie itin aršų japoną. Bet šiaip Jukio Mišima (Yukio Mishima) daug įdomesnis už filmą apie jį. Na, filme bandoma atskleisti kūrybos šaknis… na, na…

    18. „As Good As It Gets“ (James L. Brooks, 1997) ir „Something’s Gotta Give“ (Nancy Meyers, 2003)

    Sudėjau du į vieną, nes abu juokingi ir abiejuose Džekas Nikolsonas (Jack Nickolson). Tik pirmajame jis pas yra isteriškai neurotiškas rašytojas, o antrajame – jo draugė (patikslinimas: dramaturgė).

    19. „In the Mood For Love (Fa yeung nin wa)“ (Kar Wai Wong, 2000)

    Du apgauti savo antrųjų pusių žmonės rašo drauge romaną (apie kovinius menus). Dingstis.

    20. „Bitter Moon“ (Roman Polanski, 1992)

    Oskaras – netalentingas rašytojas. Pats taip nemano. Nesiseka rašyti – kaltas visas pasaulis.

    21. „The Hours“ (Stephen Daldry, 2002)

    Per visą filmą eina epizodas apie Virdžiniją Vulf (Virginia Woolf), o taip pat ir epizodas iš jos romano „Mrs. Dalloway“.

    22. „Storytelling“ (Todd Solondz, 2001)

    Pirmoji filmo dalis – vyksta kūrybiško rašymo kursai. Juodasis humoras (juodaodis dėstytojas dūksta).

    23. „Wilde“ (Brian Gilbert, 1997)

    Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) ir jo gyvenimo meilė (antroji po rašymo). Pagal geriausias senovės graikų pederastijos tradicijas.

    24. „Fear and Loathing in Las Vegas“ (Terry Gilliam, 1998)

    Pastebėkite, Džonis Depas (Johnny Depp) su savimi visur tąso spausdinimo mašinėlę.

    25. „Man From Elysian Fields“ (George Hickenlooper, 2001)

    Rašytojas tėtis turi kažkaip išlaikyti šeimą, vaikus. Koks darbas atima mažiausiai laiko? Žigolo agentūra padės.