skaitantiems ir rašantiems

All posts in dramaturgija

  • Žmogus virš Zanussi įrangos

    Esu viena iš tų negerų skaitytojų, kuri lanksto puslapių kampukus, daro „šuns ausytes“, kaip sako anglai (dog ears). Taip, ir nesigėdiju prisipažinti. Būna žmonių, kurie nenaudoja skirtuko, todėl užlenkia ten, kur baigė skaityti. O aš lankstydama išvengiu kitos „blogybės“ – eilutės pabraukimo pieštuku ar, dar baisiau, šratinuku. Na, bet ne apie tai. Toliau be nukrypimų pasakosiu apie autobiografinę knygą, kurią ką tik su malonumu ir sudirgimu perskaičiau, papuošusi šuns ausytėmis:

    Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (Vaga, 2018)

    Žymaus lenkų kino režisieriaus Zanussio (jis turi giminystės ryšių su italų buitinės technikos magnatais) filmų nebuvau mačiusi nė vieno. Bet skaitydama jutubėj pažiūrėjau vieną jo žiemišką, kamerinį filmą „Kristalo struktūra“ (1968), kuriame juntama tai, jog autorius prieš imdamasis kurti filmus studijavo fiziką, o vėliau filosofiją. Fizikos fakultete jis praleido ketverius metus, kol suvokė, kad ne ten pateko. Žavingas momentas knygoje: „… didis fizikas (ir geras psichologas) profesorius Pniewskis (…) po egzamino paklausė, ar mane ne labiau domina virš prietaiso palinkęs žmogus negu tai, ką tas prietaisas rodo. Ta mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus sukėlė man nušvitimą: „suklydau, veltui eikvoju laiką“, ir tai atsitiko tada, kai neliko pagrindinės kliūties – siauro pasirinkimo*.“ (*siauros specializacijos)

    Žmogus virš prietaiso! Man tai irgi žiebė. Kadangi jau kuris laikas neturiu prabangos užsiimti kūryba, o juk visa kūryba yra apie žmogų, tai sukėlė man ilgesį. Nuliūdino ir pradžiugino tuo pat metu. Liūdna, kad negaliu dirbti to darbo. Džiugu, kad radau vieną sakinį, kurį galėsiu perduoti visiems tiems, kurie nepagauna, apie ką menas, bet vis tiek bando jį kurti. Menas yra apie žmogų. Taip paprasta, bet taip dažnai pamirštama, ypač tų, kurie nori kažką pasiekti, pamesdami pagrindą.

    Taip pat noriu perduoti, kad Zanussio knygoje yra nemažai jo scenarijų ištraukų. Man tai irgi žiebė. Kai kurios ištraukos yra scenos iš pilnametražių vaidybinių filmų – galima pasimokyti struktūros, paanalizuoti turinį, rasti įkvėpimo. Viena ištrauka yra visas trumpametražis filmas, tokia šiek tiek anekdotinė situacija: per trumpą laiką įvyksta trys sutapimai, dramos siužetui to jau būtų per daug, bet anekdotui tinka. Žodžiu, rekomenduoju, jei rašote kino scenarijus. Tai tikras masterclass.

    Pacituosiu kelis sakinius, kurie puikiai nusako, kaip kūrinyje veikia metafora: „Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas savo garsaus romano pagrindinį veikėją, berniuką, taip ir nesubrendusį bei visą gyvenimą likusį vaiku, mušančiu skardinį būgnelį, padarė visos vokiečių visuomenės metafora.“ Atpažįstat romaną „Skardinis būgnelis“. Nuo šiol atkreipsit dėmesį ir į kitų romanų pagrindines arba, kaip vadinu, didžiąsias metaforas (arba alegorijas).

    Tada dar šuns ausytė prie temos apie skonį (Zanussi yra iš tų, kurie sako, kad skonį arba turi, arba ne):

    „O prastas skonis? Visa tai, kas populiaru, pigu, lengva, lyg ir malonu, bet iš esmės yra kičas.

    Žinau, kad tai, apie ką užsiminiau, sprogimu gresianti tema, tad vėl grįžtu prie pavyzdžio iš žemosios kultūros srities, tos, kurioje galima lengvai kalbėti apie sėkmę. Tai uždirbtų pinigų kiekis arba parduotų egzempliorių skaičius. Tačiau nekalbame apie meninę vertę, nes ją sunku nustatyti, bet dažnai galima nurodyti. Meno vertė susijusi su tuo, kokį poveikį jis daro reikliausiems vartotojams, tiems, kurie apdovanoti skoniu arba jį išsiugdė. Jeigu bendravimas su kūriniu paliko žymę iškiliausių vartotojų sielose, tada galime kalbėti apie sėkmę giliąją to žodžio prasme. Finansinė sėkmė yra dingstis džiaugtis buhalteriams. Jeigu kūrinys bus parduotas, bet nutekės nuo publikos kaip vanduo nuo žąsies, menininkas turi teisę patirti frustraciją, nors buhalterijai jis tapo didvyriu.

    Kūrinio, kuris pateko į siaurą vartotojų ratą, autorius guodžiasi iliuzija, kad tas ratas yra aukščiausio lygio, o iš tikrųjų esama rizikos, kad tai tik snobai, kokia nors išpažinėjų, maniakų, kolekcininkų arba fanų klika. Prašau skirti fanus nuo garbintojų. Fanas kilęs iš žodžio „fanatikas“ ir jokio rimto menininko fanai negali džiuginti, nes buvimas fanu yra tik priklausymo grupei požymis; garbintojus jungia šis tas daugiau – bendras vertės išgyvenimas, ir todėl jie negali siekti išskirtinumo (bel canto garbintojas negali mėgti tik vieno dainininko ir apie nieką kitą nenorėti nė girdėti).“ (179-180 pp.)

    Esu dėkinga autoriui, kad priminė dar kelis dalykus: žema kilmė netrukdo būti dvasiniu aristokratu ir noblesse oblige (kilmė įpareigoja). Išties nėra ko didžiuotis, kad esi dvasinis mužikas ir atsilygini blogiu už blogį, niekšybe už niekšybę, vien todėl, kad „visi žmonės viduje yra niekšai“. Įmanoma pakilti virš šito, įmanoma save išsiauklėti. Jeigu tai būtų neįmanoma, tai mes vis dar sėdėtume aplink laužą ir graužtume elnio koją, bandydami atimti ją vienas iš kito.

    Dabar kas mane šioje knygoje dirgino. Pats autorius yra „dvidešimtojo amžiaus žmogus“ (tai mano terminas: žmogus įsikibęs ano amžiaus vertybių, priblokštas informacinių technologijų atsiradimo ir nebegalintis keistis). Kaip ir daugelis lenkų, Zanussis didžiuojasi „savo“ Popiežiumi (čia tai nieko, lietuviai iš proto išeitų ne ką mažiau, juk net Popiežiaus lietuviškas šaknis rado), yra atvirai tikintis ir atvirai įsitikinęs, jog kažkas su pasauliu darosi negerai, jis ritasi, o ne auga, ir tai yra būtent dėl to, kad prarandamos judėjokrikščioniškos tradicijos.

    Jei būčiau vyras, gal skaityčiau Zanussio mintis kitaip. Jei būčiau krikščionė-demokratė, irgi būtų kitaip. Bet nesu nei vyras, nei konservatorė. Nelaikau savęs ir „dvidešimtojo amžiaus žmogumi“. Todėl man rėžia akį tai, kas konservatoriams galbūt pasitarnaus kaip argumentas disputuose su šiuolaikiškais, liberaliais, atviro proto iš šviesios sąmonės žmonėmis. Ką gi, kad tik tai būtų disputai, o ne įstatymai, prieš kuriuos tenka piketuoti gatvėse, mojuojant liemenėlėmis ir garsiai rėkiant, kad mano kūnas yra mano!

    Zanussis teigia, kad gyvybė yra šventa ir kad būtent krikščionybė tai atnešė Europai… Trenkiau knygą į šalį ir atsiverčiau Wikipedia: kiek žmonių buvo nužudyta dėl raganavimo? Mokslininkai primeta, kad 40,000–50,000. Paskutinės egzekucijos įvyko vos prieš pora šimtų metų. Kas inicijavo jas? Tikrai ne liberalų partija. Tai dar man pakalbėkit apie „šventąją gyvybę“ ląstelės pavidalu.

    Dar blogiau, kai išsukiojamos mokslininkų mintys: „Bet šiandien yra ir didelį nerimą keliančių mąstytojų, visų pirma turiu omenyje iš Lenkijos žydų diasporos kilusį profesorių Peterį Singerį, kuris skelbia toliausiai pažengusią visų gyvų būtybių, neišskiriant žmogaus, teisių sulyginimo idėją, ragina mažą žmogų traktuoti taip pat, kaip suaugusį gyvūną, nes, pasak jo, jų sąmonės lygis yra maždaug vienodas. Man tai yra racionali įsitikinimo, kad žmogiškumas gali būti laipsniuojamas ir mažesniu laipsniu taikytinas ir gyvūnams, išraiška. Įsiskaičius į Singerio bioetiką, eutanazija atrodo visai priimtinas dalykas. Jis implicite už ją agituoja, kas man atrodo kaip kuriozas, ypač turint omenyje jo kilmę.“ (303-304 pp.)

    Nori gelbėti gyvūnus, prilygini jų kančią žmogaus kančiai, ir staiga prieina krikščionis, kuris apverčia viską: jam gyvūnas vis tiek išliks žemesnis už žmogų padaras, nes Dievas sutvėrė žmogų gamtos valdovą. O apie eutanaziją geriau man leiskit patylėti, nes šioje knygoje kalbama tik apie vieną galimą jos panaudojimą: žudant psichiškai ir fiziškai neįgalius. Esu mačiusi, kaip verkia žmonės, kurie prašo teisės į eutanaziją, nes jų kančios yra nepakeliamos. Ar mudu su Zanussiu žinome, kas yra nepakeliama? Nemanau. Bet aš tikiu tais nepagydomai sergančiais žmonėmis ir jų liudijimais labiau, negu skausmo mažai patyrusių žmonių samprotavimais apie tai, kad kančia yra gėris.

    Skaityti tai, su kuo nesutinki, yra geras mentalinis sportas. Bet po šios knygos pulsiu atsiversti kito lenko, mano didelio draugo, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tomą. Reikia prasivalyti galvą ir širdį.

     

     

  • Genijaus pasaulio netobuli veikėjai

    Japonų genijaus Hayao Miyazakio filmai jaudina ir ilgai išlieka atmintyje. Jo „Haulo judančią pilį“ („Howl’s Moving Castle“) vis pasižiūriu kasmet, ir kaskart lieku apstulbinta tiek istorijos, tiek atlikimo. Šiame trumpame video esė apie Miyazakio kūrybinį kredo radau gerų minčių, tinkančių ir rašymui. Pavyzdžiui, kas yra gyvas, trimatis personažas? Kaip sukurti neigiamą personažą, kad jis išliktų žmogiškas? Ir apskritai, kas yra tas žmogiškumas, kurio taip ieškome savo ir kitų kūriniuose? Dar vienas puikus momentas: pastebėjimas apie tai, kad japonų kūriniuose nėra krikščioniškojo dualumo, gėris nėra atskirtas nuo blogio ir vienas nebando nugalėti kito, kaip holivudiškoje produkcijoje. Miyazakio pasauliuose tamsa ir šviesa dzenbudistiškai integruota kiekviename, kaip Jing ir Jang.

     

  • Seksas ir teatras

     

    50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

    Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

    Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

    Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne. Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

    Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

    Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

    Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

    Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

    Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

    Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

    Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

    Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

    Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

    Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

    Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

     

  • Geram kinui pinigai trukdo

     

    Negarsus, neapdovanotas Oskaru, bet laisvųjų kino kūrėjų ir mėgėjų rate žymus amerikietis režisierius Johnas Saylesas atskrido į Australiją, atvyko į Melburno centre esančią VCA mokyklą, kurioje ruošia būsimas australų kino žvaigždutes, ir atsisėdo į kėdę scenoje priešais… pustuštę salę.

    Kaip smagu, kaip gerai, galvojau aš, atėjusi kone pusvalandį anksčiau, kad gaučiau (ir užimčiau draugei) vietą. Ir gerai, kad mažai žmonių atėjo, toks malonus įspūdis, kad susirinko slaptas būrelis, tikri kino žinovai, sinefilai ar kinomanai. Atsisėdome pirmoje eilėje ir džiaugėmės, kad esame arti didelio žmogaus. Nežinau, ar didelis žmogus pajuto nepatogumą dėl to, kad salė pustuštė. Gal ir ne, nes pusantros valandos turėjęs trukti susitikimas užsitęsė dar keturiasdešimt minučių – buvo užduodami labai konkretūs klausimai.

    Saylesas paprastai ir aiškiai dalinosi savo patirtimi visose srityse, kuriose tik triūsė. Jis gi ne tik nepriklausomas kino režisierius. Karjerą pradėjo nuo rašymo, vaidinimo ir režisūros teatre, tada scenarijų rašymas, tada, daug vėliau, – pirmasis filmas, žinoma, už savo krauju uždirbtus pinigus. „Rašau labai daug, duoną uždirbu iš scenarijų rašymo, taip pat esu išleidęs keletą knygų – romanų, novelių,“ – sako jis. Beje, Saylesas yra iš tų kino meistrų, kurie nėra baigę jokios kino mokyklos. Oficialios. Nes jo, kaip ir Coppolos, Scorseses, Camerono ir kt. mokyklos vardas yra ROGER CORMAN.

    Trumpai apie Cormaną: tai žmogus, vadinamas „King of the B-movies“ (B kategorijos filmų karalius), jis įdarbindavo niekam nežinomus, kino išsilavinimo neturinčius bičus, duodavo jiems pinigų ir leisdavo patiems sukti kiną. Anot Sayleso, Cormanas visuomet išlošdavo, jo kinas nebuvo nuostolingas, nes viskas buvo sėkmingai prakišama drive-in’ams (legendiniams Amerikos lauko kino teatrams, kuriuose filmus žiūrima tiesiog automobiliuose). Cormanas būdavo susirūpinęs tik dėl vieno: ar iš nufilmuotos medžiagos bus galima sumontuoti įspūdingą reklaminį treilerį? Tad greitai kai kurie režisieriai įsigudrino įtikti savo „tėtušiui“: pirmiausia nufilmuodavo visas įspūdingas scenas treileriui, o tada jau būdavo palikti ramybėje.

    Istorija: Cormanas sykį nupirko žaislinį helikopterį ir susprogdino jį, filmuodamas dviem kameromis iš dviejų rakursų. Tą sceną jis įmontuodavo į visus silpnus treilerius, tad kai kuriose peržiūrose pasigirsdavo: „Manau, čia trūksta mūsų helikopterio…“

    Saylesas pripažino, kad gera pamoka iš Cormano laikų buvo tai, jog niekas neskirdavo nei laiko, nei pinigų scenarijaus klaidų taisymui. Kaip parašei, taip nufilmavai. O kaip nufilmavai, taip montuosi ir paskui pamatysi savo klaidas dideliame ekrane. Ir gerai – iš savo klaidų mokytis geriausia.

    Vėliau, jau dirbdamas savarankiškai ir ne taip va banque, Saylesas išsidirbo savo scenarijaus rašymo sistemą. Jam, kaip buvusiam aktoriui, padeda tai, kad parašęs scenarijų pats perskaito jį visą kaskart kito personažo akimis, suvaidina pats, įsijaučia į rolę. „Tekstas turi būti toks sklandus, kad aš, būdamas aktoriaus vietoje, pasakyčiau: viskas OK. O be to, kiekvienam personažui parašau biografiją. Jeigu to nepadarysiu, tai aktoriai vis tiek susikurs personažų priešistores, tad geriau pačiam valdyti situaciją.“ Saylesas nemėgsta repetuoti, jis sako, kad pirmas dublis dažniausiai būna geriausias, o visi kiti tik prastėja. Žinoma, reikia atsižvelgti į skirtingus aktorių tipus, kiekvienas turi savo charakterį ir savo problemas. „Jei šiandien apie pusę keturių nebaigsime filmuoti, tai Jackas Nickolsonas taps nervingas ir gadins dublius, nes jis vėluoja į „Lakers“ rungtynes…“

    Parašęs apie 90 scenarijų, Saylesas jau turi ypatingai tikslų laiko pojūtį, žino, kuri scenarijaus eilutė atsidurs kurioje filmo minutėje. Kurti scenarijų dažniausiai pradeda nuo grubaus plano (story outline) ir nuo bendriausių vaizdinių, įsivaizdavimo, kuo istorija prasideda ir kuo baigiasi, kokie yra personažai. „Aš nesu trijų aktų mėgėjas, man svarbiausia yra per dvidešimt minučių (tai maždaug 15-tas puslapis) pristatyti žiūrovams situaciją. Per tokią laiko atkarpą jie turi susivokti, kur esame, kas vyksta, ką jiems norisi (reikės) sužinoti. Ilgiau bandyti žiūrovo kantrybės nėra prasmės.“ Saylesas parašo daug eskizų, vėlesniuose eskizuose rūpinasi pasakojimo vientisumu, vengia neišteisintų siužeto vingių: „Tą minutę, kai paaiškėja, kas yra žudikas, žiūrovas turi trinktelti sau per kaktą ir sušukti „turėjau susiprasti!“, o ne „iš kur čia šitas dabar?“ – įkalčius reikia įsodinti eigoje iki paslapties atskleidimo momento.“

    Sayleso patarimai jauniesiems režisieriams:

    • Kartais žiūrėk filmą be garso, stebėk, kur stovi arba kaip juda kamera, kodėl režisierius pasirinko tokį rakursą, kokią linzę pasirinko, kokį židinio nuotolį, kaip keičiamas fokusavimo taškas, kodėl, su kokiu veiksmu jis sutampa ir t.t.
    • Montuodamas savo medžiagą, karts nuo karto peržiūrėk ją kuo didesniame ekrane – pamatysi tai, ko mažame ekranėlyje gal net nenujautei.
    • Filmavimo aikštelėje režisierius privalo vaidinti aktoriams, kad viskas, gerai, niekas nevėluoja. Aktoriai jokiu būdu neturi pajusti laiko spaudimo, kurį jauti tu pats.
    • Nedirbk 20 val. per parą, nes nuvargęs tik gadinsi medžiagą. Geriau pailsėti, o ryte paklausti savęs „ką įmanoma padaryti šiandien?“ – ne ką reikia, o ką įmanoma.
    • Kiekvienas filmas yra atskiras pasaulis, todėl kuo greičiau įvesk į šį pasaulį žiūrovą, supažindink su to pasaulio taisyklėmis. Turi numatyti ir tai, kokie yra žiūrovo lūkesčiai, išankstiniai nusistatymai (žinomi aktoriai į ekraną atsineša kitų filmų priešistores, pvz. įsivaizduok Clintą Eastwoodą).
    • Turėk omenyje, kad kino kalba kinta, tobulėja. Žiūrovas ateina į kino salę išsilavinęs. Labai toli nueita nuo tol, kai ekrane parodžius žmogų iki pusės, iš salės pasigirdo šūksniai: „O kur jo kojos?!“
    • Pasiimk video kamerą, savo draugą (neapmokamą aktorių) ir nueik į lokaciją, pafilmuok šiaip sau, tegul aktorius pasivaikšto, paskaito knygą. Padeda piešimas, rašymas.
    • Jei niekada nerežisavai, nueik į teatrą ir surežisuok spektaklį arba pats suvaidink. (Čia salė tyliai nusijuokė – įdomu kodėl?)

    Ar Saylesas sutinka su Cormano fraze, kad kino realizmui trukdo pinigai? „Na, taip, kartais taip yra, kad geram kinui trukdo pinigai. Kita vertus, visada reikia suvokti, kiek realiai liks pinigų kinui po to, kai aktoriams žvaigždėms bus sumokėti milijoniniai honorarai ir panašiai. Kartais iš 12 mln. lieka 3 mln. ir dar paaiškėja, kad nėra filmavimui laiko, nes vyko tąsymasis su visokiom nesąmonėm…“

    Paklaustas apie dabartinio kino situaciją, Saylesas pasakė, kad kino priemonės tapo demokratiškesnės, t.y. prieinamos kiekvienam, tačiau kita problema – sunku pasiekti savo žiūrovą, nes atsirado kino perteklius. Šiuolaikinis žiūrovas geba priimti daugiau informacijos (multitasking), todėl galima ekraną skaidyti į keletą sekcijų, supinti daugiau siužeto linijų. Kine vis mažiau gelmės, daugiau montažo triukų, filmai panašėja į muzikinius video klipus. Taip pat turi susitaikyti, kad tavo filmas bus pavogtas ir platinamas, be to, dar ir iškraipomas. „Jei norit žiūrėti šūdinos kokybės filmą, – sako Saylesas, – tai jūsų problemos.“

    Savo „kino tėvais“ pavadinęs japoną Kurosawą, švedą Bergmaną ir amerikietį Casavetesą, Saylesas taip pat vardino mėgstamus savo kartos kūrėjus: Jarmushą, brolius Cohenus (kurie, pasirodo, visus savo filmus montuoja patys, tik pasirašo slapyvardžiu), Lee, Stone, Demme ir kt. „Kasmet vis randu gerų filmų, geras pasakojimas (storytelling) vis dar gyvas visame pasaulyje. Stiprūs režisieriai turi istoriją, kuria nori pasidalinti su žiūrovais. Gerų filmų vis atsiranda, bet juos sunkiau pamatyti negu seniau,“ – sako Saylesas.

    Iš salės nepasigirdus daugiau klausimų, jis atsistoja, ir paaiškėja, kad yra visa galva (o gal netgi dviem) aukštesnis už kalbintoją – VCA dėstytoją ir turbūt irgi kino režisierių.

    Kai nulipusį nuo scenos Saylesą apspito gerbėjai, prašantys autografo ir fotografijos drauge, pamačiau, kad jis yra aukštesnis už visus šioje salėje susirinkusiuosius. Didelis visomis prasmėmis žmogus. Be klaustuko.

    P.S.: Bedarydama namų darbus, peržiūrėjau jo filmus „Silver City“ ir „Eight Men Out“, o iš seniau buvau mačiusi „Passion Fish“ ir „Casa del los Babys“. Čia dar toks įdomus straipsnis apie jį (nuoroda).

  • Struktūra: atomazga

    Šis straipsnis yra paskutinė trilogijos dalis. Pirmoje kalbėjome apie užuomazgą (nuoroda), o antroje – apie veiksmo vystymą (nuoroda). Sutarėme, kad liečiame pačius esmingiausius pasakojimo (storytelling) pagrindus, piešėme primityvias schemas, kurias įvaldžius toliau jas laužysime arba kursime daug sudėtingesnes.

    Be minėtųjų, pasakojimai turi dar keletą sluoksnių, kuriuos reikia suvaldyti: veikėjų linijos, santykiai, laikas, temų persipynimas, veiksmo vietos, publikos dėmesio („žinojimo“) planavimas (ypač trileriuose) ir t.t. Aukščiau esančiame grafike (pasididinsite ant jo paspaudę) matote lyg kokią mikroschemą – tai Tarantino filmo „Pulp Fiction“ personažų linijos bei jų susidūrimai (nuoroda). O štai taip atrodo filmo „Back to the Future“ laikas:

    Po tokių schemų, manau, nereikės įrodinėti, kad kūryboje būtinas abiejų smegenų pusrutulių bendardarbiavimas. Intuicija + protas = karštos idėjos…

    Bet grįžkime prie trijų veiksmų plano. Paskutinis ir stipriausias smūgio taškas (point of attack) buvo emociškai aukščiausias – įvyko kulminacija. Kitaip tariant, orgazmas (nepastebėti panašumų su šiuo fiziologiniu aktu neįmanoma). Po jo jau nebesinori sužinoti, kad tai nebuvo kulminacija, kad ji buvo melaginga (false ending) – veiksmas turi baigtis vieną kartą ir galutinai (bet turbūt esate matę ar skaitę kitaip: ne vienas visgi išbando melagingą pabaigą).

    Iš teatro laikų atsinešiau įsitikinimą: jeigu nežinai, kaip tavo kūrinys baigiasi, tai nežinai, apie ką kūrinys – ir atvirkščiai. Taigi finalas tikrai svarbi dalis. Joje susumuojama visa, dėl ko buvo triūsta:

    • ATOMAZGA (denouement)

    Susiveda visi galai, pasileidžia visi susiraizgę fabulos mazgai. Jos apimtis priklauso nuo to, kokia buvo kulminacija. Šiais laikais netgi teatro dramaturgai nebetempia po aukščiausiojo taško – nukerta ir viskas. Kadangi kulminacijoje buvo atsakytas esminis dramaturginis klausimas (major dramatic question), tai sunkoka ilgiau ir belaikyti dėmesį. Turėtų atsirasti išbaigtumo jausmas.

    • Deus ex machina

    Deus ex machina [sk. deus eks machina; lot. dievas iš mašinos]: 1. antikinės tragedijos veiksmo atomazgos tipas — staigus, netikėtas kurio nors dievo (nuleisto spec. mech. įtaisu) pasirodymas scenoje ir lemtingas įsikišimas į veiksmą; vėliau — bet koks staigus, nepagrįstas, psichologiškai nemotyvuotas veiksmo posūkis, konflikto išsprendimas dramos ar epiniame kūrinyje; 2*. nelauktas išgelbėtojas. (Žodynas)

    Senovės graikų dramoje buvo naudojamas toks įrankis: kai kulminacijoje veiksmas stringa ir konfliktas atrodo neišsprendžiamas netgi pačiam dramaturgui, į pagalbą ateina pašalinis personažas –  nuleidžiamas į sceną iš viršaus – atseit dievai įsikišo ir išsprendė ginčą. Priemonė, tiesą sakant, šiek tiek gėdinga, bet kartais vis panaudojama. Tik į konfliktą įsikiša nebe dievai, o koks nors naujas personažas, išdygęs kaip Pilypas iš kanapių (pvz. teismo salėje atsistoja niekam nežinomas veikėjas ir prisipažįsta pats padaręs nusikaltimą). Vieną gražų deus ex machina žinau: tai Ingmaro Bergmano režisuota Mozarto opera „Užburtoji fleita“ – ten trys maži vaikučiai – dievaičiai – nusileidžia oro balionu ir padeda veikėjams (beje, ne kulminaciniu momentu). Įsivaizduoju deus ex machina būtent taip – atvirai naudojant graikų dramos įrankį, komiškai.

    • Katarsis

    Kãtarsis [gr. katharsis — apvalymas, taurinimas]: 1. vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač meno pagalba; 2. psichoanalizėje — žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš traumatinio pobūdžio pergyvenimų; sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną. (Žodynas)

    Sąvoka pirmą kartą paminėta Aristotelio „Poetikoje“ ir buvusi svarbi jo laikais, kai įsijautę paromis vykstančiuose dramos turnyruose „vyrai alpdavo, o moterys persileisdavo“. Mes į teatrą nueiname gal ir ne dažniau nei senovės graikai (jei kartą metuose), tačiau dramos pilna ir kine, televizijoje, knygose, netgi reklamoje… Ar įmanoma kaskart taip stipriai išgyventi? Mūsų laikais šia sąvoka dažnai spekuliuojama – katarsis patiriamas vos ne nuo geros kavos puodelio… Kai kas (pvz. aš) jos vengia ir apsieina be jos. Taigi kas yra katarsis techniškai? Tai galėtų būti veiksmo ir personažų emocinių aspektų išvada, apibendrinimas, išbaigimas. Kitaip tariant, personažas ir pati situacija nepaliekama beviltiškame dugne, randama ir parodoma išeitis, šviesa tunelio gale. Perėjusi pragarą, publika išsineša teigiamas emocijas.

    • Personažo virsmas (character arc)

    Jei pasakojimo pradžioje personažas (protagonistas) buvo patenkintas savimi ir senąja tvarka, tačiau po pirmojo smūgio prarado lygsvarą ir leidosi į emocinio augimo kelionę, tad kelio pabaigoje, įvykus paskutiniam susidūrimui su antagonistinėmis jėgomis, turi būti aiškus pokytis paties personažo viduje. Visuose veiksmuose vyksta personažo vidinė kaita, ir paskutinė kūrinio dalis yra geriausias laikas tai apžiūrėti, pasverti, įsitikinti, ar tikrai virsmas įvyko. Kartais išdava labai paprasta (bet visai ne primityvi ir ne banali): protagonistas tapo stipresne asmenybe, gražesniu žmogumi.

    • O. Henris

    O. Henris (tikrasis vardas – Williamas Sydney Porteris) žymus savo novelių pabaigomis: netikėtu finaliniu posūkiu. Ko gero, daugelis yra skaitę jo kūrinėlį „Megės dovana“ („The Gift of the Magi“), kuriame varguolių porelė Kalėdų proga nori vienas kitam padovanoti dovaną, tačiau stokoja pinigų. Vyriškis turi auksinį laikrodį, o moteris – ilgus plaukus. Finale tipiškas O. Henrio novelėms netikėtumas: vyriškis pardavė laikrodį, kad nupirktų šukas, o moteris nusikirpo ir pardavė savo plaukus, kad nupirktų laikrodžiui grandinėlę… Dabar netikėtas patarimas (iš Louis E. Catron knygos): nebandykite tokių fokusų pakartoti. Jie veikia nebent trumpuose kūrinėliuose, ir tai ne visada. Tokie išsukimai nėra originalūs, jie tik primins O. Henrį! (Žinau dar klaikesnį nekūrybingos pabaigos pavyzdį: „…ir staiga jis (ji) prabudo!“)

    • Epilogas

    Epilògas [gr. epilogos < ↗ epi… + gr. logos — žodis]: 1. baigiamoji epinio ar draminio lit. kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius; 2. kreipimasis į žiūrovus kai kurių antikinių dramų pabaigoje, kur aiškinami autoriaus tikslai, suvaidinto kūrinio prasmė; 3*. ko nors pabaiga, baigiamoji dalis. (Žodynas)

    Teatre kartais iš tiesų kreipiamasi į žiūrovus po spektaklio, uždangai nusileidus. Bet jau seniai tokia priemonė atrodo žeminanti – nejaugi dramaturgas taip nepasitiki savo pjese, kad bando keliais sakiniais paaiškinti tai, ko neišrašė? Neprivalgei – neprilaižysi… Visgi niekas neuždraus rašyti epilogo. Niekas išvis negali priversti klausyti patarimų – nerašyk taip, rašyk taip… Manau, didžiausia nauda yra jų girdėti kuo daugiau, pastebėti, kad kai kurie prieštarauja vienas kitam, todėl kaip ir panaikina vienas kitą. Tenka apsispręsti pačiam, kokias priemones, kodėl, kaip naudoti. Kuo daugiau mokytojų – tuo geriau. Tuo lengviau galvoti savo galva.

    Toks mano epilogas.

    UŽDANGA

    ________________

    Rašydama naudojausi: Louis E. Catron „The Elements of Playwriting“, Stephen Cleary paskaitų konspektais, Peder Hill tinklaraščiu (nuoroda); jie yra atitinkamai: dramaturgas, scenaristas ir rašytojas.