skaitantiems ir rašantiems

All posts in dramaturgija

  • Seksas ir teatras

     

    50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

    Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

    Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

    Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne. Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

    Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

    Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

    Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

    Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

    Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

    Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

    Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

    Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

    Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

    Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

    Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

     

  • Geram kinui pinigai trukdo

     

    Negarsus, neapdovanotas Oskaru, bet laisvųjų kino kūrėjų ir mėgėjų rate žymus amerikietis režisierius Johnas Saylesas atskrido į Australiją, atvyko į Melburno centre esančią VCA mokyklą, kurioje ruošia būsimas australų kino žvaigždutes, ir atsisėdo į kėdę scenoje priešais… pustuštę salę.

    Kaip smagu, kaip gerai, galvojau aš, atėjusi kone pusvalandį anksčiau, kad gaučiau (ir užimčiau draugei) vietą. Ir gerai, kad mažai žmonių atėjo, toks malonus įspūdis, kad susirinko slaptas būrelis, tikri kino žinovai, sinefilai ar kinomanai. Atsisėdome pirmoje eilėje ir džiaugėmės, kad esame arti didelio žmogaus. Nežinau, ar didelis žmogus pajuto nepatogumą dėl to, kad salė pustuštė. Gal ir ne, nes pusantros valandos turėjęs trukti susitikimas užsitęsė dar keturiasdešimt minučių – buvo užduodami labai konkretūs klausimai.

    Saylesas paprastai ir aiškiai dalinosi savo patirtimi visose srityse, kuriose tik triūsė. Jis gi ne tik nepriklausomas kino režisierius. Karjerą pradėjo nuo rašymo, vaidinimo ir režisūros teatre, tada scenarijų rašymas, tada, daug vėliau, – pirmasis filmas, žinoma, už savo krauju uždirbtus pinigus. „Rašau labai daug, duoną uždirbu iš scenarijų rašymo, taip pat esu išleidęs keletą knygų – romanų, novelių,“ – sako jis. Beje, Saylesas yra iš tų kino meistrų, kurie nėra baigę jokios kino mokyklos. Oficialios. Nes jo, kaip ir Coppolos, Scorseses, Camerono ir kt. mokyklos vardas yra ROGER CORMAN.

    Trumpai apie Cormaną: tai žmogus, vadinamas „King of the B-movies“ (B kategorijos filmų karalius), jis įdarbindavo niekam nežinomus, kino išsilavinimo neturinčius bičus, duodavo jiems pinigų ir leisdavo patiems sukti kiną. Anot Sayleso, Cormanas visuomet išlošdavo, jo kinas nebuvo nuostolingas, nes viskas buvo sėkmingai prakišama drive-in’ams (legendiniams Amerikos lauko kino teatrams, kuriuose filmus žiūrima tiesiog automobiliuose). Cormanas būdavo susirūpinęs tik dėl vieno: ar iš nufilmuotos medžiagos bus galima sumontuoti įspūdingą reklaminį treilerį? Tad greitai kai kurie režisieriai įsigudrino įtikti savo „tėtušiui“: pirmiausia nufilmuodavo visas įspūdingas scenas treileriui, o tada jau būdavo palikti ramybėje.

    Istorija: Cormanas sykį nupirko žaislinį helikopterį ir susprogdino jį, filmuodamas dviem kameromis iš dviejų rakursų. Tą sceną jis įmontuodavo į visus silpnus treilerius, tad kai kuriose peržiūrose pasigirsdavo: „Manau, čia trūksta mūsų helikopterio…“

    Saylesas pripažino, kad gera pamoka iš Cormano laikų buvo tai, jog niekas neskirdavo nei laiko, nei pinigų scenarijaus klaidų taisymui. Kaip parašei, taip nufilmavai. O kaip nufilmavai, taip montuosi ir paskui pamatysi savo klaidas dideliame ekrane. Ir gerai – iš savo klaidų mokytis geriausia.

    Vėliau, jau dirbdamas savarankiškai ir ne taip va banque, Saylesas išsidirbo savo scenarijaus rašymo sistemą. Jam, kaip buvusiam aktoriui, padeda tai, kad parašęs scenarijų pats perskaito jį visą kaskart kito personažo akimis, suvaidina pats, įsijaučia į rolę. „Tekstas turi būti toks sklandus, kad aš, būdamas aktoriaus vietoje, pasakyčiau: viskas OK. O be to, kiekvienam personažui parašau biografiją. Jeigu to nepadarysiu, tai aktoriai vis tiek susikurs personažų priešistores, tad geriau pačiam valdyti situaciją.“ Saylesas nemėgsta repetuoti, jis sako, kad pirmas dublis dažniausiai būna geriausias, o visi kiti tik prastėja. Žinoma, reikia atsižvelgti į skirtingus aktorių tipus, kiekvienas turi savo charakterį ir savo problemas. „Jei šiandien apie pusę keturių nebaigsime filmuoti, tai Jackas Nickolsonas taps nervingas ir gadins dublius, nes jis vėluoja į „Lakers“ rungtynes…“

    Parašęs apie 90 scenarijų, Saylesas jau turi ypatingai tikslų laiko pojūtį, žino, kuri scenarijaus eilutė atsidurs kurioje filmo minutėje. Kurti scenarijų dažniausiai pradeda nuo grubaus plano (story outline) ir nuo bendriausių vaizdinių, įsivaizdavimo, kuo istorija prasideda ir kuo baigiasi, kokie yra personažai. „Aš nesu trijų aktų mėgėjas, man svarbiausia yra per dvidešimt minučių (tai maždaug 15-tas puslapis) pristatyti žiūrovams situaciją. Per tokią laiko atkarpą jie turi susivokti, kur esame, kas vyksta, ką jiems norisi (reikės) sužinoti. Ilgiau bandyti žiūrovo kantrybės nėra prasmės.“ Saylesas parašo daug eskizų, vėlesniuose eskizuose rūpinasi pasakojimo vientisumu, vengia neišteisintų siužeto vingių: „Tą minutę, kai paaiškėja, kas yra žudikas, žiūrovas turi trinktelti sau per kaktą ir sušukti „turėjau susiprasti!“, o ne „iš kur čia šitas dabar?“ – įkalčius reikia įsodinti eigoje iki paslapties atskleidimo momento.“

    Sayleso patarimai jauniesiems režisieriams:

    • Kartais žiūrėk filmą be garso, stebėk, kur stovi arba kaip juda kamera, kodėl režisierius pasirinko tokį rakursą, kokią linzę pasirinko, kokį židinio nuotolį, kaip keičiamas fokusavimo taškas, kodėl, su kokiu veiksmu jis sutampa ir t.t.
    • Montuodamas savo medžiagą, karts nuo karto peržiūrėk ją kuo didesniame ekrane – pamatysi tai, ko mažame ekranėlyje gal net nenujautei.
    • Filmavimo aikštelėje režisierius privalo vaidinti aktoriams, kad viskas, gerai, niekas nevėluoja. Aktoriai jokiu būdu neturi pajusti laiko spaudimo, kurį jauti tu pats.
    • Nedirbk 20 val. per parą, nes nuvargęs tik gadinsi medžiagą. Geriau pailsėti, o ryte paklausti savęs „ką įmanoma padaryti šiandien?“ – ne ką reikia, o ką įmanoma.
    • Kiekvienas filmas yra atskiras pasaulis, todėl kuo greičiau įvesk į šį pasaulį žiūrovą, supažindink su to pasaulio taisyklėmis. Turi numatyti ir tai, kokie yra žiūrovo lūkesčiai, išankstiniai nusistatymai (žinomi aktoriai į ekraną atsineša kitų filmų priešistores, pvz. įsivaizduok Clintą Eastwoodą).
    • Turėk omenyje, kad kino kalba kinta, tobulėja. Žiūrovas ateina į kino salę išsilavinęs. Labai toli nueita nuo tol, kai ekrane parodžius žmogų iki pusės, iš salės pasigirdo šūksniai: „O kur jo kojos?!“
    • Pasiimk video kamerą, savo draugą (neapmokamą aktorių) ir nueik į lokaciją, pafilmuok šiaip sau, tegul aktorius pasivaikšto, paskaito knygą. Padeda piešimas, rašymas.
    • Jei niekada nerežisavai, nueik į teatrą ir surežisuok spektaklį arba pats suvaidink. (Čia salė tyliai nusijuokė – įdomu kodėl?)

    Ar Saylesas sutinka su Cormano fraze, kad kino realizmui trukdo pinigai? „Na, taip, kartais taip yra, kad geram kinui trukdo pinigai. Kita vertus, visada reikia suvokti, kiek realiai liks pinigų kinui po to, kai aktoriams žvaigždėms bus sumokėti milijoniniai honorarai ir panašiai. Kartais iš 12 mln. lieka 3 mln. ir dar paaiškėja, kad nėra filmavimui laiko, nes vyko tąsymasis su visokiom nesąmonėm…“

    Paklaustas apie dabartinio kino situaciją, Saylesas pasakė, kad kino priemonės tapo demokratiškesnės, t.y. prieinamos kiekvienam, tačiau kita problema – sunku pasiekti savo žiūrovą, nes atsirado kino perteklius. Šiuolaikinis žiūrovas geba priimti daugiau informacijos (multitasking), todėl galima ekraną skaidyti į keletą sekcijų, supinti daugiau siužeto linijų. Kine vis mažiau gelmės, daugiau montažo triukų, filmai panašėja į muzikinius video klipus. Taip pat turi susitaikyti, kad tavo filmas bus pavogtas ir platinamas, be to, dar ir iškraipomas. „Jei norit žiūrėti šūdinos kokybės filmą, – sako Saylesas, – tai jūsų problemos.“

    Savo „kino tėvais“ pavadinęs japoną Kurosawą, švedą Bergmaną ir amerikietį Casavetesą, Saylesas taip pat vardino mėgstamus savo kartos kūrėjus: Jarmushą, brolius Cohenus (kurie, pasirodo, visus savo filmus montuoja patys, tik pasirašo slapyvardžiu), Lee, Stone, Demme ir kt. „Kasmet vis randu gerų filmų, geras pasakojimas (storytelling) vis dar gyvas visame pasaulyje. Stiprūs režisieriai turi istoriją, kuria nori pasidalinti su žiūrovais. Gerų filmų vis atsiranda, bet juos sunkiau pamatyti negu seniau,“ – sako Saylesas.

    Iš salės nepasigirdus daugiau klausimų, jis atsistoja, ir paaiškėja, kad yra visa galva (o gal netgi dviem) aukštesnis už kalbintoją – VCA dėstytoją ir turbūt irgi kino režisierių.

    Kai nulipusį nuo scenos Saylesą apspito gerbėjai, prašantys autografo ir fotografijos drauge, pamačiau, kad jis yra aukštesnis už visus šioje salėje susirinkusiuosius. Didelis visomis prasmėmis žmogus. Be klaustuko.

    P.S.: Bedarydama namų darbus, peržiūrėjau jo filmus „Silver City“ ir „Eight Men Out“, o iš seniau buvau mačiusi „Passion Fish“ ir „Casa del los Babys“. Čia dar toks įdomus straipsnis apie jį (nuoroda).

  • Struktūra: atomazga

    Šis straipsnis yra paskutinė trilogijos dalis. Pirmoje kalbėjome apie užuomazgą (nuoroda), o antroje – apie veiksmo vystymą (nuoroda). Sutarėme, kad liečiame pačius esmingiausius pasakojimo (storytelling) pagrindus, piešėme primityvias schemas, kurias įvaldžius toliau jas laužysime arba kursime daug sudėtingesnes.

    Be minėtųjų, pasakojimai turi dar keletą sluoksnių, kuriuos reikia suvaldyti: veikėjų linijos, santykiai, laikas, temų persipynimas, veiksmo vietos, publikos dėmesio („žinojimo“) planavimas (ypač trileriuose) ir t.t. Aukščiau esančiame grafike (pasididinsite ant jo paspaudę) matote lyg kokią mikroschemą – tai Tarantino filmo „Pulp Fiction“ personažų linijos bei jų susidūrimai (nuoroda). O štai taip atrodo filmo „Back to the Future“ laikas:

    Po tokių schemų, manau, nereikės įrodinėti, kad kūryboje būtinas abiejų smegenų pusrutulių bendardarbiavimas. Intuicija + protas = karštos idėjos…

    Bet grįžkime prie trijų veiksmų plano. Paskutinis ir stipriausias smūgio taškas (point of attack) buvo emociškai aukščiausias – įvyko kulminacija. Kitaip tariant, orgazmas (nepastebėti panašumų su šiuo fiziologiniu aktu neįmanoma). Po jo jau nebesinori sužinoti, kad tai nebuvo kulminacija, kad ji buvo melaginga (false ending) – veiksmas turi baigtis vieną kartą ir galutinai (bet turbūt esate matę ar skaitę kitaip: ne vienas visgi išbando melagingą pabaigą).

    Iš teatro laikų atsinešiau įsitikinimą: jeigu nežinai, kaip tavo kūrinys baigiasi, tai nežinai, apie ką kūrinys – ir atvirkščiai. Taigi finalas tikrai svarbi dalis. Joje susumuojama visa, dėl ko buvo triūsta:

    • ATOMAZGA (denouement)

    Susiveda visi galai, pasileidžia visi susiraizgę fabulos mazgai. Jos apimtis priklauso nuo to, kokia buvo kulminacija. Šiais laikais netgi teatro dramaturgai nebetempia po aukščiausiojo taško – nukerta ir viskas. Kadangi kulminacijoje buvo atsakytas esminis dramaturginis klausimas (major dramatic question), tai sunkoka ilgiau ir belaikyti dėmesį. Turėtų atsirasti išbaigtumo jausmas.

    • Deus ex machina

    Deus ex machina [sk. deus eks machina; lot. dievas iš mašinos]: 1. antikinės tragedijos veiksmo atomazgos tipas — staigus, netikėtas kurio nors dievo (nuleisto spec. mech. įtaisu) pasirodymas scenoje ir lemtingas įsikišimas į veiksmą; vėliau — bet koks staigus, nepagrįstas, psichologiškai nemotyvuotas veiksmo posūkis, konflikto išsprendimas dramos ar epiniame kūrinyje; 2*. nelauktas išgelbėtojas. (Žodynas)

    Senovės graikų dramoje buvo naudojamas toks įrankis: kai kulminacijoje veiksmas stringa ir konfliktas atrodo neišsprendžiamas netgi pačiam dramaturgui, į pagalbą ateina pašalinis personažas –  nuleidžiamas į sceną iš viršaus – atseit dievai įsikišo ir išsprendė ginčą. Priemonė, tiesą sakant, šiek tiek gėdinga, bet kartais vis panaudojama. Tik į konfliktą įsikiša nebe dievai, o koks nors naujas personažas, išdygęs kaip Pilypas iš kanapių (pvz. teismo salėje atsistoja niekam nežinomas veikėjas ir prisipažįsta pats padaręs nusikaltimą). Vieną gražų deus ex machina žinau: tai Ingmaro Bergmano režisuota Mozarto opera „Užburtoji fleita“ – ten trys maži vaikučiai – dievaičiai – nusileidžia oro balionu ir padeda veikėjams (beje, ne kulminaciniu momentu). Įsivaizduoju deus ex machina būtent taip – atvirai naudojant graikų dramos įrankį, komiškai.

    • Katarsis

    Kãtarsis [gr. katharsis — apvalymas, taurinimas]: 1. vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač meno pagalba; 2. psichoanalizėje — žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš traumatinio pobūdžio pergyvenimų; sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną. (Žodynas)

    Sąvoka pirmą kartą paminėta Aristotelio „Poetikoje“ ir buvusi svarbi jo laikais, kai įsijautę paromis vykstančiuose dramos turnyruose „vyrai alpdavo, o moterys persileisdavo“. Mes į teatrą nueiname gal ir ne dažniau nei senovės graikai (jei kartą metuose), tačiau dramos pilna ir kine, televizijoje, knygose, netgi reklamoje… Ar įmanoma kaskart taip stipriai išgyventi? Mūsų laikais šia sąvoka dažnai spekuliuojama – katarsis patiriamas vos ne nuo geros kavos puodelio… Kai kas (pvz. aš) jos vengia ir apsieina be jos. Taigi kas yra katarsis techniškai? Tai galėtų būti veiksmo ir personažų emocinių aspektų išvada, apibendrinimas, išbaigimas. Kitaip tariant, personažas ir pati situacija nepaliekama beviltiškame dugne, randama ir parodoma išeitis, šviesa tunelio gale. Perėjusi pragarą, publika išsineša teigiamas emocijas.

    • Personažo virsmas (character arc)

    Jei pasakojimo pradžioje personažas (protagonistas) buvo patenkintas savimi ir senąja tvarka, tačiau po pirmojo smūgio prarado lygsvarą ir leidosi į emocinio augimo kelionę, tad kelio pabaigoje, įvykus paskutiniam susidūrimui su antagonistinėmis jėgomis, turi būti aiškus pokytis paties personažo viduje. Visuose veiksmuose vyksta personažo vidinė kaita, ir paskutinė kūrinio dalis yra geriausias laikas tai apžiūrėti, pasverti, įsitikinti, ar tikrai virsmas įvyko. Kartais išdava labai paprasta (bet visai ne primityvi ir ne banali): protagonistas tapo stipresne asmenybe, gražesniu žmogumi.

    • O. Henris

    O. Henris (tikrasis vardas – Williamas Sydney Porteris) žymus savo novelių pabaigomis: netikėtu finaliniu posūkiu. Ko gero, daugelis yra skaitę jo kūrinėlį „Megės dovana“ („The Gift of the Magi“), kuriame varguolių porelė Kalėdų proga nori vienas kitam padovanoti dovaną, tačiau stokoja pinigų. Vyriškis turi auksinį laikrodį, o moteris – ilgus plaukus. Finale tipiškas O. Henrio novelėms netikėtumas: vyriškis pardavė laikrodį, kad nupirktų šukas, o moteris nusikirpo ir pardavė savo plaukus, kad nupirktų laikrodžiui grandinėlę… Dabar netikėtas patarimas (iš Louis E. Catron knygos): nebandykite tokių fokusų pakartoti. Jie veikia nebent trumpuose kūrinėliuose, ir tai ne visada. Tokie išsukimai nėra originalūs, jie tik primins O. Henrį! (Žinau dar klaikesnį nekūrybingos pabaigos pavyzdį: „…ir staiga jis (ji) prabudo!“)

    • Epilogas

    Epilògas [gr. epilogos < ↗ epi… + gr. logos — žodis]: 1. baigiamoji epinio ar draminio lit. kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius; 2. kreipimasis į žiūrovus kai kurių antikinių dramų pabaigoje, kur aiškinami autoriaus tikslai, suvaidinto kūrinio prasmė; 3*. ko nors pabaiga, baigiamoji dalis. (Žodynas)

    Teatre kartais iš tiesų kreipiamasi į žiūrovus po spektaklio, uždangai nusileidus. Bet jau seniai tokia priemonė atrodo žeminanti – nejaugi dramaturgas taip nepasitiki savo pjese, kad bando keliais sakiniais paaiškinti tai, ko neišrašė? Neprivalgei – neprilaižysi… Visgi niekas neuždraus rašyti epilogo. Niekas išvis negali priversti klausyti patarimų – nerašyk taip, rašyk taip… Manau, didžiausia nauda yra jų girdėti kuo daugiau, pastebėti, kad kai kurie prieštarauja vienas kitam, todėl kaip ir panaikina vienas kitą. Tenka apsispręsti pačiam, kokias priemones, kodėl, kaip naudoti. Kuo daugiau mokytojų – tuo geriau. Tuo lengviau galvoti savo galva.

    Toks mano epilogas.

    UŽDANGA

    ________________

    Rašydama naudojausi: Louis E. Catron „The Elements of Playwriting“, Stephen Cleary paskaitų konspektais, Peder Hill tinklaraščiu (nuoroda); jie yra atitinkamai: dramaturgas, scenaristas ir rašytojas.

  • Knygos apie rašymą 2

     

    Perverčiau ir paskaitinėjau dar septynias:

    • Stephen Koch „Modern Library Writer’s Workshop“

    Ši knyga iš visos krūvelės nuostabiausia. Autorius (patyręs rašymo dėstytojas ir daugiausia negrožinės literatūros kūrėjas) dėsto mintis labai paprastai, suprantamai ir taikliai. Naudoja daug žymių rašytojų pavyzdžių, ištraukų. Kalba apie tokius dalykus, kurių vengia kiti (kad ir temos apie literatūros kritiką, tiesos jausmą). Užgriebia ne tik kūrybą, bet plačiau, giliau: iš tiesų, literatūra neatskiriama nuo gyvenimo. Mokyti(s) rašyti tenka visą gyvenimą ir pats autorius nėra sustojęs – tai jaučiasi. Gale – vertų perskaityti knygų (apie rašymą) sąrašas su paaiškinimais.

    • Gotham Writer’s Workshop „Writing Fiction: The Practical Guide from New York’s Acclaimed Creative Writing School“

    Kiekvienas šios knygos skyrius rašytas vis kito autoriaus – žymiausios Niujorko „dailiojo rašymo“ mokyklos dėstytojo. Smagu, nes įdomu: skirtingi stiliai, turinys sklandus. Aprėpiamos daugmaž visos svarbiausios rašytoją dominančios problemos. Gale pateikta Reimondo Karverio (Raymond Carver) novelė „Cathedral“, kurią pasitelkia kaip pavyzdį beveik kiekviename straipsnyje. Labai praktiška (o ir novelė – mažas šedevras.) Lengva mokytis.

    • Roberta Jean Bryant „Anybody Can Write“

    Iš pradžių maniau, kad ji pernelyg vaikiška, skirta skatinti rašančius paauglius arba kritusius ir nebeišlipančius iš nerašymo duobės suaugusiuosius. Bet tokią būtų itin gera pasidėti ant stalo ir žvilgčioti, daryti jos siūlomus pratimus, jei ką tik pradėjai rimtai mokytis rašyti (amžius reikšmės neturi). O ir nerašymo duobė vis tiek vieną dieną atsivers… Tinka tiems ir tiems, kurių anglų kalba kiek silpnesnė. Puikus pradžiamokslis.

    • Todd A. Stone „Novelist’s Boot Camp : 101 Ways to Take Your Book From Boring to Bestsell“

    Net ir knyga apie rašymą gali iš nuobodžios virsti geriausiai parduodama, jei bus pagalvota apie jos formą (o jei dar forma sutampa su turiniu…). Šią knygą griebiau todėl, kad ji yra chaki spalvos, su kareiviškais atributais ir iliustracijomis. Boot Camp – tai karingai nusiteikusių rašytojų stovykla. Nori vado – atsiversk ir pirmyn! Drausmė, strategija, susidorojimas su priešu ir pavojais – tinka ir karui, ir romanui. Tik kažkaip aš šiuo metu nei laiko, nei noro tam neturiu. O rašant romaną, man atrodo, taip žaisti būtų per vėlu… (Bet gal patiks berniukams-fantastams?)

    • William Strunk Jr., E. B. White, Maira Kalman „The Elements of Style Illustrated“

    Ši knyga anglakalbių pasaulyje perleista jau šimtus kartų. Man į rankas pateko jos versija su iliustracijomis. Dėsniai visose meno šakose turi daug bendro: tą ir galima (dar kartą) sužinoti, palyginus tekstus su iliustracijomis. Gal tai ir „rašymo biblija“, bet tikrai ne visiems. Ją kritikuojantys literatai pabrėžia, kad autoriai yra žurnalistai, ir jų rekomenduojamas stilius yra žurnalistinis. Be to, rašyta prieš šimtą metų. Be straipsnio, kurį išsunkiau iš knygos, rašantysis lietuviškai nelabai ko ras naudingo joje. Vertėjams tiktų.

    • Ray Bradbury „Zen in the Art of Writing“

    „Marso kronikų“, „Farenheitas 451“, „Pienių vyno“ ir milijono novelių autoriaus straipsniai apie rašymo meną. Uždeganti, drąsinanti, guodžianti, įkvepianti. Pradedantįjį galbūt nustebins rašytojo profesijos paradoksais (pvz. kiek eskizų iki tikslo). Pradėjusįjį supažindins su kitokia (savotiška) profesijos rutina: kaip gimsta Bredberio novelės, romanai, eilės ir pjesės. Baisingo produktyvumo ir aistringo temperamento rašytojas. Knygos pabaigoje – jo eilės apie kūrybą. Kodėl „dzen“? Todėl, kad jo devizas: DIRBK, ATSIPALAIDUOK, NEGALVOK (tai nereiškia: uždirbk, gerk, durniuok!).

    • ARISTOTELIS „Poetika“

    Prieš daugiau nei 2000 metų surašyti dramos elementai tebegalioja. Dalys 5-14 yra vis dar nepamainomos. Gal rasite lietuviškai? Paskutinis leidimas berods 1997 m., Vilnius, Pradai (vertėjas Mindaugas Strockis).