skaitantiems ir rašantiems

All posts in autoriai

  • Utopistai prieš viską

    Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio* pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą.

    M. Greifas – šiuolaikinis jaunas intelektualas, mokslininkas, eseistas, vienas iš Niujorke leidžiamo literatūros žurnalo „n+1“ įkūrėjų. Jo knyga susidomėjau dėl išvaizdos (spręsk apie knygą iš viršelio!), pavadinimo ir jos pristatymo, kurio tiesioginę transliaciją iš „London Review of Books“ knygyno stebėjau per feisbuką. Vardinu šiuos dalykus, nes jie atspindi nūdieną: mūsų santykį su popierine knyga, kuri, ne, tikrai dar nesiruošia mirti, mūsų bendravimą, neribojamą laiko juostų ir politinių sienų, mūsų laisvę dalintis kultūrinėmis ir socialinėmis aktualijomis globaliame tinkle, laisvę, gundančią vieniems iš kitų perimti tai, kas naudinga ir vis tiek išlikti savitiems. Skaitydama stebėjausi, kiek daug amerikietiškų reiškinių aktualūs ir man, negyvenančiai Amerikoje.

    Žurnalo „n+1“ redakciją sudaro saujelė entuziastų, užsibrėžusių „įdarbinti“ savo intelektą, jį aktualizuoti, rasti jam vietą ir paskirtį čia ir dabar. Iš algebros pasiskolintas pavadinimas simbolizuoja reikalingumą. Tai nuoroda į klausimą, kurį privalo išsikelti kiekvienas naujo žurnalo steigėjas – kam reikia dar vieno leidinio, kai pasaulyje jų šitokia gausybė? Atsakymas: n+1. Nesvarbu, kiek leidinių egzistuoja, visuomet gali būti sukurta kažkas gyvybiškai svarbaus. Kultūrinę žiniasklaidą papildyti reikia, nes nuolat jaučiamės kažko stokoją. Ir išties, naujasis žurnalas praturtino pasaulį, pažvelgęs į jį originaliai: jungdamas politinę mintį, literatūrą ir jos teoriją, kritiką bei… „popsą“. Popierinis „n+1“ variantas pasirodo triskart metuose, jo apimtis – du šimtai puslapių.

    M. Greifas vienuolika metų rašė šiam žurnalui ir galiausiai jame publikuoti eseistiniai straipsniai sugulė knygon. Tai vienas iš tų leidinių, kurį perskaitęs supranti, kad kelio atgal nėra, kad nuo šiol mąstysi kiek kitaip. Dar daugiau – jausiesi kiek kitaip, nes nebesijausi viena(s) prieš viską.

    Knygos tematinės arkos linkiai įspūdingi. Įžanginė esė – apie kūno treniravimą sporto salėse. M. Greifas susidomėjo, kaip mes į viešąją erdvę „ištraukime“ tai, kas privatu ir galėtų būti patenkinama privačiai, t. y. bazinius kūno poreikius. Kitame esė jis rašo apie maistą, kintantį mūsų požiūrį į mitybą, naujas madas: kulinarinius šou veda nebe virtuvės šefai („cuisiniers“), o maistininkai(„foodies“). Pedofiliją (!) apmąsto, gretindamas ją su visuotiniu jaunystės kultu, o pastarąjį – su senatvės fobija. Jis mato tuštumą ten, kur seniau būdavo pilnatvė. M. Greifas garsiai neįvardija, bet galima numanyti, jog kalbama apie dvasingumą: kad būtent tai iš kūno veržiasi išorėn, manifestuoja ir tampa matoma per mūsų obsesijas. Toliau – esė apie atpirkimo ožka tapusią „octomom“, kurios aštuonetas kūdikių išpūstame pilve absurdiškai simbolizavo ir netgi užgožė informaciją apie… su trenksmu sprogusį nekilnojamojo turto burbulą. 2008-aisiais, aštuonetuko gimimo ir finansinės krizės metais, kaip tik gyvenau Amerikoje ir mačiau ištuštėjusius ofisus, pilnus klerkų vaiduoklių. Mačiau tai, ką nebuvo malonu pripažinti.

    Tuomet M. Greifas pasuka galvą į kitą pusę, tiksliau, atgręžia ausį ir susimąsto apie klausymą. Kas yra britų grupės „Radiohead“ muzika filosofiniu požiūriu? Analizuodamas dainų tekstus, autorius atranda, kad per depresyvųjį roką išsakoma mūsų laikmečio problema – privatumo praradimas. „Kitame amžiuje, jei iki tol mums pavyks išgyventi, į politiką bus įtrauktas privatumo atkūrimas“, – spėja M. Greifas. Galvodamas apie pankroką ir hiphopą, jis susirūpina, kodėl baltieji tapatinasi su pirmuoju, bet ne antruoju muzikos stiliumi. Pats autorius jaunystėje „pankavo“, tad ir kitokia maištinga muzika jam galėtų būti artima. Visgi, kad ir koks draugiškas būtų juodaodžiams, kad ir kokie ideologiškai aktualūs būtų jų dainų tekstai, jie niekada nepatraukė savo pusėn. Todėl M. Greifas bando ištaisyti klaidą čia ir dabar: sukuria savo repą.

    Pastarasis esė susisiejo su neseniai kitoje knygoje mano perskaityta mintimi. Anot Amerikoje gyvenančio filosofo Algio Mickūno, kai kurie jauni lietuviai apgailėtinai ir nesąmoningai mėgdžioja „hiphoperius“ tiesiog dėl blizgaus „mačistinio“ stiliaus. Iš pradžių su šia idėja sutikau, bet štai M. Greifas privertė suabejoti: visai įmanoma, kad toji ideologija išties yra aktuali ir artima jauniems vyrams, tik kartais atmetame šį stilių ir taip parodome savo išankstinį (rasistinį) nusistatymą. Mes patys esame per mažai sąmoningi. Tai mes, amerikietiško „meinstrymo“ mėgdžiotojai, šitos muzikos iš šitų vyrų nesuprantame ir nesistengiame suprasti.

    Toliau M. Greifas visą savo dėmesį nukreipia į hipnotizuojantį stačiakampį, randamą beveik kiekvienuose namuose – televizorių. Jei realybės televizija yra anestetikas, kas tuomet yra Kardashianai? Tai didelė niujorkiečių šeima, kurios nepavadinsi tipiška: joje vien moterys. Na, būta ir vyro, gal net kelių, nes kažkaip gimė dukros. Bet šeimą visuomet valdė motina, ir, žiū, net vienintelis masculinus – antrasis jos vyras, olimpietis atletas Bruce’as Jenneris – ėmė ir atsivertė į femininus: plastinių operacijų pagalba įgijo aptakias formas ir pasivadino Caitlyn. M. Greifo komentaras: „Prieš šimtmetį Nietzsche’ė pranešė mums apie artėjantį paskutiniojo žmogaus laiką. Nežinau, ar jis galėjo įsivaizduoti, kad paskutinysis žmogus galėtų būti Kardashian.“ Žinant, kad semantiškai žmogus yra vyriškos giminės, iš pastarosios frazės galima numanyti, kokia lytis dominuotų pasaulyje, kuriame taisykles diktuoja moteris. Po paskutiniojo fragmentuoto žmogaus – pirmoji totali moteris? Aš suintriguota.

    Nuo šitos akimirkos rašytojas, o podraug ir skaitytojas, pasitelkia stiprų ironijos filtrą. „Hipsterizmas“ kaip reiškinys – gyvas ar miręs? O man dar įdomiau: rimtai juokingas ar mirtinai rimtas? Visų pirma autorius siekia jį apibrėžti ir pasiekia štai ką: „[Hipsteris]… lygiuojasi išvien į maištingą subkultūrą ir į dominuojančią klasę, taip tarp šių dviejų krantų atverdamas nuodingą susisiekimo kanalą.“ Kadangi pačiame esė pavadinime užkoduota mintis, kad „hipsterizmas“, kaip originalus stilius, jau yra miręs, bandoma reflektuoti, kas iš jo liko kultūrai: „… hipsterio valanda nedavė mums menininkų, tik tatuiruočių menininkus, kurie savo kūriniams kaip drobę gavo visos kartos rankų, krūtinių, sprandų, čiurnų ir juosmens odą. Nedavė fotografų, bet davė „snepšotų“ ir vakarėlių fotografuotojų: LastNightParty, Terry Richardsoną, Cobra Snake. Nedavė tapytojų, bet davė grafinių dizainerių. Neužaugino puikios literatūros derliaus, bet puikiai išnaudojo šriftus. Ir „hipsterizmas“ nesukūrė avangardo – bet sukūrė ankstyvųjų prisitaikėlių bendruomenes.“

    Po to vėl neriama į mirtinai rimtas temas. Paskutiniai knygos skyriai – apie amerikiečių dalyvavimą šiuolaikiniuose pasaulio karuose. M. Greifas lygina Afganistano bei Irako situacijas su Trojos karu, amerikiečių legionierius – su antikiniais herojais ir atranda, kad tai herojai be karo. Šis skyrius išties šiurpus, nes skaitydamas imi suvokti nematomą karų logiką, kurią žiniasklaida sugeba meistriškai užmaskuoti trivialiomis naujienomis. Štai jums klausimas: jei viena pusė sugeba laimėti karą per dvi savaites, patirdama labai menkus nuostolius (prarandami vienetai), o kita pusė išžudoma (civiliai – taip pat skerdžiami), gal tai neturėtų būti vadinama karu? Kuo amerikietis panašus į antikinį herojų? Herojus – tai neeilinis karys, kurio gyvybė buvo ypatingai saugoma. Jį iš dangaus visada stebi ir sergsti „dievų akis“. Šiandien tai – radaras, kamera, monitorius saugiu atstumu virš konflikto zonos kybančiame malūnsparnyje ar net satelite…

    Vienas skyrius dedikuojamas ir mieste patruliuojančiai policijai, tiems kasdienybės antiherojams. Niekada nesusimąsčiau apie tai, kaip liečia policininkas, o juk iš tiesų jis panorėjęs tėviškai liečia tave, o tu jo liesti negali. Kodėl amerikiečiai policininkai nuolat sėdi mašinoje ir tik valgo spurgas su kava ir storėja? „Tas sėdėjimas įaugo į prigimtį: stagnacija kaupiasi aplink liemenį. Jie yra gyvieji gatvės stulpeliai. Gatvės stulpeliai irgi gertų kavą ir valgytų spurgas, bandydami neužmigti“, – rašo M. Greifas.

    Knyga užbaigiama straipsniu apie „Occupy Wall Street“ protesto judėjimą, kurio egzistavimas džiugina, bet išdavos – liūdina. Paskutiniai sakiniai: „Filosofijos laikas yra visada dabar, kiekvieną dieną – dabar, nes kai kuriems iš mūsų prireiks viso gyvenimo, kad suprastume. Mes lėtai mokomės.“

    Užvis įdomiausi ir gal net šokiruojantys pasirodė keturi tarp dalių esantys intarpai. Tai, sakyčiau, labai drąsios autoriaus meditacijos apie gyvenimo prasmę („The Meaning of Life“). Kodėl pasakiau drąsios? Antroje meditacijoje autorius išdėsto koncepciją, kaip būtų galima pakeisti mūsų (t. y. Vakarų) visuomenės ekonominę tvarką, perskirstant ir iš esmės sulyginant visų uždarbius. M. Greifas praktiškai siūlo keisti santvarką – neįvardindamas socializmo – jis siūlo sulyginti žmonių pajamas, jas tiesiog perskirstyti po lygiai, taip panaikindamas poreikį dirbti nemalonų ir nekenčiamą darbą vien dėl pinigų, tik pragyvenimui. Utopija! Visiška. Bet argi mes nelaukiame žmogaus, kuris išdrįstų svarstyti būtent apie tokį drastišką pokytį ir ar ne nuo teorijų prasideda revoliucijos? M. Greifas numato ir tokią idėją įgyvendinant galinčius kilti nepatogumus, tačiau, manau, jiems visiems išvardinti ir pakomentuoti knygoje paprasčiausiai pritrūktų vietos. Didžiausia autoriaus paminėta sunkinanti aplinkybė yra ta, kad socialinę reformą reikia atlikti taip, lyg taisytum laikrodį jo nesustabdęs ir nesutrukdęs jam rodyti teisingą laiką. (Šis vaizdinys pasiskolintas iš Schillerio.)

    Prieš penkiolika metų, kai dar buvau studentė, su draugais kvatojome ant servetėlės užrašinėdami „postapokaliptinio meno“ teorijos postulatus. Po dešimties metų, kai rašiau romaną „Dioniso barzda“, kuriame tuos postulatus (pervadinusi „vojeristiniais“) panaudojau, vis dar nenutuokiau, kad po romano išleidimo spaudoje sutiksiu panašius į M. Greifo teorinius svarstymus, rasiu net ir tokį pareiškimą apie įmanomą darbo santykių pertvarką, malonumą keliantį, prasmingą darbą ne dėl pinigų, apie darbą kaip gyvenimo prasmę. Anuomet nebūčiau susapnavusi, kad mano amžiuje žmonės rašys knygas apie „postkapitalizmą“ ir rimtu veidu svarstys ekonominę sistema be pinigų. Bent jau teorinę galimybę. Darosi vis įdomiau laukti, kas bus toliau. Ir ne pasyviai laukti – juk gyvenu tam, kad galėčiau kažką (nu)veikti.

    Kol kas M. Greifo hipotezės neatrodo labai tvirtos ir detaliai apgalvotos. Na, kaip gi tu imsi ir perskirstysi turtą, jei kiekvienas turtuolis į savo milijoną nagais įsikibęs? Tektų atplėšti tuos nagus, būtų išlietas kraujas. Bolševikai pradėjo nuo nagų nuplėšinėjimo, o baigė gulagais ir egzekucijom. Bet vis tiek reikia svajoti. Ir smagu, kai kas nors drįsta pasvajoti apie kitokią sistemą. Gal vienas tik pradėjo, o kitas tuos postulatus peržiūrės ir papildys. Ir galbūt ras sprendimą, kuris apeitų žmogaus žvėriškąją prigimties pusę.

    Kitose meditacijose M. Greifas pristato estetinį ir perfekcionistinį patirties konceptą. Estetiką dažnai suvokiame kaip pernelyg sterilų, sukaustytą grožio vertinimą. Perfekcionizmą – kone kaip psichinę ligą. Autorius „ištraukia“ pirminę, neiškraipytą šių dviejų sąvokų reikšmę. „Estetizmo ir perfekcionizmo poveikis yra toks, kad aktyvaus individo patirtis yra suvaldoma, individas mokomas šiaip jau retas patirtis išgyventi visada ir patirti jas nuo visko“, – teigia M. Greifas. Praktikuojantys estetizmą žmonės išmoksta įžvelgti išskirtinumą ir grožį kiekviename objekte ar įvykyje. Iš tų pačių šaltinių refleksijų semiasi ir perfekcionistas, tik jos ne estetinės, o moralinės. Tai leidžia banalius ir bjaurius dalykus paversti išskirtinio estetinio susidomėjimo vertais objektais ar sektinais moralės pavyzdžiais, skatina nuolatinį asmenybės kismą bei įsivertinimą. Tuo būdu tampa lengva visada ieškoti patyrimų ir jų gausiai rasti.

    Ar tai ne puiki įžvalga tiems, kurie ieško prasmės vartotojiško pasaulio džiunglėse? Ar tai ne patarimas nyčiškam ateities Antžmogiui? Kartais man dingteli, kad žmogus (bendrinis, visų lyčių) išties dar neišnaudojo nė dešimtadalio savo žmogiškumo potencialo, to prakilnaus žmogiškumo, kurio bruožus apčiuopę, puolame vadinti jį dieviškumu.

    M. Greifo knygoje tarsi užuodžiau teigiamų permainų kvapą. Ar jis yra tikras, ar tik haliucinacija, įsikūnijęs noras, kad kažkas pagaliau keistųsi ir į gera? Mintis, įkūnyta žurnalo ar knygos puslapyje, turi galios materializuotis, išsipildyti. Kartais mes tiesiog esame prastai informuoti optimistai ir kaip kokie pasyvistai laukiame pokyčių, turinčių ateiti savaime, be mūsų protinių pastangų. Pokyčių, kurie sukils ir nušluos viską tarsi cunamio banga, griaunanti todėl, kad mes nesugrąžinamai išbalansavome ekosistemą…

    „Tai keičia viską“, – byloja Naomi Klein knygos apie klimato kaitą pavadinimas (vertimą neseniai išleido „Kitos knygos“). „Prieš viską“, – tarytum pratęsia mintį M. Greifas, turėdamas omenyje mūsų nedorus laikus.

    Taigi kodėl nedorus? Knygoje neradau paaiškinančio sakinio, tad išvadą darau pati. Nedorumu laikyčiau visų pirma pageidavimą nežinoti. Iš to išplaukia kitos dvi negerovės: nutylėjimas ir atsakomybės vengimas.

    Visus tris išvardintus dalykus M. Greifas tiesiog kaktomuša atakuoja, tuo pat metu išlaikydamas taktą, eleganciją, emocinį balansą ir sutramdydamas giliai kunkuliuojantį autorinį įniršį – kaip gi be jo! – išversdamas pyktį į meilę, o per ją kurdamas intelektualų ir rišlų nūdienos pasaulio naratyvą. Tai kone budistinės išminties ir kantrybės ženklai. Budizmas turėtų būti amerikiečių religija, sako M. Greifas. Bet kodėl nėra?

    *Mark Greif „Against Everything. On Dishonest Times“, New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2016.

    (Straipsnis publikuotas žurnale „Nemunas“ 2017 m.)

  • Kanibalistinė literatūra

    „Kai žinai per mažai – dalykas neegzistuoja. Kai žinai per daug – taip pat neegzistuoja. Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?“

    Tai ištrauka iš knygos, kurią gavau dovanų iš leidyklos „Baltos lankos“. Tokios dovanos, žinoma, turi būti uždirbtos. Visų pirma, rašymu apie knygas. Visų antra, rašymu apie dovanotas knygas. Bet aš prisiekiau sau, kad nemeluosiu ir nereklamuosiu to, kas man nepatinka. Tiksliau, leidyklos turėtų žinoti, kad bad publicity is good publicity. Bet koks kalbėjimas apie knygą yra liudijimas, kad toji knyga egzistuoja, kad galima eiti ir įsigyti.

    Dėl šitos knygos buvau rami. Apie ją rašiau jau prieš… nežinau, gal penkerius metus? Kai perskaičiau antrąją šešiatomio „My Struggle“ knygą angliškai. Paskui nusipirkau pirmąją. Paskui kasmet laukiau kitos. Dabar tebelaukiu paskutinės, šeštosios. Uždelsė (įtariu klastą), bet girdėjau gandą, kad jau šiais metais, lapkritį, bus – ir joje bus apie Hitlerio opusą tuo pačiu pavadinimu – „Mein Kampf“ („Mano kova“).

    Apie Karlo Ove’ės Knausgaardo knygos tematiką esu parašiusi esė žurnale „Nemunas“, o ištrauką publikavusi čia, „Grafomanijoje“ (nuoroda). Ką dar galėčiau pridėti?

    Pirmiausia, buvo įdomu vėl skaityti, šįkart lietuviškai, šįkart nuo pradžių. Prisiminiau, kad esu mačiusi video įrašą, kur autorius skaito pradžią angliškai Amerikos skaitytojams. Anuomet nustebino jo balsas, jo monotoniškas skaitymas, jo, galėčiau sakyti, nuobodumas. Paskui mačiau dar ne vieną jo interviu ir paskaitą – nebestebina. Skaitydama knygos pradžią, mintyse išgirdau jo balso monotoną: prie jo reikia priprasti. Tam, kad skaitytumei ir lauktumei tų knygų, turi nusiraminti. Bus ramus kalbėjimas. Išsivirk arbatos ar kavos, įsipilk vyno, sėsk ir klausykis – akimis.

    Vieną tos knygos tomą beskaitant, užsimaniau valgyti tai, ką valgo Karlas Ove: tuomet jis dirbo sanitaru psichiatrinėje ligoninėje ir gamindavo pusryčiams virtų kiaušinių, išvirdavo kavos, būtinai juodos, nebūtinai skanios (kas buvote Skandinavijote, žinote, apie ką aš čia). Mečiau knygą ir nuėjau į virtuvę. Nemaniau, kad virti kiaušiniai su juoda kava gali sukelti nostalgiją. Bet nuo tol man sukelia.

    Paskui tas tėvo ir sūnaus santykis, psichologinio smurto tema, savidestrukcija, brutalūs vyrų ir moterų santykiai. Tie ilgoki tekstiniai užliūliavimai skirti tam, kad prisiminimų dūriai būtų pakeliami. Tiek autoriui, tiek skaitytojui.

    Skirtis tarp esė ir fikcijos: ištrinta. Kai kurios puikios knygos pakeitė mano gyvenimą todėl, kad jas perskaičiusi sušukau: ak, pasirodo, galima ir taip! Tai po šitų knygų pradedi manyti, kad viskas galima. Bet. Žiūrėti į straipsnio pradžią: kaip patekti į tą vietą, kur viskas galima?

    Galbūt visas šešiatomis apie tą vietą. Rašymas apie rašymą. Vadinu tai kanibalistine literatūra. (Ne, aš ne prieš kanibalizmą, aš gi rašytoja.)

    Šiek tiek tragikomiška šito rašytojo situacija – jis nelaimingas, nes šeima, buitis, gyvenimas trukdo rašyti. Jam tenka išsikovoti teisę rašyti. Nors neauginu vaikų, bet žinau, kad man, moteriai, išsikovoti teisę rašyti yra sunkiau, negu jam. Mano kova su buitimi net kova nelaikoma. Vyrams atrodo savaime suprantama, kad tai aš išplausiu indus, grindis, klozetą, įjungsiu skalbyklę, padžiausiu skalbinius, uždirbsiu pinigus savo maistui ir būstui, grožio paslaugas apsimokėsiu ir būsiu aistringa lovoje, o puslapiuose – ką jau ir bekalbėti, išliksiu jautri, dvasinga, autentiška, tik ne bobiška. Misija neįmanoma.

    Tai va, šitas autorius – bobiškas. Ir tai jo pagrindinė kova, dėl kurios ir aš džiūgauju, nes susitapatinu. Žinote? Moterys lengvai tapatinasi su vyrais protagonistais, o vyrai su protagonistėmis – ne. Mielos rašytojos, mūsų romanų vyrai neskaito. Tad ačiū Knausgaardui už tai, kad išrašė mūsų moteriškas problemas, kurias perskaitys vyrai. (Girdėjau, kad su žmona jis visgi išsiskyrė – štai, kokia kaina!)

    Leidyklos atstovei sakiau, kad būtinai pasakysiu savo nuomonę apie lietuvišką vertimą. Tai va: keistas. Šių romanų kalba turėtų būti paprasta, bet neprasta. Ją turi būti lengva skaityti, tačiau ji turi kabinti. Susidarė toks įspūdis, kad lietuvišką vertimą sunkiau suprantu negu anglišką. Tiksliau, kažko nesuprantu. Nekalba tiesiai į tą smegenų centrą, kur gimtoji kalba. Skaitant juntama, kad tai vertimas. Vadinasi, gerai, bet ne puikiai išversta. (Problema paprasta: puikūs vertėjai turi būti daugiau negu tikslūs vertėjai – būti puikūs rašytojai savo gimtąja kalba. Tokių turime maža.)

    Šis šešiatomis yra pasaulinės literatūros įvykis, bet ne bestseleris. Tiems, kas mėgsta literatūrinius nuotykius, su juo bus smagu pagyventi – užtikrinu.

  • Žmogus virš Zanussi įrangos

    Esu viena iš tų negerų skaitytojų, kuri lanksto puslapių kampukus, daro „šuns ausytes“, kaip sako anglai (dog ears). Taip, ir nesigėdiju prisipažinti. Būna žmonių, kurie nenaudoja skirtuko, todėl užlenkia ten, kur baigė skaityti. O aš lankstydama išvengiu kitos „blogybės“ – eilutės pabraukimo pieštuku ar, dar baisiau, šratinuku. Na, bet ne apie tai. Toliau be nukrypimų pasakosiu apie autobiografinę knygą, kurią ką tik su malonumu ir sudirgimu perskaičiau, papuošusi šuns ausytėmis:

    Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (Vaga, 2018)

    Žymaus lenkų kino režisieriaus Zanussio (jis turi giminystės ryšių su italų buitinės technikos magnatais) filmų nebuvau mačiusi nė vieno. Bet skaitydama jutubėj pažiūrėjau vieną jo žiemišką, kamerinį filmą „Kristalo struktūra“ (1968), kuriame juntama tai, jog autorius prieš imdamasis kurti filmus studijavo fiziką, o vėliau filosofiją. Fizikos fakultete jis praleido ketverius metus, kol suvokė, kad ne ten pateko. Žavingas momentas knygoje: „… didis fizikas (ir geras psichologas) profesorius Pniewskis (…) po egzamino paklausė, ar mane ne labiau domina virš prietaiso palinkęs žmogus negu tai, ką tas prietaisas rodo. Ta mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus sukėlė man nušvitimą: „suklydau, veltui eikvoju laiką“, ir tai atsitiko tada, kai neliko pagrindinės kliūties – siauro pasirinkimo*.“ (*siauros specializacijos)

    Žmogus virš prietaiso! Man tai irgi žiebė. Kadangi jau kuris laikas neturiu prabangos užsiimti kūryba, o juk visa kūryba yra apie žmogų, tai sukėlė man ilgesį. Nuliūdino ir pradžiugino tuo pat metu. Liūdna, kad negaliu dirbti to darbo. Džiugu, kad radau vieną sakinį, kurį galėsiu perduoti visiems tiems, kurie nepagauna, apie ką menas, bet vis tiek bando jį kurti. Menas yra apie žmogų. Taip paprasta, bet taip dažnai pamirštama, ypač tų, kurie nori kažką pasiekti, pamesdami pagrindą.

    Taip pat noriu perduoti, kad Zanussio knygoje yra nemažai jo scenarijų ištraukų. Man tai irgi žiebė. Kai kurios ištraukos yra scenos iš pilnametražių vaidybinių filmų – galima pasimokyti struktūros, paanalizuoti turinį, rasti įkvėpimo. Viena ištrauka yra visas trumpametražis filmas, tokia šiek tiek anekdotinė situacija: per trumpą laiką įvyksta trys sutapimai, dramos siužetui to jau būtų per daug, bet anekdotui tinka. Žodžiu, rekomenduoju, jei rašote kino scenarijus. Tai tikras masterclass.

    Pacituosiu kelis sakinius, kurie puikiai nusako, kaip kūrinyje veikia metafora: „Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas savo garsaus romano pagrindinį veikėją, berniuką, taip ir nesubrendusį bei visą gyvenimą likusį vaiku, mušančiu skardinį būgnelį, padarė visos vokiečių visuomenės metafora.“ Atpažįstat romaną „Skardinis būgnelis“. Nuo šiol atkreipsit dėmesį ir į kitų romanų pagrindines arba, kaip vadinu, didžiąsias metaforas (arba alegorijas).

    Tada dar šuns ausytė prie temos apie skonį (Zanussi yra iš tų, kurie sako, kad skonį arba turi, arba ne):

    „O prastas skonis? Visa tai, kas populiaru, pigu, lengva, lyg ir malonu, bet iš esmės yra kičas.

    Žinau, kad tai, apie ką užsiminiau, sprogimu gresianti tema, tad vėl grįžtu prie pavyzdžio iš žemosios kultūros srities, tos, kurioje galima lengvai kalbėti apie sėkmę. Tai uždirbtų pinigų kiekis arba parduotų egzempliorių skaičius. Tačiau nekalbame apie meninę vertę, nes ją sunku nustatyti, bet dažnai galima nurodyti. Meno vertė susijusi su tuo, kokį poveikį jis daro reikliausiems vartotojams, tiems, kurie apdovanoti skoniu arba jį išsiugdė. Jeigu bendravimas su kūriniu paliko žymę iškiliausių vartotojų sielose, tada galime kalbėti apie sėkmę giliąją to žodžio prasme. Finansinė sėkmė yra dingstis džiaugtis buhalteriams. Jeigu kūrinys bus parduotas, bet nutekės nuo publikos kaip vanduo nuo žąsies, menininkas turi teisę patirti frustraciją, nors buhalterijai jis tapo didvyriu.

    Kūrinio, kuris pateko į siaurą vartotojų ratą, autorius guodžiasi iliuzija, kad tas ratas yra aukščiausio lygio, o iš tikrųjų esama rizikos, kad tai tik snobai, kokia nors išpažinėjų, maniakų, kolekcininkų arba fanų klika. Prašau skirti fanus nuo garbintojų. Fanas kilęs iš žodžio „fanatikas“ ir jokio rimto menininko fanai negali džiuginti, nes buvimas fanu yra tik priklausymo grupei požymis; garbintojus jungia šis tas daugiau – bendras vertės išgyvenimas, ir todėl jie negali siekti išskirtinumo (bel canto garbintojas negali mėgti tik vieno dainininko ir apie nieką kitą nenorėti nė girdėti).“ (179-180 pp.)

    Esu dėkinga autoriui, kad priminė dar kelis dalykus: žema kilmė netrukdo būti dvasiniu aristokratu ir noblesse oblige (kilmė įpareigoja). Išties nėra ko didžiuotis, kad esi dvasinis mužikas ir atsilygini blogiu už blogį, niekšybe už niekšybę, vien todėl, kad „visi žmonės viduje yra niekšai“. Įmanoma pakilti virš šito, įmanoma save išsiauklėti. Jeigu tai būtų neįmanoma, tai mes vis dar sėdėtume aplink laužą ir graužtume elnio koją, bandydami atimti ją vienas iš kito.

    Dabar kas mane šioje knygoje dirgino. Pats autorius yra „dvidešimtojo amžiaus žmogus“ (tai mano terminas: žmogus įsikibęs ano amžiaus vertybių, priblokštas informacinių technologijų atsiradimo ir nebegalintis keistis). Kaip ir daugelis lenkų, Zanussis didžiuojasi „savo“ Popiežiumi (čia tai nieko, lietuviai iš proto išeitų ne ką mažiau, juk net Popiežiaus lietuviškas šaknis rado), yra atvirai tikintis ir atvirai įsitikinęs, jog kažkas su pasauliu darosi negerai, jis ritasi, o ne auga, ir tai yra būtent dėl to, kad prarandamos judėjokrikščioniškos tradicijos.

    Jei būčiau vyras, gal skaityčiau Zanussio mintis kitaip. Jei būčiau krikščionė-demokratė, irgi būtų kitaip. Bet nesu nei vyras, nei konservatorė. Nelaikau savęs ir „dvidešimtojo amžiaus žmogumi“. Todėl man rėžia akį tai, kas konservatoriams galbūt pasitarnaus kaip argumentas disputuose su šiuolaikiškais, liberaliais, atviro proto iš šviesios sąmonės žmonėmis. Ką gi, kad tik tai būtų disputai, o ne įstatymai, prieš kuriuos tenka piketuoti gatvėse, mojuojant liemenėlėmis ir garsiai rėkiant, kad mano kūnas yra mano!

    Zanussis teigia, kad gyvybė yra šventa ir kad būtent krikščionybė tai atnešė Europai… Trenkiau knygą į šalį ir atsiverčiau Wikipedia: kiek žmonių buvo nužudyta dėl raganavimo? Mokslininkai primeta, kad 40,000–50,000. Paskutinės egzekucijos įvyko vos prieš pora šimtų metų. Kas inicijavo jas? Tikrai ne liberalų partija. Tai dar man pakalbėkit apie „šventąją gyvybę“ ląstelės pavidalu.

    Dar blogiau, kai išsukiojamos mokslininkų mintys: „Bet šiandien yra ir didelį nerimą keliančių mąstytojų, visų pirma turiu omenyje iš Lenkijos žydų diasporos kilusį profesorių Peterį Singerį, kuris skelbia toliausiai pažengusią visų gyvų būtybių, neišskiriant žmogaus, teisių sulyginimo idėją, ragina mažą žmogų traktuoti taip pat, kaip suaugusį gyvūną, nes, pasak jo, jų sąmonės lygis yra maždaug vienodas. Man tai yra racionali įsitikinimo, kad žmogiškumas gali būti laipsniuojamas ir mažesniu laipsniu taikytinas ir gyvūnams, išraiška. Įsiskaičius į Singerio bioetiką, eutanazija atrodo visai priimtinas dalykas. Jis implicite už ją agituoja, kas man atrodo kaip kuriozas, ypač turint omenyje jo kilmę.“ (303-304 pp.)

    Nori gelbėti gyvūnus, prilygini jų kančią žmogaus kančiai, ir staiga prieina krikščionis, kuris apverčia viską: jam gyvūnas vis tiek išliks žemesnis už žmogų padaras, nes Dievas sutvėrė žmogų gamtos valdovą. O apie eutanaziją geriau man leiskit patylėti, nes šioje knygoje kalbama tik apie vieną galimą jos panaudojimą: žudant psichiškai ir fiziškai neįgalius. Esu mačiusi, kaip verkia žmonės, kurie prašo teisės į eutanaziją, nes jų kančios yra nepakeliamos. Ar mudu su Zanussiu žinome, kas yra nepakeliama? Nemanau. Bet aš tikiu tais nepagydomai sergančiais žmonėmis ir jų liudijimais labiau, negu skausmo mažai patyrusių žmonių samprotavimais apie tai, kad kančia yra gėris.

    Skaityti tai, su kuo nesutinki, yra geras mentalinis sportas. Bet po šios knygos pulsiu atsiversti kito lenko, mano didelio draugo, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tomą. Reikia prasivalyti galvą ir širdį.

     

     

  • Šiandien, prieš 22 metus

    Apie Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ sužinojau prieš septynerius metus. Maždaug. Į lietuvių kalbą šio autoriaus romanai, kiek žinau, dar neišversti, bet šito pavadinimas galėtų skambėti kaip „Begalinis pokštas“, o dar geriau — „Begalinis bajeris“. D. F. Wallace’o nebeliko 2008-aisiais. Šiandien sukanka lygiai 22 metai, kai „Begalinis pokštas“ pasirodė, ir norisi tiek sau, tiek visiems priminti, koks ilgas kartais knygos kelias iš nebūties, nežinomybės iki, na, jei ne šlovės, tai bent auditorijos, kuri supranta tai, kas toje knygoje tarp eilučių tūno. Tam, kad knyga gyventų, o gimsta ji skaitoma, reikia laiko. Jei knyga išimama iš prekybos po metų, nesulaukus komercinės sėkmės, kaip tai daroma Lietuvoje… ai, patylėsiu.

    Jonathanas Franzenas kadaise parašė eulogiją savo bičiuliui D. F. Wallace’ui. Štai keletas ištraukų (verčiau aš):

    Kaip daugelis rašytojų, ir netgi labiau negu dauguma jų, Dave’as mėgo valdyti situaciją. Jį lengvai sujaukdavo chaotiškos socialinės aplinkybės. Be Karenos esu matęs jį vakarėlyje tik du kartus. Į vieną pobūvį, kurį surengė Adamas Begley, turėjau atitempti beveik jėga, bet vos tik įėjome pro duris ir sekundei paleidau jį iš akių, apsisuko ant kulno ir grįžo į mano butą kramtyti tabako ir skaityti knygos. Kitame vakarėlyje neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti, nes tai buvo „Infinite Jest“ pristatymo šventė. Jis išgyveno tai, kartodamas ačiū, vėl ir vėl kartodamas ačiū su skausmingai perdėtu oficialumu.

    Nepaprastu koledžo dėstytoju Dave’as galėjo būti dėl vieno dalyko – darbovietės metodiškumo. Tuose rėmuose jis galėjo saugiai naudotis savo milžiniška ir tikra gerumo, išminties, patirties sankaupa. Interviu struktūra taip pat buvo saugi. Kai interviu objektu buvo pats Dave’as, jis galėjo atsipalaiduoti ir užsiimti klausinėtoju. Kai pats būdavo žurnalisto vietoje, dirbdavo geriausiai tuomet, kai galėdavo rasti techninį aptarnautoją – Johną McCainą lydėjusį operatorių, radijo šou studijos operatorių – kuris apsidžiaugdavo sutikęs žmogų, nuoširdžiai susidomėjusį jo darbo paslaptimis. Dave’as mėgo smulkmenas vardan smulkmenų, bet smulkmenos buvo ir jo širdyje susikaupusios meilės išdava: būdas prisiliesti prie kito gyvo žmogaus gan saugioje zonoje.

    O tai buvo daugmaž toks literatūros apibrėžimas, dėl kurio sutarėme savo pašnekesių ir susirašinėjimų metu 1990–ųjų pradžioje. Pamėgau Dave’ą nuo pirmojo iš jo gauto laiško, bet per du pirmuosius bandymus susitikti gyvai, dar būnant Kembridže, jis tiesiog nepasirodė. Net jau ėmus matytis, mūsų pasimatymai dažnai buvo įtempti ir skuboti – visai ne tokie intymūs, kaip keitimasis laiškais. Pamėgęs bičiulį iš pirmojo žvilgsnio, vis stengiausi įrodyti esąs gan linksmas ir gan protingas, bet jis turėjo įprotį spoksoti į tašką esantį kažkur už kelių mylių, ir tai vertė jaustis taip, tarsi mano pastangos būtų bergždžios. Nedaug dalykų gyvenime man yra suteikę didesnį pasiekimo jausmą negu Dave’o prajuokinimas.

    Bet ta „neutrali vidurinė zona, kurioje galima giliai prisiliesti kito gyvo žmogaus“: tai, kaip nusprendėme, buvo literatūros prasmė. Sutarėme sutarti dėl apibrėžimo: „būdas ištrūkti iš vienatvės“. Ir niekur kitur, kaip tik rašytinėje kalboje, Dave’as galėjo visiškai ir puikiai valdyti situaciją. Rašytojų amžininkų tarpe jo retorinis virtuoziškumas buvo pats stipriausias ir paveikiausias, ir išradingiausias. Nuo ilgesnių nei 70 ar 100 ar 140 žodžių sakinių gelmės iki trijų puslapių ilgio pastraipos makabriško humoro ar įstabių sąžinės išnarstymų, kuriuose galėjai užuosti ozoną iš traškios sakinių struktūros precizikos, pastangos nesijautimo ir tobulai muzikalių perėjimų dešimtyje skirtingų lygmenų – aukštai, žemai, viduriukas, techninis, hipsteriškas, moksliukas, filosofiškas, tarmiškas, vodeviliškas, didaktiškas, kietas, nelaimingai įsimylėjęs, lyriškas. Tie jo sakiniai ir tie puslapiai, parašyti tuomet, kai galėdavo kurti, buvo taip pat tikri ir saugiai patikimi, kaip ir visi kiti parašytieji per tuos dvidešimt metų, kai jį pažinojau. Tad galėčiau pasakoti istorijas apie sykį nutikusį trumpą nevėkšlišką mudviejų pasivažinėjimą arba galėčiau pasakoti apie žiemiškai gaivų kramtomojo tabako kvapą, likdavusį po jo apsilankymų mano mažame bute, arba galėčiau pasakoti apie nemokšiškas mūsų šachmatų partijas ir netgi dar labiau nemokšišką tenisą, kurį kartais žaidėme, – raminanti žaidimų struktūra versus keistas gilus broliškas varžymasis, verdantis po paviršiumi, – bet pagrindinis dalykas išties buvo rašymas. Labiausiai įtemptas bendravimas per tą laiką, kai pažinojau Dave’ą, tarp mudviejų vyko, kai jis sėdėjo mano krėsle vienas ir naktis po nakties, dešimt parų skaitė „Infinite Jest“ rankraštį. Tai knyga, kurioje jis pirmąkart save ir pasaulį priešpastatė taip, kaip norėjo. Mikroskopiniu lygmeniu: Dave’as Wallace’as buvo aistringiausias ir preciziškiausias prozos ženklintojas, kokį tik žemė yra nešiojusi. Globaliu lygmeniu: jis parašė tūkstančio puslapių apimties aukščiausios rūšies pokštą, kurio humoro pobūdis ir kokybė nesusvyravo, tačiau pokštas virto vis mažiau ir mažiau juokingu, skyrius po skyriaus, kol, artėjant prie galo, jutai, jog knygos pavadinimas galėjo būti ir „Begalinis liūdesys“. Dave’as sukalė taip, kaip dar niekas nesugebėjo.

    O dabar šitas simpatiškas, protingas, linksmas, jautrus žmogus iš vidurio Vakarų, kurio žmona nuostabi ir vietinis rėmėjų tinklas puikus, ir karjera sėkminga, ir puikus darbas puikioje mokymo įstaigoje su puikiais studentais, šitas žmogus atėmė sau gyvybę, o mes, likusieji, klausiame (cituojant „Infinite Jest“): „Tai nu, seni, kokios tavo problemos?“

  • Elenos Ferrantes drugeliai

     

    „Paris Review“, Art of Fiction No. 228. Rašytoją Eleną Ferrante klausinėjo jos leidėjai Sandro ir Sandra Ferri bei jų dukra Eva. Interviu vyko Neapolyje. Ištrauką iš anglų k. vertė S. Bernotaitė.

    Kaip pradedate naują kūrinį?

    Tiksliai pasakyti negaliu. Nemanau, ar kas nors iš tikrųjų žino, kaip istorija įgauna formą. Kai ji sukurta, bandai paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau kiekviena pastanga, bent jau mano atveju, yra neadekvati. Yra savotiškas prieš, sudarytas iš atminties fragmentų, ir po, kai istorija prasideda. Bet prieš ir po, turiu pripažinti, naudingi tik dabar, bandant suprantamai atsakyti į jūsų klausimą.

    Ką turite omenyje, sakydama „atminties fragmentai“?

    Žinot, kaip būna, kai galvoje sukasi melodija iš kelių natų, bet nežinai, kokia tai daina? Beniūniuojant galiausiai išsivysto kita daina, visai ne ta, kuri buvo apsėdusi. Arba būna – prisimeni gatvės kampą, bet negali atgaminti, kuri jis yra? Kažkas panašaus. Mano mama mėgo žodį frantumaglia – tai tokie galvoje besiblaškantys neaiškios kilmės fragmentai, kurie ne visada yra malonūs.

    Ir bet kuris jų gali tapti istorijos pradžia?

    Ir taip, ir ne. Jie gali būti pabiri ir atpažįstami – vaikystės vietos, šeimos nariai, klasės draugai, įžeidžiantys ar švelnūs balsai, didelės įtampos momentai. Ir kai tik atrandi tam tikrą tvarką, pradedi apie juos pasakoti. Tačiau beveik visuomet kas nors nesusijungia. Tarsi iš tų galimo pasakojimo atplaišų išsiveržtų tolygiai stiprios, bet priešingos jėgos, kurioms reikia aiškiai išnirti ir, tuo pat metu, nugrimzti gilyn. Štai, kad ir „Neraminanti meilė“ („Troubling Love“) – ilgus metus galvoje nešiojausi daug istorijų apie Neapolio priemiesčius, kur gimiau ir užaugau. Mintyse nešiojausi riksmus, grubų šeimyninį smurtą, kurį mačiau vaikystėje, namų apyvokos daiktus. Tais atiminimais maitinau Deliją, protagonistę. Mamos personažas, Amalija, kita vertus, vos tik atsirado, tučtuojau atsitraukė – jos beveik neliko. Jei įsivaizduodavau Delijos kūną bent šiek tiek prisiliečiantį mamos kūno, susigėsdavau ir nusukdavau pasakojimą kitur. Naudodama tokią padriką medžiagą, per keletą metų parašiau daug istorijų – trumpų, ilgų, labai ilgų, ir vis, mano akimis, nepatenkinančių, ir nė vienoje nebuvo mamos personažo. Paskui staiga daugelis fragmentų dingo, tuo tarpu kiti susijungė, ir visi išsirikiavo tamsiame motinos-dukros santykių fone. Taip per pora mėnesių gimė „Neraminanti meilė“.

    O „Paliktosios dienos“ („The Days of Abandonment“)?

    Šito romano gimimo diena dar labiau miglota. Ilgus metus galvojau apie moterį, kuri vieną naktį uždaro savo namų duris, o kai ryte eina atidaryti jų, suvokia, jog nebesugeba to padaryti. Kartais į tai įsipindavo ligoti vaikai, kartais – nunuodytas šuo. Paskui, visai natūraliai, viskas apsistojo ties mano patyrimu, kuris atrodė nenusakomas – tai buvo pažeminimas, kurį patiria vyro palikta moteris. Bet kaip nukrypau nuo tiek laiko nešiotos galvoje frantumaglia į staigią fragmentų atranką, kaip sulydžiau juos istorijoje, kuri atrodo įtikima – šito nesuprantu, negaliu tikrai atsakyti. Bijau, tai tas pats dalykas, kaip su sapnais. Net išpasakodamas juos žinai, kad išduodi.

    Ar užsirašote savo sapnus?

    Taip, tais retais atvejais, kai berods prisimenu juos. Darau tai nuo pat vaikystės. Tai pratimas, kurį patarčiau kiekvienam. Sapno patirtį perduoti budrumo būsenos logikai yra kraštutinis rašymo išbandymas. Niekada negali sapno atkurti tiksliai. Tai pralaimėtas mūšis. Bet įvilkti į žodžius gesto, jausmo, įvykių srauto tiesą, neprijaukinant jos, – tai ne tokia lengva operacija, kaip galima manyti.

    Ką turite omenyje, sakydama „prijaukinti tiesą“?

    Pasukti išmintais išraiškos takais.

    Kuria prasme?

    Išduodant istoriją dėl tingumo, dėl pasyvumo, patogumo, iš baimės. Visada lengva sumenkinti kūrinį iki klišių, skirtų masiniam vartojimui.

    Jamesas Woodas ir kiti kritikai gyrė jūsų kūrinius už nuoširdumą. Kaip apibrėžiate nuoširdumą literatūroje? Ar tai dalykas, kurį ypatingai vertinate?

    Kiek žinau, tai yra kankynė ir, tuo pat metu, kiekvieno literatūros projekto variklis. Rašytojui gali atrodyti, kad svarbiausi klausimai: kuri patirtis yra mano medžiaga, kuriuos išgyvenimus jaučiu galintis pasakoti? Bet tai netiesa. Daug svarbesnis klausimas: koks žodis, koks sakinio ritmas, koks tonas geriausiai tinka išreikšti mano patirčiai? Be teisingų žodžių, be didelės teksto dėliojimo patirties nepavyks parašyti nieko gyvo ir tikro. Negana pasakyti, kaip aš vis dažniau darau, – šitie dalykai tikrai įvyko, tai mano tikras gyvenimas, vardai yra tikri, aprašau tikras įvykių vietas. Jei rašymo stilius neadekvatus, jis gali paversti melu nuoširdžiausias biografines tiesas. Literatūrinė tiesa nėra biografo ar žurnalisto tiesa, tai ne policijos ataskaita ar teismo išvada. Tai netgi ne gerai sukonstruoto naratyvo įtikinamumas. Literatūros tiesa yra vien tik žodžių valdymo reikalas ir yra tiesiogiai proporcinga energijai, kurią gebi įdėti į sakinį. Ir kai įvyksta jungtis, nėra tokios populiariosios literatūros stereotipo ar klišės, kuri atsilaikytų. Visa prisikelia, atgyja, stoja į savo vietas.

    Kaip išgaunama tiesa?

    Be abejo, ji įgyjama per tam tikrą gebėjimą, kuris visuomet gali būti tobulinamas. Bet didžiąja dalimi toji energija paprasčiausiai atsiranda, tiesiog atsitinka. Toks jausmas, tarsi smegenų dalys ir visas kūnas, prieš tai miegoję dalykai tavo sąmonėje išsiplečia, padidindami jautrumą. Negali pasakyti, ar ilgai tai išsilaikys, drebi nuo minties, kad tai gali staiga išnykti ir palikti tave vidury srovės. Atvirai kalbant, niekada nežinai, ar išvystei teisingą rašymo stilių, ar iki galo jį išnaudojai. Pastatęs rašymą į savo gyvenimo vidurį, kiekvienas galiausiai atsiduria Henry Jameso novelės „Vidurio amžius“ („The Middle Years“) veikėjo Dinkombės situacijoje – prieš mirtį, būdamas sėkmės viršūnėje, jis tikisi gauti dar vieną progą išbandyti save ir sužinoti, ar gali rašyti geriau, negu prieš tai. Tuo pat metu jis gyvena neviltyje, kurią šūksniu išreiškė Prousto personažas Bergotė, pamatęs Vermeerio geltonosios sienos plotelį: „Štai, kaip tai turi būti parašyta“.

    Kada pirmą kartą supratote, kad parašėte tiesą? Pagal jūsų apibrėžimą.

    Vėlai, romane „Neraminanti meilė“. Jei įspūdis nebūtų išsilaikęs, nebūčiau romano publikavusi.

    Minėjote, jog ilgą laiką nesėkmingai dirbote su pasakojimo medžiaga.

    Taip, bet tai nereiškia, kad „Neraminanti meilė“ buvo ilgalaikės pastangos rezultatas. Greičiau priešingai. Visa pastanga buvo išnaudota rašant nesėkmingas noveles, kurios pasirodė keletą metų prieš tai. Jų puslapius rašiau apsėstai persistengdama, iš tikrųjų jie teisingi, ar greičiau – juose būta tiesos, bet ji įvyniota į daugmaž konvencionalią formą: noveles apie Neapolį, skurdą, pavydžius vyrus ir taip toliau. Paskui staiga rašymas įgijo teisingą toną, ar bent jau man taip atrodė. Nuo pat pirmosios pastraipos suvokiau ir tai, ir kad pats rašymas perteikia istoriją, kurios iki tol niekada neliečiau, niekada net nepradėjau – istoriją apie meilę mamai, intymią, kūnišką meilę, sumišusią su lygiai tokiu pat kūnišku pasišlykštėjimu. Patys žodžiai, rodos, išjudino mano slapčiausius jausmus. „Neraminančią meilę“ nutariau publikuoti ne tiek dėl istorijos, kuri ir toliau manyje žadino gėdą ir baimę, kiek dėl to, kad pirmąkart galėjau sau pasakyti: štai, kaip turiu rašyti.

    Norite pasakyti, kad turite tik vieną rašymo būdą? Kyla toks klausimas, nes gana nemažai italų apžvalgininkų priskyrė jūsų knygas skirtingiems autoriams.

    Panašu, kad pasaulyje, kur beveik išnyko filologinis išsilavinimas, kur kritikai nebeatidūs stiliui, autoriaus sprendimas būti anonimišku sukelia priešiškumą ir tokio pobūdžio fantazijas. Ekspertai spokso į tuščią rėmelį, kuriame turėtų būti autoriaus portretas, ir neturi techninių įrankių ar, dar paprasčiau, kaip skaitytojai, jie neturi tikros aistros ir jautrumo, kad užpildytų tą erdvę kūriniais. Todėl jie pamiršta, kad kiekvienas individualus kūrinys turi savo istoriją. Tik vardo etikėtė arba atkaklus filologinis tyrimas leidžia mums būti tikriems, kad „Dubliniečių“ autorius yra tas pats asmuo, kuris parašė „Ulisą“ ir „Finegano budynes“. Vidurinės mokyklos mokinys su kultūriniu išsilavinimu turėtų įgyti supratimą, kad rašytojas prisitaiko, priklausomai nuo to, ką jam ar jai tenka išreikšti. Vietoj to, dauguma mano, kad bet koks raštingas žmogus gali parašyti istoriją. Jie nesupranta, kaip sunkiai dirba rašytojas, kad būtų lankstus, ištvertų daug įvairių išbandymų – nežinodamas, koks bus rezultatas.

    „Neraminančios meilės“ gimimas man buvo mažas stebuklas, kuris įvyko tik po ilgamečio triūso. Man atrodė, kad įvaldžiau stilių – solidų, skaidrų, labai sukontroliuotą, bet visgi atvirą staigiems lūžiams. Kaip bebūtų, pasitenkinimas ilgai netruko – pradžioje sumažėjo, paskui visai dingo. Prireikė dešimties metų, kad rašydama atsiribočiau nuo šitos konkrečios knygos, paversčiau savo prozą įrankiu, kurį galiu naudoti kitur kaip gerą tvirtą grandinę, su kuria iš paties šulinio dugno ištraukiamas pilnas kibiras vandens. Daug dirbau, bet tik kurdama „Paliktosios dienas“ vėl pajutau, kad turiu publikuotiną tekstą.

    Kada jums knyga atrodo publikuotina?

    Kai tai yra istorija, kurią ilgą laiką nevalingai nustuminėjau, manydama, jog nesugebu parašyti, nes kalbėjimas apie ją mane verčia nepatogiai jaustis. Vėlgi, „Paliktosios dienų“ atveju rašymas išlaisvino istoriją per trumpą laiką – per vieną vasarą. Išties tai tinka kalbant tik apie pirmas dvi dalis. Paskui staiga ėmiau daryti klaidas, pamečiau toną. Visą rudenį rašiau ir perrašinėjau paskutinę dalį. Buvo apėmęs didelis nerimas. Tapo lengva įtikinti save, jog pamiršau, kaip pasakoti istoriją. Nežinojau, kaip tikroviškai ištraukti Olgą iš krizės – taip tikroviškai, kaip aprašiau krizės pradžią. Ranka ta pati, rašymas tas pats, panašus žodynas, sintaksė, skyryba, ir visgi tonas tapo netikras. Keletą mėnesių jaučiausi taip, tarsi pirmieji romano puslapiai buvo virš mano galimybių, o dabar jau nebeprilygstu savo pačios kūriniui. Pajutau kartėlį. Greičiau prarandi save, negu randi save, pamaniau. Tada viskas vėl prasidėjo. Bet netgi šiandien nedrįstu tos knygos skaityti. Bijau, kad paskutinė dalis tik apsimeta gerai parašyta.

    Ar manote, kad tas nerimas turi ką nors bendro su tuo, kad esate moteris? Ar privalote dirbti sunkiau, negu vyras rašytojas, vien tam, kad sukurtumėte darbą, kuris nebus atmestas, kaip „parašyta moterims“? Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų rašymo?

    Atsakysiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Būdama dvylikos-trylikos metų, įsitikinau, kad geroje knygoje privalo būti didvyris, ir tai man kėlė liūdesį. Toji fazė baigėsi po poros metų. Sulaukusi penkiolikos, ėmiau rašyti istorijas apie drąsias mergaites, kurios pakliūdavo į rimtas bėdas. Bet supratimas išliko – išties, tik sustiprėjo – didžiausi pasakotojai yra vyrai, ir turi išmokti pasakoti, kaip jie. Tame amžiuje ryte rijau knygas, bet neturėjau pasirinkimo, visi pavyzdžiai buvo vyriškos lyties. Taigi, net rašydama mergaičių istorijas, norėjau suteikti veikėjoms patirčių kraitį, laisvę, ryžtą – ir šitai bandžiau nusimėgdžioti iš stiprių romanų, kuriuos parašė vyrai. Nenorėjau rašyti, kaip Madame de La Fayette ar Jane Austen, ar seserys Brontës – tuo metu mažai težinojau apie šiuolaikinę literatūrą – bet norėjau taip, kaip Defoe ar Fieldingas, ar Flaubertas, ar Dostojevskis, ar netgi Hugo. Tuo tarpu pavyzdžiai, kuriuos siūlė moterys romanistės, buvo tik keli, ir man atrodė daugumoje atvejų silpni. Tie vyrai novelistai buvo skaitlingi ir kaip taisyklė ryškūs. Toji fazė truko ilgai, iki tol, kol sulaukiau dvidešimties su virš, ir man paliko gilų pėdsaką.

    Ar manote, kad moterų proza yra iš prigimties silpna?

    Visai ne. Kalbu apie savo paauglystės nerimavimus. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių moterų rašymo tradicija stokoja tirštumo ir įvairovės, bet joje yra ypatingai aukštų viršukalnių ir taip pat nepaprasta fundamentalioji vertė – tik prisiminkim Jane Austen. Be to, dvidešimtas amžius moterims buvo radikalių permainų amžius. Feministinė mintis ir veikla sujudino pačias giliausias, radikaliausias paskutinio šimtmečio transformacijas. Be moterų kovos, moterų negrožinės ir grožinės literatūros nepažinočiau savęs – jų padedama suaugau. Mano, kaip romanistės, – tiek publikuotos, tiek nepublikuotos – patirtis pasiekė viršūnę po dvidešimties metų, bandant kūryboje kaip galima geriau perteikti savo lyties patirtį ir išskirtinumą. Bet jei turime vystyti savo, kaip moterų, naratyvo tradiciją, tai nereiškia, kad turime atsižadėti visos krūvos įrankių, kurie buvo išrasti prieš mus. Turime parodyti, kad gebame konstruoti pasaulius, kurie ne tik, kaip ir vyrų sukurtieji, yra platūs, galingi ir turtingi, bet dar daugiau. Turime būti puikiai pasirengusios, turime giliau ieškoti savo išskirtinumo, pasitelkti geriausias priemones. O labiausiai turime reikalauti sau visiškos laisvės. Rašytojos turi rūpintis tik tuo, kaip išpasakoti, ką žino ir jaučia, – grožį, bjaurastį ar prieštaringus dalykus – be ideologinių suvaržymų ar aklo kanonų garbinimo. Rašymas reikalauja didžiausios ambicijos, baisiausio įžūlumo ir metodiško nepaklusimo.

    Kur tuos dalykus pastebite savo kūriniuose?

    Knygoje, kuri mane privertė pasijausti kalčiausia, „Prarastoji duktė“ („The Lost Daughter“), stumtelėjau protagonistę daug toliau, negu pati maniausi galinti pakelti. Leda sako: „Sunkiausiai išsakomi yra tie dalykai, kurių patys negalime suprasti.“ Tai visų mano knygų šaknyje esantis motto, jei galima taip sakyti. Mano istorijų pasakotojas „aš“ yra balsas, kuris niekada nesako monologo. Visuomet rašo moteris, ir toji rašytoja visuomet stengiasi per tekstą organizuoti tai, ką žino, bet kas jos pačios dar nėra įsisąmoninta. Daugumos mano pasakotojų – Delijos, Olgos ar Elenos – kelionė yra sunki, o istorijos pabaigą jos pasiekia gavusios mėlynių, bet saugios. Kita vertus, Leda nuvedama prie tiesų, kurios jai, kaip dukrai, kaip motinai ir kaip kitos moters draugei, yra nepakeliamos. Negana to, ji turi atsakyti už savo nerūpestingą poelgį (tai išeities taškas), kurio reikšmės nesupranta ir išties negali iššifruoti. Čia pareikalavau iš savęs daugiau, negu lengvai galiu duoti: pagavios istorijos, kurios reikšmės veikėja nesugeba suprasti ir kuri, supratus ją, nužudytų. Iš visos mano prozos „Prarastoji dukra“ yra romanas, prie kurio esu skaudžiausiai prisirišusi.

    Tvirtinate, kad proza yra centruota, vadindama tai grandine, kuri traukia vandenį iš šulinio dugno. Kaip pagaminama ši grandinė?

    Tikrai žinau tik vieną dalyką: man atrodo, kad dirbu teisingai, kai pradedu nuo lygaus, sauso tono, kai pasakoja stipri, šviesi, išsilavinusi moteris – tokia, kaip ir daugelis nūdienos vidurinės klasės moterų. Pradžioje man reikia glaustumo, lakoniškumo, švarios, neįmantrios kalbos be pagražinimų. Tik kai šito tono dėka istorija pradeda rastis saugiai, imu laukti momento, kai galėsiu tas gerai suteptas, tylias sąsajas pakeisti kuo nors labiau surūdijusiu, gergždžiančiu, pasakojimas įgaus kapotą ir sutrikusį pagreitį, rizikuojant tuo, kad viskas subyrės į gabalus. Tas momentas, kai pakeičiu registrą pirmą kartą, yra tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir kupinas įniršio. Mėgstu prasilaužti pro veikėjos gero išsilavinimo ir mandagumo šarvus. Mėgstu sugriauti jos pačios įvaizdį, palaužti jos valią ir ištraukti kitą, grubesnę sielą, tokią triukšmingą, galbūt netgi laukinę. Labai stengiuosi, kad tas registro pokytis būtų netikėtas ir visgi atrodytų natūralu po jo sugrįžti prie ramesnio pasakojimo. Pirmasis registro pokytis pavyksta lengvai. Laukiu to momento ir džiaugiuosi, galėdama nerti į jį, tačiau bijau tos vietos, kai pasakojimas privalo atsistatyti. Visada jaudinuosi, kad pasakotoja „aš“ negalės vėl nusiraminti arba, jeigu ir nusiramins, skaitytojas nebepatikės ta netvaria ramybe.

    (…)

    Dėmesys formai, rodos, jums vertingas nevienareikšmiškai – kiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

    Taip, formos grožis, bent jau iš mano patirties, gali tapti apsėdimu, po kuriuo slepiasi sudėtingesnės problemos – istorija negyva, negaliu rasti teisingo rakto, praradau pasitikėjimą savo gebėjimu pasakoti. Paskui ateina laikas, kai niekas, išskyrus rašymą, nebesvarbu. Tai pats džiugiausias metas, nes žinau, kad istorija jau pakeliui, o aš galiu tik padėti jai geriau išsilieti.

    Kaip tai padarote?

    Skaitau tai, ką parašiau. Atsikratau nereikalingo pertekliaus, papildau tai, kas atrodo dar tik eskiziška, ir tyrinėju kelius, kuriais pats tekstas man siūlo pasukti. Paskui, kai užbaigiu istoriją, sėdu ir atidžiai viską perkratau. Likus kelioms valandoms iki knygos atidavimo spaustuvei, vis dar turiu įvairių eskizų ir taisymų, perdarymų, naujų intarpų. Tame etape tampu jautri kiekvienai gyvenimo smulkmenai. Matau šviesos kritimo kampą ir užsirašau apie tai. Matau pievoje augalą ir stengiuosi jo nepamiršti. Pildau žodžių sąrašus, užsirašinėju gatvėje nugirstus sakinius. Dirbu daug – su korektūromis taip pat – ir nėra nieko, kas negalėtų paskutinę minutę atsidurti kūrinyje, tapti peizažo elementu, kitu palyginimo, metaforos variantu, nauju dialogu, netikėtu, bet visgi ne per keistu būdvardžiu, kurio ieškojau.

    Bet kol vis dar rašote knygą, istorija gali pakeisti kryptį?

    Taip. Palengvėja, kai jau turi keletą puslapių, nors prieš tai neturėjai nieko. Vietovės yra vietovės, žmonės yra žmonės, ką jie daro ar ko nedaro jau yra, tai vyksta. Bet visa tai, kai peržiūri, reikalauja tobulinimo, kad būtų vis gyviau ir tikriau. Taigi skaitau tai, ką parašiau, perrašydama. Turiu pasakyti, man visuomet atrodė, kad tuo metu suveikia meistriškumas. Tai kaip antroji banga, bet ne tokia varginanti, mažiau neraminanti, ir visgi – jeigu puslapiai manęs nenuvilia – netgi labiau įtraukianti.